Šaltasis arabų karas: Egiptas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Šaltasis arabų karas: Egiptas

  • Data: 2013-10-14
    Autorius: Edita Mieldažė

    Pakistaniečiai aktyvistai iš islamiškos politinės partijos Jamaat-e-Islami surengė mitingą, kuriuo išreiškė paramą nušalintam Egipto prezidentui Mohamedui Mursi ir pasmerkė Egipto armiją. Beveik tūkstantis žmonių žuvo per savaitę trukusius susirėmimus tarp Mursi šalininkų ir saugumo pajėgų po to, kai policija išvaikė protesto stovyklas rugpjūčio 14 dieną AFP/Banaras Khan/Scanpix nuotrauka

    Nesibaigiančio konflikto Egipte įkarštyje politikos ekspertai prabilo apie dar vieną šaltąjį karą. Tiesa, ne tarp JAV ir Rusijos, o tarp arabų regiono valstybių. Dohos centro (Katare) Artimųjų Rytų centro ekspertas Hami Shadi pažymėjo, kad tai, kas vyksta Egipte, „yra didžiulių problemų regione produktas, šia prasme, tai „šaltasis arabų karas“, ir visiškai akivaizdu, kuri pusė jį laimi“. Taigi, kodėl Egipte vėl pasikartojo žiaurūs protestai ir ką reiškia šaltojo arabų karo regione idėja?

    Kas atsitiko

    Egipte, tankiausiai gyvenamoje arabų šalyje (85 mln. gyventojų), turinčioje demokratiškesnį valdymo modelį nei bet kur kitur kaimynystėje, nuo 2013 m. birželio 3 d. pasikartojo Arabų pavasarį menantys neramumai. 2011 m. aršiai rutuliojęsis Arabų pavasaris Egipte baigėsi 2012 m. liepos mėnesį naujais prezidento rinkimais ir proislamiškos Musulmonų brolijos atėjimu į valdžią. Naujasis prezidentas Mohamedas Mursi, Musulmonų brolijos atstovas, turėjo tapti naujuoju Egipto veidu, ideologu ir vienytoju. Tačiau netapo. Taip atsitiko dėl kelių priežasčių: dėl kariškių dominavimo daugelyje šalies verslo ir valdžios struktūrų, dėl paveldėtos prastos ekonominės situacijos šalyje, dėl Musulmonų brolijos nepatyrimo valdant ir dėl išorės jėgų (kaimyninių valstybių) status quo politikos.

    Karinė valdžia

    2012 m. naujai išrinktas prezidentas M. Mursi, pasinaudojęs neramumais šalyje, padarė rokiruotę kariuomenės valdyme, siekdamas pakeisti buvusį kariuomenės vadą sau artimu. Vadu paskirtas 59-erių metų generolas Abdel Fattah el-Sisi turėjo padėti suvienyti Musulmonų broliją su kariškiais. Toks aljansas turėjo tapti forpostu Egiptui atsigauti ir klestėti, bet netapo. Tam sutrukdė  daugiau nei pusamžį šalyje kerojęs kariškių dominavimas verslo ir valdžios struktūrose. Nepriklausomų ekspertų duomenimis, 40% šalyje sukuriamo BVP tiesiogiai ar per tarpininkus priskiriama armijai. Kariškių verslo imperija driekiasi visuose valstybės sektoriuose  – nuo pramonės gamybos ir elitinių nekilnojamojo turto statybų iki restoranų verslo. Toks kariškių dominavimas verslo struktūrose aiškinamas tuo, kad dar antrojo Egipto prezidento Gamalio A. Nasero laikais (1956–1970) kariškiams buvo uždrausta dalyvauti politiniame gyvenime, todėl kaip kompensacija jiems buvo leista intensyviai plėsti verslo planus. Tiek G. Nasero, tiek H. Mubarako laikais kariškiams buvo teikiami pigūs kreditai ir mokesčių lengvatos, norint pradėti savo verslą, o išėję į atsargą armijos atstovai gaudavo geras pašalpas arba geras biurokratines darbo vietas (pavyzdžiui, gubernatorius). Tokia kariškių protežė sistema išliko ir prie nuversto prezidento M. Mursio, t.y. prezidentas nesugebėjo reformuoti Egipto ekonomikos, nes vis atsimušdavo į kariškių interesus. Tad negalėjo būti nė kalbos ir dėl vietos valdžios kaitos, nes ji buvo (ir tebėra) kariškių įtakos zonoje. 2012 m. atėjęs į valdžią prezidentas M. Mursi bandė paimti į savo rankas kariuomenės kontrolę, tačiau nesėkmingai. Net atleidęs buvusį kariuomenės vadą Huseiną Tantawi ir kariuomenės personalo vadą Sami Anan iš einamų pareigų, M. Mursi juos paskyrė savo patarėjais. Panašiai atsitiko ir su karinio jūrų laivyno vadu Mohabu Memishu – jis buvo atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas vadovauti Sueco kanalo administracijai. Prezidentas M. Mursi šiais paskyrimais pademonstravo, kad nesugeba pasipriešinti kariuomenės dominavimui ir tarsi pripažino, kad be jos paramos Musulmonų brolijai – nė iš vietos. Galiausiai dar vienas svarbus (bet neteisingas) buvo M. Mursi žingsnis naujuoju kariuomenės vadu ir gynybos ministru skirti generolą el-Sisi. Šis veikėjas ne tik  nesugebėjo apsaugoti prezidento M. Mursi ir Musulmonų brolijos, bet ir juos išdavė, pereidamas į priešininkų poziciją. Kai prezidentui M. Mursi buvo įteiktas 48 valandų armijos ultimatumas ir kai jį patenkinti prezidentas atsisakė, generolas el-Sisi pakomentavo tai, kaip „nesugebėjimą patenkinti Egipto žmonių reikalavimų“. Visiems tapo aišku, kad generolas el-Sisi perėjo žaisti į kitą pusę ir siekia perimti valdžią.

    Ekonominė situacija

    Egipto žmonės protestavo prieš prezidentą M. Mursi, nes jis, pasak protestuotojų, „negerbė demokratinių vertybių“. Čia turimas omenyje prezidento bandymas vienašališkai praplėsti savo prezidentines galias dekretu. Nors šis M. Mursi siekis buvo atšauktas, Egipto žmonės pradėjo abejoti demokratiškai išrinkto prezidento demokratiškumu. Visgi didesnės reikšmės nepasitenkinimui M. Mursiu turėjo prasta ekonominės šalies padėtis. Jau 2010 m. Egipto užsienio skola siekė 80% šalies BVP, o po revoliucijos padėtis dar labiau pablogėjo. Visi valdžios bandymai sumažinti biudžeto išlaidas ir susitarti su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) dėl stabilaus kredito baigėsi nesėkme. Dėl galimų socialinių neramumų tikimybės TVF tokio kredito nesuteikė, o privačios kreditų reitingų agentūros, kaip antai „Standard &Poor“, sumažino Egipto skolinimosi reitingą iš „BB“ į „CCC+“. Vienintelis rėmėjas, kurį sugebėjo pritraukti Musulmonų brolija, buvo Kataras. Ši šalis per Mursi valdymo laikotarpį Egiptui skyrė beveik 10 mlrd. JAV dolerių paramos. 2012 m. Egipto BVP išaugo tik 2%, o nedarbas šalyje, oficialiais duomenimis, padidėjo iki 13%. Taigi bendra ekonominė šalies padėtis, su kuria susidūrė jau nuverstasis Egipto prezidentas M. Mursi, buvo prasta. M. Mursi valdymo metais šalies ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo. Egipto žmonės buvo nusivylę tokia padėtimi ir savo nusivylimą išreiškė protestais.

    Musulmonų brolija Egipte

    Nuvertus Musulmonų brolijos grupės atstovą prezidentą M. Mursi, Egipte pradėti masiškai suiminėti Musulmonų brolijos lyderiai. Rugpjūčio 30 d. Kataro naujienų tinklo ,,Al-Jazeera“ vaizdo pranešime teigta, kad suimtas vienas iš Musulmonų brolijos lyderių Mohamedas el-Beltagy. Jis – buvęs parlamento narys ir ,,Laisvės ir lygybės partijos“ pirmininkas.  M. el-Beltagy kaltinamas skatinęs riaušes ir nepaklusnumą prieš esamą karinę Egipto valdžią. Vaizdo reportaže M. el-Beltagy sakė, kad dabartinė Egipto valdžia siekia politinę krizę paversti saugumo problema, kaltindama Musulmonų broliją vadovaujant teroristinei kampanijai. „Neleiskite būti kvailinami šio melo ir įtarimų, kuriuos pasitelkus mums bando prikabinti terorizmą, smurtą ir žudynes… tuo tarpu, dabartinis režimas yra pats suteptas krauju“, – teigė M. el-Beltagy. Reaguodama į esamą padėtį Egipto teisėjų komisija rugsėjo pradžioje patarė išformuoti Musulmonų broliją. Tiesa, rekomendacinio pobūdžio patarimas kol kas dar nėra privalomas, tačiau jis reiškia tik dar vieną žingsnį Musulmonų brolijos draudimo link. Kodėl ši organizacija kliūna esamai valdžiai, parodo ir jos veiklos istorija. Musulmonų brolija, proislamistinis (sunitų) politinis ir socialinis judėjimas, įkurta 1928 m. Egipte. Jau XX a. viduryje šis darinys turėjo daugiau nei 2 mln. pasekėjų, vėliau šis skaičius tik augo. Tačiau augant narių skaičiui, organizacija pradėta sieti su smurtu, perversmais ir noru politiškai įsitvirtinti valdžioje. 1952 m. Egipte kariškiai, palaikomi Musulmonų brolijos, nuvertė monarchiją. Nuverstoji valdžia su prezidentu Gamaliu A. Naseru priešakyje ėmėsi pasaulietinės valdymo linijos, sukūrė pasaulietinę konstituciją ir kitus demokratinio valdymo atributus. Musulmonų brolijai, pabrėžiančiai religijos svarbą net viešuosiuose reikaluose, tokia G. Nasero sukurta valdymo sistema netiko. Vejami apmaudo, kad lieka už valdžios borto, 1954 m. Musulmonų brolija nesėkmingai pasikėsino į tuometį prezidentą G. Naserą. Dėl to organizacija buvo uždrausta, keletas tūkstančių jos narių buvo įkalinti ilgam laikui. 1970 m. į valdžią atėjus H. Mubarakui, Musulmonų brolijos statusas nepakito – ji vis dar buvo už įstatymo ribų, tačiau pavieniai šios organizacijos nariai sugebėjo įsilieti į politinį Egipto gyvenimą kaip nepriklausomi kandidatai. Pavyzdžiui, 2005 m. parlamento rinkimuose „Brolių musulmonų“ nepriklausomi kandidatai gavo 88 vietas (20% visų vietų). Visgi didesnį elektorato pasitikėjimą „nepriklausomais“ Musulmonų brolijos kandidatais mažino skepticizmas dėl šios organizacijos požiūrio į demokratiją, žodžio bei tikėjimo laisvę bei šios grupės gebėjimo imtis ryškių permainų politiniame, ekonominiame ir kultūriniame Egipto gyvenime. 2011m. nuvertus H. Mubaraką, Musulmonų brolija legalizavosi. Jie kartu su kariškiais palaikė referendumą, vėliau, kad galėtų dalyvauti parlamento rinkimuose, įkūrė politinį darinį ,,Laisvės ir teisingumo partija“. Partija neapsiriko susikurdama ir parlamento rinkimuose (2011 m.) gavo 235 mandatus iš 508. Musulmonų brolijos didžiausias pakilimas buvo 2012 m. išrinkus jų kandidatą  prezidentu. M. Mursi turėjo tapti Musulmonų brolijos aukso amžiaus simboliu, naujuoju faraonu, tačiau netapo. Prie Musulmonų brolijos griūties prisidėjo ir tai, kad organizacija beveik visą savo egzistavimo laikotarpį buvo opozicijoje ir neturėjo patirties, kaip valdyti šalį nei valstybiniame aparate, nei stambiose verslo struktūrose. Visa ši puokštė priežasčių lėmė, kad Musulmonų brolija buvo eliminuota iš valdžios Egipte. Regiono valstybės taip pat pasistengė, kad Musulmonų brolija, vis didesnę įtaką regione įgaunanti organizacija, pernelyg ilgai neužsibūtų valdžioje.

    Kaimyninės valstybės ir konkurencija

    Paryžiaus-Sud universiteto profesorius Khattaras Abou Diabas, analizuodamas Musulmonų brolijos ir kaimyninių valstybių santykius, pažymėjo, kad „visos Persijos įlankos monarchijos, išskyrus Katarą ir Jordaniją, bijo, kad Musulmonų brolijos revoliucija gali atkeliauti ir pas juos“. Todėl, pasak profesoriaus, šios monarchijos siekia grįžti prie tradicija jau tapusios situacijos, kai Egiptas yra stipri, centrinė jėga Arabų pasaulyje. Tokia situacija susiklostė, pasak prof. K. A. Diabo, dėl šių monarchijų, ypač Saudo Arabijos, nerimo regione išaugus Turkijos ir Irano svoriui. Tad tai, kad Persijos įlankos monarchijos Egipte palaiko ne Musulmonų broliją, o karinį režimą, yra racionaliai pagrįstas arabų šalių pasirinkimas. Šį pasirinkimą dar labiau didina asmeninė Saudo Arabijos ir Musulmonų brolijos nesantaika. Prieš Persijos įlankos karą 1991 m. gerus santykius palaikiusios pusės pradėjo konfrontuoti, kai Musulmonų brolijos atstovai paleido kritikos laviną dėl Saudo Arabijos bendradarbiavimo su JAV. Po rugsėjo 11-osios šalių santykiai dar labiau pašlijo. Saudo Arabija apkaltino Musulmonų broliją esant džihadistų ideologijos stogu ir visas ekstremistines grupes ėmė kildinti iš Musulmonų brolijos. Visgi prosunitiškai Saudo Arabijai labiausiai neįtiko atsinaujinę Musulmonų brolijos santykiai su Rijado konkurentu, prošiitišku Iranu. Daugiau nei trisdešimt metų po 1979 m. pasirašytos taikos sutarties su Izraeliu įšalę Egipto ir Irano santykiai, valdant Musulmonų brolijai, buvo atnaujinti. Šį faktą iliustruoja Irano užsienio reikalų ministro Mohammedo Zarifo šių metų rugpjūčio viduryje nuskambėjęs kreipimasis į Islamo bendradarbiavimo organizaciją tam, kad „kuo skubiau būtų galima įsiveržti į Egiptą ir rasti taikų sprendimą“ dėl šalyje susiklosčiusios itin įtemptos padėties tarp M. Mursi šalininkų ir karinės valdžios. Politikos mokslų instituto Paryžiuje profesorius Stephane Lacroix pažymėjo, kad Persijos įlankos monarchijos, ypač Jungtiniai Arabų Emyratai ir Saudo Arabija, siekia regione išlaikyti status quo, nesvarbu, kad dėl to reikia aukoti pagal demokratines taisykles išrinktus režimus. Tad Dohos Artimųjų Rytų centro eksperto H. Shadi įžvalga, kad tai, kas vyksta Egipte, „yra didžiulių problemų regione produktas, šia prasme – tai šaltasis arabų karas, ir visiškai akivaizdu, kuri pusė jį laimi“, leidžia daryti išvadą, kad Musulmonų brolija šį karą Egipte akivaizdžiai pralaimėjo. ■

  • ATGAL
    Žemaičių krikštui - 600 metų
    PIRMYN
    Profesinio mokymo žabangos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.