S. Kovaliovas – Lietuvos ir visos demokratinės visuomenės bičiulis | Apžvalga

Įžvalgos

  • S. Kovaliovas - Lietuvos ir visos demokratinės visuomenės bičiulis

  • Data: 2012-03-01
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    LR Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Laisvės premijos laureatas Sergėjus Kovaliovas (Olgos Posaškovos nuotrauka)

    Sergėjus Abramovičius Kovaliovas – neeilinė asmenybė. Nors kovo 2 d. jis sulauks garbaus 82-jų metų amžiaus, bet šviesus ir stebėtinai aktyvus protas bei kritinis mąstymas teikia viltį, kad garsaus disidento, kovotojo už žmogaus teises ir demokratinę visuomenę mokymas dar ilgai bus įkvepiantis ir pavyzdinis. Štai tik kelios pastabos apie šį plačios erudicijos žmogų. 

    Su Lietuva S. Kovaliovo santykiai ypatingi. Reikia atkreipti dėmesį, kad iš visų Wikipedia skelbtų maždaug 17-kos apdovanojimų – premijų, medalių, ordinų, vardų, nominacijų – keturi gauti Lietuvoje. Pirmasis S. Kovaliovo apdovanojimas, žlugus SSRS, taip pat atkeliavo iš Lietuvos – Sausio 13-osios atminimo medalis.

    1993 m. jis, pagal išsilavinimą biofizikas, tapo Kauno medicinos universiteto (kurio mokslininkai kadais keliaudavo į Maskvą susitikti su disidentu) medicinos mokslų garbės daktaru. 1999 m. S. Kovaliovui įteiktas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Didysis komandoro kryžius, o štai šiemet, per Sausio 13-osios minėjimą Seime, jis apdovanotas pirmąja Lietuvos Laisvės premija. („Apžvalga“ šiame numeryje skelbia S.Kovaliovo kalbą, pasakytą Sausio 13-osios iškilmingame Seimo posėdyje.) 

    Kaip buvo sukurpta byla

    Su Lietuva žymusis disidentas buvo susijęs kur kas anksčiau, negu gauti pirmieji apdovanojimai. Verta prisiminti išskirtinį jo biografijoje vadinamąjį „Vilniaus procesą“.

    Kaip rašoma Lietuvos ypatingojo archyvo informacijoje, skelbtoje per šias Sausio dienas Seime atidarytoje ekspozicijoje, 1972 m. liepos 5 d. Lietuvos TSR prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 345 dėl „nelegalaus antitarybinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ platinimo Lietuvos TSR“. Vedant šią bylą, 1974 m. gruodžio 23 d. S. Kovaliovo namuose Maskvoje buvo atlikta krata – rasta „Einamųjų įvykių kronikos“, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerių lietuvių ir rusų kalbomis bei kitos medžiagos. 1974 m. gruodžio 27 d. S. Kovaliovas buvo suimtas ir patrauktas kaltinamuoju. Jis buvo kaltinamas Maskvoje susitikęs ir bendradarbiavęs su Lietuvos disidentais Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Sigitu Tamkevičiumi ir kitais ir platinęs LKBK. Iš tikrųjų Rusijos disidento, turinčio gerus ryšius užsienyje, pastangomis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo perduodama į Vakarus.

    Dėl šio leidinio dauginimo ir platinimo buvo represuoti pats Sergėjus Kovaliovas, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Gražys, Anastazas Janulis, Petras Plumpa, Sigitas Tamkevičius.

    S. Kovaliovas buvo įkalintas KGB tardymo izoliatoriuje. Jis atsisakė bendradarbiauti su tardymo organais ir duoti parodymus, pareikšdamas, kad „tarybinių tardymo organų domėjimąsi normaliu kiekvienai kultūringai visuomenei dalijimusi informacija ir idėjomis laiko nedoru ir pažeidžiančiu žmogaus teises, kurių visuotinai priimtos sąvokos yra aiškiai suformuluotos TSRS ratifikuotuose paktuose, konvencijose ir susitarimuose“. Tardymo protokoluose yra ranka įrašyti S. Kovaliovo įrašai, kuriuose jis išdėstė savo poziciją ir nuomonę apie proceso eigą. 

    Procesas disidento nepalaužė

    1975 m. gruodžio 9−12 dienomis vykusio Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos posėdžio metu S. Kovaliovas atsisakė valstybės paskirto gynėjo. Teismas atmetė S. Kovaliovo prašymą iškviesti liudyti Andrejų Sacharovą, Tatjaną Velikanovą, Aleksandrą Lavutą ir kt. Protestuodamas prieš šį teismo sprendimą ir reikalaudamas, kad į teismo salę būtų pakviesti minėti judėjimo už žmogaus teises dalyviai ir kiti į Vilnių atvykę ir jo procese pageidavę dalyvauti asmenys, taip pat protestuodamas prieš teismo proceso viešumo pažeidimus, 1975 m. gruodžio 10 d. S. Kovaliovas paskelbė bado streiką.

    1975 m. gruodžio 11 d., teismui neįvykdžius reikalavimų, S. Kovaliovas pareikalavo jį išvesti iš teismo salės. Dalyvauti tolesniame bylos svarstyme ir nuosprendžio skelbime jis atsisakė, motyvus išdėstydamas 1975 m. gruodžio 12 d. pareiškime Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos posėdžio pirmininkui. Pareiškime pabrėžiama, kad teismo procesas yra nusikalstamas, o nuosprendis − neteisėtas. „Jūs taip pat žinote, kad aš tai sugebėčiau įrodyti, todėl ir bandėte išprašyti liudininkus, todėl ir nepasiūlėte man paskutinio žodžio.“

    1975 m. gruodžio 12 d., kaltinamajam nedalyvaujant, buvo paskelbtas LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendis. S. Kovaliovas už tai, kad, „siekdamas griauti Tarybų valdžią, nuo 1969 m. iki 1974 m. gruodžio mėn. užsiiminėjo antitarybine agitacija ir propaganda, pats asmeniškai ir su bendraminčiais sistemingai gamino, platino bei saugojo platinimo tikslais vadinamuosius laiškus − protestus ir kreipimusis, nelegalaus leidinio „Einamųjų įvykių kronika“ numerius, kuriuose buvo skleidžiami šmeižikiški prasimanymai apie tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, taip pat saugojo platinimo tikslais ir platino A. Solženicyno knygą „GULAG-o salynas“, pagal RTFSR BK 70 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 7 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant griežtojo režimo kolonijoje, ir 3 metų tremtimi.

    S. Kovaliovo baudžiamojoje byloje yra informacijos apie XX a. antroje pusėje TSRS specialiųjų tarnybų vykdytą kitų judėjimo už žmogaus teises dalyvių Vladimiro Bukovskio, Piotro Jakiro, Viktoro Krasino ir kt. persekiojimą, pateiktos baudžiamųjų bylų apžvalgos, saugomi 1974 m. S. Kovaliovo namuose atliktos kratos metu konfiskuoti leidiniai ir literatūra. Visą bylą sudaro trisdešimt tomų ir vienas priedas. 

    Kritikavo ir Borisą Jelciną

    Tai buvo kone tamsiausieji brežnevinės stagnacijos laikai. S. Kovaliovas per juos išliko ištikimas sovietinės vienpartinės sistemos kritikas. Bet ir subyrėjus SSRS jis nenuleido rankų. Ko vertas vien Atviras laiškas B.Jelcinui, paskelbtas 1996-ųjų sausio 29 d. Gruodį išrinktas Dūmos nariu po mėnesio jis jau viešai kreipiasi į Rusijos prezidentą dėl jo veiksmų po Aukščiausiosios Tarybos šturmo 1993 m. spalį.

    Disidentas rašo buvęs B.Jelcino šalininku, tačiau jo įsakymu pradėtas karas Šiaurės Kaukaze, vadinamoji „antiteroristinė“ operacija Čečėnijoje, kur žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, šalies remilitarizacija, netikusi kadrų politika, prezidento komandos formavimas verčia S. Kovaliovą pasitraukti iš Žmogaus teisių komisijos prie Rusijos prezidento pirmininko, Prezidento Tarybos nario ir kitų valdžios struktūrų postų.

    Žmogaus teisių gynėjas Borisu Jelcinu visai nusivylęs tą vėlų 1999-ųjų naujametinį vakarą, kai demokratu laikytas prezidentas užleido savo postą Vladimirui Putinui. Tada B. Jelciną jis pavadino „labai blogu prezidentu, negabiu ir silpnu“ ir pakvietė Dūmos deputatus balsuoti už apkaltą jam. 

    Nevienalypė asmenybė

    S. Kovaliovas kartu nėra vienalypė ir garbinama asmenybė. Rusijoje jį remia daugiausiai demokratiškai nusiteikusi inteligentija, tačiau valstybinio aparato sistemoje ir „pragmatinės“ politikos šalininkai susilaiko nuo jo garbinimo. Jis vadinamas naiviu idealistu, kurio bekompromisė kova, pavyzdžiui, prieš karą Čečėnijoje, atnešusi valstybei daugiau žalos negu naudos. Rusijos nacionalistai S. Kovaliovą taip pat paskelbę pirmuoju tautos priešu – ne tik dėl jo konkrečių pareiškimų ar veiksmų, bet ir dėl jo išpuolių prieš „valstybininkus“, „ypatingo rusų kelio“ bei „imperinių vertybių“ kritiką, o kartu – dėl paramos ieškojimo Vakaruose, ginant žmogaus teises Rusijoje.

    Sprendžiant iš to, kad 1995–1996 m. S. Kovaliovas buvo išrinktas Dūmos deputatu, ir atsižvelgiant į maskviečių apklausas, tas laikas buvo jo populiarumo viršūnė. Tačiau Rusijos provincijoje, kur paprasti rinkėjai dažniausiai demokratiją matuoja savo asmenine gerove ar duonos kąsniu (ar daug nuo Rusijos nutolome mes?), S.Kovaliovo idėjos nepopuliarios, o daug kam jis apskritai nežinomas. 

    „Rusiją reikia spausti“

    Nenuostabu, kad S. Kovaliovas liko nuoseklus Kremliaus politikos kritikas. Pastarosiomis dienomis Rusijos žiniasklaidą labiausiai šokiravo drąsi disidento mintis, išsakyta Seime Sausio 13-ąją. Interviu agentūrai BNS jis dar ją patikslino: „Manau, ne tik Lietuva, bet visa tarptautinė visuomenė daro rimtą klaidą bendraudama su Rusija. Klaidą, kuri gali tapti tragiška. Rusiją reikia spausti, o su ja „cackinamasi“. Turiu galvoje ne karinį spaudimą. Politikai žino, kaip daryti spaudimą.“

    Dabartinę Rusijos valdžią jis ir toliau vadina sovietine, o rugsėjį vykusią Rusijos vadovų rokiruotę, taikantis į kovo 4 d. vyksiančius prezidento rinkimus, – nusikalstama.

    Beje, šia proga teko pylos ir Vakarams. „Neseniai Prancūzijoje dalyvavau diskusijoje, – prisiminė S. Kovaliovas BNS agentūrai. – Visi mano pasirodymai ten patyrė fiasko. Sakau: ‚Jūs, europiečiai, nuolat kalbate užkeikimus apie universalias vertybes – žmogaus ir piliečio teises, bet ar patys jų laikotės?‘ Tvirtinu, kad ne. Rugsėjo pabaigoje pas mus Rusijoje jau pasiskyrė naujas prezidentas. Kovą bus surengti falsifikuoti parodomieji rinkimai ir visi pasaulio lyderiai pasveikins Vladimirą Putiną. Sakau: ‚Ar jums negėda sveikinti žmogų, kuris tikrai nelaimėjo jokių rinkimų, tikrai pats save paskyrė į šias pareigas?‘ Atsistoja vienas europietis ir pareiškia: ‚Juk čia protokolas‘. Čia  ir esmė – protokolas jums aukščiausia universali vertybė. Jie įsižeidė.“

    Štai koks tas garbaus amžiaus sulaukęs, bet iki šių dienų bekompromisis kovotojas už demokratiją ir aukščiausias žmogiškas vertybes, Lietuvos bičiulis Sergėjus Kovaliovas. ■

    Trumpi Sergėjaus Kovaliovo biografijos bruožai

    Sergėjus Kovaliovas gimė 1930-ųjų kovo 2 d. Ukrainoje, Seredina-Budos miestelyje geležinkelininko šeimoje. 1935 m. šeima persikėlė į Maskvą. 1954 m. S. Kovaliovas baigė Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto Biologijos fakultetą ir dvejus metus jame dirbo vyresniuoju laborantu. Trejetą metų buvo Gyvūnų fiziologijos katedros aspirantu. 1961-aisiais įsidarbino SSRS Mokslų akademijos Biofizikos institute. Kaip biofizikas paskelbė daugiau kaip 60 mokslinių darbų.

    1969 m. politiniais motyvais (prieš metus jis tapo aktyviu judėjimo už žmogaus teises SSRS nariu) buvo priverstas palikti mokslinį darbą ir dirbti Maskvos melioracijos stotyje. 1969 m. gegužę jis tampa pirmosios Sovietų Sąjungoje Iniciatyvinės žmogaus teisių gynimo grupės nariu, o 1971 m. pradeda leisti biuletenį „Einamųjų įvykių kronika“, už tai 1974 m. gruodžio 28 d. buvo suimtas (prie bylos buvo pridėtas ir vadinamasis „Vilniaus procesas“). Po metų jis buvo nuteistas 7 m. griežtojo režimo kalėjimo ir 3 m. tremties, bausmę atliko Permės Skalnino lageriuose ir Čistopolo kalėjime, kol buvo ištremtas į Kolymą. Grįžęs S. Kovaliovas apsigyveno Kalinine, bet į Maskvą jam buvo leista persikelti tik 1987 m.

    Kartu su A. Sacharovu Maskvoje S. Kovaliovas įsitraukia į organizacinę žmogaus teisių gynimo veiklą (įkuria spaudos klubą „Glastnostj“, draugiją „Memorial“ tampa Maskvos Helsinkio grupės nariu). 1990–1993 m. jis – Rusijos liaudies deputatų suvažiavimo dalyvis, dukart – 1990 ir 1993 m.– renkamas į Valstybės Dūmą (deputatu išbuvo iki 2003 m.). Aktyviai dalyvauja partijos „Rusijos pasirinkimas“ veikloje, 1990 m. tampa Rusijos Aukščiausiosios Tarybos Žmogaus teisių komiteto pirmininku ir tokios pat   komisijos prie Rusijos prezidento nariu, bet iš B. Jelcino aplinkos pasitraukia 1996 m., nesutikdamas su Kremliaus politika Čečėnijos atžvilgiu.

    1996 m. sausį S. Kovaliovas organizuoja Žmogaus teisių institutą ir jam vadovauja. 2003 m. balotiruojasi į Dūmą partijos „Jabloko“ sąraše, tačiau partijai nepavyksta įveikti 5 proc. barjero. 2007-ųjų rugsėjį – dar vienas mėginimas patekti į parlamentą, tačiau, nors „Jabloko“ sąraše buvo antrasis, disidentas atsisakė siekti deputato mandato, netikėdamas partijos sėkme. Ir jis buvo teisus, nors dabartinį Rusijos opozicijos ryžtą kelti demokratinę visuomenę į žygį prieš uzurpuotą valdžią S. Kovaliovas sveikina…

     Parengta pagal Wikipedia.org

  • ATGAL
    A. Saudargas: Subtilus S. Kovaliovo komplimentas Lietuvai – mums jūsų trūko...
    PIRMYN
    Laisvės premijos laureato Sergėjaus Kovaliovo kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime 2012 m. sausio 13 d.
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.