Rūstus poliarinis Uralas | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Rūstus poliarinis Uralas

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Paulius saudargas

    Nuotrauka iš ekspedicijos "Vorkuta'13" archyvo

    Poliarinis Uralas – šiauriausia Uralo kalnų grandinės dalis, jo ribomis priimta laikyti upės Chulga ištakas pietuose ir Konstantino Akmens kalną (492 m) šiaurėje prie Arkties vandenyno. Naujosios Žemės salos pratęsia šią kalnų grandinę tolyn į Arktį. Poliarinis Uralas priklauso Komijos respublikai ir Jamalo nensų autonominiam regionui ir skiria Europą nuo Azijos. Iš rytų ir vakarų kalnagūbrius supa Pečioros ir Vakarų Sibiro žemumų tundra. Kalnuota teritorija užima apie 25 000 kv. km. Nors tai neaukšti kalnai, Poliarinis Uralas – vienas iš labiausiai iškilusių Uralo dalių. Viršukalnės čia kyla į 1100–1300 m aukštį virš jūros lygio, aukščiausia vieta – Pajero kalnas (1499 m). Tarp kalnų plyti pelkėti kloniai, nusėti ežerų (daugiau kaip 3000 ežerų) ir išvagoti Pečioros aukštupio ir Obės žemupio intakų. Kaip ir visi Uralo kalnai, Poliarinio Uralo regionas susiformavo Hercinės kalnodaros metu prieš 300 mln. m. Nuo tada visas regionas stabilizuojasi ant tvirto Eurazijos plokštės pagrindo ir nebepatiria žymesnių svyravimų. Daugiametė erozija ir ledynai suformavo charakteringą Uralo kalnų reljefą, kuriame vis dar ryškūs senovinio apledėjimo pėdsakai: trogai (ledynų išzulinti U formos slėniai), morenų sangrūdos (ledynų suneštos uolienos), įdubimai kalnų šlaituose, kuriuose kai kur slūgso ledynai ir sniegynai. Būdinga tundros ir miškatundrės augalija.

    Vakarėja. Nors gretimais dunksinčios kalnų keteros ir upių slėniai jau džiugina akį ir nubraukia visus nepatogumus, bet po dešimties valandų tundros, pelkių, griovių, upelių ir upių gidas ir vairuotojas patys sutrinka. Vairuotojas Volodia dievagojasi pats čia gyvenime nevažiavęs ir keikdamasis tikrina dyzelino lygį: „Mums gali kelionei atgal neužtekti…“ Gidas sakosi čia keliavęs pėsčiomis – prieš penkiolika metų: „Štai štai jau už to kalno tikrai sukam ir ten mūsų ežeras… turėtų būti“, kas valandą ramina mus gidas. Žinoma, mes niekur neskubam, žvilgterėjimui į Poliarinį Uralą paskyrėme visas tris dienas iš savo įtemptos ekspedicijos darbotvarkės, bet norėtųsi juo ir pasigrožėti, o ne vien „vezdechodo“ viduje kovoti su ant mūsų virstančiomis kuprinėmis įveikiant kelio nelygumus. „Jau tikrai netoli, duokite mums dar pusę valandos“, – patikina gidas. Tikrai, po kokių keturiasdešimties minučių važiuojame nedideliu slėniu, dešinėje žemumoje matyti kelios elnių augintojų palapinės, o tiesiai horizonte dunkso jau didėlesnis už pakeliui matytas balas ežeras. Tai mūsų ežeras Estato. Laimingi evakuojamės iš „vezdechodo“, bet greitai pasiilgstame jo jaukaus prieglobsčio. Oras čia gali pasikeisti akimirksniu. Kol vėjas ir lietus leidžia, skubiai kuriame stovyklą ir renčiame palapines. Į paskutinę, nebe taip akylai pastatytą, sunešame maistą ir daiktus – ryte vėjas mums atskleis statybos broką. Norisi šiltos vakarienės, o malkų tundroje, kaip žinia, nėra. Aplink tik krūmokšniai ir nykštukiniai medeliai, be to, kiaurai šlapi… Gido turistinis dujų balionėlis jau gerą valandą neįveikia mums dešimčiai skirto puodo, šyla, bet niekaip neužverda. Gelbsti išmanusis „vezdechodo“ vairuotojas – valgį verdame ant pasišildyti skirtos dujinės krosnelės mūsų vikšrinuko kabinoje. Skanu! Netrukus darganotą tundrą sudrebina lietuviškos dainos iš beužmiegančių mūsų palapinių. Juokais stengiamės perrėkti vėją, ir, kad girdėtume vieni kitus, esančius vos už kelių metrų, reikia gerokai pasistengti. Rytas už vakarą protingesnis ir šaltas lietus merkti nustoja, o užu ežero su gidu užmatome kažkokį lyg ir namelį. Matyt bus žvejų-medžiotojų namelis, jeigu jis tuščias – galime užimti mes. Iš tiesų – vagonėlis tuščias ir kuriamės ten, mat su viena palapine teko kovoti visą naktį, kad jos vėjas neištaršytų, o likimo valiai palikta maisto palapinė ryte jau gulėjo lyg skuduras. Vagonėlis, kad ir prišnerkštas, bet jaukus ir tvirtas. Pakuriame krosnį – kiekviena atliekama medienos atraiža mums tampa šilumos šaltiniu.

    Žiema Poliariniame Urale šalta ir ilga. Daugiau kaip mėnesį saulė virš horizonto nepasirodo, o temperatūra gali nukristi ir iki -50 laipsnių. Dažnos pūgos ir uraganai. Nors vidurvasarį čia šilta (pasitaiko iki 30 laipsnių), tačiau oras permainingas ir net vasarą pasitaiko sniego. Įdomu, kad tarp rytinių ir vakarinių kalnų šlaitų pastebimas ryškus klimato skirtumas. Metinis kritulių vidurkis vakariniuose šlaituose – 600 mm, o sniegas ištirpsta tik birželį. Poliarinio Uralo gamta rūsti, bet nuostabi savo grožiu. Sraunūs upeliai kriokliais bėga į vandeningas upes, šios į ramius kristalinio švarumo ežerus, pilnus žuvies, apsuptus padūmavusių viršukalnių pjūklais, o pietuose kalnų vėjai rimsta snūduriuojančiuose priekalnių miškuose – šie vaizdai visad liks ten apsilankiusiojo atmintyje.

    Įdienojus leidžiamės kalnų link, visi kartu įveikiame vieną kalnagūbrį ir grožimės atsiveriančiais vaizdais. Už kiekvienos keteros vėl išnyra pailgas ledynų išgraužtas slėnis su ežero akimi per vidurį ir keliais upokšniais. Tiesiog pro pat nosį vėjas neša debesis ir mes vis žvalgomės, kuris bus geranoriškas ir mandagiai praslinks pro šalį, tik paglostydamas savo šalta migla, o kuris piktai mus aplaistys… Nusibaidome porą kiškių, kurie risnoja žvilgčiodami per petį, gerokai nustebę mūsų netikėtu pasirodymu. Ratus virš slėnio atidžiai suka kažkoks kalnų vanagas – jo reikėtų bijoti ilgaausiams. Justinui su Jonu nuotykių dar negana ir mes trise nusprendžiame iki sutemų dar įlipti į gretimą viršukalnę, o kiti patraukia atgalios link ežero – žvejoti ir ruošti vakarienę. Poliarinio Uralo viršukalnės – neaukštos, juk aukščiausias kalnas čia vos pusantro kilometro, o tai neprilygsta net Europos kalnams, pvz., Tatrams ar Pirėnams, nekalbant apie Alpes. Tačiau juos sunkiai įveikiamus padaro ne aukštis, o atokumas, atšiaurus ir nenuspėjamas klimatas ir pavojingas, nestabilus reljefas, neskaitant visad alkanų meškų… Iš tiesų meškos ir vilkai daugiausiai sliūkina paskui šiaurės elnių kaimenes ir sukelia daug galvos skausmo elnių augintojams komiams. Mūsų laimei šios gausios bandos su pavojingais palydovais buvo kaip tik išsikrausčiusios kažkur į kitus tundros plotus.

    Kiekvieną žingsnį čia reikia atmatuoti du kartus, nes koja neabejotinai nuslys kartu su lietaus išmerktomis samanomis ar plokščiomis, lengvai atskylančiomis uolomis. Kopdami į viršų vis baugščiai dairomės į virš galvų pakibusius uolų luitus, kurie juk anksčiau ar vėliau atskyla ir nudarda žemyn. Puiki avalynė padeda išlaikyti tą reikalingą minimalų sukibimą ir mes žingsnis po žingsnio įveikiame užsibrėžtą tikslą. Pasidžiaugti vaizdais netrukdo vis užeinantis ir praeinantis lietus. Nors kažin, ar tą šlapią reiškinį derėtų vadinti įprastu lietumi. Estato ežeras susiformavo priekalnių slėnyje, tarp dviejų susieinančių kalnagūbrių įspraustas lyg į kokį natūralaus piltuvėlio epicentrą. Čia iš lygumų vėjo sunešti debesys tarsi sugrūdami ir išspaudžiami į kalnų šlaitus lyg kokioje milžiniškoje sulčiaspaudėje. Tikėtis, kad atneštas tamsus debesų frontas paliks tave ramybėje – neverta. Matyt, dėl pastovios drėgmės net kalnagūbrio viršuje vietomis – pelkė ir tenka ieškoti išsikišusių uolų sangrūdų, kad galėtum praeiti. Aukštuma pereiname lyg balno viduriu į kitą viršūnę ir nuo jos nusprendžiame leistis uolėtu loviu. Čia tarsi koks kalnų milžinų „boulingo“ takelis – nuo viršaus iki apačios prirista ir prigrūsta uolų nuolaužų. Jos ridenasi ir šliaužia kartu su mumis žemyn ir, nors lipame keturiomis, kas antras žingsnis virstame. Nusprendžiu nebesivarginti ir lygesnes atkarpas žemyn keliauju, liaudiškai tariant, „ant užpakalio“. Kita vertus, taip daug patogiau pakeliui nugriebti vieną kitą mėlynę, kurių kuo žemiau – tuo daugiau ir didesnės. Atokvėpio valandėlėmis godžiai jas renkame. Pagaliau pasiekiame slėnį ir palei upelio vagą patraukiame link stovyklos. Draugai mus pasitinka rodydami ežere pagautus kiršlius. Iš jų vakarienei verdame skaniausią gyvenime žuvienę. Prie krosnies džiovinamės kiaurai permirkusius drabužius, o Poliarinis Uralas vakarui mums padovanoja išsigiedrijusį orą ir puikų saulėlydį. Draugiškas juokas ir barškantys šaukštai pripildo Estato slėnį šilumos ir harmonijos.

    Bet ne tik grožiu ar klimato rūstumu garsėja Poliarinis Uralas. Sovietmečiu šioje teritorijoje pradėti naudoti turtingiausi akmens anglies klodai (Pečioros akmens anglies baseinas), kalnuose rasta geležies, vario, stibio, kalnų krištolo ir daug kitų naudingų iškasenų. Laikoma, kad šiuose kalnuose yra geriausios Rusijoje elnių ganyklos, o pietiniuose miškuose daug naudingos medienos: kedrų, eglių, pušų. Nepaisant medienos, miškai turtingi ir kailinių žvėrelių: čia veisiasi šermuonėliai, ūdros, voverės, o kalnuose ir tundroje – poliarinės lapės. Visur čia galima sutikti meškų, briedžių, vilkų, ernių, šiaurės elnių, lapių ir zuikių. Nebaidyti kurtiniai, tetervinai, jerubės ir kurapkos arti prisileidžia žmogų. Tundros vandens telkinių ramybę nuo pavasario iki vėlyvo rudens drumsčia būriai žąsų, ančių, tilvikų, narų ir kitų vandens paukščių. Upės ir ežerai pilni žuvies – kiršlių, sibirinių lašišų ir kitų. O vasaros pabaigoje tundra ir taiga pasidengia tirštu sluoksniu įvairiausių grybų ir uogų!

    Kelionė atgal į Vorkutą vėl kupina netikėtumų. Turėdamas omenyje kelias dienas merkusį lietų ir kelyje du kartus tenkančią įveikti upę, vairuotojas pusiau juokais, pusiau susirūpinęs taria: „Možet i paplavajem“ (vertimas iš rusų kalbos: „gal ir paplaukioti teks“). Juokais klausiame, rodydami į „vezdechodą“:„A on možet utanut?“ („o jis nuskęsti gali?“). „Možet“ („gali“), – rimtu veidu atsako Volodia. Ką tai turėtų reikšti mums, jo keleiviams, kol kas nenutuokiame. Nuokalnėje pastatytas mūsų „tankas“ užsiveda „iš eigos“ ir nuburzgiame tolyn, vis pakaldami vikšrų stipinus. Nuvažiavus apie pusę kelio – pirmoji kliūtis. Lietaus pamaitinta Mažoji Usa (šiaurinis upės Usa intakas) atrodo gerokai užaugusi. Volodia drąsiai įburzgia vandenin taškydamas bangas ir būtų viskas gerai, jei ne… užspringęs burzgimas. Tinkamiausia vieta varikliui užgesti – upės vidurys… Starteris vis dar suka, bet nepakankamai. Po kelių mėginimų Volodia priima sprendimą – keisti starterį! Iš vairuotojo kabinos per stogą ir liuką įsibrauna mūsų „būdon“, mes atkrauname nuo pakylos kuprines, o ten po lentomis – variklis. Atsarginis starteris – po ranka (matyt, toks atvejis numatytas). Po gerų penkių minučių variklis vėl veikia! Pirmoji upės vaga pergalingai įveikta. Po geros valandos, valiūkiškai užsukusi uodegą, mus vėl pasitinka Mažoji Usa. Šį kartą ji dar labiau subrendusi ir kur buvo ligi kelių – dabar ligi juostos, o kur buvo ligi juostos, dabar dugnas velniai žino kur. Aiškiai, pasak Volodios, „paplavajem“ („paplaukiosim“). Visureigio-amfibijos korpuso konstrukcija leidžia jam plaukti iš lėto iriantis vikšrais, bet tik tam tikrą laiką, nes nebūdamas iki galo sandarus (ypač į senatvę), jis iš lėto prisipildo vandens ir vis labiau grimzta, o užkliuvęs už kliūties ar pasuktas srovės, jis gali ir apvirsti. Taigi plaukimas juo – daugiau teorinė galimybė, kurios stengiamasi išvengti. Volodia suplukęs jungia pavaras ir spaudžia „gazą“, stengdamasis neužgesinti variklio. „Vezdechodas“ kriokia ir mala vikšrais upės akmenis, vis giliau nerdamas į bangas. Įveikiame pusę vagos ir atrodo, kad tuoj lipsime į kitą krantą. Ties dešiniu bortu pavojingai ima artėti išsikišusi uola, o vengdamas susidūrimo Volodia užsuka pasroviui, kaip tik tuo metu, kai dugnas dingsta iš po vikšrų ir pajuntu, kad plaukiam, atsiduodami upės valiai. Mus užsuka kairėn ir neša keliasdešimt metrų pasroviui, Volodiai vis stengiantis išlyginti kursą. Deja, patogų išvažiavimą iš upės jau pražiopsojome ir dabar prieš akis – status skardis, į kurį neįlipsime net su šiuo „tanku“. Staiga vikšrai pagauna seklumą, mes sustojame ir… užgęstame. Ramusis Volodia tranko kumščiu ir keikiasi: „Papali!“ („papuolėm!“). Gerai, kad bent stabiliai įstrigę. Staiga įsivyrauja tyla, girdžiu, kaip upės srovė teliūskuoja prie metalinių bortų, per liuką išlipu ant stogo. Apsidairau. Visai gražu, kai nelyja. Upės vingyje elnių augintojų jurtos konusas  („čum“ iš komių kalbos perimtas pavadinimas). Starterio korta jau išnaudota ir nesėkmingai vedamo variklio garsas atkakliai džiržgina mūsų viltis paprastuoju būdu parsigauti į civilizaciją. Po keliolikos minučių nesėkmingų bandymų užvesti priimame sprendimą evakuotis į krantą pripučiama valtimi ir likusius keliasdešimt kilometrų iki artimiausio važinėjamo kelio tundrą įveikti pėsčiomis. Tikėkimės, labai nelis, o upėje niekas netyčia neišsimaudys… Šlapiems, pučiant rudeniniam užpoliarės vėjui ir be galimybės įsikurti laužą, tie likę kilometrai gali nebūti malonūs. Pripūstą valtį gidas kaip tyčia užkabina už metalinės stogo atbrailos ir įplėšia. Operatyviai suklijuoti pavyksta ir, nors oras iš lėto eina lauk, krantas netoli, atrodo, mums turėtų pavykti. Pirmiausia, išsikeliame trise su vairuotoju ir gidu ir išbandome dar vieną šansą  – vietinių jurtą. Gal jie turės akumuliatorių ar ryšio su miestu priemonę. Deja, nei to, nei kito jie neturi, tačiau nurodo už kelių kilometrų esančią aukštumą – ten jau turėtų veikti mobilusis ryšys. Planas yra. Virve traukdami valtį į krantą iškeliame merginas: Robertą, Vaidą ir Ramintą, Joną ir dalį kuprinių. Jau ketiname evakuoti Justiną, Lauryną, Vytautą ir skęstančio laivo kapitoną Volodią, kai dar vienas atkaklus vairuotojo bandymas pavyksta ir „vezdechodas“ užburzgia. Pagautas įkvėpimo Volodia pamiršta likusius ant stogo vyrukus, virve pririštą valtį su gidu ir rauna į kovą su upės bangomis. Trūktelėtas gidas vos neišvirsta iš valties, mes su Jonu vos spėjame nusimesti virvę, kuria valtį traukėme į krantą. Amfibija apsuka ratą ir jau iš didesnio „užėjimo“ bando pataikyti į išvažiavimą. Burzgia, spjaudosi, taškosi, iriasi… Galų gale vikšrai užkabina kranto šlaitą ir užvertęs galvą „vezdechodas“ išsikapanoja į saugų gruntą. Visi šūkaliojam ir plojam. Super-Volodia – greitosiomis pakrikštijam vairuotoją. Valandų nebeskaičiuojam, o vakarėjant pasiekiame Vorkutą. Sušalę, sušlapę, laimingi.

    Savo gamtos turtais ir ypač kailiniais žvėrimis ir žuvimi Poliarinis Uralas jau nuo seno viliojo žmones. Dėl vandeningų upių kelių jau nuo XI a. tarp šiaurės ir pietų čia vyko prekyba Pečiora ir jos intakais. Tačiau šio tolimo krašto apgyvendinimas ir  įsisavinimas vyko labai lėtai – visgi su šalies centru tiesioginio vandens kelio nebuvo, o sausumos keliu šios vietos net šiandien pasiekiamos gana ribotai. Po karo, 1947–1948 m., Čum-Labytnangi geležinkelio atkarpa, pastatyta Gulago kalinių rankomis, perkirto Poliarinį Uralą. Miesteliai ir kaimeliai išsidėstę palei Šiaurės geležinkelio magistralę tarp Intos, Vorkutos ir Chalmer-Ju stotelės, o palei jos atšaką tarp stotelių – Seidoi, Elecki ir Labytnangi. Dauguma šių gyvenviečių gimė kaip lagerinės darbo ir mirties stovyklos, kur įvairių tautybių kaliniai sovietų buvo verčiami tiesti geležinkelį neįžengiamose vietose, protu nesuvokiamomis sąlygomis. Retas kuris kalinys čia ištverdavo ilgiau nei kelis mėnesius. Kalnuotoje vietovėje nuolatinių gyvenviečių nėra. Vasarą kalnuose galima sutikti tik laikinas įvairių ekspedicijų bazes ir elnių augintojų jurtas. Iki pat dabar didžioji dalis Poliarinio Uralo teritorijos visiškai neapgyvendinta, silpnai ištyrinėta ir retai lankoma turistų. Kita vertus, pamatyti čia turistams tikrai yra ką: vaizdūs kriokliai, dideli kalnų ežerai, saulėje blizgantys ledynai, ypač švelnios dangaus spalvos per baltąsias naktis vasarą ir šiaurės pašvaistė žiemą. ■

    „Čum“ – tradicinė komių elnių augintojų palapinė

    Elnių auginimas – tradicinė šiaurės tautų veikla ir gyvenimo būdas. Nykstant elnių auginimo tradicijoms kartu prarandama senovinė kultūra, kalbos ir per amžius sukauptos vertingos žinios. „Čum“ – tai speciali su elnių auginimu susijusių tautų tradicinė pastogė. Šios pastogės konstrukcija, surinkimo ir transportavimo būdai optimaliai atitinka taigos ir tundros gyvenimo sąlygas. Komių-zyrenskų kalba ši pastogė vadinasi „čom“, nencų – „mia“, chantų – „niuki chot“. Į rusų kalbą šis pavadinimas atėjo iš komių kalbos. Čum – universali šiaurės tautų pastogė. Tai lengvai pergabenama, konuso formos palapinė, kurios forma idealiai pritaikyta atšiauriam tundros klimatui. Nuo stačių konuso šlaitų lengvai nušliaužia ir ant jų nesikaupia sniegas, o vėjas lengvai apteka apvalų korpusą mažai jį veikdamas, todėl tokia forma atlaiko ir stipriausias vėtras. Žinoma, įvairiuose regionuose čumas gali būti skirtingas. Dažnai skiriasi pagrindinių stulpų tvirtinimo būdas ir jų skaičius. Paprastai komių palapinė statoma iš 25–40 stulpų ir keleto sluoksnių apdangalo. Kraustantis į naują vietą, visa konstrukcija  suguldoma ant specialių važčių „utiča“. Jurtos stulpus elnių augintojai pradeda ruošti žiemos laikotarpiu, kai kartu su bandomis apsistoja miškingose vietose. Maždaug penkių metrų aukščio stulpai gaminami iš eglių kamienų. Apatinė stulpų dalis nusmailinama ir šiek tiek įkasama į žemę ar sniegą ir taip suteikiama visai konstrukcijai stabilumo. Viduryje šios aukštos palapinės įkuriama ugnis, žiemą – pečiukas, vasarą – ugniakuras. Karštas oras per angą palapinės viršuje kyla į viršų ir neleidžia krituliams patekti į vidų. Tiek sniegas, tiek lietus karštos oro srovės kaip mat išgarinamas ir nupučiamas šalin. Vasarą ugniakuro dūmai skirti ir uodams atbaidyti. Greta ugnies guldomos lentos ir įrengiamos kailiais apšiltintos lovos. Ant improvizuotų durų strypo šeimininkai sukabina jiems svarbius amuletus ir kitus dalykus, atspindinčius jų individualumą. Tokiame būste dažniausiai įsikuria dvi šeimos. Svarbu pažymėti, kad įrengiant ir pergabenant šį gyvybišką statinį dalyvauja visi ir kiekvienas turi atskiras užduotis: vyrai, moterys, paaugliai ar vaikai. Kiekvienas žino savo darbą ir nepriekaištingai jį atlieka. Pavyzdžiui, vyrai stato palapinės stulpų konstrukciją, moterys rūpinasi palapinės „apšiltinimu“ iš kailių pasiūtais uždangalais, vaikai sutrypia sniegą, būsimoje palapinės statybvietėje. Kiekviena šeimininkė atsakinga už savo palapinės pusės apšiltinimą. Čumas – ne šiaip laikina pastogė, tai – svarbiausia šiaurinių tautų buities dalis, kurios statybai ir priežiūrai skiriamas ypatingas dėmesys.

  • ATGAL
    "Apžvalga" siūlo apsilankyti
    PIRMYN
    Monblanas - kai mintys susilieja su kvėpavimu...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.