Sąjūdžio idėjos ir realybė stebinčio dalyvio žvilgsniu | Apžvalga

Įžvalgos

  • Sąjūdžio idėjos ir realybė stebinčio dalyvio žvilgsniu

  • Data: 2018-06-20
    Autorius: Nerijus Šlepetys

    KAI LAISVĖ YRA VERTYBĖ SAVAIME

    Sąjūdžio mitingas 1988 m. rugsėjo mėn. Panevėžio stadione. / Nuotrauka iš J. Beinorto asmeninio archyvo

    Rašyti apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį (toliau tekste – Sąjūdis) kaip politinį, socialinį ir kultūrinį reiškinį, minint šio judėjimo trisdešimtmetį, yra atsakingas ir pakankamai sudėtingas veiksmas. Viena vertus, esančių gyvų istorijos liudytojų ir dalyvių gyvas ir autentiškas žodis yra tikresnis ir paveikesnis nei teoriniai pasvarstymai, kita vertus, laiko distancija nėra pakankama, kad tarsi iš šalies, kiek įmanoma objektyviau ne tik pažvelgtume, bet ir įvertintume šio judėjimo tikslus ir siekius. Sąlygiškai galima būtų išskirti XX a. pabaigos dvi kartas. Pirmoji – karta, gimusi iki Kovo 11-osios ir aktyviai dalyvavusi atgimimo judėjimo mitinguose, piketuose, skaičiusi „Sąjūdžio žinias“, dalyvavusi Šv. Mišiose prie uždarų Vilniaus katedros durų, stovėjusi Baltijos kelyje… Ir antroji – Nepriklausomybės karta, kuri simboliškai siejama su Kovo 11-ąja. Tad ir šio straipsnio autorius atstovauja dar tą pirmąją kartą, kai dar bręstantis jaunuolis pajuto laisvės alsavimą pirmajame Laisvės lygos organizuotame mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Vėliau – kiti, jau daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, kuriuose džiaugsmą keitė liūdesys, abejingumą – pyktis ir protestas, tačiau viena buvo aišku, jog šis istorinis vyksmas giliai įtraukė visus šalia ar tuose reiškiniuose dalyvavusius.

    Gal tai šiuo metu ir gali trukdyti tarsi atsietai apžvelgti Sąjūdžio vertybes ir ideologiją. Žinoma, tokia apžvalga yra sudėtinga tiek dėl pačių Sąjūdžio kūrimosi peripetijų, tiek dėl kitų objektyviai vyravusių priežasčių ir tendencijų. Taip pat įdomus ir pradžioje buvęs komplikuotas santykis su to meto valdžia, konkrečiai su Lietuvos komunistų partija (LKP).  Kiek vėliau, atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, iš aktyvių Sąjūdžio dalyvių pradėjo rastis skirtingos partijos, bandančios atstovauti savąjį rinkėją. Lietuvos Nepriklausomybė Sąjūdžio ištakose nebuvo savaime suprantamas siekis ir tikslas. Žinoma, kažkur giliai sąmonės kertelėje tūnojo viltis ir mintis, jog gyvensime kitaip. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys, poetas Justinas Marcinkevičius apie Sąjūdį rašė: „Kiekvienas reiškinys, o ypač toks galingas, toks visa aprėpiantis, tautos istoriją ir žmonių likimus keičiantis reiškinys kaip Sąjūdis, galėjo ir turėjo išaugti, iškilti aprėpdamas, išryškindamas idėjas ir siekius, kylančius iš nacionalinės sąmonės gelmių.“ Sąjūdžio kaip tautos dvasios samprata buvo gyva to meto rašytojų, filosofų ir menininkų naudota poetinė metafora. Beje, praėjus kelioms dešimtims metų, poetas, matyt, guodėsi, o gal bandė priekaištauti sakydamas: „Didelė Sąjūdžio klaida (ir kaltė!) – kad jis toleravo (o ne sykį ir skatino) Lietuvos žmonių supriešinimą. Todėl Sąjūdis ir neišaugo į moralinę jėgą, jis baigėsi. 1990 m. kovo 11 d., aktais ir deklaracijomis realizavęs savo politinę programą.“ Visgi tenka konstatuoti, kad nei pačioje Sąjūdžio programoje, nei jo siekiuose nebuvo esminio tikslo išaugti vienijančiu ir moralinę jėgą turinčiu autoritetu. Paskirų siekių būta, bet nugalėjo pragmatiškesni, į valstybingumą orientuoti tikslai. Objektyvumo dėlei tenka pasakyti, jog Sąjūdis kūrė pilietinės visuomenės užuomazgas, o gyvenusiems „vienos tiesos“ visuomenėje galbūt nejučiomis norėjosi kažkokio bendro vieningumo bemaž visais klausimais. Sąjūdžiui laimėjus rinkimus ir susirinkus į pirmąjį posėdį, reikėjo priimti konkrečius ir labai praktinius politinius sprendimus. Sąjūdis, turėdamas tautos pasitikėjimo mandatą, šią funkciją realizavo iki galo. Natūralu, jog galbūt ne visi buvo pasirengę „žaisti politikos lauke“. Tarp jų ir filosofai bei poetai, ir tie, kurie praėjus keliolikai metų, sakys „ne apie tokią Lietuvą svajojome…“

    Apie tai Sąjūdžio 20-mečiui skirtame leidinyje svarstė ir LMA akademikas Antanas Buračas: „…Nes mus uždegė ir Tautinės Valstybės atkūrimo siekiai. Tuo metu mes visi – ir Sąjūdžio iniciatoriai, ir kiekvienas didžiojo tautinio Sąjūdžio dalyvių – itin stipriai pajutome protėvių puoselėtų dvasinių vertybių privalumus bei susidūrėme su būtinybe išmokti jas taikyti besikeičiančiomis civilizacijos sąlygomis.“

    Atkūrus Nepriklausomą valstybę ir prasidėjus „profesionalios politikos“ erai, tarsi ištiko pabudimas ir suvokimas, jog laisvė yra susijusi su sunkiu kasdieniniu darbu, pareigų atlikimu. Dainuojanti revoliucija turėjo tapti Darbo ir Kūrybos evoliucija. Ar taip atsitiko?  Kol buvo poetiškai svajojama apie meilę, iš kurios kilo Sąjūdis, kaip taikliai pastebi poetas Justinas Marcinkevičius, „gal tik retas iš mūsų tada suvokė, kad laisvė – tai darbas, nuolatinis, alinantis darbas, deginanti kūryba, našta, pareiga ir įsipareigojimas“. Natūralu, kad po pirmos Sąjūdžio kadencijos valdžioje žmonės, nepradėję „gyventi kaip Švedijoje“, į valdžią sugrąžina buvusius komunistus Demokratinės darbo partijos vardu. Tai tarsi atskiras istorinio lūžio momentas. Kažką diagnozuoti būtų nedėkingas uždavinys, bet telieka tik retoriškai savęs paklausti – ar laisvė mūsų neištiko pernelyg greitai?..

    Pažvelkime kaip įmanoma detaliau į Sąjūdžio dokumentus, spaudos ar kitų šaltinių pranešimus ir kartu pabandykime suprasti mūsų Nepriklausomybės architektų mintis, lūkesčius bei siekius. Skaitydamas Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dokumentus, gali, net ir praėjus trisdešimčiai metų, pajusti tą gyvą idealistinį laisvės troškimą, kartais nuspalvintą naivumo, retkarčiais prasiveržiančios nuostatos, jog didžioji dalis problemų Nepriklausomoje Lietuvoje išsispręs tarsi savaime.

    SĄJŪDŽIO IDEOLOGIJA

    Kaip ir kiekvienas judėjimas, taip ir Sąjūdis turėjo savo ideologiją. Pabandysiu ją tarsi dėlionės gabalėlius sudėti į vientisą paveikslą. Vargu ar įmanoma tiksliai atkartoti to paveikslo kontūrus dėl plataus idėjų ir patirčių lauko, tačiau šis „dėliojimas“ yra gan subjektyvus, tarsi vieno asmens perskaityta ir išgyventa istorija.

    Sąjūdžio veikla ir siekiai reiškėsi keleriopai. Pirmasis uždavinys buvo tautinės atminties gaivinimas. „Užmirštos“ ir nutylėtos Lietuvos istorijos rekonstrukcija. Tai buvusių slaptais 1939 metų Ribentropo–Molotovo protokolų viešinimas, Lietuvos okupacijos ir aneksijos faktų įvardijimas, reikalavimas likviduoti okupacijos pasekmes. Su tuo sietinas ir politinis veikimas, svarstant Lietuvos ekonominio savarankiškumo klausimus, tiek – grasesni ir drąsesni pasvarstymai apie Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę.

    Atskiras ir nemažiau svarbus santykių su monolitine ir bemaž vientisa partine nomenklatūra klausimas. LKP CK atstovai ilgą laiką tarsi negalėjo nuspręsti ir apsispręsti, kokia jų pozicija Sąjūdžio atžvilgiu. Iš pradžių tikėtasi, kad Sąjūdį galbūt pavyks sukontroliuoti per patikimus partinius asmenis, bet vėliau, kai procesas tapo tarsi nevaldomas, teliko pasiduoti bendrai Sąjūdžio bangai. Vėliau garsūs to meto veidai ir vardai, paaiškėjus situacijai, savo prisiminimuose rašė: „Ir tada mes dirbome Lietuvai…“ Tačiau palikime tuos vienokiu ar kitokiu būdu dirbusius…

    Kitas Sąjūdžio veikimo laukas buvo ekologinė, paminklosauginė-kultūrinė tematikos. Galbūt jį net reikėtų įvardinti kaip formaliai vieną iš pirminių, pradžioje mažiausiai kliuvusį to meto valdžiai. Svarbūs Sąjūdžiui buvo Lietuvos pilietybės ir valstybinės lietuvių kalbos klausimai.

    Sąjunginio pavaldumo gamyklose, kur vyraujanti kalba buvo rusų, aktualus tuo metu buvo ne tik kalbos bei pilietybės, bet ir tautinių bendrijų (tuomet vadintų mažumomis) klausimas. Pilietybė Lietuvoje suteikta praktiškai visiems jos norėjusiems. Gal tai padėjo išvengti aštresnių nacionalinių konfliktų.

    Profesorius Vytautas Landsbergis išskiria dvejopus Sąjūdžio tikslus: „Sąjūdis turėjo ir moralinius, ir politinius tikslus. Politiniai lyg ir pasiekti. O dėl moralinių Atgimimo tikslų, tai čia Sąjūdis nepadarė arba dar nepadarė, kiek tikėtasi.“ Manytina, kad vienas iš esminių moralinių tikslų – vadavimasis iš sovietinio žmogaus mąstymo ir elgesio šablonų. Kvietimas santarvei gal ir buvo išgirstas – nekilo jokių stambesnių pilietinių neramumų ar nesantaikos aktų, tačiau tikroji desovietizacija taip ir baigėsi net neprasidėjusi.

    1989 m. vasario 16 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo (tai buvo Sąjūdžio valdymo organas) deklaracijoje trumpai ir koncentruotai nusakomos judėjimo vertybės: „Sąjūdis pasisako už socialinį teisingumą, žmoniškumą ir demokratiją, už Lietuvos tautinių mažumų kultūrinę autonomiją Lietuvos valstybėje, už jos tradicinį neutralumo statusą demilitarizuotoje Europos zonoje, už visuotinai pripažintas žmogaus ir piliečio laisves, iš kurių kyla ir bendroji Lietuvos piliečių teisė: nepriklausomai rinktis bei ugdytis savas valstybinio gyvenimo formas.“

    Skaitant Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatų kalbas, regis, dvasiškai ir istoriškai tenka dalyvauti toje šventėje, kur, matyt, poezijos ir filosofijos būta daugiau nei sausų politinių lozungų ir frazių, kurias girdėsime žymiai vėliau. Trumpai stabtelėkime ties Sąjūdžio steigiamuoju suvažiavimu ir jo dalyvių bei pranešėjų mintimis ir lūkesčiais. Pasveikinęs suvažiavimo delegatus poetas Justinas Marcinkevičius taria, jog mūsų laukia darbas, o tiksliau – to darbo tęsinys. Kviečiama suvokti ir mąstyti apie Sąjūdį kaip visos tautos judėjimą. Filosofas Romualdas Ozolas įvykius įvardija kaip Atgimimo revoliuciją ir naujos istorijos pradžią. Pastebėtina, kad filosofo nuojauta ir žvilgsnis nukreiptas į ateitį, siejant bendrą Lietuvos ir Europos likimą: „Lietuva privalo būti, Lietuva yra. Yra su kitomis pasaulio tautomis ir valstybėmis, kaip visateisė pasaulio tautų bendrijos narė, kartu su visomis sprendžiant savo ir pasaulio reikalus.“ Tuomet dar tik pavienės ir nedrąsios buvo mintys apie Lietuvos, kaip valstybės, sugrįžimą į Europos tautų šeimą ir į pasaulio tautų bendriją. Kaip Lietuvos tikslas ir veikimo strategija įvardijamos trys pamatinės sąvokos: dora, valia ir protas. Retrospektyviai žvelgiant, proto ir valios būta, bet doros kartais stokota. Bet tai jau nebuvo tiesioginė Sąjūdžio klaida ar kaltė.  Suvažiavime nuskamba ir to meto „sparnuotoji“ A. Juozaičio citata: „Lietuva ir Laisvė – du neatskiriami, ta pačia raide pradedami rašyti žodžiai.“ Svarbiausias jo kalbos akcentas – Lietuvos, kaip teisinės valstybės, modelis. Valstybės, kurioje darniai sugyvena įvairios tautos. Panašu, jog šis siekis pamažėle tampa valstybės savastimi ir Lietuva yra gero tautų sugyvenimo pavyzdys. Ekonominio savarankiškumo siekiai atsispindėjo K. Prunskienės bei K. Antanavičiaus kalbose, tuo tarpu Z. Vaišvila akcentavo gamtos išsaugojimą: „Išsaugosime gamtą – išliks ir žmogus, išliks ir mūsų tauta.“ Prof. Vytautas Landsbergis, regis, paprastai, tačiau esmingai nušvietė gyvenimą kultūros griuvėsiuose ir naujai auštančią Aušrosir gaudžiančio Varpoepochą. V. Čepaitis, mūsų laikams paprastai ir suprantamai dėliojo nacionalinių santykių santarvės tematiką.

    Antano Buračo kalboje buvo išsakyti programiniai Sąjūdžio reikalavimai naujai rengiamai LTSR Konstitucijai. Tiesa, toji Konstitucija gimti nespėjo, nes įvykių dinamika atvedė iki Lietuvos Respublikos, o ne LTSR. Verta išskirti keletą įdomesnių jo kalbos momentų. Savo kalboje pristatydamas Sąjūdžio tikslus, jis išskyrė penkias kryptis, kurias įvardino Sąjūdžio siekiais. Pirmoji kryptis (siekis) – Respublikos suverenumo, ekonominio, kultūrinio, technologinio, mokslinio suverenumo stiprinimo garantijos, antroji – tautos tolesnis dvasinis atgimimas. Beje, tenka pastebėti, kad praktiškai neteko surasti kiek detalesnio ir platesnio šios sąvokos turinio išskleidimo nei programinėse kalbose, nei kituose Sąjūdžio dokumentuose. Trečias siekis – nebranduolinė Pabaltijo zona. Tuomet vyko karštos kovos dėl dar veikusios Ignalinos AE, kurioje buvo statomas III reaktorius. Tiesa, jo statybos po Černobylio AE avarijos buvo sustabdytos. Kita vertus, reikia manyti, kad šis siekis nebuvo vien nukreiptas prieš atominę energetiką kaip tokią, veikiau svarbesnis akcentas buvo tos energetikos saugumas, tačiau nesant modernių vakarietiškų technologijų, pats atominės elektrinės buvimas kėlė rimtą grėsmę. Ketvirtas ir penktas siekiai apima tai, ką galime įvardinti rinkos ekonomika ir Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, užsienio politika ir jos formavimu. Kiek plačiau norėčiau stabtelėti ties Tautinės mokyklos steigėjos Meilės Lukšienės mintimis. Nors esminė šių minčių ašis yra švietimas bei ugdymas, tačiau šioje programinėje kalboje slypi kur kas gilesni dalykai, atsakantys į klausimą, ar reikalingas Sąjūdis dabar.

    AR REIKALINGAS LIETUVAI NAUJAS DVASINIO ATGIMIMO SĄJŪDIS?

    Kaip jau minėjau, Sąjūdis nebuvo atsitiktinis procesas ar tik vienas naujas kultūrinis reiškinys tuometinėje sovietų pavergtoje Lietuvoje. Jis gimė iš pokario pasipriešinimo, Laisvės kovų dalyvių, tremčių ir kalėjimų, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ ir kito pogrindinio pasipriešinimo okupaciniam režimui. Politinius procesus katalizavo ir jiems pagreitį suteikė vadinamoji M. Gorbačiovo perestroikos(persitvarkymo) ir glasnost(viešumo) politika. Tai buvo pirminės prielaidos, leidusios oficialiai prabilti apie dalykus, apie kuriuos ilgą laiką buvo nutylima.

    Kaip jau minėjome, profesoriaus Vytauto Landsbergio pastebėjime apie Sąjūdžio misiją nuskamba dar vienas retorinis klausimas: „Ar laisva žmonių dvasia?..“

    Visgi norisi grįžti prie Tautinės mokyklos kūrėjos dr. M. Lukšienės. Viena iš priežasčių yra ta, jog svarbūs ir gilūs dvasios dalykai, yra linkę pasislėpti ir būti mažiau matomi nei kiti, kurie turi akivaizdesnes apraiškas ir formas. Tačiau šie gilesni – meno, kultūros, mokslo – dalykai sudaro kiekvienos valstybės egzistencijos pamatą.

    Skaitant ir reflektuojant tekstus, gali į(si)vertinti, kiek ir kuria kryptimi judėjo Lietuva ir jos tauta. Išoriškai esame laisvi ir saugūs. Priklausome didžiausioms ir įtakingiausioms pasaulinėms organizacijoms, mūsų patikimumu ir kompetencija neabejoja strateginiai mūsų partneriai Vakaruose, tačiau kažkur sąmonės gelmėje glūdi klausimas: kiek mes patys esame laisvi savo viduje, kiek laisvi Lietuvoje patys spręsti, kaip mąstyti ir kaip gyventi? Ar suteikiama ES biudžeto materialinė parama nėra ta kaina, kurią reikia mokėti mainais už mūsų vidinę laisvę? Tokius nepopuliarius ir netgi politiškai nekorektiškus klausimus gali užduoti filosofai ir tą galimybę turėtų turėti kiekvienas mąstantis žmogus. Ypač, kai mūsų epochoje vertinamas kritinis mąstymas.

    Tačiau grįžkime prie šaltinių. Tegul kalba M. Lukšienė ir jos tekstas, kuriam jau 30 metų: „Tačiau šalia žiburiuojančių veidų eina per mūsų istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus ir melagius, o silpnesniųjų atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimą, įtarumą ir daugybę kitų labai nemalonių visuomenės bruožų. Su jais laisvi nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje – ir vėl būsime vergai.“ Tai bemaž tiksli netgi dabarties politinių procesų ir įvykių diagnozė. Nelikus vertybių ir pasibaigus apsimestiniam padorumui, vyksta tai, kas įvardijama „galios žaidimais“ ar „interesų laukais“.

    Atsakyme apie baimę ir drąsą glūdi naujojo Sąjūdžio ištarmė. Būti jam ar nebūti? Toks galėtų būti Dvasinio atgimimo Sąjūdis, kuris ne tik atkreiptų dėmesį į vidinius dvasios dalykus, bet ir gebėtų puoselėti meilę gimtajam kraštui, savo tautai ir istorinei praeičiai. Ar rasis tos nepaliaujamos ir nuolatinės pastangos atsisakyti melo ir sakyti tiesą?

    Ar reikalingas naujas Lietuvos dvasinio atgimimo Sąjūdis? Ne ta formaliai egzistuojanti struktūra ar legendinio Sąjūdžio istorijos tęsėjai, kurie galbūt yra likę kiek kitame laikmetyje, bet toks Sąjūdis, kuriame žmogus įgauna vidinės laisvės ir drąsos būti savo šalies piliečiu ir patriotu? Atsakymas – Tavo, garbus skaitytojau, galvoje ir širdyje.

  • ATGAL
    Mūsų iškovota Lietuva
    PIRMYN
    Sąjūdžio Lietuva
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.