Rutha van Calcar: Mene atsispindi visas gyvenimo būdas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rutha van Calcar: Mene atsispindi visas gyvenimo būdas

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-07-17
    Autorius: „Apžvalgos“ informacija

    Rutha van Calcar. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Sėdėdami balto namo terasoje po skaidriai mėlynu lietuvišku vasaros dangumi  ir gurkšnodami kavą, kalbamės su meno mecenate Rutha van CALCAR, iš Olandijos atvykusia į mamos kraštą Lietuvą ir čia įsikūrusia tėvonijoje prie Molėtų. Ji apgyvendino tarptautinio tapybos plenero „Molėtams 625“ dalyvius savo sodyboje, apie kurios aplinką ir interjerą jau yra rašęs ne vienas stiliaus ar gyvenimo būdo žurnalas.

    Apie pačią sodybos šeimininkę Ruthą Molėtų dailės galerijos vedėja Aistė Černiūtė sako: „Labai šviesi moteris. Turi daug idėjų ir jai labai rūpi, kad kultūra vyktų. Kai Rutha lankėsi Molėtų dailės galerijoje, užsiminiau apie rengiamą plenerą. Buvo nelengva rasti rėmėjų, o ji paklausė, kuo galima remti. Atsakiau, kad spaudos darbais, maitinimu, apgyvendinimu… Rutha pasisiūlė apgyvendinti. Menininkui juk reikia kažkur gyventi… Kai ji tai pasiūlė, vėliau prisidėjo ir rajono valdžia, Molėtų klebonas, Seimo narys Valentinas Stundys, Juozas Pranckevičius ir Dalia Gruodienė, parėmė ir „Senoji užeiga“, ir „Užeiga pas Hofmaną“.“

    „Apžvalga“: Koks Jūsų įspūdis iš šalies – kokie yra menininkai?

    Rutha van Calcar: Su menininkais bendrauju nedažnai, kada papuola, tad apibendrinti negalėčiau. Visi vis tiek yra skirtingi. Jie patys labai blogai apie save galvoja. Jie sako: „Pirma buvo paršas, šuo, katė ir tada menininkas…“ ar kažkaip panašiai. Jie truputį iš savęs šaiposi, bet tai sveika. Nieko blogo negaliu pasakyti ar kritikuoti. Viskas yra gerai. Truputį daug švenčia žmonės, bet šito turbūt reikia dėl įkvėpimo.

    Kaip sugalvojote priimti menininkus, juos remti?

    Man patinka padėti. Toje šalyje, iš kurios atvykau, viskas vyksta profesionaliai, nes visur matomi pinigai, ten menas vienaip ar kitaip remiamas, į jį žiūrima visai kitaip. Menas ten – didelis verslas. Lietuvių yra labai mažai ir, matyt, dėl to čia nėra tokio didelio meno verslo.

    Manau, kad menas yra dalis progreso. Jei visi plauksime viena kryptimi, niekas nepasikeis. Visi kūrybingi žmonės į mūsų bendruomenę atneša tam tikrų pokyčių – naujų sumanymų, naujų minčių. Mano manymu, tai labai svarbu. Taip pat, kaip ir ekologija.

    Ar įžvelgiate kažkokių sąsajų tarp meno ir ekologijos? Ar yra kažkas bendro tarp menininko ir to, kuris vertina ekologinį gyvenimo būdą?

    Taip, jie nėra paklūstantys bendroms visų gyvenimo taisyklėms. Jie skiriasi savo nuomone, gyvenimo būdu ir tai, mano manymu, yra labai sveika kiekvienai bendruomenei.

    Taigi menininkai turi kurti, o aš turiu gyventi toliau. Mes čia vienas kitam netrukdome.

    Aistė išdavė, kad Jums itin patinka Mariaus Danio kūryba…

    Jo technika šiek tiek sudėtingesnė. Jo darbai sukelia įvairių iliuzijų. Žiūri į paveikslą ir kažką matai, nors jame nėra visiškai nieko konkretaus. Kuo toliau nuo to paveikslo atsistoji, tuo konkretesnė ta iliuzija. Jo spalvos tokios draugiškos, optimistiškos. Na, gal toks laikotarpis dabar žmogui? Tai aišku, „bye bye (viso gero – red. p.) Tarybų Sąjunga“ vadinasi. Nes ką ten mokyklose dėstė, buvo tik smėlio spalvos, kažkokios purvinos. Man tai nepatiko. Tų menininkų technika buvo labai gera, bet spalvos labai depresyvios, o mene atsispindi visas gyvenimo būdas.

    Ar menas – Jūsų kasdienybė? Gal pati esate mėginusi tapyti, ką nors kurti?

    Mano gyvenimas paskutinius dešimt metų buvo labai užimtas visokių kelionių, statybų, stresų, nemigos. Ir ten nebuvo vietos menui. Galima buvo tik praeinant pamąstyti, kad kažkas būta gražaus arba nelabai. Dabar galima atsilošti ir giliau žiūrėti į gyvenimą. Dabar galima truputį domėtis ir kartais pačiai paimti teptuką į ranką, – kada būna ramu ir yra noro. Kūryba ateina iš tam tikros nuotaikos.

    Jaunystėje lipdėme, tapėme, brėžėme, grojome. Šiuo metu mano profesija – interjero dizainas. Tai jau atidirbta, yra tam tikra technika. Čia kaip mene: reikia atidirbti tam tikrą kelią ir tada išeina paprasčiau.

    Mene yra labai daug padaryta ir aš neturiu ambicijų dėl kažkokio stiliaus. Man užtektų, jei galėčiau nukopijuoti nors mažą dalelę to dangaus [rodo į skaidriai mėlyną, lietuvišką vasaros dangų].

    Pasak menininkų, baltojoje Ruthos viloje, apsuptoje miško ir upelio, tarp besiganančių arklių, žolę rūpšnojančių avių ir laigančių kitų keturkojų augintinių, jie jautėsi lyg pasakoje. (Martynos Žilionytės nuotr.)

  • ATGAL
    Láisvos sielos Molėtų dailės plenero rėmuose
    PIRMYN
    Rinkimai Baltarusijoje: boikotuoti ar dalyvauti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.