Rytis Gurkšnys SJ: Žmogaus širdis ilgisi prasmės | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rytis Gurkšnys SJ: Žmogaus širdis ilgisi prasmės

  • Data: 2013-01-07
    Autorius: Vaida STUNDYTĖ

    Rytis Gurkšnys SJ (Mindaugo Malinausko nuotrauka)

    Apie Kalėdų prasmę ir jų reikšmę šiandienos žmogui bei dabartines kalėdines įtampas Europos Sąjungos širdyje pakalbinome kun. Rytį Gurkšnį SJ, Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios rektorių ir lyderystės ugdymo vadovą.

    Ką šiandien katalikui reiškia Kalėdos šiame komercializuotame, vis labiau sekuliarėjančiame, dvasines vertybes prarandančiame pasaulyje?

    Kiekvienas žmonijos gyvavimo amžius atneša savų iššūkių ir savų privalumų. Postmodernus pasaulis skatina ne tik nuomonių įvairovę, vartojimą ir dvasinių vertybių atskyrimą nuo kasdienio gyvenimo. Tokia situacija šiuolaikiniame pasaulyje taip pat pažadina daugelio širdyse dar stipresnį dvasinių vertybių troškimą. Daugelis postmodernios kultūros tyrinėtojų pastebi teigiamą tendenciją – kuo labiau krikščioniškoji mintis ir žodis stumiamas iš viešosios erdvės, tuo didesnis jų troškimas pasireiškia žmogaus širdyse. Šiandien daugelis neaktyvių katalikų neakcentuoja Kalėdų kaip Kristaus Gimimo šventės. Vis dėlto perpildytos bažnyčios per šventes rodo, kad žmogaus širdis ilgisi gilesnio džiaugsmo, ramybės, atsinaujinimo, stiprybės, prasmės, kurios negali duoti šiuolaikinis pasaulis.

    Šiandien į bažnyčias renkasi tie, kuriuos vargina ligos, konfliktai, netektys, skolos, priklausomybės, nemėgstamas darbas, neišsipildžiusios svajonės, nusivylimas, nuovargis. Šiame informacijos amžiuje mus pasiekia daug neigiamų naujienų, žeidžiančių komentarų, nepagrįstos kritikos. Šiandien kaip niekada anksčiau ta informacija sklinda dideliu greičiu ir plačiai po visą pasaulį. Todėl šiandien mes, krikščionys, turime dar uoliau skelbti Gerąją Naujieną, kuri gydo, sutaikina, išlaisvina, atveria naujas galimybes ir daro kitų stebuklų tikinčiojo gyvenime. Kiekvieną sekmadienį savo bažnyčioje stebiu susirinkusiųjų veidus, savo tvirtu tikėjimu, džiaugsmu ir ramybe rodančių, kad Kristus tikrai atėjo į pasaulį. Jų veiduose kasdien atsispindi Kalėdų nuotaika, sakanti: „Dievui viskas įmanoma.“ Tikiu, kad ir ateinančiais metais sekuliarizuotą ir vargo kupiną pasaulį dar labiau palies šios šventės atnešta viltis, džiaugsmas ir ramybė. Artėjančius metus pasitinku su užsidegimu nešti Dievo meilę ir jo galią „už bažnyčios sienų“ šiais popiežiaus paskelbtais tikėjimo metais. Tikiu, kad Jėzus kviečia daugelį užsiimti „žmonių žvejyba“. Su Vilties bendruomene planuoju pasiekti ir paliesti tūkstančius Dievo ieškančių žmonių.

    Kokią žinią mums perduoda Kalėdos? Gal tai naujų idėjų, naujų planų ir siekių gimimo šventė, gal primena, kad viskas – netgi išganymas – prasideda nuo mažų dalykų, kurie su Dievo padėjimu auga ir užauga į didelius pasiekimus?

    Kalėdos primena, kad visi mūsų dideli projektai, pokyčiai, laimėjimai pradžioje patiria visokių sunkumų, trūkumų ir kliūčių. Kalėdų dieną švenčiame ne tik mažo, silpno, neturtingo kūdikėlio Jėzaus gimimą. Tą dieną gimsta Žodis, kuris nutildys audringą jūrą, kuris eis vandens paviršiumi. Švenčiame gimimą to, kuris išgydys aklus, kurčius ir kitus neįgalius žmones bei prikels numirusius gyvenimui. Kalėdų dieną gimsta tas, kuris savo mirtimi išlaisvins mus iš nuodėmės, kuris savo prisikėlimu padovanos mums amžinąjį gyvenimą. Tai Visatos Valdovo gimimo šventė, kuri mums kartoja, kad jis visada su mumis. Jis dovanoja mums pačius didžiausius širdies troškimus. Jis duoda ir visa tai, ko reikia, kad mūsų idėjos, projektai, planai taptų matoma tikrove. Jis ateina į pasaulį tam, kad „mūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Biblija, Jn 15, 11). Kalėdos reiškia, kad Jėzus ateina į pasaulį, į kiekvieną šeimą, į kiekvieną darbo vietą, į kiekvieną organizaciją, į kiekvieną projektą, į kiekvieną gyvenimą ir visa tai laimina. Mums tereikia priimti jį.

    Katalikiškos Kalėdos ir lietuviški kalėdiniai papročiai, kilę iš ikikrikščioniško laikotarpio. Tai suderinama?

    Mūsų dvasingumas pasireiškia per tam tikrus matomus simbolius, veiksmus, apeigas, maldos formas, papročius. Įvairūs kalėdiniai papročiai įgavo savo dabartinę formą per daugelį amžių. Advento vainikas, Kalėdų eglutė, dovanos, labdaros akcijos, kalėdaičiai, Kūčių vakaro stalo padengimas, šventiniai valgiai, maldos ir kiti simboliai atspindi to krašto istorinę raidą arba yra paimti iš kitų šalių kultūros paveldo. Visi tie papročiai padeda sukurti tikrai nekasdienišką, šviesią ir šiltą šventinę nuotaiką. Katalikiškų Kalėdų centre visada iškilmingai ir džiugiai švenčiamos Šv. Mišios, kurių metu dėkojama už mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo atėjimą į pasaulį ir į kiekvieno širdį. Jėzaus atėjimas yra ne tik neįkainojama dovana žmogui, bet ir kvietimas skelbti Evangeliją savo džiaugsmu, savo dorybėmis, savo ramybe, savo gera valia. Taip skamba iškilmingas Kalėdų Šv. Mišių palaiminimas. Gaunamas palaiminimas visais laikais buvo svarbus, nes per jį gauname gausius turtus, stiprią sveikatą, tvirtus santykius ir darbų sėkmę. Tikiu, kad Dievas parodo savo gerumą netikėtais keliais tam, kuris jo ieško, kuris jį švenčia.

    Popiežius Jonas Paulius II Kalėdų eglutę pavadino gyvenimo medžiu, mums simbolizuojančiu Kristų. Tuo tarpu pagrindinėje Briuselio – daugiataučio, tačiau istoriškai vis dėlto krikščioniško miesto – aikštėje nuspręsta jos atsisakyti, siekiant neįžeisti ten gyvenančių musulmonų jausmų. Kaip vertinate tokį sprendimą? Kaip manote, ar beribė mūsų, europiečių, tolerancija neatsisuks prieš mus pačius, pakirsdama ar net sunaikindama mūsų tapatybę?

    Šis įvykis pagrindinėje Briuselio aikštėje verčia mus rinktis tarp dviejų krikščioniškųjų vertybių – Kalėdų eglutę, kaip vieną iš Kristaus simbolių, arba nuolankumo dorybę. Kalėdų eglutė ir kiti simboliai gali sužadinti priešiškumą tarp žmonių. Šventasis Raštas primena, kad Jėzaus atėjimas bus prieštaravimo ženklas. Sunku numatyti, kokią žalą mums patiems gali padaryti mūsų beribė tolerancija kitų įsitikinimų ir pažiūrų žmonėms. Dažnai bijome: „Jei būsiu nuolankus, tuomet kiti užlips man ant galvos.“ Manau, kad romumo, gailestingumo, nuolankumo, tolerancijos ir kitų dorybių niekada nebus per daug krikščionio gyvenime. Tai mano nuomonė, su kuria gali nesutikti daugelis mūsų tikėjimo seserų ir brolių. Žinoma, turime liudyti savo tikėjimą Dievo meile ir jo galia, viešoje erdvėje demonstruodami savo tikėjimo simbolius. Bet turime veiksmingesnių tikėjimo liudijimų. Abejoju, ar veiksmingas liudijimas yra to, kuris kasmet puošia eglutę, bet negerbia žmonos, apkalba vadovą, praranda savitvardą, susidūręs su problema. Kai parodome ramybę, gerumą, pagarbą tiems, kurie kitaip gyvena, kitaip mąsto, kurie turi kitų įsitikinimų, tuomet dar labiau atsiveriame Dievo malonei. Kai priimame kitus su jų silpnybėmis, kai nesiekiame jų pakeisti, parodome Dievo besąlygišką meilę kiekvienam. Kai neišgydomos ligos, konflikto, netekties, nesėkmės metu spinduliuojame džiaugsmu, stiprybe, viltimi, drąsa, mes parodome savo tikėjimą neribota Dievo galia. Manau, kad mūsų kasdienė malda, mūsų dorybės, mūsų charakterio stiprybė, mūsų tarnavimas vargstantiems, mūsų auka stokojantiems, mūsų pasitikėjimas Dievo galia ir meile sunkumuose paliudija mūsų ištikimybę Kristaus mokymui labiau negu Kalėdų eglutė. Savo gyvenime patyriau, kad mūsų asmeninis nuolankumo, pagarbos, meilės ir kitų dorybių pavyzdys paliečia kitus labiau negu mūsų įvairūs išoriniai tikėjimo simboliai.

  • ATGAL
    Pamirštosios Kalėdų šventės prasmės...
    PIRMYN
    Izraelis ir Palestina: kelio į taiką tebeieškant
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.