Šauktiniai: kariuomenei užpildyti, priešui atgrasinti | Apžvalga

Įžvalgos

  • Šauktiniai: kariuomenei užpildyti, priešui atgrasinti

  • Data: 2016-05-10
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Tarptautinės konferencijos apie Krymo totorių padėtį Lietuvos parlamente metu „nulaužtas“ Seimo interneto puslapis, analogiškas veiksmas prieš Užsienio reikalų ministerijos portalą iš karto po to, kai Lietuva pirmoji paskelbė rengianti vadinamąjį „Savčenko sąrašą“, į viešumą prasprūdusi žvalgybos informacija apie prieš porą metų Juodkrantėje išsilaipinusius Rusijos desantininkus… Kiek dar sukrečiančių pranešimų reikia, kad galutinai suprastume, jog kalbos apie galimą konfliktą nėra tuščios? Ir, jeigu suprantame, kada nustosime abejoti būtinų sprendimų, stiprinančių krašto apsaugos pajėgumus, būtinumu?


    Nepaisant dalies visuomenės skepsio ir kai kurių viešųjų komentatorių kritiško požiūrio, per pastaruosius metus krašto apsaugos sistemoje pasistūmėta ypač daug. Jeigu prieš kelerius metus kalbėta, kad tam, kad išgyventų, kariuomenė kasmet atsikanda pati savo rankos, tai šiandien ji sparčiai stojasi ant kojų, o sprendimas visam laikui grąžinti privalomąją karo tarnybą yra tam viena esminių sąlygų. Šiame tekste pateiksiu argumentus kodėl.

    Ilgus metus – prioritetų paraštėse

    Nuo įstojimo į NATO 2004-aisiais, Lietuva nuosekliai mažino krašto apsaugai skiriamą biudžeto dalį, o 2013-aisiais buvo pasiektas absoliutus dugnas – vos 0,78 proc. BVP, arba antras nuo galo rodiklis tarp visų Aljanso valstybių. Už Lietuvą krašto apsaugai mažiau skyrė tik nykštukinis Liuksemburgas, apsuptas draugiškų valstybių ir savo saugumo grėsmių sampratoje visiškai nemąstantis apie galimą konfliktą savo teritorijoje.

    Tai iš principo lėmė dvi priežastys. Pirma, geopolitinė situacija – suartėjimas ir platus bendradarbiavimas tarp Vakarų ir Rusijos daugelyje tarptautinių iššūkių – paskatino tikėjimą, kad geopolitinė konfrontacija tarp dviejų pasaulio polių jau yra istorinis faktas, o ne realybė. Antra, dar vykdant pasirengimą stojimui į NATO, Lietuvos kariuomenė pradėta perorientuoti nuo teritorinės gynybos prie ekspedicinių misijų vykdymo. Tai atliepė tiek pagrindinę NATO liniją, kuri vis daugiau dėmesio skyrė misijoms Vidurio Rytuose ar kituose pasaulio karštuose taškuose, tiek ir Lietuvos poreikį rasti savo „vietą po saule“ galingiausiame pasaulyje kariniame Aljanse, t. y. už NATO suteikiamą saugumo „skėtį“ atsilyginti aktyviu dalyvavimu NATO misijose.

    Apskritai, visuomenės nuomonės apklausos po įstojimo į NATO rodė, kad prioritetinėmis sritimis valstybėje yra laikoma ekonomika, švietimas, socialinė apsauga ir sveikatos apsauga, o krašto apsauga liko prioritetų paraštėse. Tad 2009 m. smogus ekonomikos krizei, krašto apsaugai per metus buvo skiriama vos 244 mln. eurų – tiek pat, kiek ir įstojus į Aljansą 2004-aisiais, nors ekonominiai šalies rodikliai buvo gerokai pakilę. Tolstant nuo auksinio NATO standarto taikos metu – krašto apsaugai skiriamų 2 proc. BVP – Vakaruose daugėjo nepasitenkinimo balsų. Vertinant retrospektyviai, aktyvus ir sėkmingas Lietuvos dalyvavimas specialiose misijose Irake ar Afganistane iš principo gelbėjo valstybės veidą prieš kitas Aljanso partneres, iš kurių buvo reikalaujama didesnio jų matomumo Baltijos jūros valstybių regione.

    Šauktinių grąžinimas –
    PAČIU laiku

    Nors Rusijos karas prieš Gruziją 2008-aisiais sukrėtė mūsų regiono valstybes, taip pat ir Lietuvą, svaresnių veiksmų stiprinant krašto apsaugą nesiimta. Netgi praktiškai visų partijų 2012 m. gegužės 8 d. pasirašytas susitarimas dėl poreikio artėti prie 2 proc. gynybos biudžeto nevirto kūnu. Kariuomenei trūko finansavimo, ji vos galėjo išlaikyti vieną brigadą, nors planuose buvo įrašyta dviejų ar net trijų brigadų sistema.

    Šauktinių kariuomenės panaikinimas taip pat neleido stiprinti Lietuvos kariuomenės. Daugėjant atsargos karininkų ir nesant pakankamai jaunų piliečių, norinčių tarnauti Tėvynei, kariuomenės užpildymas buvo vis labiau skylėtas. 2015 m. pavojaus varpais pradėjo skambinti Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas, pripažinęs, kad praktiškai visi batalionai nėra užpildyti, o kai kuriuose – vos 14 proc.

    Todėl privalomoji karo tarnyba buvo natūrali ir vienintelė išeitis, siekiant sustiprinti iki mažiau nei 10 tūkst. vienetų susitraukusią kariuomenę. Nors kritikai teigė, kad šauktinių kariuomenė yra atgyvena, o priverstinė tarnyba neugdo piliečių pasiryžimo ginti savo valstybę, pirmoji savanorių šauktinių banga įrodė, kad sprendimas buvo organiškas ir atliepė visuomenėje dėl Rusijos agresijos Ukrainoje sustiprėjusias baimės nuotaikas. 2015 m. RAIT atlikta apklausa parodė, kad 75 proc. piliečių pritaria savanoriškam jų artimųjų apsisprendimui atlikti karinę prievolę, taip pat net 68 proc. respondentų nurodė palaikantys sprendimą grąžinti privalomą karinę tarnybą.

    Reikia pripažinti, kad sprendimas nebuvo priimtas itin sklandžiai: pirmiausia valdžios atstovai kalbėjo apie laikiną grąžinimą penkeriems metams. Vėliau vadinamasis „loterijos“ principas, kaip atrenkami tie trys tūkstančiai šauktinių, sukėlė daug klausimų. Galiausiai Valstybės gynybos tarybos sprendimas grąžinti šauktinius visam laikui, o ne penkeriems metams, vėl buvo sutiktas su kritikos banga. Vis dėlto turime suvokti, kokia geopolitinė situacija yra šalia mūsų: kone kasdien nugirstame pranešimus apie destruktyvią Rusijos veiklą kaimynystėje ar net Lietuvoje, tą jaučiame patys – „nulaužti“ valstybės institucijų interneto puslapiai, oro erdvės pažeidimai, puolamosios karinės pratybos prie pat Lietuvos sienų parodo, kad grėsmė reali ir reikalingos skubios priemonės ją sumažinti. Šauktinių kariuomenė, kaip ir svarbūs, nors ir brangūs, karinės technikos pirkiniai bei NATO matomumo regione didinimas, leidžia atgrasyti priešą nuo minties imtis puolamųjų veiksmų prieš Aljanso nares.

    Valstybės saugumo užtikrinimas atveria kelią didinti ir gyventojų gerovę

    Vaizdžiai lyginant Lietuvos pasirengimą atremti grėsmes 2013 m. ir 2016 m., galima teigti, kad 2013-aisiais vaikštinėjome po naudotų automobilių turgų ir kasmet ieškojome vis prastesnio praeito amžiaus sedano – „svarbu važiuotų“. Tačiau šiandien važiuojame nauju ekonominės klasės automobiliu, pirktu salone, kartu žinodami, kad gamykloje jau surinkinėjamas užsakytas naujas ir prabangus mersedesas: modernesnis, saugesnis ir labiau subalansuotas. Tai matydami Aljanso partneriai taip pat vis labiau linksta savo prabangiuosius mersedesus priparkuoti šalia mūsų – daugiau – smagiau. Ir saugiau.

    Grįžtant prie situacijos įvertinimo, 2014–2015 m. Lietuva labiausiai tarp NATO valstybių padidino finansavimą krašto apsaugai – net 29,8 proc. Tai leido ne tik visiškai aprūpinti šauktinius ir parodyti, kad šiandien kariuomenėje sovietinio raugo likučių praktiškai neliko, atvirkščiai, kariuomenė gali būti ne kančią kelianti prievolė, o galimybė išeiti iš komforto zonos ir susiprasti, ko nori iš gyvenimo.

    2016 m. jau 1,48 proc. BVP siekiantis biudžetas leidžia įsigyti moderniausių ir labai trūkstamų prieštankinės ir priešlėktuvinės gynybos, šarvuotų pėstininkų kovos mašinų, savaeigių artilerijos pabūklų ir t. t. Deja, nesuprantantys ar nenorintys suprasti šių pirkinių svarbos kritikai viešojoje erdvėje šaukė: „milijardus leidžiate geležiai, kai tiek Lietuvoje vargstančių, išmokų negaunančių, o švietimas, sveikatos apsauga…“. Tačiau atsakymas kritikams paprastas: nei švietimo, nei sveikatos ar socialinės apsaugos neliks, jeigu Lietuvą okupuos ar ji bus priversta kariauti nepasiruošusi. Tuo šiandien įsitikina ir Krymo, ir Donbaso gyventojai. Karo nuniokotose teritorijose ekonomika veikia vos 20 proc. buvusiu pajėgumu, o oresnio gyvenimo paieškas pakeitė išgyvenimo režimas.

    Šauktinių kariuomenė – ir patriotiškumo mokykla jauniems žmonėms, ir ryšį tarp visuomenės bei kariuomenės užtikrinanti grandis, ir neatsiejama kariuomenės, orientuotos į teritorijos gynybą, dalis. Suomijoje, kuri turi vieną sėkmingiausių privalomosios karo tarnybos sistemų Europoje, jaunas žmogus nė negali suvokti, kad įmanoma planuoti gyvenimą be tarnybos Tėvynei: baigei mokyklą, atlikai tarnybą, toliau judi gyvenimo keliu. Toks modelis turėtų būti ir Lietuvos siekiamybė.

  • ATGAL
    Rusija išlieka didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui
    PIRMYN
    Laurynas Kasčiūnas: jeigu Europa negerbia savęs, tai kodėl imigrantai turi ją gerbti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.