Saakašvilio dešimtmečio pabaiga | Apžvalga

Įžvalgos

  • Saakašvilio dešimtmečio pabaiga

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Edita Mieldažė

    Pirmieji protestai prieš M. Saakašvilį prasidėjo 2007 m. lapkritį. Dar po metų milžinišką smūgį Gruzijos vadovo įvaizdžiui sudavė nesėkmingas karas su Rusija Reuters/Scanpix nuotrauka

    Spalio 27 d. Gruzijoje išrinktas naujas prezidentas Georgijus Margvelašvilis. Milijardieriaus premjero Bindzinos Ivanišvilio sąjungininkas nušluostė nosį oponentams, surinkdamas 62,11% rinkėjų balsų ir galutinai užbaigdamas beveik dešimtmetį trukusį Michailo Saakašvilio valdymą. Tiesa, M. Saakašvilio valdymo dienos jau buvo suskaičiuotos anksčiau, kada jo vadovaujama partija 2012 m. pralaimėjo parlamento rinkimus. Kaip teigia analitikai, Gruzijos liaudis ir tarptautinė bendruomenė labai ir nesistebėjo tokia M. Saakašvilio politine baigtimi. Iš kitos pusės, naujojo prezidento Gruzijoje išrinkimas žymi pavykusių spalvotųjų revoliucijų (Ukrainoje ir Gruzijoje) metu iškilusių lyderių eros pabaigą. Ar ši pabaiga žymi naują kursą Gruzijos politinėje padangėje? Norint į tai atsakyti, reikia pažvelgti į M. Saakašvilio valdymo laikotarpį.

    Nesuveikusi strategija

    Žurnalo ,,Foreign Affairs“ straipsnyje „Iki pasimatymo, Saakašvili“ analitikas Thomas de Waal pastebėjo, jog Gruzijos „žavingosios“ reputacija jau seniai aplenkė ją pačią, mat šalies žavesys visad buvo pirma visko. Apie šį žavesį kalbėjo 1947 m. po Sovietų Sąjungą keliaujantis rašytojas Johnas Steinbeckas. Iš rusų lūpų tuo metu jis girdėdavo kartojant „stebuklingą Gruzijos vardą“. „Jie kalbėjo apie gruzinus kaip apie didžius žmones, iškilius alkoholinių gėrimų mylėtojus, puikius šokėjus, puikius muzikantus, puikius darbuotojus ir meilužius“, – rašė J. Steinbeckas. Po Rožių revoliucijos demokratiškais rinkimais išrinktas prezidentas (2004 m.) M. Saakašvilis ilgai gyvavusį „žavinčios“ šalies įvaizdį bandė keisti vakarietiškomis vertybėmis grįstu modeliu. Šis modelis turėjo padėti M. Saakašviliui išsaugoti valdžią, jaučiant stiprų Vakarų ir ypač JAV užnugarį. Tačiau, kaip galima buvo tikėtis, ši strategija negalėjo veikti be perstojo, kaip ir pats M. Saakašvilio valdymas. Jau per 2012 m. vykusius parlamento rinkimus M. Saakašvilio vedamas Vieningasis nacionalinis judėjimas (ENM) patyrė fiasko, gavęs 65 vietas (2008 m. – net 119 vietų) ir nusileidęs milijardieriaus B. Ivanišvilio vadovaujamam blokui „Gruzijos svajonė“ (85 vietos). Daugumą surinkusio bloko vadovas,
    M. Saakašvilio priešininkas, B. Ivanišvili tapo premjeru ir jo vadovaujama dauguma ėmėsi permainų. Panašiai kaip ir Ukrainoje, kur valdžios pasikeitimas pirmiausia reiškė sąskaitų suvedimą su buvusiais valdžioje (pavyzdžiui, J. Tymošenkos atvejis), taip ir Gruzijoje rinkimų permainos nieko gero nežadėjo M. Saakašvilio aplinkai. Mat valdančioji dauguma nusprendė iškelti bylas keliems M. Saakašvilio administracijos ministrams, kaltindama juos įgaliojimų viršijamu ir turto grobstymu. Nereikia nė sakyti, jog mestas šešėlis prezidento aplinkai lėmė, jog gruzinai ėmė abejoti ir pačiu M. Saakašviliu. 2013 m. rugsėjo mėnesį atlikta apklausa iliustruoja gruzinų nusivylimą M. Saakašvilio valdymo dešimtmečiu: net 57% respondentų pasisakė prieš M. Saakašvilio valdymą ir tik 15% pritarė tam, ką prezidentas daro. Prezidento rinkimai, įvykę šių metų spalio pabaigoje, galutinai sužlugdė Rožių revoliucijos tėvo politines ambicijas. Kodėl M. Saakašviliui nepavyko?

    Revoliucija

    47 metų M. Saakašvilis augo gruzinų inteligentų šeimoje. Būsimajam politikui rūpėjo tai, kas vyksta už geležinės uždangos ribų ir kaip veikia demokratinė sistema. Žlugus Sovietų Sąjungai, M. Saakašvilis jau galėjo praskleisti šią uždangą ir pažvelgti, kas yra kitapus jos. Tad 1992 m. baigtas tarptautinių santykių studijas Taraso Ševčenkos universitete Kijeve keitė mokslai Kolumbijos teisės mokykloje (JAV), o dar vėliau – ir Tarptautiniame žmogaus teisių institute Strasbūre (Prancūzijoje). Šį perspektyvų jaunuolį po studijų pastebėjo prezidento Eduardo Ševarnadzės aplinkos žmonės ir pakvietė prisijungti prie politinių procesų Gruzijoje. 1995 m. vedamas E. Ševarnadzės partijos 28 metų M. Saakašvilis pateko į parlamentą ir tapo naujai įkurto komiteto, besirūpinančio nepriklausomos rinkimų sistemos sukūrimu šalyje, vadovu. Šis postas jam suteikė populiarumo šalyje ir po poros metų veiklos jaunasis politikas jau galėjo mėgautis „metų žmogaus“ titulu. Tad nieko nuostabaus, kad 2000 m. prie prezidento E. Ševarnadzės M. Saakašvilis buvo paskirtas teisingumo ministru. Naujasis ministras aktyviai ėmėsi spręsti problemas teisingumo srityje, tačiau po metų išaiškino aukštų pareigūnų korupcijos atvejį ir atsistatydino dėl to, kad jo „moraliai netenkino tai, kas vyksta aukščiausiu valstybiniu lygmeniu“. Tiksliau M. Saakašvilis nuogąstavo, jog korupcija šalyje persismelkus į valdžios branduolį ir kad E. Ševarnadzė neturi jokio noro su ja kovoti. Ir, jeigu ši situacija ir toliau nesikeis, anot jaunojo politiko, po kelerių metų Gruzija taps kriminalinių nusikaltėlių irštva.
    Esant tokiai situacijai M. Saakašvilis ryžosi įkurti procentristinę dešinių pažiūrų partiją „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (UNM) ir su ja dalyvauti 2003 m. parlamento rinkimuose.
    Visgi pergalės rinkimuose M. Saakašvilis nesulaukė, nors visos apklausos bylojo, jog UNM privalo laimėti. Tarptautiniai stebėtojai pripažino, jog šiuose rinkimuose buvo daug pažeidimų, tad paskatintas tokių kalbų ir nepasitikėdamas valdančiu elitu, UNM lyderis paragino gruzinus be jėgos naudojimo išeiti į gatves ir pademonstruoti pasipriešinimą E. Ševarnadzės vykdomai politikai. Kartu su Ninos Burdjanazės vadovaujamais demokratais M. Saakašvilis paragino prezidentą E. Ševarnadzę atsistatydinti ir iš naujo surengti parlamento rinkimus. M. Saakašvilio veiksmai nebuvo beprasmiai – dvi savaites trukusios demonstracijos Tbilisyje pritraukė šimtatūkstantines minias ir privertė prezidentą E. Ševarnadzę atsistatydinti. Buvo akivaizdu, kad naujasis Gruzijos lyderis M. Saakašvilis turi jėgų išjudinti tautą ir imtis permainų, kurių šaliai tikrai reikėjo.
    Taigi dvi savaites trukusi Rožių revoliucija tapo tramplinu M. Saakašviliui į valdžios olimpą. Ką jis nuveikė šiame olimpe?

    Vakarietiškas kelias

    2004 m. sausį 96% balsų dauguma išrinktas prezidentu M. Saakašvilis ėmėsi modernizuoti šalį. Kaip rašo analitikas Thomas de Waal, naujasis prezidentas noriai prisiėmė idėjų generatoriaus ir vadovo, parduodančio savo idėjas, vaidmenį. M. Saakašvilis pasidžiaugė, jog dėl Rožių revoliucijos Gruzija patyrė „mentalinę revoliuciją“ ir prisijungė prie Vakarų. Nors vakarietiškas kelias Gruzijai buvo lyg miražas, M. Saakašvilio žinia, jog posovietinė šalis apsisprendė keisti savo kryptį Vakarų link, labai patiko Vakarams ir JAV. Jie iš karto priėmė M. Saakašvilį kaip „savą vaikiną“, o buvęs JAV prezidentas G. W. Bushas netgi pareiškė, jog „didžiuojasi galėdamas vadinti jį draugu“. Iš tiesų, M. Saakašvilis puikiai tiko Vakarams, kurdamas reformatoriaus lyderio vaidmenį: jaunas, puikiai kalbantis angliškai, susipažinęs su demokratijos sąvokomis ir pasiruošęs būti visokeriopai naudingas Vakarams. Tik tapęs prezidentu, M. Saakašvilis iškart ėmėsi tautos kūrimo darbų: pakeitė Gruzijos vėliavą, išleido iš kalėjimo pirmojo Gruzijos prezidento Zviado Gamsachurdijos rėmėjus ir atsisakė sovietinės nomenklatūros paslaugų, sukurdamas naują jėgos struktūrų sistemą, naują mokesčių bazę ir vietinės valdžios struktūrą. Žemiausio lygio kyšininkavimas Gruzijoje buvo pažabotas. Esant tokiai palankiai situacijai Gruzija privalėjo tapti demokratiškiausia Kaukazo šalimi, tačiau vidinės intrigos, protestai šalyje ir karas su Rusija neleido M. Saakašviliui to įgyvendinti.

    Vidinės intrigos

    M. Saakašvilis, pradėjęs prezidentauti, ėmė modernizuoti šalį „iš viršaus į apačią“, pasitelkdamas jėgos struktūras ir kurdamas policinės šalies įvaizdį. Aplink save M. Saakašvilis sutelkė ištikimų bendražygių, kurie kartu su juo aktyviai dalyvavo Rožių revoliucijoje, komandą. Ištikimi kolegos tapo ministrais ir bandė kartu su prezidentu kurti provakarietiškos Gruzijos viziją. Vienas tokių M. Saakašvilio bendražygių buvo jaunas politikas Bacho Akhalaia, po Rožių revoliucijos gavęs Kalėjimo departamento viršininko kėdę. Remiant M. Saakašviliui, B. Akhalaia ėmėsi kovos su kriminaliniu šalies pasauliu. Kaip paaiškėjo vėliau, ši kova prasilenkė su žmogaus teisėmis ir kitomis demokratinėmis vertybėmis, kurias bandė Gruzijoje puoselėti M. Saakašvilis. Paaiškėjo, jog kalėjimo vadovybė tiesiogiai dalyvaudavo šalies kalėjimuose vykdant teisingumą žmogaus orumą žeminančiais būdais. Kulminacija šioje istorijoje tapo 2006 m. kilęs protestas viename iš Gruzijos kalėjimų, kurį malšinant žuvo keliolika kalinčiųjų. Pasak amerikiečių žurnalo „Foreign Affairs“, tai atsitiko dėl to, jog Gruzijos kalėjimuose valdžia institucionalizavo kalinių kankinimus ir, to neištvėrę, kaliniai pasipriešino vadovybei. Ši istorija baigėsi tuo, kad B. Akhalaia neteko Kalėjimo departamento vadovo posto, bet buvo paskirtas gynybos ministru. Toks paskyrimas abejojantiems teisingumo reformos sėkme turėjo byloti, jog „mažytis nesusipratimas“ kalėjimuose nesumenkino M. Saakašvilio pasiryžimo iš esmės kovoti su kriminaliniais nusikaltėliais. 2007 m. M. Saakašviliui galvos skausmu tapo dar vienas jo aplinkos žmogus Irakli Okurashvilis, jo paskirtas gynybos reikalų, o vėliau ekonomikos ministru.
    I. Okurashvilis, išėjęs į opoziciją, apkaltino M. Saakašvilį korupcija, nekompetencija, žmogaus teisių pažeidimais ir
    siekiu nužudyti verslininką Badri Patarkatsishvilį (prezidentas jį traktavo kaip korumpuotą verslininką ir Rusijos ruporą Gruzijoje). I. Okurashviliui baigėsi tuo, jog Tbilisio teismas jį
    apkaltinto prievarta siekiant išsireikalauti kyšio. Jis turėjo būti teisiamas, tačiau pabėgo į Prancūziją ir ten gavo politinį prieglobstį. I. Okurashvilis
    tapo dingstimi suinteresuotoms grupėms pradėti pirmuosius protestus prieš M. Saakašvilį.

    Protestai

    Pirmieji protestai prieš M. Saaka­švilį prasidėjo 2007 m. lapkritį. Kelios opozicinės grupelės ir žiniasklaidos magnato B. Patarkatsishvili sutelkta grupė gruzinų savaitę laiko protestavo. Galbūt viskas būtų ramiai baigęsi, jeigu valdžia nebūtų ėmusi susirinkusių Tbilisio centre malšinti naudodama jėgą ir suvaržydama kelių žiniasklaidos priemonių veiklą. Tokia protesto malšinimo forma sulaukė neigiamos reakcijos iš nevyriausybinių žmogaus teises ginančių organizacijų: „Human Rights Watch“ tokius veiksmus pavadino perdėtais, o „International Crisis Group“ – įspėjančiais apie Gruzijoje augantį autoritarizmą. 2009 m. protestai prieš M. Saakašvilį užsitęsė tris mėnesius. 13 partijų aljansas apkaltino
    M. Saakašvilį koncentruojant aplink save valdžią, neleistinomis priemonėm malšinant 2007 m. protestą ir nesėkmingai įsiveliant į karą su Rusija dėl Pietų Osetijos. Nino Burjanadzė, buvusi M. Saakašvilio bendražygė, o vėliau opozicijos lyderė, teigė: „Nemanau, jog turėtų stebinti, kad praradus 20% Gruzijos teritorijos ir nesant demokratijos šalyje, mes prašome prezidento atsistatydinti“. 2011 m. protestai išsiskyrė brutalumu ir jėgos struktūrų įsikišimu malšinant neramumus. Apkaltintas vadovavęs ginkluotų protestuotojų grupei, buvo suimtas politikės N. Burjanadzės vyras Badri Bitsadze. 2012 m. protestai buvo testas valdžiai prieš vyksiančius parlamento rinkimus. Jų metų iškilo naujas politinis veikėjas ir partijos „Gruzijos svajonė“ įkūrėjas B. Ivanišvilis.

    Nesėkmė su Pietų Osetija

    Gruzija nuo Sovietų Sąjungos griuvimo laikų su Rusija turėjo teritorinių ginčų dėl Pietų Osetijos. M. Saakašviliui atėjus į valdžią, Gruzijos siekiai susigrąžinti P. Osetijos kontrolę tik išaugo. Po ketverių metų prezidentavimo, M. Saakašvilis nusprendė imtis realių veiksmų sprendžiant šį teritorinį ginčą, ir 2008 m. rugpjūtį Gruzijos karinės pajėgos atakavo Pietų Osetijos miestą Tskhinvalį. Kaip galima buvo numanyti, M. Saakašvilio sankcionuoti kariniai veiksmai išprovokavo Rusijos kontrataką prieš Gruziją. Dviem kryptimis (iš Pietų Osetijos ir Abchazijos) atakuodama Gruziją, Rusija sužlugdė bet kokias viltis M. Saakašviliui atgauti Pietų Osetiją ir sulaukti pastiprinimo iš Vakarų partnerių. Jau po karo, praradęs dalį Pietų Osetijos ir Ahchazijos teritorijų, Gruzijos prezidentas Vakarų žiniasklaidoje pareiškė, jog pradėdamas karo veiksmus prieš Rusiją tikėjosi, kad tarptautinė bendruomenė atsibus ir tiesiogiai parems Gruzijos siekius susigrąžinti ginčytinų regionų kontrolę. M. Saakašvilio nusivylimui, Vakarai nesiryžo stoti skersai kelio Rusijai, todėl Gruzijos konfliktas su Rusija iš anksto buvo pasmerktas nesėkmei. Nesėkmingas karas su Rusija M. Saakašvilio įvaizdžiui sudavė milžinišką smūgį. Kaip pažymi analitikai, gruzinai dar galėjo bandyti susitaikyti su prezidento vykdomu spaudimu opozicijai, nedemokratiškomis reakcijomis į protestus ar specifinėmis jo reformomis, tačiau karinė katastrofa ir viltis susigrąžinti savo teritorijas perpildė gruzinų kantrybės taurę. Tapo aišku, jog Rožių revoliucijos vedlio valdymo laikotarpis skaičiuoja paskutines dienas.

    Pasirinktas teisingumas

    Spalio pabaigoje Gruzijos prezidentu išrinkus G. Margvelašvilį ir pradėjus politiniuose užkulisiuose kalbėti apie tai, kad M. Saakašvilį gali ištikti J. Tymošenkos likimas, buvęs Gruzijos prezidentas išskubėjo į Briuselį. Susitikęs su Europos Komisijos pirmininku Jose Manueliu Barroso, M. Saakašvilis nuogąstavo, jog premjeras B. Ivanišvilis daugelį kartų jam grasino teismais: „Jis net pasakė, kokie bus kaltinimai, ir minėjo kalėjimą, kuriame turėčiau atsidurti“. Pasak M. Saakašvilio, tokie grasinimai ryškiai prasilenkia su demokratijos principais ir Gruzijos europiniais siekiais. Reaguodamas į šiuos nuogąstavimus, J. M. Barroso pareiškė, jog viliasi, kad „Gruzija vykdys savo įsipareigojimus, taip pat užtikrindama, kad teismai nebūtų veikiami politinės įtakos. Esame griežtai nusiteikę prieš bet kokio pobūdžio pasirinktinį teisingumą“. Naujasis prezidentas G. Margvelašvilis patikino, jog Gruzijoje nebuvo ir nebus politinio persekiojimo: „Esu viso to moralinis garantas“. Visgi kalbėdamas apie M. Saakašvilį, naujasis prezidentas nebuvo toks užtikrintas: „M. Saakašvilio baudžiamasis persekiojimas nėra mano kompetencijos reikalas“. Taigi, kokia ateitis laukia buvusio Rožių revoliucijos lyderio, vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga.

    Ar kas keisis?

    Naujuoju Gruzijos prezidentu išrinktas G. Margvelašvilis nėra itin žinomas tarptautinei bendruomenei politikas. Analitikai kalba, jog naujasis Gruzijos prezidentas yra visiška priešingybė M. Saakašviliui: ramus, racionalus ir ne toks emocingas. Buvęs universiteto rektorius ir švietimo ministras savo prezidentavimo laikotarpiu žada švelninti negatyvius santykius su Rusija: „Iš mūsų pusės nebus agresijos, Gruzija konstruktyviai bendradarbiaus su Rusija“. Visgi dėl teritorinių ginčų su Rusija naujo prezidento pozicija išlieka tokia pati kaip ir M. Saakašvilio: Gruzija nesiruošia pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybių. Santykiuose su Europos Sąjunga G. Margvelašvilis žada tęsti Gruzijos integracijos į ES ir NATO kursą. Pirmasis to įrodymas – Gruzijos dalyvavimas Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje, kuriame buvo parafuota Asociacijos sutartis tarp ES ir Gruzijos bei Laisvosios prekybos zonos susitarimas. Šį reikšmingą įvykį Gruzijos užsienio reikalų ministras Davidas Zalkaliani įvertino kaip svarbų šaliai įvykį, o susitarimą su ES – kaip atgal negrąžinamą susitarimą. Gruzijos prezidentas G. Margvelašvilis, po Vilniaus viršūnių susitikimo duodamas interviu „Euronews“ televizijos kanalui, pabrėžė, kad Gruzija yra istoriškai Europos dalis ir jo šalis tęs šį (europinį) kelią ir netolimoje ateityje tikrai taps ES dalimi ne tik kultūriškai, bet ir politiškai. Europos Komisijos vadovas J. M. Barroso atkreipė dėmesį į tai, jog Gruzija privalo nesustoti toliau dariusi pažangą: „Vilnius yra tik tarpinė stotelė. Turime galvoti, kaip išlaikyti svarbius Gruzijos laimėjimus ateityje. Prezidento Saakašvilio laikotarpiu Gruzija padarė stebėtiną progresą. Svarbu, kad šis progresas Gruzijoje būtų politiškai ir ekonomiškai konsoliduotas“. ■

  • ATGAL
    Kuo kvėpuojame?
    PIRMYN
    Šeimos metais - daugiau dėmesio šeimai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.