Šangrila arba kodėl japonai nesensta | Apžvalga

Įžvalgos

  • Šangrila arba kodėl japonai nesensta

  • Data: 2013-10-14
    Autorius: Edita Mieldažė

    97-erių metų Sayo Miyagi savo sode Ogimi kaime, Okinavos saloje, Japonijoje. Japonų Okinavos sala žinoma kaip mėlynoji zona, kur gyvena nepaprastai seni žmonės. Tūkstančius metų Okinava tarp kinų jūrininkų buvo žinoma kaip „nemirtingųjų sala“. Būtent joje dar ir dabar gyvena daugelis seniausių pasaulio žmonių Svenska Dagbladet/Malin Hoelstad/SvD/Scanpix nuotrauka

    Turint laisvą valandėlę Maskvoje, net ir neturint tikslo ką nors nusipirkti, visada smagu užsukti į centrinį, Arbato rajone esantį knygyną. Čia toks didžiulis knygų pasirinkimas, kad knygų mylėtojams gali ne tik galvelės susisukti, bet ir smarkiai paplonėti piniginės. Knygos nepigios, tačiau kas Maskvoje pigu?! Su tokiu nusiteikimu paskutinįkart nusipirkau verstinį bestselerį „The Okinava program“ (rus. Почему японцы не стареют”). Pasirinkau knygą ne dėl to, kad labai tikėčiau ant viršelio esančiu teiginiu, esą „menas ilgai gyventi pasiekiamas kiekvienam“ (gal ir pasiekiamas, jei kiekvienas to siektų!). Labiau intrigavo knygoje aprašytas 25 metus Okinavos saloje Japonijoje vykdytas mokslinis tyrimas siekiant išsiaiškinti, KODĖL  ilgaamžiai japonai gyvena ilgiausiai pasaulyje. Knyga įtikino, kad Šangrila – metaforinė amžinos jaunystės ir nemirtingumo vieta – egzistuoja net šiais laikais, ir leido suprasti, kad ne tiek vieta, kiek žmonių gyvenimo būdas yra svarbiausias ilgaamžiškumui.

    Amžina jaunystė arba Šangrila

    Šangrila – išgalvota vietovė, pirmą kartą aprašyta 1933 m. britų rašytojo Džeimso Hiltono romane „Prarastas horizontas“. Knygoje aprašomas mistinis, laimingų ir nemirtingų žmonių gyvenamas, budistų vienuolių prižiūrimas slėnis nepasiekiamuose Kunluno kalnuose. Į šį slėnį galima patekti tik per vartus, padengtus amžinu Tibeto kalnų sniegu, o žmonių gyvenimo trukmė čia siekia šimtmečius. Tačiau jei gyventojai palieka šį slėnį, jie iškart pasensta ir miršta. Štai tokia mistinė Šangrila dar XX a. pirmojoje pusėje tapo amžinos jaunystės simboliu Vakarams. Vėliau Dž. Hiltono romanas buvo ekranizuotas, o Šangrilos idėja apsirgo naciai, ieškodami pažadėtosios žemės Tibete. XX a. 7 dešimtmetį Vakaruose pasirodė trys istorijos apie ilgaamžius žmones: Kaukaze Sovietų Sąjungoje, Hunza lygumoje Pakistane ir viename Andų kaimelyje Pietų Amerikoje. Tačiau visų šių istorijų trūkumas buvo tas, kad jų nebuvo galima patvirtinti jokiais dokumentais, išskyrus pačiais „ilgaamžių“ teiginiais. Okinavos saloje, priklausančioje Japonijai, gyvenančių ilgaamžių tyrimas parodė, kad jau nuo 1879 m. joje buvo įvesta gyventojų registracija gimimo, santuokos ir mirties atvejais. Šis faktas užkirto kelią bet kokioms spekuliacijoms dėl tyrimo patikimumo.

    Okinava

    Okinavos sala yra pati didžiausia iš visų Okinavos salų, priklausančių Okinavos prefektūrai. Tai į pietus nuo likusios Japonijos dalies nutolusi sala, aplink kurią išsidėstęs daugiau nei pusantro šimto salų archipelagas. XVII a. pradžioje Okinava buvo nepriklausoma karalystė, vėliau dalijosi valdžia tiek su japonais, tiek su kinais. Per Antrąjį pasaulinį karą Japonijai priklausanti Okinava buvo užimta amerikiečių,  o šiam pasibaigus JAV pajėgos galutinai šią salą paliko tik 1972 m. Antrasis pasaulinis karas Okinavos gyventojams yra palikęs gilų netekčių ir prievartos pėdsaką, todėl didelę nuostabą turėtų kelti faktas, kad šioje saloje gyvena ilgaamžiškiausi pasaulio gyventojai!

    Ilgaamžių Okinavos gyventojų tyrimas pradėtas 1975 m., kai Japonijos sveikatos apsaugos ministerija (Koseisho) po pasirodžiusių pirmųjų gydytojo Makoto Suzuki išvadų nusprendė remti Okinavos ilgaamžių fenomeną. Gydytojas M. Suzuki buvo paskirtas pagrindiniu tyrimo vadovu. 1994 m. šis projektas įgijo tarptautinį statusą, nes prie jo prisijungė tyrėjai antropologai iš JAV broliai B. J. Willcox ir D. C. Willcox. Naudodamiesi tų laikų naujausia medicinine ir antropologine įranga, jie bandė atskleisti Okinavos gyventojų ilgaamžiškumą ir šia patirtimi pasidalyti su Vakarais. Tačiau XX a. 8 dešimtmetį Vakarai Okinavos tyrimo rezultatus (kiek tuo metu jų jau buvo surinkta) sutiko gana skeptiškai ir su sau būdingu pasipūtimu. Kaip teigė broliai Willcoxai, XX a. 7 dešimtmetis Vakaruose buvo pažymėtas didžiuliu gimstamumu ir niekam tada nerūpėjo sistemingai aiškintis senėjimo priežasčių, juo labiau skirti lėšų teisingo maitinimosi studijoms: „Kai pasakėme, kad japonai širdies kraujagyslių ligomis serga labai retai, mūsų garbingi medikai pedagogai mums pareiškė, kad visa tai lemia genai, kad maitinimasis niekaip nesusijęs su širdies ligomis“. Dabar, praėjus daugiau nei 30 metų po Okinavos tyrimo ir Vakarų medicinai pradėjus daugiau dėmesio skirti išoriniams ligų veiksniams, žinoma, kad genai tik trečdaliu kalti dėl išankstinio senėjimo, tuo tarpu net dviem trečdaliais priklauso nuo mūsų pačių: ką valgome, kaip aktyviai gyvename ir kaip mąstome.

    Okinavos programa

    Okinavos gyventojai, rodos, jau seniai suprato, kad kelias į ilgaamžiškumą susijęs su maitinimosi režimu, fiziniu aktyvumu, psichine ir dvasine praktika ir gebėjimu teisingai sujungti Rytų ir Vakarų sveikatos sistemas. Okinavos tyrimo metu buvo ištirta daugiau nei 600 Okinavos gyventojų, sulaukusių daugiau nei 100 metų, ir daugybė „jaunų“ 70, 80 ir 90 amžiaus žmonių. Gydytojo M. Suzuki komanda išskyrė kelias pagrindines priežastis, kodėl Okinavos salos gyventojai gyvena ilgiau. Pagrindinė – tai švarios ir jaunos kraujagyslės, žemas cholesterolio ir homocisteino (aminorūgštis, turinti didelės įtakos kraujotakai) lygis kraujyje. Pasak tyrėjų, šie trys veiksniai 80 proc. sumažina koronarinių širdies ligų ir insulto riziką. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis Okinavos ilgaamžiams širdies smūgio tikimybė 80 proc. mažesnė nei JAV gyventojams. Tačiau, anot tyrėjų, genai negali visiškai paaiškinti tokio fenomeno, nes iš salos išvykstantys ir vakarietišką gyvenimo būdą perimantys Okinavos gyventojai širdies ligomis suserga daug dažniau. Antroji priežastis, kodėl Okinavos gyventojai ilgiau gyvena, yra ta, kad jie valgo mažai kalorijų turintį maistą. Tokia maitinimosi sistema sumažina kenksmingų ląstelėms radikalų gamybą, vadinasi, ir bet kokios rūšies vėžio atsiradimą. Okinavoje kalorijų suvartojama 10–20 proc. mažiau nei kitur Japonijoje ir 40 proc. mažiau nei Šiaurės Amerikoje. Visgi tai nereiškia, kad vakariečiams žūtbūt privaloma sumažinti laisvųjų radikalų kiekį organizme nieko nevalgant. Vakariečiai pagal sudėjimą yra stambesni nei azijiečiai, todėl jiems reikia daugiau kalorijų, tačiau nereikia pamiršti, kokia Okinavos gyventojų maitinimosi sistema: jie kokybiškai valgo, iš valgio gauna pasitenkinimą ir nenaudoja daug kalorijų. Jų masės indeksas yra tarp 18 ir 22, o toks salos gyventojų lieknumas yra ne kas kita, kaip sveikas riebalinių audinių lygis organizme. Gydytojo M. Suzuki vadovaujama komanda sudarė Okinavos gyventojų maitinimosi piramidę.

    Šioje piramidėje išskiriama grupė produktų, kuriuos reikėtų valgyti kasdien, ir grupė produktų, kuriuos reiktų vartoti kartą per savaitę. Prie kasdienio maisto Okinavos gyventojai priskiria ryžius, makaronus, duoną, grūdinius produktus ir daržoves. Jų suvartojimo kiekis turėtų būti pats didžiausias kasdieniame maisto racione, tačiau ne mažiau svarbus ir kasdienis vaisių, flavonoido (pvz., linų sėmenų, pupelių, svogūnų), kalcio (pvz., neriebaus sūrio, pieno, jūros dumblių) ir omega-3 (pvz., žuvies, linų sėmenų aliejaus) turinčių produktų vartojimas. Ribotai (kartą per savaitę) patariama vartoti saldumynus, alkoholį, mėsą.

    Okinavos projekto autoriai palygino Okinavos ilgaamžių maisto racioną (procentais) su amerikiečių. Paaiškėjo, kad daržovių, kurių Okinavos gyventojai suvalgo daugiausia (net 34%), amerikiečiai suvartoja perpus mažiau (tik 16%). Amerikiečių pagrindinė maisto grupė – mėsa, paukštiena, kiaušiniai, tuo tarpu tarp Okinavos ilgaamžių ši maisto grupė sudaro tik 3% raciono. Amerikiečiai maistui per mažai naudoja kalcio, omega-3 ir flavonoidų turinčių medžiagų. Reikia pabrėžti, kad Okinavoje ne tik pats maistas turi reikšmės ilgesniam gyvenimui. Svarbu ir tai, kaip jis ruošiamas. Japonijoje populiarus posakis: „Nesuteikti valgiui gražios spalvos – tas pats, kaip žmogų iš namų išsiųsti be rūbų“. Okinavoje, kaip ir visoje Japonijoje, maistas gaminamas itin skrupulingai, dėmesys skiriamas kiekvienai smulkmenai. Visgi Okinavos ilgaamžiškumo fenomenui, be tinkamo maisto, svarbu ir kiti veiksniai– fizinis aktyvumas, požiūris į laiką ir tarpusavio santykiai.

    Okinavos laikas ir charakteris

    Veikiausiai daugelis iš mūsų yra girdėję apie kovos menus, kurie kilę iš Japonijos ir/arba ten stipriai praktikuojami. Tai ir karatė, ir dziudo, ir aikido, ir kung-fu. Šiems kovos menams per savo (netrumpą) gyvenimą buvo neabejingi ir Okinavos ilgaamžiai. Tačiau, be kita ko, šie ilgaamžiai daug juda vaikščiodami, o tai, pasak tyrėjų, jiems leidžia iki gilios senatvės išsaugoti puikią sveikatą ir fizinę formą. Visgi, kaip pažymėjo Okinavos tyrimo atstovai broliai Willcoxai, Okinavos gyventojai išsiskiria ir „savo“ požiūriu į laiką: „Japonija žinoma savo ypatingu dėmesiu detalėms – bruožu, kuris tiesiogiai susijęs su tvarkos siekiu. Viskas turi savo vietą ir laiką. Autobusai, traukiniai, lėktuvai ir įvykiai – viskas prasideda ir baigiasi numatytu laiku. Turėdami tai galvoje, buvome didžiai nustebę, kai sužinojome apie Okinavos gyventojų požiūrį į laiką. <…> Čia gyvenimas teka sau įprastu tempu“. Okinavoje žmonės laiką priima ne kaip savo priešą, o kaip draugą. Kodėl tyrėjai atkreipė dėmesį į laiką? Todėl, kad remdamiesi įvairiais tyrimais, priėjo prie išvadų, kad stresas – šių dienų Vakarų pasaulio rykštė, neabejotinai susijusi su laiku. „Siekis kuo daugiau padaryti per kuo mažesnį laiką yra pats stipriausias stresogeninis mūsų epochos veiksnys, jis, sukeldamas chaosą, naikina mūsų sveikatą“, – teigia Okinavos tyrimo komanda. Okinavoje laikas vertinamas dėl to, kad yra susijęs su gamta, augimu ir vystymusi. Tai harmoningas gamtos ir žmogaus santykis, bet tai nereiškia, kad Okinavos gyventojai visada harmoningai gyveno ir niekada nepatyrė jokių stresinių situacijų. Vien per Antrąjį pasaulinį karą kas ketvirtas salos gyventojas nesulaukė karo pabaigos…

    Toku Oijakava istorija

    Su ilgaamžiu Toku Oijakava iš Okinavos broliai Willcoxai susipažino, kai jam buvo 106-eri (mirė būdamas 110 metų!). Oijakava gyveno su 89-erių metų žmona Emi ir vis dar labai mėgo žvejoti. 1905 m., būdamas 17 metų, pagautas Okinavoje tvyrojusios emigracijos bangos, išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vankuverį (Kanadą). Ten dirbo visus juodžiausius darbus, kokius dirba daugelis imigrantų, – ir krovėju, ir medkirčiu, ir lašišų paruošėju. Oijakavos tikslas buvo susitaupyti pinigų žemei. Šią svajonę Toku įgyvendino būdamas 47 metų, o ją įgyvendinęs, nusprendė, kad pats laikas susirasti ir žmoną – juk jau galėjo materialiai aprūpinti būsimą šeimą. Ta proga Oijakava išvyko į Okinavą, susipažino su Emi, ją vedė ir atsivežė į Kanadą. Šeimyninis gyvenimas Toku su Emi pavyko: gimė keturi vaikai, pora buvo laiminga, ėmėsi auginti paukščius, ūkininkauti. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas – karas tarp Japonijos ir Vakarų sąjungininkių. Kanados valdžia Oijakavai su šeima įsakė palikti šalį, bet Oijakava nepakluso ir su šeima atsidūrė sulaikytų imigrantų stovykloje. Kai karas baigėsi, Toku su šeima buvo paleisti, tačiau gyvenimą turėjo pradėti nuo pradžių. Per visus 110 metų Oijakava tik kartą rimtai sirgo – 92 metų jam išpjovė apendicitą. Laikraščius Toku skaitė be akinių, tiesa, girdėjo šiek tiek prasčiau. Paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, Oijakava prisipažino: „Svarbu džiaugtis gyvenimu ir…gerai naktį miegoti. Neverta jaudintis dėl smulkmenų, dėl amžiaus ar išorės bei skųstis dėl natūralių kūno ligų. Būtina susikoncentruoti į geriausia, kas buvo gyvenime…ir nepamiršti šypsotis“. Ši ilgaamžio Toku Oijakavos istorija pasirinkta ne atsitiktinai, o siekiant parodyti, kad daugumos Okinavos ilgaamžių gyvenimas buvo nelengvas, jie sulaukė garbaus amžiaus ne todėl, kad vengė streso. Veikiau jie reagavo į sudėtingas situacijas sveikiau ir efektyviau.

    Žmogiški santykiai

    Okinavoje šie santykiai ypatingi, jie net turi atskirą pavadinimą „juimaru“, reiškiantį „sujungiantį ratą“. Anksčiau „juimaru“ buvo tiesiogiai susijęs su bendru darbu ir pagalba bendruomenei. Šiais laikais Okinavoje „juimaru“ daugiau pastebimas asmeniniuose santykiuose – tai tarsi instinktyvi pagalba vienas kitam, ypač garbaus amžiaus žmonėms. Okinavos tyrimo komanda pateikia įdomų „juimaru“ pavyzdį. Viena sena moteris ir jos vyras ilgą laiką Okinavoje turėjo mažą šeimyninę parduotuvėlę. Deja, vyras pasimirė, o viena likusi moteris dar labiau suseno. Ji tarsi turėjo susiprasti uždaryti parduotuvėlę ir ramiai laukti savo eilės… Tačiau senolės kaimynai ir aplinkiniai neleido jai nuleisti rankų – jie ir toliau pirko iš jos mažos parduotuvėles, net jei parduodami produktai būdavo pasenę ir netinkami naudoti. Panašių istorijų, pripažįsta knygos autoriai, Okinavoje daugybė!

    ***

    Okinavos projektas, pradėtas 1975 m., tapo iššūkiu tuometei tradicinei Vakarų medicinai savo „atradimais“: ne vien genai lemia žmonių ilgaamžiškumą, svarbu, ką žmogus valgo, koks jo fizinis aktyvumas, dvasinė būklė. Vėliau, jau XX a. pab.–XXI a. pr., šiais „atradimais“ ėmė aktyviai domėtis ir Vakarai. Galbūt Vakarai šiuos „atradimus“ būtų padarę ir be Okinavos projekto, bet, reikia manyti, Okinavos ilgaamžių analizė gerokai išjudino ir pagreitino surambėjusius Vakarų medicinos pamatus! ■

  • ATGAL
    GMO: mūsų draugai ar priešai
    PIRMYN
    Ką TS-LKD darytų kitaip?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.