S.Darius ir S.Girėnas – tikrieji Lietuvos-Lenkijos santykių ambasadoriai | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • S.Darius ir S.Girėnas - tikrieji Lietuvos-Lenkijos santykių ambasadoriai

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Gerimantas Statinis

    Šiemet minime S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą 80 metų sukaktį LCVA nuotrauka

    Mums, lietuviams, ypač vilniečiams, sunku išsivaduoti iš stereotipo apie lenkus. Jeigu pasakyčiau, kad lenkai yra mums tolerantiški, draugiški ir netgi garsinantys mūsų tarpukario istorijos didvyrius, tikriausiai nepatikėtumėte. Gal tai kuriozas, tačiau taip yra iš tiesų, ir tai vyksta be jokių išankstinių pragmatinių skaičiavimų ar politinės naudos ieškojimų. Čia pasitarnauja mūsų iškilios asmenybės, kurių skrydžio per Atlantą 80 metų sukaktį šiemet minime. Tai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas…

    Keliauti į Pščelniką, mums geriau žinomą kaip Soldiną, prieš metus paskatino vieno lenko gido klausimas, lankant „Lietaus slieko“ stovyklos vokiečių bunkerius Lenkijos-Vokietijos pasienyje. „O jūs, ar į savo anklavą važiuosite?“ Nesupratęs, kur tai yra, užsiminiau apie Punsko kraštą. „Ne, tai ne ten, o visai čia pat… Čia Lenkijoje yra Lietuvos teritorija, kuri išnuomota 99 metams ir bus jūsų iki 2032 metų…“ Mane tai suintrigavo, tačiau kaip žurnalistas nustebau, nežinodamas tokio fakto. Gidas liepė palaukti ir po minutėlės atsinešė kompiuteriu surastą medžiagą. Pirmiausia, kas krito į akis, – tai mūsų dešimtlitės su S. Dariumi ir S. Girėnu kupiūros kopijos. Tuomet viską supratau ir apgailestavau, kad tąkart iki Soldino – „Lituanikos“ žūties vietos, nenuvyksime.

    Keliauti balandžio pabaigoje, kai bunda gamta su „sausumos jachta“ vadinamu kemperiu – vienas malonumas: jautiesi tarsi sraigė su nameliu ant kupros, todėl dėl nakvynės nereikia sukti galvos – kur sustosi, ten ir pernakvosi. Ne veltui Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo simbolis „Sraigė“ šypsosi, o jos nariai, išsinuomoję „Kertušo“ firmos kemperius, jau antri metai iš eilės yra patenkinti tokia keliavimo priemone. Tačiau kai kelionę paįvairini dar ir kruizu Baltijos jūra, ji tampa ištisa nuotykių virtine. Iš Klaipėdos į Zasnicą plukdantis keltas „Kaunas Seaways“ – ne tik patogus keliavimo būdas, bet ir puiki galimybė susipažinti su pasaulio Gineso knygos rekordininku – jūrų keltu, vienu metu pervežančiu daugiausiai geležinkelio vagonų. Mums, žurnalistams, iš anksto paprašius kapitono audiencijos, buvo leista patiems stebėti, kaip valdomas laivas ir kiek tam reikia navigacijos žinių.

    Myslibužas (Mysliborz) vokiškai – Soldin, ten po kelių dienų keliavimo atvykstame sutartu laiku, lygiai dvyliktą valandą. Čia S. Dariaus ir S. Girėno profesinėje technikos mokykloje mūsų laukė mokiniai ir direktorė ponia Elžbieta Urbaniak. Buvome nustebinti, kad patys moksleiviai referendumo būdu išsirinko savo mokyklos pavadinimą, o S. Darių ir S. Girėną laiko savo patronais ir tuo didžiuojasi. Buvo trys kandidatai, kurių vardą moksleiviai galėjo pasirinkti. Tai – Nobelio premijos laureatė mokslininkė Marija Kiuri-Sklodowska, kandidatė į Nobelio premiją, rašytoja Eliza Ožeškienė (Orzeszkowa) ir lietuvių lakūnai.  Paklausti, kaip į tokį pasirinkimą reaguoja pas juos iš Lietuvos atvykę lenkai, išgirdome nedviprasmišką atsakymą – tai ne tik lietuvių, bet ir lenkų tautos didvyriai…

    Šalia mokyklos yra S. Dariaus ir
    S. Girėno skveras, kuriame stovi maža, graži gotikinė koplyčia – joje buvo pašarvoti lakūnai prieš juos atvežant į Lietuvą. Šiandien čia įsikūrusios meno dirbtuvės, o ateityje joje ketinama įsteigti Lietuvos-Lenkijos kultūros centrą. Greta koplyčios iš Lietuvos atvežtas ir 2008 m. prezidento Valdo Adamkaus atidengtas paminklas „Lituanika“. „Šiomis gatvėmis prieš penkerius metus žygiavo Lietuvos kariuomenės orkestras – čia skambėjo didvyrių garbei lietuviški maršai“, – pasakojo ponia E. Urbaniak. Stebint aplinką ir besiklausant nuoširdaus lenkų pasakojimo apie S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbius ir jų įamžinimą čia, apėmė euforiškai džiugus jausmas, kad šis lakūnų žūties fenomenas, veikiantis lietuvių tautinę savimonę, skatina abiejų tautų patriotinius jausmus. Tai puikus precedentas gerinant lietuvių-lenkų santykius, todėl garsiai pareiškiau, kad Myslibužo mieste ponia E. Urbaniak yra tarsi neoficiali Lietuvos garbės konsulė.

    Už Myslibužo, ties Pščelniko (Pzszcelnik) gyvenviete, kairėje pusėje yra nuoroda į transatlantinių lakūnų žūties vietą. Kadangi prieškariu ši teritorija priklausė Vokietijai, jos vyriausybei sutikus, 1933 m. šis 314 m2 žemės plotelis buvo 99 metams išnuomotas Lietuvai. Tai apvali 20 m skersmens aikštelė, kurioje architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo apskrito plano paminklą. Paminklo aikštelę juosia žema 10 m spindulio betoninė tvorelė. Jos vidinėje pusėje granitiniai suoleliai, o centre, kur buvo „Lituanikos“ motoro išmušta duobė, – trijų granitinių pakopų paminklo cokolis. Ant jo gulsčias, sudvejintas šviesiai pilko granito kryžius. Ant kryžiaus šono užrašas lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis: „Čia žuvo lietuviai lakūnai – Atlanto nugalėtojai Stepas Darius ir Stasys Girėnas“.

    Nustembame radę degančią žvakę: „Čia autobusas iš Ščecino (Szczecin) neseniai buvo atvažiavęs, šią vietą dažnokai lanko ir lenkai“, – pasakojo muziejaus prižiūrėtoja ponia Zosia Žurkowska. Klėtelėje įrengta ekspozicija nenusileidžia mūsų savivaldybėms priklausantiems panašiems muziejams. Joje svečiams, atvykusiems iš toli, galima ant aukšto ir pernakvoti, čia vasaromis vyksta Lietuvos jaunimo stovyklos. Žvelgiame į svečių knygos įrašus: abiejų šalių prezidentai, ministrai, kultūros, meno žmonių, kariūnų, visuomeninių organizacijų atstovų įrašai dar kartą patvirtina, kad S. Dariaus ir S. Girėno skrydis iš Niujorko į Kauną buvo daugiau nei kelionė, kuriai jie skyrė ne tik savo fizines ir dvasines jėgas, tačiau buvo pasirengę už Tėvynę paguldyti ir savo galvas. Tai matome iš jų testamento:

    „Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasiekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingas audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų „Lituaniką“ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi ryžtis iš naujo, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą. [...] Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!“

    Žvelgiant pro šių dienų stiklą, S. Da­riaus ir S. Girėno žygis buvo tikra idealizmo viršūnė, todėl šiuos didžiavyrius gerbiame ne mes vieni, jiems lenkia galvas ir lenkai, ir daugelis kitų tautų, žinančių laisvės kainą ir jos grėsmes. Nuostabu tai, kad šis žygdarbis suteikia galimybę pakilti aukščiau mūsų dienų negatyvių realijų ir leidžia ištiesti kaimynui santarvės ranką. Reikia keisti stereotipus ir puoselėti pozityvias iniciatyvas, viena iš jų – prasmingas Myslibužo ir Kauno– lietuvių ir lenkų – S. Dariaus ir S. Girėno mokyklų bendradarbiavimas. Gerų santykių plėtra galėtų visapusiškai apimti abi šalis, o jiems pasitarnautų tikrieji šių šalių ambasadoriai, legendiniai lakūnai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas.  ■

    Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo pirmininkas

  • ATGAL
    XIV PLJS Kongreso dalyviai kurs stiprų pasaulio lietuvių jaunimo tinklą
    PIRMYN
    Kam eksportuoti gydytojus, jeigu galima importuoti pacientus?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.