Rytų partnerystė: lėtai į priekį | Apžvalga

Regionai

  • Rytų partnerystė: lėtai į priekį

  • Data: 2017-04-07
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Europos Sąjungos Rytų partnerystės politika nuo pat jos pradžios 2009-aisiais buvo ir tebėra tarp pagrindinių Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Jos tikslas – šešias Rytų Europos ir Pietų Kaukazo valstybes žingsnis po žingsnio įtraukti į europinę politinę, ekonominę bei kultūrinę erdvę, tačiau iššūkiai, su kuriais ši politika susiduria, kol kas leido pasiekti tik labai ribotų rezultatų. Vis dėlto tam tikrų pasistūmėjimų esama, o vienas jų – šių metų vasarį priimti sprendimai suteikti Gruzijos ir Ukrainos piliečiams galimybę į Europos Sąjungą atvykti be vizų. Pabandykime prisiminti, kaip vystėsi Rytų partnerystės politika. Pažvelgti, kokie iššūkiai jai kyla bei kas laukia toliau.

    Kaip atsirado Rytų partnerystė?

    Prieš aptariant šiandieninius Rytų partnerystės iššūkius, verta prisiminti šios politikos atsiradimo priešistorę. Artėjant istorinei dėl savo apimties Europos Sąjungos plėtrai 2004-aisiais, kai prie Bendrijos prisijungė net dešimt naujų narių, buvo aiškiai suvokta, jog tolimesnis narių priėmimas taps vis problemiškesnis. Nepaisant to, kad prie ES narystės durų stovėjo toli Europos integracijos kelyje pažengusios tuomet dar kandidatės Bulgarija ir Rumunija, narystės perspektyva buvo žadama Balkanų valstybėms, o Europos Sąjungos sutarties nuostatos teigė, kad kiekviena Europos valstybė turi teisę tapti Bendrijos nare.

    Po didžiosios plėtros atsirado tai, ką politikos mokslininkai vadina „plėtros nuovargiu“ – daugiausia Vakarų Europos valstybių politinio elito tarpe egzistuojanti nuostata, jog beveik 30 narių turinti Bendrija integraciją toliau turi tęsti ne į plotį, o į gylį. Taip pat buvo suvokiama, kad ES, kaip organizacija, nėra orientuota vien tik į vidų – kurti jos narių gerovę, o turi ir platesnių tikslų, kurių vienas – kurti saugią ir klestinčią kaimynystę. Taip 2003-aisiais buvo inicijuota Europos kaimynystės politika, apėmusi tiek pietinę (Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai), tiek ir rytinę (Rytų Europa ir Pietų Kaukazas) dimensijas.

    Pagrindinė šios politikos kryptis buvo finansine ir kita pagalba prisidėti prie šių valstybių demokratizacijos, ekonominės modernizacijos, teisinės valstybės pamatų kūrimo ir stiprinimo, o plėtojant politinius, prekybinius ir kultūrinius ryšius, stiprinti prie ES sienų esančias valstybes. Vis dėlto netrukus buvo suvokta, kad ambicingi tikslai prasilenkia su realybe, kai po plačiu Europos kaimynystės politikos skėčiu pateko itin skirtingos valstybės su savo individualiomis galimybėmis.

    Todėl 2009-aisiais daugiausia Lenkijos ir Švedijos politikų iniciatyva gimė atskira Rytų partnerystės politikos programa, kuri ne tik atskyrė rytinę dimensiją nuo pietinės, bet ir pasiūlė kokybiškai naują, iki tol neegzistavusį ES integracijos su trečiosiomis valstybėmis modelį – Asociacijos ir gilios bei visapusiškai laisvos prekybos sutartis. Tai kartu su laisvo asmenų judėjimo – bevizio režimo – perspektyva tapo dviem pagrindiniais Rytų partnerystės politikos ramsčiais.

    ES, Rusija ir geopolitika

    Nuo pat sukūrimo Rytų partnerystės politika susidūrė bent su keliais rimtais iššūkiais. Pirmiausia todėl, kad Rusija kaip tik tais pačiais metais iniciavo Eurazijos sąjungos, kaip alternatyvos ES ir orientuotos į posovietinę erdvę, sukūrimą. Taip sustiprėjo ne tik nuolat egzistavusi geopolitinė konkurencija tarp dviejų integracinių erdvių, bet atsirado ir praktinių dilemų – prekybinis susisaistymas su viena šalimi (ES arba Rusija) neleidžia priklausyti kitai prekybinei erdvei.

    Antra, net ir atskyrus rytinę dimensiją, netrukus išryškėjo didžiuliai skirtumai tarp šešių programoje dalyvaujančių valstybių – Baltarusijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos. Kadangi Baltarusija kartu su Rusija ir Kazachstanu tapo Eurazijos sąjungos įkūrėja, Rytų partnerystės programoje visa apimtimi ji nebegalėjo dalyvauti nuo pat pradžių. Azerbaidžanas nuo pat Rytų partnerystės pradžios aiškiai įvardijo, kad gamtos ištekliais turtinga valstybė nesiekia tokio glaudaus suartėjimo su ES, kokį siūlo Rytų partnerystė. Pagrindinė to priežastis – Azerbaidžanas ir be papildomų susitarimų energetiniais ištekliais gausiai prekiauja su ES, o autoritarinis Ilhamo Alijevo režimas perimti vakarietiškų praktikų žmogaus teisių, demokratijos ir kitose srityse nesiekia. Armėnijai dėl savo didelės ekonominės, politinės ir karinės priklausomybės nuo Rusijos nuo pat pradžių buvo labai sunku atlaikyti Kremliaus spaudimą, tad galiausiai ji buvo priversta rinktis integraciją su Eurazijos, o ne Europos Sąjunga. Tad ilgainiui iš šešių Rytų partnerystės valstybių realią pilnavertę integraciją vykdyti galėjo tik Gruzija, Ukraina ir Moldova.

    Todėl didžiausias dėmesys buvo sutelktas į būtent šias valstybes: Europos Sąjungai siekiant Asociacijos sutartimi susaistyti jas su vakarietiškuoju keliu, o Kremliui – išmušti jas iš provakarietiškos krypties. Būtent tai yra pagrindinis mūšio laukas regione ir šiandien, kai Rusijos agresija prieš Ukrainą iš esmės pakeitė situaciją. Nepaisant didelių Kremliaus pastangų tai sutrukdyti, visos trys valstybės yra pasirašiusios Asociacijos sutartis ir bando vykdyti dideles bei daug kainuojančias reformas. Esminis mūšis, ar Europos integracijos kelias bus išlaikytas, persikėlė būtent į jų vidaus politiką: Moldovoje išrinktas prorusiškas prezidentas grasina pasukti valstybę kitu keliu, Ukrainą alina besitęsiantis karinis konfliktas, o Gruzija (ne išimtis ir kitos) veikiama didžiuliu propagandiniu srautu. Vaizdžiau tariant, kova vyksta dėl ukrainiečių, gruzinų ir moldavų protų bei širdžių, kokia kryptimi žengiančią jie nori matyti savo valstybę.


    2015-ųjų pabaigoje Europos Komisija pristatė dokumentą, kuriame įvardino, jog Europos kaimynystės politika turi būti peržiūrėta, o artimiausių kelerių metų prioritetas yra regiono stabilumo ir saugumo užtikrinimas, atsisakant plačiai apimančių tikslų. Taip pat buvo teisingai įvertinta, kad, norint didesnės pažangos, būtina užtikrinti didesnę programoje dalyvaujančių valstybių santykių su ES individualizaciją (atsisakyti politikos „vienas dydis tinka visiems“). Taipogi skirti gerokai didesnių finansinių resursų, kuriais būtų padedama įgyvendinti brangiai kainuojančias reformas.

    Vis dėlto, Rytų partnerystės politikai atsidūrus toli nuo prioritetinių sričių sąrašo viršaus, o Europai faktiškai išgyvenant nuolat įsižiebiančių ir vis intensyvesnių gaisrų gesinimo, o ne nuoseklios politikos formavimo laikotarpį, nei individualizacija, nei didesnių finansinių paskatų suteikimas kol kas nėra įgyvendintas. Todėl Asociacijos sutarties nuostatas įgyvendinančios valstybės susiduria su dideliais iššūkiais: reformos kainuoja brangiai, jų nauda pasimatys tik ilguoju laikotarpiu, todėl jomis nesuinteresuotos grupės valstybių viduje daro viską, kad jos praktiškai nevyktų. Didelio entuziazmo nerodo nei asocijuotos partnerės, nei pati Bendrija.

    2016-ųjų pavasarį buvo pranešama, kad Europos Komisija „uždegė žalią šviesą“ Gruzijai ir Ukrainai suteikti bevizį režimą į Šengeno valstybes.

    Praėjo metai, tačiau kol kas nė viena valstybė šia galimybe naudotis negali. Viena pagrindinių priežasčių yra ta, jog ES, vienu metu susidurianti su keliomis didžiulėmis vidaus ir išorės krizėmis, siekė sukurti kuo daugiau saugiklių, kad Šengeno zonos atvėrimas netaptų dar viena paskata migracijos mastams augti. Panašu, kad radus bendrą sutarimą dėl šių saugiklių, po daugiau nei metų (būtent prieš tiek laiko buvo pasakyta, kad abi valstybės įgyvendino bevizio režimo suteikimui būtinas technines reformas, tad nuo to laiko procesas užtrunka iš principo dėl politinių priežasčių) daugelio ukrainiečių ir gruzinų laukiama paskata pradės veikti.

    Bevizis režimas, kuris, kaip minėta aukščiau, yra vienas iš pagrindinių Rytų partnerystės programos atramos taškų, yra labiausiai eiliniams gyventojams apčiuopiamų pokyčių atnešantis instrumentas. Jeigu Asociacijos sutarties ar ekonominių jos dalių įgyvendinimas užtrunka ilgai, taigi ir naudą pajusti reikia laiko, čia viskas labai paprasta: vakar, kad nuvyktum į Europą, reikėjo kreiptis dėl vizos, laukti nuo kelių dienų iki savaičių, mokėti vizos mokestį. Šiandien gali nusipirkti bilietą ir tą pačią dieną pasiekti savo tikslą. Kur čia slypi minkštoji galia? Laisvas asmenų judėjimas, tikimasi, paskatina didesnį mobilumą, kultūrinius mainus, naujus kontaktus ir pažintis. Taigi – įliejama į europinį gyvenimą ir stiprėja Europos integracijos idėja.

    Ar viskas veikia taip paprastai? Ne visai. Pavyzdžiui, Moldova beviziu režimu džiaugiasi jau daugiau nei dvejus metus, tačiau ryškaus efekto proeuropietiškų pozicijų stiprėjimui jis nedavė. Galbūt taip yra dėl to, kad vidaus politikos skandalai užgožė galimybę laisvai keliauti, o galbūt žmonės tiesiog neturi pakankamai pinigų. Trečias ir turbūt taikliausias aiškinimas susijęs su gana liberalia Rumunijos pilietybės suteikimo politika moldavams: tie, kas nori laisvai keliauti po Europą, jau seniai turi galimybę tai daryti su rumunišku pasu. Nei gruzinai, nei ukrainiečiai tokios alternatyvos neturi, todėl, tikėtina, šių šalių piliečiams efektas bus didesnis. Vis dėlto, kai bevizis režimas galiausiai bus suteiktas, tai parodys, kad Rytų partnerystė, nors ir lėtai, juda į priekį. Tai svarbus signalas šiuo metu, kai ši svarbi programa lieka didesnių ES kylančių iššūkių paraštėse.■

  • ATGAL
    Antonio Tajani - Naujasis Europos parlamento vadovas
    PIRMYN
    Kovo 11-osios Lietuva: mūsų laimėjimai ir realybės paradoksai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.