Rusijos transformacijos scenarijai: kaip skatinti Kremliaus demokratizaciją? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rusijos transformacijos scenarijai: kaip skatinti Kremliaus demokratizaciją?

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Linas Kojala

    Sausio viduryje Vilnius atsidūrė politikų, ekspertų ir visuomenės aktyvistų, nagrinėjančių procesus Rusijoje, dėmesio centre. Lietuvos sostinėje buvo surengtas tradicinis Sniego susitikimas ir Vilniaus intelektualų forumas, kuriame aptarti agresijos Ukrainoje scenarijai, Rusijos raidos perspektyvos ir galimybės kada nors išvysti kitokį Kremliaus veidą.

    Tarp renginio svečių netrūko puikiai žinomų asmenų: mintimis dalinosi Švedijos parlamento pirmininkas Urbanas Ahlinas ir buvęs šalies užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, Latvijos, Estijos ir Slovakijos užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius, Keit Pentus-Rosimannus, Miroslavas Lajčakas, Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento ir prezidento administracijos atstovai, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas, Europos Sąjungos ir NATO šalių pareigūnai. Itin gausios analitinių ir tyrimų centrų ekspertų gretos: buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas, garsi Kremliaus tyrėja Lilija Ševcova, publicistas Andrejus Piontkovskis ir kiti.

    Rusijos opozicija

    Palankiausias scenarijus Europai ir visam pasauliui ilgalaikėje perspektyvoje yra išvysti pokyčius Rusijos viduje: neprarandama vilties, kad autokratinė, jėgos instrumentais politinių tikslų siekianti, korumpuoto elito valstybė kada nors galės deramai įsilieti į demokratinių šalių šeimą. Kiek tai realu? Diskusijų Vilniuje metu išryškėjo trys skirtingos pozicijos.

    Pirmoji grupė politikų ir ekspertų tiki nuosaikios Rusijos transformacijos galimybe. Šiuo metu V. Putinui oponuojantys buvęs premjeras Michailas Kasjanovas, neseniai iš kalėjimo paleistas buvęs „Yukos“ vadovas Michailas Chodorkovskis ir kiti ragina Europą išlaikyti bendras platformas su Rusija, remti demokratinius opozicijos veikėjus, stiprinti Rusijos pilietinę visuomenę. Ši strategija palaiko ekonominių sankcijų tęstinumą, bet tik iš dalies: M. Chodorkovskis atsidūrė dėmesio centre, pareikšdamas, kad dabartinės sankcijos turėtų būti keičiamos tikslingesnėmis ir paveikesnėmis Rusijos valdančiajam elitui. Anot jo, dabartiniai būdai apima pernelyg daug bei sudaro galimybes Kremliaus propagandai   manipuliuoti faktais bei formuoti poziciją, esą, Vakarai tenori sužlugdyti Rusiją. Nors sunku paneigti, kad sankcijos galėtų dar skaudžiau gelti artimiausiam V. Putino elitui (pvz., apimti iki šiol iš esmės nepaliestą Rusijos dujų sektorių), bet ginčytinas argumentas, jog šiuo metu joms trūksta tikslingumo. ES ir JAV pritaikytos sankcijos pirmiausiai siekia paveikti būtent elitą, bet ne plačiąsias mases, o Kremliaus propagandai bet kokias sankcijas nupiešti sau palankia šviesa nebūtų sudėtinga.

    Antroji grupė priskirtina radikalios Rusijos transformacijos stovyklai. A. Piontkovskis, L. Ševcova, „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas tikina, kad vienintelis būdas paskatinti pokyčius yra veikti agresyviai: skatinti Rusijos valdančiojo elito eroziją per izoliaciją bei sankcijas, taip pat atmesti net ir dalį opozicinių veikėjų, kurie yra pernelyg suaugę su sistema. Anot A. Piontkovskio, Maskvos plano esmė yra, grasinant branduoliniu ginklu, priversti Vakarus atsisakyti suteikti pagalbą Baltijos šalims ir tuo pačiu neįvykdyti įsipareigojimų, numatytų 5-uoju NATO organizacijos Įstatų straipsniu, todėl nuosaikios priemonės neduos efekto.

    Galiausiai trečioji grupė gina atsiribojimo nuo Rusijos poziciją. Pavyzdžiui, buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pažymi, kad pakeisti ir demokratizuoti Rusijos, kurios apskritai negalima priskirti Vakarų civilizacijai, artimiausiu metu nepavyks. Dabartinių aplinkybių kontekste tikslinga maksimaliai atsiriboti, taikyti atgrasymo politiką, koncentruotis ties Lietuvos ir Vakarų aktyvumu Rusijos kaimynių atžvilgiu ir Lietuvos vakarietiško tapatumo stiprinimu. Poveikis Rusijai yra įmanomas tik per aplinkui – stiprinant demokratiją ir laisvės idėją tokiose valstybėse kaip Ukraina, Gruzija, Moldova, o tai ilgainiui turės efektą ir Kremliui.

    Nepaisant miglotų šiuose scenarijuose siūlomų perspektyvų, prof. Leonidas Donskis pabrėžė, jog būtent intelektualai yra tapę kritikos stuburu, tikinčiu Rusijos transformacijos galimybėmis. Akademikas pažymėjo, kad Rusija nėra vien tik Putinas, o rusų kalba yra ne vien Putino ir jo rėmėjų kalba: ja kalbėjo ir žmogaus teisių aktyvistas Andrejus Sacharovas, taip pat kiti disidentai, todėl negalime pasiduoti rusofobinėms nuotaikoms.  Anot jo, tikroji rusofobinė pozicija yra požiūrio, jog Rusija niekada netaps demokratiška, palaikymas.

    Ką galima padaryti?

    Kad ir kurį scenarijų bevertintume, tenka konstatuoti, kad ES galimybės paveikti Rusiją yra ribotos, todėl didžiausias dėmesys turi būti teikiamas ne Rusijos transformacijos scenarijams, o ES priklausomybės ryšių nuo Rusijos mažinimui bei saugios Rytų kaimynystės kūrimui.

    Priklausomybės mažinimas yra pirmiausiai susijęs su energetika. Esminė Rusijos silpnybė yra ta, kad ji – „vieno ekonomikos sektoriaus“ valstybė, mat daugiau nei 50 proc. jos biudžeto priklauso nuo pajamų, gautų už naftos ir dujų eksportą. Nors visi Rusijos lyderiai, pradedant Borisu Jelcinu dešimto dešimtmečio pradžioje ir baigiant V. Putinu pastaraisiais metais, pabrėžia diversifikavimo būtinybę, realybėje šis procesas nė kiek nepasistūmėjo į priekį. To rezultatas – drastiškai kritus naftos kainoms, žemyn smigo ir rublio kursas, o Rusijos ekonomika iš augimo perspektyvos persirito į recesiją – teigiama, kad bendrasis vidaus produktas (BVP) 2015 metais gali kristi net iki 10 proc. Deja, iki šiol ES nesugebėjo energetikoje kalbėti „vienu balsu“, o tai smarkiai ribojo ES derybinę galią, todėl analitikai tokią situaciją vadina „galia be įtakos“. Pilnavertis Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas, kuris Lietuvoje jau užbaigtas, bet kitose šalyse stringa (pvz., Latvija žada pažangą tik po kelerių metų), Energetinės sąjungos, įskaitant ir bendros ES dujų pirkimo agentūros, kūrimas padėtų ES stiprinti savo derybinę galią bei pozicijas Rusijos atžvilgiu.

    Žemų naftos kainų ir sankcijų tęstinumas gali priversti Rusiją ieškoti ūkio diversifikavimo šaltinių. Investicijas ir technologijas jai gali suteikti tik ES, bet tai turėtų būti išankstinėmis sąlygomis grįsti santykiai, t.y. ES turi „partnerystę dėl modernizacijos“ sieti su reikalavimais liberalizuoti Rusijos strateginius ūkio sektorius, įsileisti tiesiogines užsienio investicijas bei užtikrinti judėjimą link vakarietiškų žaidimo taisyklių.

    Vienas kertinių principų, kuris turėtų įsitvirtinti ES santykiuose su Rusija – teisinio abipusiškumo principas. Pagal jį Rusija, norėdama vykdyti savo kompanijų veiklą ES rinkoje, turėtų užtikrinti analogiškas sąlygas ir savo vidaus rinkoje. Tik tokiu būdu ES galėtų įgyti svertus Rusijos politinės ir ekonominės sistemos atžvilgiu.

    Pokyčiai Rusijoje yra tiesiogiai susiję su Rytų partnerystės politika, kuri yra atsidūrusi kryžkelėje. Norint reanimuoti Rytų partnerystės politiką ir pasiekti, kad ES darbotvarkėje atsirastų narystės perspektyva Rytų partnerėms, būtina ieškoti Rytų Europos regionui naudingų mainų su tomis ES šalimis, kurios remia pietinę Europos kaimynystės politikos dimensiją. Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, reikėtų netgi svarstyti galimybę blokuoti ES iniciatyvas pietinėje dimensijoje, jeigu ES viduje atsiras jėgų, kurios stabdys europeizacijos procesus Rytų Europoje.

    Lietuva gali būti įdomi Vakarams dėl Rusijos supratimo

    Esamų geopolitinių iššūkių kontekste šios diskusijos turėjo ypatingą reikšmę: gebėjimas analizuoti, suvokti ir bent iš dalies prognozuoti Rusiją gali tapti Lietuvos vizitine kortele ir niša, siekiant būti pastebėtiems Vakaruose. Juo labiau, kad šiuo metu nei JAV, nei ES neturi aiškios strategijos, kaip toliau plėtoti dialogą su Rusija. Suvokiama, kad sektorinės ekonominės sankcijos, kuriuos buvo pritaikytos 2014 metų vasarą, nesitęs amžinai. Visgi grįžimas į įprastą santykių padėtį negali įvykti staiga, antraip Vakarai parodys silpnumą ir nesugebėjimą užkirsti kelio atvirai Kremliaus agresijai. Tad Lietuva gali tapti ne tik „smegenų centru“, generuojančiu idėjas, bet ir valstybe, partneriams primenančia, jog būtina vadovautis principais ir vertybėmis, o ne trumpalaikiais interesais.

    Tą daryti vis sudėtingiau: Graikija po sausio pabaigoje įvykusių parlamento rinkimų prisijungė prie grupės šalių, kurios yra linkusios vadovautis nacionaliniais pragmatiškais interesais, o ne bendromis Europai idėjomis. Vyriausybę formavusi kraštutinių kairiųjų partija „Syriza“ neslepia artimo ryšio su Rusija: partija nepalaikė Asociacijos susitarimo su Ukraina pasirašymo, kritikuoja ES pritaikytas sankcijas ir neslepia susižavėjimo tokiomis odiozinėmis figūromis kaip Kremliaus ideologas Aleksandras Duginas. Situaciją Ukrainoje per nacionalinius interesus ir ekonominę naudą vertina ir tokios šalys kaip Vengrija, Kipras, Italija, Austrija bei kitos, todėl Lietuvai tenkanti užduotis nėra iš lengvųjų. Mariupolio ataka ir netrukus sekęs ES sprendimas išlaikyti esamas sankcijas, bet jų neplėsti, nepaisant kelių dešimčių civilių aukų, yra geriausias to pavyzdys.

    Visgi Lietuvos pozicija yra svarbi bei išgirstama: prezidentė Dalia Grybauskaitė bei užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nuolatos cituojami pasauliniuose televizijos tinkluose – BBC, CNN, o taip pat didžiausiuose dienraščiuose, pradedant „The Wall Street Journal“ ir baigiant „Financial Times“. Vakarų šalys daug atidžiau nei anksčiau žvelgia į Lietuvos poziciją energetinio ir karinio saugumo, Rytų partnerystės klausimais. Todėl Lietuvos vaidmuo užsienio politikos Rusijos atžvilgiu neturėtų koncentruotis ties debatais, kaip keisti šią šalį ar kurie opozicijos veikėjai galėtų tapti naujaisiais lyderiais, nes esame per maži praktiškai sąlygoti šį procesą. Daug svarbiau būtų stengtis suvokti Rusijos veikimo logiką ir projektuoti šias žinias Vakarų sąjungininkams, kurie kartais stokoja kultūrinio, socialinio, istorinio vertinimo konteksto. Turėtume daugiau dėmesio skirti ne tik Lietuvos pozicijos sklaidai, bet ir jos išaiškinimui kitoms ES partnerėms suprantamomis sąvokomis.

  • ATGAL
    Žodžio laisvė ir atsakomybė: lietuviškosios pamokos
    PIRMYN
    Ar Europos Sąjungai reikia teisingumo ministro? Apie teisinės valstybės krizę ir naująjį mechanizmą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.