Įžvalgos

  • SAUSIO 13-OSIOS BYLA PAJUDĖJO: AR VISKAS PADARYTA?

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Pagaliau: 2016 m. sausio 27 d. Vilniaus apygardos teismas pradėjo nagrinėti Sausio 13-osios bylą. Procesas, kurį kai kas lygina net su Niurnbergo tarptautiniu teismu, kol kas truks iki vidurvasario, įvyks keliasdešimt posėdžių. Aišku, byla užsitęs kur kas ilgiau, bet neduok Dieve – vėl ketvirtį amžiaus…

    1991 m. sausio 11 d., iki tragiškų įvykių Vilniuje likus dviem dienoms, maždaug 16 val., įvyko 40 min. trukęs SSRS ir JAV prezidentų Michailo Gorbačiovo ir George‘o Busho pokalbis telefonu.

    Kreipdamasis į Amerikos prezidentą, M. Gorbačiovas sakė: „Dabar man ir Aukščiausiajai Tarybai daromas didžiulis spaudimas įvesti Lietuvoje prezidentinį valdymą. Kol kas laikausi, bet, atvirai kalbant, atrodo, kad Lietuvos AT ir Landsbergis nesugeba imtis tam tikro konstruktyvaus atsakymo į mūsų pasiūlymus… Vakar kreipiausi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad jie patys grąžintų Konstitucijos veikimą, bet ir šiandien padėtis ten nepalanki. Lietuvoje vyksta streikai, daugėja sunkumų. Jūs žinote mano stilių. Jis panašus į Jūsų. Aš pasistengsiu išsemti visas politinio sprendimo galimybes ir, tik esant didelei grėsmei, žengsiu tam tikrus žingsnius.“

    Toliau pokalbis vyko taip:

    G.B.: Aš tai vertinu. Jūs žinote, kad mes turime savo požiūrį į Pabaltijį, bet tik dėl istorinių priežasčių. Aš vertinu Jūsų paaiškinimus.

    M.G.: Mes veiksime atitinkamai, bet ne viskas nuo mūsų priklauso. Šiandien ten jau šaudė.

    G.B.: Tai blogai.

    M.G.: Aš padarysiu viską, kad įvykiuose nebūtų kraštutinumų. Bet, žinoma, jei kils rimta grėsmė, tam tikri žingsniai bus neišvengiami.

    (šaltinis: V. Guščinas, www.fondsk.ru, 2010 12 29)

    Komentuodamas šį pokalbį, portalo apžvalgininkas Viktoras Guščinas priduria, kad iš tikrųjų M. Gorbačiovas sprendimą buvo priėmęs dar 1990-ųjų rudenį. Kaip savo prisiminimuose rašė vienas iš buvusių žvalgybinių-diversinių NKVD-NKGB padalinių vadovų Pavelas Sudoplatovas, iš „kagėbė“ agentų pranešimų buvo aišku, kad M. Gorbačiovas buvo nepatenkintas, jog demokratizacijos procesas tampa nekontroliuojamas. Tada KGB ir ginkluotosios pajėgos gavo nurodymą parengti planą įvesti šalyje karo padėtį, kitaip sakant, jis buvo pasiruošęs panaudoti jėgą visoje tuometinėje SSRS teritorijoje, įskaitant ir Lietuvą.

    Tuometinis Sovietų Sąjungos AT deputatas Borisas Oleinikas prezidento pavedimu lankėsi Vilniuje ir paskui ataskaitoje jam rašė, kad V. Landsbergis juos laikė parlamente, neleisdamas tarpininkauti derybose su kariškiais. Prisiminimuose B. Oleinikas pastebi: „Be įsakymo ar žodinio leidimo kariškiai negalėjo pajudėti iš vietos. Tragedija Vilniuje, Michailai Sergejevičiau, įvyko nebe Jūsų žinios. Taip buvo Karabache, Sumgaite, Baku ir Ošoje, taip įvyko Ferganoje, Tiraspolyje, Cchinvalyje ir Tbilisyje… Dirbo vienas scenaristas, bet kas keisčiausia, – abiejose pusėse. Kas davė įsakymą, kas pašnibždėjo, kas nurodė Landsbergiui prieš dvi dienas rinkti žmones prie parlamento, jeigu Jūs nieko nežinojote apie šturmą?“

    Toliau V. Guščinas kaltina ir Borisą Jelciną, kuris, sausio 13-ąją nuvykęs į Taliną, kartu su trimis Baltijos šalių vadovais paskelbė pareiškimą apie viena kitos nepriklausomybės pripažinimą ir pasirengimą teikti paramą viena kitai, „jeigu kils pavojus suverenitetui“. Tada buvo pasirašyta sutartis „Dėl Rusijos Federacijos ir Estijos bei Latvijos tarpvalstybinių santykių pagrindų“ (prie šios sutarties V. Landsbergis prisijungė faksograma nusiųstu parašu, nes tomis dienomis negalėjo vykti į Taliną).

    Žinoma, nostalgija sovietiniam režimui negaluojantis autorius meta įvairius šešėlius ir ant Sąjūdžio vadovybės, tačiau esminis jo kaltinimas – M. Gorbačiovui, kuris turįs prisiimti asmeninę atsakomybę už kraujo praliejimą Lietuvoje ir Latvijoje ir kuris vykdė karo padėties įvedimo planą, siekdamas išsaugoti savo kailį.

    Kiek šiuose vertinimuose yra tiesos, sunku spręsti. Tarp rimtų politikų sąmokslo teorijos nepopuliarios, tačiau M. Gorbačiovo veiksmai prieš Sausio 13-ąją ir tomis kruvinomis dienomis liudininkams leidžia teigti, kad pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas bei ginkluotųjų pajėgų vadas negalėjo nežinoti apie kariuomenės padalinių judėjimą Lietuvoje ir jų ketinimus. Bet tuo metu naktimis prezidentas saldžiai miegojo, įsakęs savo komandai jo nežadinti, jeigu kas nors skambins iš Vilniaus.

    Kodėl tai primename? Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ skelbiama, kad nukentėjusiųjų Sausio 13-osios byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 000. Bylą sudaro 702 tomai dokumentų, daugiau kaip 60 tūkstančių lapų, iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Didelę dalį dokumentų įstatymų nustatyta tvarka Generalinei prokuratūrai teko versti į kaltinamiesiems suprantamą rusų kalbą. Kaltinamiesiems atstovaus daugiau nei 40 advokatų.

    Byloje yra 65 kaltinamieji, posėdyje dalyvaus tikriausiai tik 2 – Rusijos piliečiai Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, kiti bus teisiami už akių. Užsienyje gyvenantiems kaltinamiesiems teismas per Teisingumo ministeriją išsiuntė šaukimus. Teismas pažadėjo sustabdyti Europos arešto galiojimą, jeigu kaltinamieji praneš, kad patys nuspręs atvykti į teismą Vilniuje ir dalyvauti bylos nagrinėjime.

    Bylą nagrinėjančios teisėjos Ainoros K. Macevičienės teigimu, jau pavyko įteikti šaukimus kaltinamiesiems Maskvoje.

    Kaltinamaisiais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pripažinti Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiai, tuo metu ėję vadovaujančias pareigas Sovietų Sąjungos komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose. Kaltinimai Sausio 13-osios byloje pateikti buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui, buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui, Lietuvos komunistų partijos buvusiam antrajam sekretoriui Vladislavui Švedui, buvusiam Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretoriui Algimantui Naudžiūnui ir kitiems kaltinamiesiems.

    1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti 6 asmenys – Mykolas Burokevičius (eidamas 89 metus, šių metų sausio 20-ąją jis mirė), Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S. Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.

    Taip, iš tiesų šiame kaltinamųjų sąraše nėra M. Gorbačiovo pavardės. Jos nėra ir tarp kviečiamų liudininkų. Buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis yra sakęs, kad prokurorai neturi pakankamai duomenų, jog atsakomybėn patrauktų tuometinį Sovietų Sąjungos vadovą M. Gorbačiovą. Tyrimo metu jį buvo siekiama apklausti, bet Rusija atsisakė suteikti teisinę pagalbą.

    „Buvo siekiama jį apklausti liudytoju. Tai, kad M. Gorbačiovas šitoje byloje nėra įtariamasis, nėra kaltinamasis, liudija tik tai, kad, šią bylą tyrusių prokurorų nuomone, tų duomenų, kurie mums buvo prieinami, kuriuos mes gavome esant tokiam bendradarbiavimui su Rusija, tiesiog nepakanka“, – sakė prokuroras.

    Prokurorų sprendimas neįtraukti į įtariamųjų, kaltinamųjų ar liudytojų sąrašus M. Gorbačiovo sukėlė teisėsaugos specialistų ir visuomenininkų pasipiktinimą. Pernai rugsėjį advokatas Adolfas Remeikis, įtariamųjų Sergejaus Voronino ir Jurijaus Ondos gynėjas ikiteisminiame tyrime, Vilniaus apygardos teismui išsiuntė prašymą, kad Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje būtų pareikštas įtarimas ir M. Gorbačiovui. Portalo Penki.tv laidoje „Aktualus interviu“ teisininkas sakė, kad SSRS prezidento, kuriam dabar jau 84-eri, ir jo bendrininkų veiksmai „pasireiškė įvairia SSRS valstybės agresija prieš Lietuvos valstybę – SSRS kariuomenė atakomis užėmė Spaudos rūmus, „Lietuvos telekomą“, LRT pastatus bei kitas Lietuvos valstybės teritorijos dalis, Sausio 13-ąją šturmu užėmė TV bokštą, dėl to buvo nužudyti bei sužaloti kaltinamajame akte nurodyti asmenys“.

    Advokatas ir grupė visuomenės veikėjų reikalavo „grąžinti ikiteisminio tyrimo Nr. 09-2-031-99 medžiagą tyrimui papildyti, įpareigojant Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pareikšti įtarimą M. Gorbačiovui“.

    Sausio 13-ąją tėvo netekęs psichologas Robertas Povilaitis praėjusios vasaros pabaigoje taip pat kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, ragindamas imtis aktyvesnių veiksmų tiriant buvusio SSRS prezidento ir vyriausiojo karinių pajėgų vado M. Gorbačiovo atsakomybę 1991 m. sausio įvykių byloje. Nukentėjusiam atstovaujančio advokato Alberto Butos nuomone, iš byloje jau surinktų duomenų galima daryti preliminarią išvadą, jog M. Gorbačiovas galėjo žinoti, tačiau sąmoningai ignoravo informaciją, iš kurios buvo aiškiai matyti, kad pavaldiniai ketina įvykdyti ir jau vykdo karo nusikaltimus, pradėję neteisėtą agresiją prieš civilius gyventojus, užėmę civilinius objektus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad tam būtų užkirstas kelias.

    Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila, matydamas, kad Generalinė prokuratūra nereaguoja į jo dar 2011-ųjų vasarį pateiktą prašymą dėl Sausio 13-osios bylos, kovą kreipėsi į tuometį generalinį prokurorą D. Valį dėl papildomų ikiteisminių tyrimų pradėjimo Sausio 13-osios byloje, taip pat ir dėl SSRS aukščiausiosios politinės ir karinės vadovybės asmenų, tarp jų – dėl SSRS buvusio prezidento M. Gorbačiovo, patraukimo atsakomybėn. Signataras „Aktualiame interviu“ teigė, kad prokuratūros delsimas yra nusikalstamas ir galbūt toleruojamas Prezidentės.

    Tuo tarpu valstybės institucijos tvirtina, kad į jų prašymus išduoti kaltinamuosius ar kviesti liudytojus – kaimyninių šalių prokuratūrų atsikalbinėjimai arba tyla: Maskva ir Minskas neatsakinėjo į Vilniaus „teisinės pagalbos prašymus“. Tokie pasiteisinimai lėmė, kad, kaip prieš penkerius metus „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas Liudas Truska, buvo nuteisti tik 6 nereikšmingi kaltinamieji, 4 mirę, o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir tik šaiposi iš mūsų teisėsaugos ir Sausio 13-osios aukų. Dabar ir šie skaičiai yra pasikeitę Lietuvos nenaudai.

    Netgi Ukraina, kurios Maidano dalyvius taip gynė ir rėmė Lietuva, iki šiol nenumatė penkių čia apsistojusių įtariamųjų ekstradicijos galimybės. „Vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu ir kitais Ukrainoje galiojančiais teisės aktais, Ukrainos pilietis negali būti išduotas ar perduotas kitai valstybei“, – skėsčiojo rankomis Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Į ekonominį ir politinį chaosą įklimpusi Ukraina vargu ar skubės greitai pakeisti savo įstatymus. Pernai balandį Seimo narys Audrius Nakas kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiąją Radą, ragindamas „paspartinti Sausio 13-osios baudžiamosios bylos įtariamųjų, besislapstančių nuo teisingumo įvykdymo Ukrainoje, išdavimą Lietuvos Respublikai“.

    Gal dabar vežimas pajudės iš vietos? Sausio 13-osios bylos, kuriai šiemet, birželio 19 d., sukaks 20 metų, laukia ilgas ir duobėtas kelias…

  • ATGAL
    Kauno Aušros gimnazijai – 100 metų.
    PIRMYN
    KOKIA LAISVĖS REIKŠMĖ ŠIANDIEN?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.