Saugiklių įstatymas – kompromisas tarp žemės gynėjų ir įsipareigojimų ES | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Saugiklių įstatymas – kompromisas tarp žemės gynėjų ir įsipareigojimų ES

  • Data: 2014-04-14
    Autorius: Simonas Klimanskis

    2014 m. vasario 14 d. Seime buvo įregistruotas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siekiama nustatyti papildomus saugiklius asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Konkrečiai siūloma numatyti, kad žemę galėtų įsigyti fiziniai asmenys, turintys ryšį su Lietuva, t. y. joje gyvenantys ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus, išlaikę lietuvių kalbos egzaminą ir gebantys ūkininkauti. Norintys įsigyti žemės juridiniai asmenys turi ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus naudoti žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio produkcijos gamybai. Ir jie gali įsigyti žemę tik toje savivaldybėje, kurioje įregistruota jų buveinė, ir tik gavę šios savivaldybės sudarytos komisijos sutikimą. Taip pat siūloma nustatyti, kad asmuo ar susiję asmenys, pageidaujantys įsigyti tiek žemės, kad bendras jų iš valstybės ir kitų asmenų įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 20 ha, turėtų gauti Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio leidimą. Įstatymo projekte numatyti ir apribojimai įsigyti žemę tam tikrose teritorijose, pavyzdžiui, pasienio ruožams priskirtą žemę įsigyti galėtų tik Lietuvos piliečiai ar Lietuvoje įregistruoti juridiniai asmenys.

    Be šių reikalavimų asmenys turi tenkinti ir nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusius valdomos žemės ūkio paskirties žemės ribojimus, t. y. kad bendras iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas nebūtų didesnis kaip 300 ha, o bendras visiems susijusiems asmenims priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties plotas nebūtų didesnis kaip 500 ha. Taip pat pažymėtina, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę turi: sklypo bendraturčiai; parduodamo sklypo naudotojas, naudojęs parduodamą žemę ne mažiau kaip metus; kiti savininkai, kurie turi žemės šalia parduodamo sklypo; valstybė. Pirmumo teisė, įsigyjant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, taikoma: naudotojams; asmenims, ne mažiau kaip metus naudojantiems savo žemės ūkio paskirties žemės sklypus; gretimų sklypų savininkams.

    Šio įstatymo projekto parengimą paskatino artėjanti gegužės 1-oji, kada nustos galioti pratęstas draudimas parduoti žemę užsieniečiams, ir dėl to kilusios diskusijos. Iniciatyvinė grupė netgi surinko apie 300 tūkst. piliečių parašų dėl privalomojo referendumo, kuriuo siekiama įtvirtinti konstitucinę nuostatą, uždraudžiančią parduoti žemės ūkio paskirties žemę, vidaus vandenis ir miškus užsieniečiams. Tai bene stipriausias visų diskusijų šia tema katalizatorius. Tačiau absoliuti dauguma referendumo iniciatorių motyvų yra paremti siauru situacijos matymu ir emocijomis, nepakankamai teisiškai pagrįsti, neįvertintos siūlymų pasekmės. Siūloma įteisinti konstitucinė nuostata prieštarauja pačiai Konstitucijai ir narystės Europos Sąjungoje (ES) įsipareigojimams. Apie tai viešojoje erdvėje buvo ne kartą diskutuota. Vis dėlto tai, kad buvo surinkta apie 300 tūkst. piliečių parašų, akivaizdžiai rodo, jog Lietuvos visuomenė žemės ūkio paskirties žemę supranta esant nacionaline vertybe, todėl jos nuosavybei teikia ypatingą reikšmę ir nenori, kad ją įgytų realiai ūkininkauti, Lietuvoje gyventi ir integruotis į bendruomenę neketinantys asmenys. Taip pat tai rodo žmonių susirūpinimą dėl galimo žemės supirkinėjimo, kada žemė koncentruojama kelių asmenų rankose, neatsakingo jos naudojimo ar spekuliacijų. Todėl vien pati referendumo iniciatyva turėjo paskatinti politikus imtis spręsti tokias problemas.

    Žvelgiant į realią situaciją žemės rinkoje, iš tiesų galima pastebėti žemės sklypų koncentracijos vienose rankose požymių, kada stambūs žemvaldžiai per įsteigtus juridinius asmenis už santykinai mažesnę kainą superka žemės sklypus, juos konsoliduoja į didesnius ir už didesnę kainą pardavinėja ar nuomoja. Manoma, kad nuo 2014 m. gegužės 1 d. atsivėrus žemės rinkai, šie asmenys turimus sklypus didesnėmis kainomis pardavinės tiek užsieniečiams, tiek Lietuvos piliečiams, tikėdamiesi iš to uždirbti. Registrų centro duomenimis, 2001–2012 m. Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas siekia 1,86 mln. ha. Didžiąją dalį žemės įsigijo 10 didžiausių Lietuvos kapitalo bendrovių, kurios 2011 m. valdė daugiau nei 100 tūkst. ha žemės. Be to, ir užsieniečiai per Lietuvos juridinius asmenis gali įsigyti žemės. Tačiau pastarieji kol kas pernelyg nesidomi Lietuvos žeme.

    Taip pat manoma, jog, atsivėrus žemės ūkio paskirties žemės rinkai, turtingesni, gaunantys didesnes tiesiogines išmokas senųjų Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ūkininkai pigiai įsigys daug žemės, ją dirbs ir taip sudarys nelygią konkurenciją vietos ūkininkams. Tokioje konkurencinėje kovoje Lietuvos ūkininkai gali pralaimėti. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žemdirbiai gauna už ES vidurkį mažesnes tiesiogines išmokas. Tačiau yra pasiektas susitarimas, kad Baltijos šalys turėtų artėti prie ES išmokų žemdirbiams vidurkio. 2014–2020 m. ES daugiamečiame biudžete numatyta,  jog tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams didės ir iki 2020 m. pasieks 196 EUR (676 Lt) už ha – apie 75 proc. ES vidurkio. Dabar jos siekia apie 53 proc. ES vidurkio.

    Daugelyje Europos valstybių taip pat įtvirtinti saugikliai

    Suvokiant, jog praktiškai nėra jokių galimybių pratęsti draudimą parduoti žemę užsieniečiams, tačiau siekiant apsaugoti žemės rinką, žemdirbius nuo spekuliacijų tiek iš lietuvių, tiek iš užsieniečių pusės ir užtikrinti žemės ūkio veiklos tęstinumą, buvo parengtas įstatymo projektas, įtvirtinantis vadinamuosius saugiklius. Kartu tai leistų ir šalies žemdirbiams sustiprėti bent tol, kol tiesioginės išmokos priartės iki ES vidurkio. Galima sakyti, kad toks projektas – tam tikras kompromisas tarp žemės gynėjų siekio ginti šalies žemdirbių interesus ir įsipareigojimų ES. Tokia praktika taikoma daugelyje Europos valstybių.

    Pavyzdžiui, Vokietijoje norintys sudaryti sandorius, kai įsigyjamos žemės plotas viršija nustatytą dydį, turi gauti vietos savivaldos institucijos leidimą. Šis dydis kiekvienoje federalinėje žemėje skirtingas. Pavyzdžiui, Bavarijoje jokio vietos savivaldos institucijos leidimo nereikia, perkant iki 2 ha ploto žemės sklypus, Žemutinėje Saksonijoje – iki 1 ha, Saksonijoje – iki 0,5 ha, Sare – iki 0,15 ha.

    Dėl išdavimo į įgaliotą instituciją turi kreiptis abi sandorio šalys: ir pirkėjas, ir pardavėjas, arba notaras. Pagrindinis kriterijus, išduodant leidimą – žemės ūkio valdų struktūros vientisumo išsaugojimas. Vietos savivaldos institucija gali atsisakyti išduoti leidimą konsolidacijos atvejais. Taip pat jeigu tam prieštarauja kaimyninių žemės sklypų savininkai, nes būtent jie turi pirmumo teisę įsigyti šalia jų esančius žemės plotus. Pirmumo teisę turi ir sklypo bendraturčiai ar naudotojai. Leidimas neišduodamas, jeigu matoma, kad gali būti neefektyvus žemės paskirstymas, arba įtariama spekuliacija, t. y. kada siūloma sandorio kaina yra per didelė arba per maža pagal vidutinę rinkos vertę.

    Leidimai išduodami arba neišduodami tik su įpareigojimais, kai žemės ūkio įmonė, perleidusi dalį žemės, gali prarasti ekonominį gyvybingumą. Taip pat jeigu žemės ūkio valda dėl sklypo perleidimo sumažėja ir tampa ekonomiškai neefektyvaus dydžio. Žemės ūkio paskirties valda negali būti mažesnė nei 1 ha, o miškų ūkio – 3,5 ha.

    Be to, leidimai privalomai išduodami, kai ją įsigyja savivaldybė ar savivaldybių sąjunga. Taip pat leidimai turi būti išduoti, jeigu žemę įsigyja artimi pardavėjo giminaičiai, jeigu jos perleidimas padeda pagerinti žemės ūkio valdų struktūrą arba žemė perleidžiama asmenims, kurie suinteresuoti naudoti ją visuomenės poreikiams.

    Bendras leidimo išdavimo arba atsisakymo išduoti terminas gali užtrukti ne ilgiau kaip mėnesį. Kompetentingai institucijai prireikus surinkti papildomos informacijos dėl pirmenybės teisės įgyvendinimo, terminas gali būti pratęsiamas iki 3 mėnesių. Apie termino pratęsimą privalomai informuojami pareiškėjai.

    Prancūzijoje žemės įsigijimo priežiūrą vykdo Žemės ir kaimo plėtros agentūra (pranc. – Sociétés d‘ Aménagement Foncier et d‘ Etablissement Rural, SAFER), kurios tikslai – kryptingas žemės ūkio vystymas ir žemės rinkos skaidrumo bei stabilumo užtikrinimas. Apie kiekvieną sandorį notaras turi informuoti vietos SAFER, kuri per 2 mėnesius jį arba patvirtina, arba atmeta. Jeigu sandoris neatitinka agentūros tikslų, ji pradeda derybas tarp pirkėjo ir pardavėjo, kad pasiektų abipusiai naudingą susitarimą, atitinkantį SAFER tikslus. Jeigu susitarimo nepavyksta pasiekti, agentūra gali naudotis pirmumo teise, pavyzdžiui, jei yra svarbių aplinkosaugos tikslų, įtariama spekuliacija ar per didelė koncentracija. Tada SAFER stengiasi sudaryti kitą susitarimą, kuris geriau atitiktų savivaldos tikslus, pavyzdžiui, parduoti žemę kitam pirkėjui arba ją išnuomoti.

    Švedijoje fiziniams asmenims žemės ūkio paskirties žemės leidžiama įsigyti be apribojimų. Tačiau norintys įsigyti žemės ūkio paskirties žemės retai apgyvendintuose regionuose turi gauti vietos savivaldos institucijos leidimą. Šis leidimas išduodamas, jei pirkėjas turi žemės ūkio srities išsilavinimą arba ūkininkavimo patirtį. Dažniausiai reikalaujama abiejų dalykų. Atskirais atvejais privaloma, kad žemę įsigijęs savininkas gyventų toje žemėje. Toks leidimas būtinas ir juridiniams asmenims.

    Lenkijoje taikomas modelis, panašus į prancūzišką ir švedišką. Apie visus žemės ūkio paskirties žemės pardavimo sandorius turi būti pranešta Žemės ūkio turto agentūrai. Ši institucija įgyvendina valstybės žemės politiką, kurios tikslai – ūkininkavimo struktūros gerinimas ir skaidrumo užtikrinimas. Agentūra taip pat prižiūri, ar žemės ūkio veiklą vykdo asmenys, įgiję tinkamą išsilavinimą, – panašiai kaip Švedijoje. Individualiems ūkininkams nuosavybės teise priklausančios žemės plotas negali viršyti 300 ha. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad Lenkija yra išsiderėjusi pereinamojo laikotarpio dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams pratęsimą iki 2016 m.

    Estijoje be leidimų asmenys gali įsigyti iki 10 ha žemės. Norintys įsigyti daugiau žemės, turi gauti savivaldos institucijos leidimą ir įrodyti, kad turi žemės ūkio veiklos patirties ar žemės ūkio srities išsilavinimą.

    Panašūs saugikliai taikomi ir Vengrijoje. Norintys įsigyti daugiau kaip 1 ha žemės, turi turėti žemės ūkio srities išsilavinimą arba turėti ne mažesnę nei 3 metų žemės ūkio veiklos patirtį Vengrijos žemės ūkyje.

    Tokiu keliu ketina eiti ir Latvija. Jau parengti įstatymų projektai, kuriais siūloma, kad žemės ūkio paskirties žemę Latvijoje galėtų įsigyti tik asmenys, turintys mažiausiai 3 metų žemės ūkio veiklos patirtį arba verslininkai, turintys žemės ūkio srities išsilavinimą ir gaminantys žemės ūkio produkciją. Tikėtina, kad panašius apribojimus, įsigyjant žemę, taikys ir Rumunija.

    Kitos šalys yra nustačiusios apriboji­mus, įsigyjant žemę tam tikrose teritorijose – pasienio teritorijose, rekreacinėse zonose, nacionaliniuose parkuose ir gamtiniuose rezervatuose. Pavyzdžiui, Suomijoje tiek suomiai, tiek užsieniečiai be jokių apribojimų gali įsigyti žemę bet kur, išskyrus Alandų provincijoje – salose, nutolusiose nuo Suomijos į Vakarus, prie pat Švedijos.

    Tuo tarpu kitose ES valstybėse narėse, pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Ispanijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge, Maltoje, jokių apribojimų užsieniečiams įsigyti žemės nėra.

    Vertinant Lietuvoje siūlomą saugiklių modelį, savo leidimų sistema jis yra panašus į vokišką. Pagal apribojimus įsigyti žemę tam tikrose teritorijose esama panašumų į suomišką variantą. Tuo tarpu kvalifikaciniai reikalavimai, skirtingai nei estiškame ar vengriškame modelyje, būtų taikomi, įsigyjant bet kokį žemės plotą. Bet svarbiausia – tokie reikalavimai leistų įvertinti, ar asmuo, norintis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, iš tiesų yra gerai susipažinęs su šalies žemės ūkio situacija, įgijęs ryšį su ta šalimi, pasirengęs ir gali ūkininkauti, vykdyti su žemės ūkiu susijusią veiklą. O leidimų sistema leistų įvertinti, ar sandoris turi spekuliacijos požymių, ar ne. Taigi, siūlomi ribojimai yra tam tikras kontrolės mechanizmas. Šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos, pritaikant susijusių asmenų sąvoką, sumažina žemės koncentracijos vienose rankose galimybes, tačiau nesumažina galimų spekuliacijų tikimybės.

    Nors projektas ir turi keletą nedidelių trūkumų, tikėtina, kad, gavus Seimo Teisės ir Europos teisės departamentų išvadas, jis bus tobulinamas. Juolab, kad Žemės ūkio ministerija ir Seimo Kaimo reikalų komiteto sudaryta darbo grupė irgi rengia papildomų saugiklių projektą, kad privačią žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pastaruosius 3 metus ūkininkauja. Taip pat siūloma, kad valstybinė žemės ūkio paskirties žemė būtų tik nuomojama. Tad Seimui gali būti pateikta konsoliduota projekto versija.

  • ATGAL
    Kaip apkarpyti Rusijos sparnus Europoje?
    PIRMYN
    Lietuva pakeliui į eurą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.