Sąjūdžio Lietuva | Apžvalga

Įžvalgos

  • Sąjūdžio Lietuva

  • Data: 2018-06-20
    Autorius: Valentinas Stundys

    Mitingas prie Švč.Trejybės bažnyčios Panevėžyje / Nuotrauka iš J. Beinorto asmeninio archyvo

    Daugeliui mūsų Sąjūdis yra gyvenimo šviesiausieji metai. Profesorė Viktorija Daujotytė yra gražiai mintijusi apie  Lietuvos Sąjūdį kaip apie paskutinę, vėlyviausią Europos romantizmo politinę bangą: romantizmas nebuvo tik kultūros kryptis, bet jis savo istoriniame kelyje pirmiausia sietinas su tautų budinimu, tautų laisvės bylomis. Juk yra ryšys tarp XIX a. pabaigos tautų pavasario, kai Europoje viena paskui kitą ėmė griūti imperijos ir kūrėsi tautinės valstybės, formavosi  dabartinis senojo žemyno politinis žemėlapis, ir Prahos pavasario bei dainuojančios mūsų XX a. pabaigos revoliucijos, ardžiusios sovietinį okupuotų tautų lagerį.

    Sąjūdis – ne kieno nors primestas, o pačios tautos sukurtas judėjimas, šviesus ir vieningas, romantiškas ir gaivus. Ne revoliucija, o neįtikėtinas istorinis virsmas, ryžtingas žmonių apsisprendimas susigrąžinti savo valstybę, savo namus. Per Sąjūdį tauta grįžo į patikimiausią savo gynybos ir kūrybos formą – į savo valstybę. Anot Just. Marcinkevičiaus, iš meilės kilo Sąjūdis, iš meilės dar gyvam savo kraštui, jo istorijai ir kultūrai, iš meilės kalbai, teisybei, teisingumui, o svarbiausia – iš meilės žmogaus laisvei.

    Vasario 16-osios Respublikos, tautinės valstybės pradžiai tauta dvasiškai brendo ir augo XIX amžiaus tautinio atgimimo ir priespaudos verpetuose, suvokdama savo svarbą ir reikšmę. Šio amžiaus švietėjai padėjo žmogui suvokti save kaip tautos atstovą, jos narį, padėjo įtraukti į politinį gyvenimą paprastus žmones, taip formuojant modernų požiūrį, kad ne kilmingieji yra politinės valdžios suverenas, o visi tautos atstovai. Tokiam pokyčiui reikėjo viso šimtmečio mūsų šviesuolių triūso, kol susiformavo tautos apsisprendimas ir išaugo aktyvi politikų, visuomenės veikėjų karta, pasiruošusi pradėti savo valstybės kūrimą ir suvokusi istorinių aplinkybių dėlionę, palankią nepriklausomybės skelbimui: baigiantis I pasauliniam karui, Europos laukė esminės politinio žemėlapio permainos. Reikėjo veikti, kad iš vieno okupanto nagų nepakliūtumėm į kito glėbį. Ši rizika pasitvirtino.

    Sąjūdžio misija irgi iš esmės panaši: jis padėjo atkurti žmonių savivertę, griautą ištisus 50 okupacijos metų, padėjo žmonėms atsitiesti ir tapti savo valstybės kūrėjais. Steigiamajame suvažiavime priimtoje Sąjūdžio programoje buvo skelbiama: „Sąjūdis kilo kaip pilietinė iniciatyva, reiškianti visuomenės dorovinį, tautinį, politinį atgimimą. Sąjūdis siekia atgaivinti pilietiškai sąmoningą ir aktyvią visuomenę, žmogų kaip moraliai atsakingą asmenybę, pilietį – savo krašto šeimininką ir patriotą.“ Įsikūrusi 1988 metų birželio 3 d. Iniciatyvinė grupė per neįtikėtinai trumpą laiką – iki Steigiamojo suvažiavimo, įvykusio tų metų spalio 22–23 d., – visuose rajonuose sukūrė iniciatyvines grupes. Žmonių susitelkimas šiandien kelia nuostabą. Geriausiai tai įrodo parašų rinkimo akcijos. 1988 metais per dvi lapkričio savaites surinkta 1 mln. 800 tūkst. parašų prieš SSRS konstitucijos pataisas, siekiančias įtvirtinti sudėtingą išstojimo iš šios imperijos mechanizmą. 1989 metų vasarą vėl per porą savaičių – 1 mln. 500 tūkst. parašų dėl okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Šimtatūkstantines minias sutraukdavo mitingai Vilniuje. Visus lūkesčius pranoko žmonių gausumas 1989 metais Baltijos kelyje, kur dalyvavo apie 1 mln. vien Lietuvos gyventojų. Tai buvo vieša ir tvirta laisvės ir nepriklausomybės deklaracija. Kovo 11-oji buvo teisinis žmonių apsisprendimo įtvirtinimas. Taigi Sąjūdžio veikla per neįtikėtinai trumpą laiką, vos per 2 metus, paruošė tautą valstybės atkūrimui, tiksliau tauta įgaliojo savo išrinktus atstovus nedelsiant priimti valstybės atkūrimo aktą.

    Sąjūdis – visa Lietuva. Nereikia pamiršti, kad istorinis veiksmas vyko ne tik Vilniuje, po birželio mėnesio iniciatyvinės grupės kūrėsi miesteliuose ir kaimuose, gamyklose ir universitetuose, mokyklose ir kolūkiuose – visur telkėsi grupės, skleidusios atgimimo žinią. Iki Steigiamojo suvažiavimo jos buvo vienijamos teritoriniu savivaldybių principu. Greta kūrėsi profesiniai sąjūdžiai – medikų, mokytojų, žemdirbių, darbininkų ir t. t. Steigiamajame suvažiavime įtvirtinta organizacinė Sąjūdžio struktūra: Seimas, taryba, teritorinių skyrių tarybos ir pan. Sąjūdis palaipsniui tapo gerai organizuotu visuomeniniu judėjimu.

    Įdomios Sąjūdžio statistikos yra surinkusi Angonita Rupšytė, dabar dažnai vadinama Sąjūdžio metraštininke. Rajonų ir miestų iniciatyvinių grupių sudėtis pagal profesijas: tiksliųjų mokslų atstovų, inžinierių – 178, mokytojų – 153, kultūros srities atstovų – 142, medikų – 70, žemės ūkio darbuotojų – 66, žurnalistų – 33, ekonomistų – 32, dvasininkų – 14, teisininkų – 13, kitų profesijų – 81, tuometės valdžios atstovų – 23. Statistika kiek kitokia, kai po Steigiamojo suvažiavimo buvo išrinktos rajonų, miestų Sąjūdžio tarybos: mokytojų – 212, tiksliųjų mokslų atstovų – 160, kultūros – 158, medikų – 95, žemės ūkio darbuotojų – 91, žurnalistų – 42, teisininkų – 31, ekonomistų – 30, dvasininkų – 26, kitų profesijų – 108, valdžios atstovų – 15. Šie skaičiai leidžia suprasti, kas Lietuvoje vietose buvo nuomonių lyderiai, aktyvūs, autoritetą turintys žmonės.

    Sąjūdis – ne anoniminis, bevardis. Tai tūkstančiai žmonių, savanoriavusių įvairiose akcijose, rašiusių, gaminusių plakatus, rinkusių parašus, budėjusių renginiuose, organizavusių mitingus, minėjimus, piketus, eitynes, rinkusių ir skelbusių istorinę krašto medžiagą, fotografavusių, dalyvavusių renginiuose ir t. t. Jų dėka keitėsi bendra atmosfera ir dvasinis peizažas, šviesėjo Lietuvoje.

    Sąjūdis per kelis mėnesius stebuklingai pakeitė Lietuvą: pirmiausia susigrąžinome tremčių atmintį, partizanų kovų heroiką, solidariai išgyvenome okupantų išniekintųjų tragediją, išsilaisvinome iš mus dešimtmečiais kausčiusios įtarimų ir savisaugos baimės – mums reikėjo naujai  ir draugėj išgyventi savo ir tėvų kančios istoriją. Sąjūdis sugrąžino mūsų savivertę. Kaip yra pastebėjęs prof. Vytautas Kubilius, kiekvienas sąjūdininkas, atnešęs bent šapelį į suliepsnojusį laisvės laužą, gali didžiuotis dalyvavęs istorijos virsme, kuris pakeitė ne tik Lietuvą, bet visą Europą.

    „SĄJŪDIS ATEINA IŠ TOLI“ (Just. Marcinkevičius)

    Algimantas ČERNIAUSKAS,
    Sąjūdžio Merkinės iniciatyvinės grupės narys

    Merkinės Sąjūdžio grupė  susibūrė 1988 m. Iniciatyvinės grupės ratelis nebuvo didelis, o  branduolį sudarė Lietuvos kultūros fondo  rėmimo grupė. Aktyviausi Merkinės sąjūdžio  nariai buvo mokytojai  Juozas Kaupinis (grupės organizatorius),  Albertas Švilpa,  Vytautas Gradeckas, Vacys Krukonis, Antanas Kulakauskas, gydytoja Genoefa Černiauskienė, Algimantas Černiauskas, Algis Savickas…

    Kalbant apie Merkinės Sąjūdžio grupę, reikia prisiminti ir žmones, kurie formaliai lyg ir nepriklausė Sąjūdžiui, bet visa savo siela ir darbais atsidavė Sąjūdžio idėjoms anksčiau, nei susikūrė pats Sąjūdis. Tai merkiniškis  Juozas Palevičius (Merkinės tarybinio ūkio elektrikas). Dar „brandaus socializmo“ laikais jis sakė, kad Lietuva bus laisva, vyrų kompanijose užtraukdavo dainas, kurios neskambėjo radijo bangomis, o Stalino laikais už jas galima buvo pakliūti ir į lagerį. Juozas tapo parlamento gynėju, Merkinės šaulių būrio vadu. Būtina prisiminti ir tikrą disidentą Benediktą Navicką iš Gudakiemio. Okupaciniais laikais (1976 m.) jis iškėlė trispalvę  Aukštaitijoje (Pašvitinio bažnytkaimyje), buvo suimtas, „gydomas“ (kalinamas) beprotnamyje Naujojoje Vilnioje. Bėgdamas nuo represijų, slapstėsi Čepkelių pelkėse, vėliau įsidarbino Merkinės tarybiniame ūkyje kiaulių šėriku. Atgimimo laikais rašė straipsnius, platino spaudą. Kiek daug tokių žmonių, kurie ėjo per kaimus, Lietuvą, nesibruko į tribūnas, o nešė spausdintą žodį, ragino, kvietė burtis ir ne juokais žadėjo mirti, bet nepasiduoti, šiandien jau sugulę po savo kryžiais.

    Didžiulė paspirtis Merkinės Sąjūdžio veiklai buvo kunigas Rokas Algimantas Puzonas, kurio paskyrimas į Merkinę 1989 m. sukėlė didžiulį nerimą vietiniams komunistams, nes spaudoje visuomenei jis buvo pristatytas kaip baisus „ekstremistas“. (Kunigas Rokas Algimantas Puzonas Merkinėje pakeitė kunigą Juozą Matulaitį, kuris iš čia išėjo vyskupu į Kaišiadoris. Kunigas Juozas Matulaitis Merkinės dekanate paliko ryškų pėdsaką purendamas ne tik bažnytinę, bet ir kultūrinę dirvą Atgimimui.)  Kaip ir daugumoje mažesnių miestelių sąjūdiečiai darėme tuos pačius darbus: platinome spaudą, organizavome mitingus Merkinėje, dalyvavome Sąjūdžio renginiuose. Atgimimo šviesoje, po Sąjūdžio vėliavomis, Merkinėje buvo pastatytas paminklas Vincui Krėvei-Mickevičiui. Buvusio stadiono vietoje, kurį tarybinė valdžia įrengė ant partizanų kaulų, išaugo didžiausias memorialas Lietuvoje partizanams ir jų rėmėjams. Jame nuo 1989 m. čia vyksta Partizanų ir jų rėmėjų bei tremtinių pagerbimo šventė, kuri susiliejo su Gedulo ir Vilties diena. Tai bene seniausia Dainavos krašto Naujųjų laikų istorijos šventė, kurią ilgą laiką organizavo tik Sąjūdžio žmonės. Kryžių kalnelyje šiuo metu daugiau kaip 200 kryžių, koplyčia, įamžinti 400 žuvusių partizanų vardai. Kai kurie kryžiai primena genealoginius medžius, kur visos šakos baigiasi mirties datomis. Tai pagrindinio Merkinės kryžiaus kalnelio kūrėjo Juozo Kaupinio sukurti kryžiai. Šis Kryžių kalnelis, sujungęs senąsias kryždirbystės tradicijas ir istoriją, apsilankiusiam jame tarsi iš naujo atveria akis ir verčia mąstyti apie Tautos gyvenimo valstybėje prasmę, Auką ir Viltį, be kurios Auka mūsų akyse tampa beprasmė.

    Ant vienos iš plokščių prie koplyčios iškalti Dainavos apygardos vado Jono Baliukevičiaus žodžiai iš jo dienoraščio – „Ir kas gi mus nugalės, jei mirti nebijome, jeigu mes nugalėjome mirtį“ – tarsi susišaukia su Alberto Belevičiaus žodžiais, išskaptuotais koplytstulpyje savo tėvui: „Už laisvę žuvusiems mirties nėra.“ Net jei jiems neskambėjo bažnyčių varpai. Tą liudija visa mūsų istorija.

    PIRMĄJĄ TRISPALVĘ PASIUVO ŽMONA

    Gintautas LENKAS,
    Sąjūdžio Šakių tarybos pirmininkas

    Greitai bėga metai. Nesitiki, kad jau trisdešimt jų praėjo nuo Lietuvos Sąjūdžio už laisvą Lietuvą pradžios. Buvom jauni ir maksimalistai. Buvo daug neaiškumų, daug kliūčių, bet tikslas buvo pasiektas. Daug vyresnės kartos sąjūdiečių išėjo jau  Anapilin, didelė pagarba jiems.

    Kai 1988 metais pradėjo šilti politinė situacija tarp Rytų ir Vakarų, atsirado viltis bandyti atgauti nepriklausomybę. Nors iš pradžių tai atrodė sunkiai įgyvendinama, bet atsirado tautos šviesuolių, kurie realiai pradėjo kurti visuomeninį judėjimą, tapusį mūsų tautos Sąjūdžiu. Mus aplenkę estai ir latviai įkūrė Tautos frontus, mes šiek tiek vėlavome ir tai kėlė nerimą, kad okupacinė valdžia su vietiniais pakalikais stabdys bet kokį bandymą laisvėti.

    Šakiuose taip pat viskas šiek tiek vėlavo, bet į vasaros pabaigą susibūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, kuri pradėjo burti savo šalininkus. Dirbau ,,Taikos“ kolūkyje pagalbinių verslų staliumi. Mūsų kolektyvas buvo vienas iš Sąjūdžio grupės steigimo iniciatorių, padaliniui vadovavo Gintautas Bendoraitis. Pats maloniausias dalykas mūsų kolektyve buvo kavos gėrimo pertraukėlės, kai aptardavome rajono ir net Lietuvos  įvykius, domėjomės visomis Sąjūdžio naujienomis.

    Pirmąją trispalvę pasiuvo žmona, parduotuvėje buvom nusipirkę 3 spalvų šilkinio audinio. Bedarant vėliavos kotą, vienas iš kolūkio vyr. specialistų pasiūlė būti pavežėtam į Sibirą.  Kokių dar buvo nuotaikų! Kaip tik ta vėliava tapo pirmąja mūsų Šakių rajone.

    1988 09 15 Sąjūdžio atstovai iš Vilniaus padėjo įkurti Šakiuose iniciatyvinę grupę. Prasidėjo tikras darbas telkiant nepriklausomybininkų gretas. Visus kvietėm savanoriais ateiti į iniciatyvinės grupės susirinkimus. Pradžioje mūsų buvo ne tiek daug, bet vėliau žmonės drąsiau būrėsi. Netrukus buvo priimtas nutarimas rengti pirmąjį mitingą Šakių mieste. Reikėjo gauti valdžios leidimą. Tuometinė valdžia labai nenorėjo jo duoti, nors kituose rajonuose tokie mitingai buvo jau įvykę.  Pamenu, mūsiškiai argumentavo, kad reikalinga vykdyti M. Gorbačiovo persitvarkymo politiką, ją skleisti, o apie nepriklausomybę buvo kalbama labai atsargiai. Mitingas įvyko  rugsėjo 25 d. Susirinko daugiau nei pusantro tūkstančio šakiečių. Pajutom, kad turime daug šalininkų ir rėmėjų. Po mitingo prasidėjo masiškas Sąjūdžio grupių kūrimasis visame Zanavykijos krašte. Kartais tekdavo važiuoti į kaimus padedant kurti tas grupes, nes kai kuriuose kolūkiuose pirmininkai net nenorėdavo girdėti apie Sąjūdį.

    Pirmąją Sąjūdžio konferenciją surengėme 1988 m. gruodžio 10 dieną, jau po Lietuvos  Sąjūdžio suvažiavimo Vilniuje. Ruošėmės rinkimams į TSRS AT. Turėjome du kandidatus nuo Sąjūdžio – Juozą Oleką ir Vaidotą Antanaitį. Paskyrė mane V. Antanaičio patikėtiniu, teko kartu su profesoriumi pavažinėti į susitikimus su rinkėjais po visą Šakių rajoną. Susitikimų metu žmonės vengdavo ko nors klausti, nes vis dar bijojo, kad su jais bus vėliau susidorota. Tik kai išeidavom iš salės, tada atsirasdavo grupės vietinių žmonių, kurie kreipdavosi į kandidatą žodžiu arba perduodavo parašytą laišką. Pirmieji rinkimai buvo laimėti triuškinančiu rezultatu.

    Mūsų kolūkio grupė buvo įkurta netrukus po mitingo. Dauguma kolūkiečių mums labai simpatizavo, nes tos idėjos, kurias skelbė Sąjūdis, buvo visiems labai svarbios ir artimos. Mūsų užduotis buvo susitarti su kolūkio valdyba, kad eiliniai dirbantieji gautų tiek pat atostogų kaip ir specialistai. Siekėme vienodų priemokų gale metų nuo uždirbto rublio, o ne nuo mėnesinių atlyginimų, t. y. taip, kaip buvo mokama tik specialistams. Kai kam tai nepatiko, bet tai mes įgyvendinome. Net kolūkio pirmininko rinkimus privertėme vykdyti esant daugiau nei trims kandidatams. Jau 1989 vasario 16-ąją šventėme kontoros salėje, ir tai buvo didelė šventė. Pradėjom  ir žaliųjų judėjimą. Kiekvienų metų pavasarį pasodindavome daug medelių. Ėmėm tvarkyti  senus, apleistus miškelius, rinkom parašus, kad nestatytų trečiojo Ignalinos AE reaktoriaus.

    Tai buvo pradžia. Mūsų laukė įspūdingas Baltijos kelias, į  kurį lėkėme lyg išdegę akis. Ši akcija – tai savotiškas mūsų tautos triumfas. Po tokio masiško dalyvavimo visi supratome, kad nepriklausomybę mes tikrai pasieksime. Artėjo rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Mūsų kandidatas buvo Algirdas Endriukaitis. Tuo metu Sąjūdžio kandidatai turėjo nemažą pranašumą prieš LKP narius, todėl mūsų pergalė buvo nulemta iš anksto. Taip ir įvyko.

    Po nepriklausomybės atkūrimo išgyvenome vieną sunkiausių laikotarpių, nes sovietai pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą. Po 1991 sausio įvykių žmonės budėjo tiek Vilniuje, tiek Juragiuose ir Sitkūnuose. Mūsų vyrai budėdavo pašte, nes bijojome, kad jis gali būti užimtas ir tada prarastume vienintelę ryšio galimybę, juk tuo metu mobiliųjų telefonų neturėjome, ryšys buvo tik laidinis telefonas ir telegrafas.

    Rugpjūčio pučo metu ruošėmės dirbti pogrindžio sąlygomis. Turėjome net slapyvardžius pasirinkę ir net numatę susitikimo vietas. Niekas nežino, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu  pučas būtų  pavykęs? Nerimas atslūgo žlugus pučui Maskvoje ir suėmus jo organizatorius. Tada prasidėjo tikroji nepriklausomybė. Pamenu, kai buvo nuverstas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje, o prie Atkuriamojo Seimo vyko daugiatūkstantinis mitingas – mūsų pergalės šventė.

    KELI MANO MOLĖTŲ SĄJŪDŽIO ĮSPŪDŽIAI

    Jonas VAIŠKŪNAS, Sąjūdžio Molėtų tarybos narys

    Man Sąjūdis prasidėjo gerokai anksčiau nei 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijos (LMA) salėje įkurtasis visuomeninis judėjimas. 1985 m. įsijungiau į etnokultūrinį sąjūdį, 1987 m. –  į paminklosauginį judėjimą, dėsningai atvedusius mus į birželio 3 d. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steiginį. Kadangi prieš kuriantis Sąjūdžiui iš LMA Fizikos instituto Lazerinės optikos skyriaus perėjau dirbti į to paties instituto Astrofizikos skyrių, tai teko vykti darbuotis į Molėtų astronomijos observatoriją. Taip dar nebūdamas ir nesijausdamas tikru molėtiškiu, galiausiai ir atsidūriau Molėtų Sąjūdyje. Tad ilgą laiką jaučiausi jame tartum delegatu iš sostinės, palaipsniui įsitraukiančiu į vietos bendruomenės pilietinę visuomeninę veiklą. Taip su tuometiniu Observatorijos vadovu dr. Gunaru Kakaru mes, Vilniaus akademinio instituto atstovai, entuziastingai nėrėme į Molėtų Sąjūdžio sūkurį.

    1988 m. Molėtai, lyginant su Vilniumi, atrodė nepalaužiama kompartijos diktatūros tvirtovė. Čia, ne tokioje tolimoje geografiškai Vilniaus periferijoje, sovietinė vietos valdžia savo pavaldinius kolūkiečius ir tarybinių įmonių darbininkus, regis, buvo daug stipriau ir skaudžiau susaisčiusi priklausomybės ir paklusnumo retežiais nei akademiniais ir kultūriniais vėjais alsuojančios sostinės žmones. Tai gerai matėsi man, tik įžengusiam į Molėtus ir viena koja vis dar stovinčiam Vilniuje. Garsioji Molėtų komunistų partijos sekretorės Eleonoros Blaževičiūtės frazė – „Sąjūdis iki Molėtų neatėjo ir neateis“ – tuomet labai tiksliai perteikė, regis, amžinai neįveikiamą tą sovietinio geležinio stingulio dvasią, tvyrojusią virš komunistų partijos „tarybų rūmų“ valdomo rajono. Bet jau 1988 m. rugpjūčio 29 d., daugiausia švietimo darbuotojų pastangomis, Molėtuose susiburia Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, į kurią jau rugsėjyje įsijungiu ir aš. Taip mano persikėlimas gyventi ir dirbti į Molėtus sutampa su Molėtų Sąjūdžio pradžia.

    Įsimintinas pirmasis Sąjūdžio mitingas Molėtuose. Saulėtą, giedrą 1988 m. spalio 2 d., penktadienį, šimtai molėtiškių pirmą kartą po pusšimčio metų patys – ne valdžios suvaryti į valdišką paradą – susitelkia į didžiulį molėtiškių mitingą. Apima nepaprastas jausmas  – šviesi, didinga, pakylėta nuotaika, sumišusi su abejonėmis, o ir su baimės šešėliu. Vilniaus gatvė prieš „Siesarties“ kino teatrą pražydusi trispalvėmis. Dainuojame tautines giesmes. Į molėtiškius kreipiasi LPS iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Landsbergis ir Algimantas Čekuolis, kalba Molėtų Sąjūdžio žmonės. Į mitingo dalyvių klausimus pakviečiama atsakyti ir rajono partijos komiteto pirmoji sekretorė E. Blaževičiūtė.

    Nuo tada Molėtuose įsisiūbuoja Sąjūdžio kultūrinė, švietėjiška ir politinė veikla, kuri atveda į Lietuvos laisvės triumfo dieną – 1990 m. Kovo 11-ąją –  ir tęsiasi iki 1991 m. pabaigos. Pačiu įsimintiniausiu įvykiu, žinoma, tampa tragiškieji 1991-ųjų sausio 8–14 d. įvykiai. Mes, molėtiškiai, pakaitomis autobusais vykstame į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos radijo bei televizijos ir kitų svarbių pastatų.

    Tuomet, atbudėję prie Lietuvos televizijos ir radijo rūmų Konarskio gatvėje iš sausio 12-osios į 13-ąją, grįžę budime centriniame Molėtų pašto skyriuje ir, padedami savanorių, dieną naktį saugome jį nuo galimo sovietinių kariškių užėmimo. Apsiginklavę tik stiklainiais su žibalu,  buvome pasiruošę atremti kiekvieną akimirką tikėtiną sovietinių smogikų antpuolį… Man teko trumpam tapti rajono radijo diktoriumi – per vietinį radijo tašką rajono gyventojams pranešinėti, kas vyksta Seime ir sostinės gatvėse, paneiginėti perversmininkų užgrobto radijo ir televizijos melagingus pranešimus.

    Dabar vis giliau grimztant į praeitį tų prieš 30-metį nušvitusių dienų nepakartojamos Lietuvos istorijos dalyvio įspūdžiams, į sąmonės paviršių kyla praeities ir dabarties sąšaukų budinama refleksija apie mūsų pergalingo žygio į Lietuvos nepriklausomybę sėkmę ir kelio į laisvę akligatvį.

    Štai neseniai paviešintame sovietinio saugumo dokumente skaitau, jog Molėtų KGB padalinio viršininkas J. Baranauskas net 1990 metų kovo 11-osios išvakarėse centrinei KGB vadovybei rašė, kad į Molėtų sąjūdžio veiklą sėkmingai įterpti KGB agentai – A. Baltaitis, „Daina“, „Saulius“ ir kiti –  sėkmingai tęsia žvalgomąją ir ardomąją veiklą…

    Dabar, po 30-ties metų, abejoju, ar nepriklausoma Lietuva laisva, ar ją ir toliau valdo tie išdavikai ir išgamos, anuomet apsimetę draugais, besišypsančiais laisvės kovų bendražygiais. Ar jie, prisidengę viešų sąjūdiečių vardais ir slaptų KGB nuopelnų pakylėti,  nepriklausomoje Lietuvoje baigia užsmaugti ir palaidoti pagrindinį Sąjūdžio siekį – Lietuvos kelią į laisvę?

    TARSI VANDENINGA ŽMONIŲ UPĖ

    Julius BEINORTAS, Sąjūdžio Panevėžio
    iniciatyvinės grupės narys

    Nemažai panevėžiečių važiuodavo į Sąjūdžio renginius Vilniuje ir kitose vietovėse, pavyzdžiui, prie Baltijos jūros, prie Ignalinos AE ir kitur. Ypač didelį įspūdį žmonėms paliko  pirmieji Sąjūdžio mitingai Vilniuje, prie Katedros – birželio 24 d., kai buvo išsakyti priesakai komunistams, išvykstantiems į Maskvą, į XVIII sąjunginę konferenciją. Taip pat liepos 9 d. mitingas, reikalavęs sugrąžinti tautinę  ir Lietuvos valstybės simboliką. Didieji Vilniaus mitingai, pasak vieno jų dalyvio „ekraniečio“ („Ekrano“ gamyklos darbuotojo – red. pastaba), leido sparčiai išmokti  primirštas istorijos pamokas, buvo padrąsinantis pavyzdys veikti ir mums. Be to, iš mitingų žmonės parveždavo „Sąjūdžio žinių“, kitų spaudinių, keitėsi jais.

    Vilniaus mitingų atgarsiai įpareigojo ir mus surengti masinį mitingą Panevėžyje. Norėjosi surengti tokį, kad būtų turiningas ir kultūringas. Sąjūdžio grupėje svarstėme, ką turėtume pasakyti naujo, apie ką Lietuvoje dar nebuvo išdrįsta prabilti, savito, bet svarbaus mūsų miesto gyventojams. Kita vertus, mes buvome tik rėmimo grupė, pasižadėjusi ir savo nuostatuose parašiusi, kad sekame Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvine grupe, todėl pakvietėme ir vilniečius dalyvauti mūsų mitinge ir suderinti temas. Bet jokio „derinimo“, kaip buvo įprasta sovietiniais laikais, neįvyko. „Pajuskit širdimi“, – pasakė vilniečiai, ir jie pasirodė teisūs.

    Pirmasis masinis mitingas Panevėžyje įvyko 1988 m. rugsėjo 11 d.,  gal kiek vėliau, lyginant su kitais miestais, bet mes patys stengėmės nesutapatinti  jo nei su rugpjūčio  23-sios data, nei su rugsėjo 1-ąja. Tuometiniais mūsų skaičiavimais, į mitingą susirinko per 30 tūkstančių žmonių. Geras tonas reikalavo, kad mitinge dalyvautų „partiniai ir tarybiniai vietiniai  vadovai“. Mes taip ir darėme, nors čia pat reikėjo rūpintis, kad jų nenušvilptų.

    Užtat sprogusios bombos įspūdį sukėlė mūsų rėmimo grupės nario, jauno teisininko Vytauto Kriščiūno kalba apie sovietinių kariškių ir jų pakalikų žvėriškai nukankintus Panevėžio ligoninės medikus. Kaip žinome, 1941 m. birželio 25 d. enkavedistai suėmė ir  tiesiog iš operacinės išsivarė gydytojus A. Gudonį, J. Žemgulį ir ligoninės vadovą S. Mačiulį. Pretekstas buvęs toks, kad į ligoninę, kurioje buvo paguldyti keli sužeisti raudonarmiečiai, atėjo aktyvistų fronto sukilėliai, ieškodami kariškių ginklų. Medicinos sesuo Z. Kanevičienė pati nuėjo rusams paaiškinti, kad gydytojai niekuo dėti, bet jų neišgelbėjo, o ir pati žuvo. Žvėriškai nukankinti visi keturi medikai ir dar du panevėžiečiai buvo rasti Moigių namo rūsyje po poros dienų, vokiečiams užėjus.

    Kitas įsimintinas dalykas buvo ilga, turininga ir raiški Katedros klebono J. Antanavičiaus kalba. Ji nuskambėjo  kaip skaudus priekaištas kompartijai, žodžiais siekiančiai dorovės ir tiesos, o iš tiesų niekinančiai prigimtines žmogaus ir tautos teises.

    Be mitinginių renginių neapsieita  ir kitais atvejais. Spalio 21 d. prieš išvykstant į Vilnių, Sąjūdžio suvažiavimą, ant miestą išgarsinusio dramos teatro bokšto buvo iškelta trispalvė Lietuvos vėliava su priesaku, kad ji „plevėsuotų nuolatos ir amžinai“. Beje, vėliavą iškėlė pats maestro Juozas Miltinis. Daug panevėžiečių sutraukė mitingas-piketas prie Skaistakalnio karinės bazės, jame buvo pareikalauta iškelti aplinką teršiančią įmonę iš miesto parko. Susirinko panevėžiečiai į ligoninės kiemelį ir tada, kai buvo atkastas ir skulptoriaus Algimanto Vytėno restauruotas paminklas nužudytiems medikams atminti.

    Įsimintinas mitingas ir minėjimas įvyko 1989 m. vasario 16-ąją, tą pačią dieną,  kai Kaune ir Vilniuje Sąjūdžio seimo nariai prisiekė kovoti už  Lietuvos  nepriklausomybės atkūrimą. Pradžioje susirinkome į Katedros kapines, prie gausiai čia palaidotų Nepriklausomybės kovų dalyvių kapų, po to, tarsi vandeninga žmonių upė, nuėjome į miesto centrinę aikštę ir pasodinome Nepriklausomybės vilties ąžuoliuką.

    1989 m. birželio 14 d. kartu su tremtinių ir politinių kalinių organizacija vėl rinkomės į mitingą stadione, iš čia ėjome į geležinkelio stotį, iš kurios gyvuliniuose vagonuose ir 1941 m. birželį, ir po karo beveik kasmet iki pat 1952 rudens  buvo ištremta šitiek žmonių, senų ir mažų,  be teismo ir kaltės įrodymo. Šiame mitinge buvo aiškiai pasakyta tiesa apie pokario lietuvių  partizanų kovas, jų didvyriškumą ir  pasiaukojimą Tėvynės laisvės idealams. Mitinge dalyvavo legendinis partizanas Bronius Juospaitis, kurį enkavedistai, nutarę jį po kankinimų esant jau nebegyvą, numetė miestelio aikštėje. Partizanas naktį atsigavo ir, sukaupęs jėgas, pabėgo bei pasislėpė.

    Atskirai reikėtų paminėti masinį renginį, įvykusį 1989 m. rugpjūčio 23 d. ir skirtą Molotovo–Ribentropo sandėrio  50 metinėms paminėti. Trijų tautų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – liaudies frontų susitarimu žmonės buvo pakviesti susikabinti į vieną ištisą gyvąją grandinę, prasidedančią Taline, prie Tompea tvirtovės, ir svarbiausiais Estijos, Latvijos ir Lietuvos keliais per Rygą nusidriekiančią  iki Vilniaus Gedimino pilies bokšto. Ilgesnėje negu 600 km grandinėje tilpo apie du milijonus žmonių.

    Mums, panevėžiečiams, teko koordinuoti žmonių pasiskirstymą visame ruože nuo Šilų miestelio Panevėžio rajono pradžioje iki pat sienos su Latvija už Saločių. Nuogąstavimai, ar pakaks žmonių gyvai grandinei, pasirodė visiškai nepagrįsti. Lygiai 19-tą valandą „Baltijos kelio“ akcijos dalyviai kelioms minutėms susikabinę rankomis įžengė į kelio vidurį pareikšdami pasauliui savo valią: norime būti laisvi. Dalyvių buvo tiek, kad kai kuriose vietose galėjo būti ištiesta ir antroji tokia grandinė. Gaila, kad tuometinė valdžia uždraudė pakilti į orą lėktuvams ir sklandytuvams, todėl netekome unikalių kadrų. Tačiau pasaulis vis tiek  tai pamatė. Pamatė ir pripažino kaip savo mastu neturinčią lygių politinę demonstraciją.

    Sąjūdis ir bažnyčia: pasitikėjimas ir nuolatinis bendradarbiavimas

    Prabilę apie sovietinio režimo skriaudas, žmonės kėlė pavyzdžiu Bažnyčios padėtį. Skaudžiai nukentėjusi ne tik nuo pokario metų represijų, bet engiama iki pat atgimimo, kunigija buvo nustumta už  valdžios toleruojamos ribos. Netekusi savo nuosavybės – žemės, bažnyčių, parapijinių namų, kuriuos kadaise naudojo kaip socialinės pagalbos priemones, netekusi idėjinio ir dorovinio pavyzdžio centrų – vienuolynų, nors ir atskirta nuo valstybinių ir visuomeninių institucijų, betgi pati neatsiskyrusi,  priešingai, nesunyko, išlaikė savo orumą ir rodė aukojimosi pavyzdžius,  ir žmonėse net sustiprino savo įtaką. Tam pasitarnavo du garbingi jubiliejai, kurie priminė apie Katalikų bažnyčią Lietuvoje: karalaičio Kazimiero Jogailaičio 500 metų  ir Lietuvos krikšto 600 metų sukakčių minėjimas, kurių nuslėpti valdžia nepajėgė.

    Panevėžyje sovietinė valdžia  buvo uždariusi  ir nacionalizavusi dvi katalikų bažnyčias ir vieną – evangelikų liuteronų, visus vienuolių namus, buvusios kunigų seminarijos naująjį pastatą, klebonijas ir kitą nekilnojamą turtą. Panaši, jeigu ne blogesnė padėtis buvo ir kituose miestuose.

    Kai Vilniuje Sąjūdžio suvažiavimo metu A. M. Brazauskas pažadėjo grąžinti Katedrą, ir kitų bažnyčių sugražinimas atrodė tik laiko klausimas. Iš tiesų buvo gerokai sunkiau. Pirmiausia sovietinė nomenklatūra vis dar gręžiojosi atgal, netikėdama, kad žmonės nebejaučia baimės ir nepasiliks  su skriauda.

    Panevėžiečiai  irgi ėmė reikalauti sugrąžinti uždarytas ir valdiškomis įstaigomis paverstas bažnyčias, pirmiausia  seniausiąją mieste, švietėjų vienuolių pijorų ordino Šv. Trejybės šventovę. Aplink ją vakarais susirinkę tikintieji sudarydavo gyvą grandinę, melsdavosi, uždegdavo žvakelių.

    Ėmėme spausti miesto valdžią, išgirdome paaiškinimą, kad esą toje pačioje aikštėje pastatytas kino teatras, atseit kultūros židinys, tai neaišku, ar priešais jį gali veikti kitos ideologinės orientacijos įstaiga. Teko nuraminti tuos „draugus“, pacituojant šviežutėlaitį M. Gorbačiovo pasisakymą, kuriame bažnyčia pavadinta kultūros saugotoja.

    Vienaip ar kitaip Bažnyčia pamažėle įėjo į visas gyvenimo sritis. Į mokyklas pradėjo ateiti  jauni  kunigai bent supažindinti vaikus su tikėjimo pagrindais, su malda, pakviesti į bažnyčias ne vien pasimelsti, bet ir įvairiai įdomiai veiklai. Tuojau susikūrė bažnytinio jaunimo būreliai, išmokę ne tik giedoti, bet ir parengę sceninių vaizdelių, kuriuos vaidindavo aplinkinių rajonų bažnyčių šventoriuose.

    Susilpnėjus gniaužtams, draudusiems bet kokią spausdinto žodžio savilaidą, pradėjo rastis religinio turinio verstinių knygų ir brošiūrų. Prasidėjo  periodinės krikščioniškos spaudos leidyba ir platinimas. Ir Panevėžio kunigas Saulius Filipavičius su pasauliečiais talkininkais  išleido periodinį laikraštėlį „Į saulę“.

    Kunigas Robertas Pukenis ėmėsi organizuoti sugrąžintos pijorų bažnyčios remontą. Vargu ar  nors viena statyba kada susilaukė tokio žmonių, nemokamai talkinančių darbuose, skaičiaus ir pasišventimo.

    Panevėžio sąjūdiečių ryšiai su Bažnyčia nusistovėjo pasitikėjimo ir nuolatinio bendradarbiavimo pagrindais. Jau pačioje veiklos pradžioje rėmimo grupę priėmė ir  visiems geriems darbams palaimos linkėjo Panevėžyje vizitavęs buvęs tremtinys vyskupas, o tada jau kardinolas Vincentas Sladkevičius. Du panevėžiečiai kunigai Bronius Antanaitis ir S. Filipavičius buvo išrinkti į Sąjūdžio seimą ir jame aktyviai dalyvavo.

    TĖVE MŪSŲ… TĖVYNE MŪSŲ…

    Vida BEINORTIENĖ, aktyvi Sąjūdžio
    Panevėžyje narė

    1986-ųjų vasara. Kambario kampe ant grindų sukrauta koks 20 atšviestų, bet dar nesukomplektuotų ir neįrištų B. Kviklio „Mūsų Lietuva“ tomų. Mačiau, kaip kun. Robertas Pukenis nudžiugo rankose laikydamas tokią knygą. Tada jis daugiau ir neužsibuvo pas mus, tik primygtinai prašė užeiti pas jį į namus. Nuo to karto su juo turėjome kone kasdienių reikalų. Švietėme, dauginome draudžiamą literatūrą – tautinę ir religinę. Tada aš ir mano vyras Julius Beinortas dirbome „Ekrano“ gamykloje. Ten Audra Jočytė laisvu darbo metu ar po darbo slapčia daugindavo literatūrą, ją parsinešdavome namo, komplektuodavome, nešdavome įrišti, o paskui atiduodavome kun. Robertui. Ką mes turėjome – perduodavome jam, o jis savo ruožtu duodavo ką nors padauginti po 20, 50 ar daugiau egzempliorių. Kun. Robertas mėgdavo dovanoti pas jį atsilankantiesiems, jaunavedžiams, todėl jam reikėjo daug ir turėti.

    Taip per mūsų rankas perėjo K. Girniaus „Partizanų kovos Lietuvoje“, „Knygnešys“ (1928 m.), „Lietuvių archyvas“ I-IV t. (1942–43m.), Bostone išleistas „Lietuvių enciklopedijos“ 15-tas tomas, „Lietuvių aukos ir nuostoliai 1940–59 m.“, R. Mikutavičiaus „Kryžiaus kelio apmąstymai“ (1986 m.), „Antanas Smetona“ (1934 m.), „Žemaičių kankiniai“ (1942 m.), B. Kviklio „Mūsų Lietuva“, vysk. K. Paltaroko redaguota „Panevėžio vyskupija“, „Panevėžio dekanatas“, „Vilniaus arkivyskupija“, „Skautybė“ (1936–38 m.), „Mykolas Giedraitis ir Lietuva“, „Juozas Tūbelis“ ir daugelis kitų knygų.

    Kun. Robertas gyveno kitoje Gogolio gatvės pusėje, prieš bažnyčią, ir iš namų į zakristiją eidavo per bažnyčią. Bažnyčioje aš stovėdavau tarsi jam ant tako ir praeinančiam padaugintas knygas paduodavau lyg netyčia, nepastebimai, be žvilgsnio ir be žodžių.

    Kartą šventoriuje laukiau, kad kun. Robertas iš namų eitų į bažnyčią, nes greitai turėjo būti vakarinės pamaldos. Pamačiusi, kad jau išėjo iš namų, uždarė duris ir pasuko į gatvę, aš išėjau priešais jį ir tarsi netyčia pro šalį  padaviau polietileninį maišelį. Tai buvo pirmasis „Sąjūdžio žinių“ numeris, ką tik atvežtas iš Vilniaus. Rytojaus dieną kun. Robertas spindėjo džiugesiu, trynė delnais ir ragino dauginti, platinti, dalinti… Vėliau Sąjūdžio laikraštėlių radosi vis daugiau. Paštu keisdavomės su Pasvalio, Rokiškio, Anykščių, Skuodo, Alytaus ir kitais rajonais. Dauginome ir platinome. Netrukus ėmė eiti „Katalikų pasaulis“, Panevėžio „Laisvas žodis“ ir daugelis kitų.

    Prisimenu, buvo gal 1987 metai. Bažnyčių kunigai Kalėdų ar Velykų proga tikintiesiems dalindavo pačių pasigamintus sveikinimo atvirukus. Pasitarusi su mons. J. Antanavičiumi, kartą nuėjau į Panevėžio spaustuvę pas direktorių.  Jam padaviau vieną kalėdinį atviruką ir paklausiau, ar galėtų atspausdinti. Prisimenu, direktorius, ilgai tylėdamas, vartė tą atviruką rankose, nieko nesakydamas apžiūrinėjo iš abiejų pusių, lyg žiūrėdamas į niekad nematytą daiktą. Iš tiesų, tai buvo negirdėtas dalykas, kad valstybinė spaustuvė spausdintų religinius atvirukus. Tačiau norėjau paprasčiausiai sujudinti direktoriaus mintis – o kodėl ne, jeigu reikia? Tačiau man tuojau pat pagailo direktoriaus, pamaniau, kad jis dabar yra bejėgis ir pasakiau:

    – Gal iš karto negalite atsakyti, gal jums reikia pasiklausti, aš atsakymo ateisiu po kurio laiko.

    Ir po kurio laiko atsakymas, žinoma, tada dar negalėjo būti teigiamas.

    1988 m. rugsėjį Panevėžio miesto stadione įvyko Sąjūdžio mitingas, kuriame dalyvavo ir Panevėžio miesto dvasininkai. Mons. J. Antanavičius  pasakė vieną iš pačių įspūdingiausių kalbų. Kun. Robertas savo karštus pasiūlymus rašteliais per mane perduodavo į tribūną mano vyrui J. Beinortui. Kitiems mitingams ir visai Sąjūdžio veiklai reikėjo daugiau kunigų. Julius man pasiūlė pakviesti kun. Robertą. O kai pakviečiau jį ateiti į Sąjūdžio būstinę, mano nuostabai, jis paklausė, kodėl tik jį kviečiu, mieste gi yra ir daugiau kunigų, tegu ir kiti dalyvauja. Pasiūlė nueiti pas kunigą Saulių į Katedrą ir jį pakviesti. Aš taip ir padariau. Susirinkusi nemažą pluoštą Sąjūdžio literatūros vieną vakarą po pamaldų padaviau kun. Sauliui perskaityti. Kitą dieną pakviečiau į Sąjūdžio būstinę. Ir jis atėjo. Ir puikiai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, įspūdingai, nepamirštamai kalbėjo mitinguose.

    Sąjūdžio literatūros radosi vis daugiau. Ją nuo kunigų siuntinėjau į užsienį. Kunigai manęs paprašė išsiuntinėti pagal duotus adresus. „Katalikų pasaulį“, „Laisvą žodį“, „Atgimimą“ ir kitų rajonų laikraštėlius nuo kun. Roberto siunčiau į Latviją kun. A. P. Levaldui, į Varšuvą vienuolei Galinai Gorskai, Agnietei Boguckai, Lenkijos kardinolui Gulbinovičiui. Nuo kun. Sauliaus pastoviai siunčiau kun. K. Senkui į Vokietiją, kun Alg. Bartkui į Italiją, kun. A. Bungai į Vokietiją, Antanui Čeponiui į JAV, Viliui Janoniui į Adelaidę (Australija), Adelei Žygienei į JAV, Stasiui Baliui į JAV ir kt. Taip pat siunčiau ir nuo mons. J. Antanavičiaus.

    Kun. Saulius iš Vokietijos parsivežė dauginimo mašiną. Tada pradėjom leisti Katedros informacinį biuletenį, kurio išėjo keletas numerių, o paskui spaustuvėje pradėjome leisti Katedros laikraštį „Į saulę“. Jo išėjo 5 numeriai.

    Su Sąjūdžio literatūra atsirado ir tremtinių registravimo anketos. Daug jų reikėjo Panevėžyje gyvenantiems tremtiniams, didžiąją jų dalį platino kunigai į bažnyčią ateinantiesiems. Daug jų pernešiau savo rankomis. Padaugintas anketas gaudavau iš Gvido Jakutonio ir tuometinio prokuroro Vytauto Kriščiūno. Daugiausia esu nunešusi kun. Robertui, nemažai mons. J. Juodeliui, mons. J. Antanavičiui, kun. Sauliui.

    Atėjo laikas maldai įeiti į mokyklą. Iki to laiko kunigai net bažnyčioje negalėjo vaikų mokyti tikėjimo tiesų. Mūsų mikrorajono 9-ojoje vidurinėje mokykloje niekada neskambėjo malda. Dabar atėjo kitas laikas. Dabar reikėjo kunigą įvesti į mokyklą. Iš pradžių pas pradinukus, į vieną klasę, kur mokėsi mūsų dukra Aušra. Su mokytoja Danute Kriščiūniene sutarėme, kad priims ir lauks. Nežinau, ar kuri kita mokytoja būtų turėjusi tiek drąsos su savo mokinukais mokykloje pirmoji sutikti kunigą.

    Nuo bažnyčios į mokyklą kun. Robertą atvežė mūsų draugas Vilius Šeškauskas. Mokyklos koridoriais ėjome tvirtai, kaip einama į laisvę, kaip į kalną nešdami žiburį, kuris visiems turėtų sušvisti ir parodyti kelią, kuriuo eiti. O jie tik trečiokėliai. Mokyklos budinčioji nesulaikė mūsų, tik negalėjo atitraukti akių: mokykloje pas vaikus ėjo kunigas. Akys turėjo priprasti. Mes nežiūrėjome atgal. Jei sustotume – apgautume mokytoją. Jei išsigąstume – išduotume.

    – Klausykite: Tėve mūsų… Tėvyne mūsų…

    Dvi kun. Roberto maldas kartojo mažieji beveik tais pačiais žodžiais…

  • ATGAL
    Sąjūdžio idėjos ir realybė stebinčio dalyvio žvilgsniu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.