Savivaldos rinkimai: įvaizdis, kova ir iššūkiai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Savivaldos rinkimai: įvaizdis, kova ir iššūkiai

  • Temos: Politika
    Data: 2011-01-31
    Autorius: Valentinas STUNDYS

    V. Stundys. (M. Žilionytės nuotr.)

    Rinkimų aritmetika

    Vasario 27-ąją prie balsadėžių sukvies savivaldos rinkimai. Šįkart rinksime 1526 savivaldybių tarybų narius (14 mažiau nei per praėjusius rinkimus). Rinkimų komisijose dirbs apie 16 tūkstančių žmonių, o rinkimų organizavimas kainuos per 17 milijonų litų.

    Nors tiesioginių merų rinkimų įteisinimo planai taip ir liko planais, tačiau šiokia tokia naujovė šiuose savivaldos rinkimuose yra: praėjusiais metais Seimas priėmė savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisas, kurios atvėrė kelią savivaldos rinkimuose išsikelti nepartiniams kandidatams. Numatyta, kad kandidatu gali būti kiekvienas asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip dešimt procentų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui, bet ne mažiau kaip 100 tos savivaldybės rinkėjų. Trumpai tariant, pretendentui, norinčiam būti kandidatu į savivaldybės tarybos narius, reikės surinkti nuo 100 iki 880 rinkėjų parašų.

    Panašu, kad šiuo įstatymo patobulinimu gana aktyviai pasinaudota: Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, užregistruoti 519 savarankiškai išsikėlę nepartiniai kandidatai, jau surinkę atitinkamą juos remiančių gyventojų parašų skaičių. Bent 9 savivaldybėse tokių kandidatų neatsirado. Tuo tarpu didžiausias skaičius nepartinių kandidatų – 122 – tarybos nariais pretenduoja tapti Vilniaus savivaldybėje. Nemenko savarankiškų kandidatų dėmesio susilaukė ir Mažeikių rajonas – 86 asmenys parodė norą tapti vietos valdžios atstovais. Reikia pažymėti, kad atsiradusi galimybė užimti savivaldybės tarybos narių kėdes itin vilioja savarankiškai save iškėlusius pramogų pasaulio atstovus ir nuo politinių partijų atskilusius politikus.

    Nepriklausomi kandidatai bus nemenkas iššūkis partijoms, konkurencija dėl vietos politiko mandato bus didelė. Įvertinant tai, kad visuomenė labiausiai nepasitiki partijomis, savarankiškai išsikėlę kandidatai gali šia aplinkybe sėkmingai manipuliuoti. Vis dėlto nepartinių kandidatų skaičius bendrame politinės kampanijos dalyvių kontekste nėra toks jau gąsdinantis: VRK užregistruotos 25 partijos (23 VRK pripažintos tinkamomis dalyvauti rinkimuose) ir 216 politinių partijų keliamų kandidatų sąrašų. Manoma, jog politinės partijos iškels apie 13–15 tūkstančių kandidatų, o tai reiškia, jog nepartiniai kandidatai sudarys apie 4 procentus visų į savivaldą pretenduojančių asmenų.

    Patirtis

    Savivaldybių tarybų rinkimai paprastai rodo mažą gyventojų aktyvumą: 1995 metais dalyvavo 39,9 proc., 1997 m. – 35,6 proc., 2000 m. – 49,6 proc., 2002 m. – 49,2 proc., 2007 m. – 36,5 proc. gyventojų. Sociologiniai tyrimai fiksuoja, kad didesnioji dalis apklaustųjų yra įsitikinę, jog savivaldybių priimami sprendimai turi mažą poveikį arba apskritai neturi jokios įtakos jų gyvenimui. Priešingai, pusė apklaustųjų mano, kad viską lemia centrinė valdžia. Antra vertus, rinkėjų aktyvumas priklauso ir nuo jų pasitikėjimo savivaldybe, jos meru. Taigi akivaizdu, kad visuomenės požiūris pasižymi tam tikrais stereotipais, neatitinkančiais realios padėties. Savivalda yra atsakinga už pagrindines viešąsias paslaugas, jų kokybę, kainas ir teikimo organizavimą. Jokia centrinė valdžia nesirūpina viešojo transporto, šilumos, vandentvarkos, atliekų surinkimo, kitų komunalinių paslaugų organizavimu, ir jų modernizavimu. Švietimas, kultūrinė veikla, socialinės paslaugos, teritorijų planavimas, investicijų paieška ir daug kitų, žmogui svarbių darbų yra išimtinė savivaldos priedermė. Žinoma, rinkimų kampanijoje labai patogu, siekiant išvengti atsakomybės, ją primesti centrinei valdžiai, bet tai bent jau negarbinga. Centrinė valdžia gali padėti (ir padeda) problemas spręsti.

    Beje, visuomenėje yra ir daug kitų keistų mitų. Praeitų metų viduryje BNS užsakymu atlikta apklausa apie valstybės išlaidas atskleidė įdomų dalyką: kas antras žmogus mano, kad vos ne pusę valstybės išlaidų sudaro valstybės tarnautojų atlyginimai (realiai jie biudžete tesudaro vos tris procentus). Švietimui, kultūrai ir socialiniams reikalams, anot apklaustųjų, skiriama apie 16 procentų, tačiau iš tikrųjų valstybės išlaidų struktūroje šios lėšos sudaro daugiau nei 60 procentų. Tokie neatitikimai atspindi ne tik visuomenės supratimą apie viešuosius reikalus, bet ir politikų, valdžios komunikacijos su visuomene bėdas, informavimo politikos fragmentiškumą. Tos problemos paprastai prasideda jau savivaldos lygyje, kai pristingama bendradarbiavimo su gyventojais, veiklos viešumo.

    Iššūkiai

    Šie savivaldos rinkimai daugumai partijų yra būsimų Seimo rinkimų repeticija, todėl jiems bus skiriamas didelis dėmesys – bus daug kalbų apskritai apie valstybės reikalus. Taigi yra pavojus, kad bus atitrauktas dėmesys nuo konkrečių savivaldos reikalų ir susitelkta į Seimo ir Vyriausybės veiklos analizę ir kritiką. Žinoma, Seimo opozicija sieks šiuose rinkimuose revanšo. Tikėtina, kad ypatingai agresyvūs bus ir į Seimą nepatekę politikai. Todėl svarbu ne tik būti įsitikinusiems, bet ir gerai žinoti mūsų Vyriausybės politiką, jos sprendimus bei jų efektyvumą. Reikia drąsos kalbėti ir žinojimo, kaip suvaldyta Lietuvoje krizė, kaip valstybės finansai apsaugoti nuo bankroto. Esu įsitikinęs, kad buvo imtasi tokių priemonių, kurios sunkmečio sąlygomis siekė užtikrinti visiems orias gyvenimo sąlygas. Tačiau bus primetama atseit nevykusi mokesčių reforma (Finansų ministerijos duomenimis, ji davė pusantro milijardo pajamų efektą), bus skleidžiama, kad finansų sistema gelbstima pensininkų sąskaita, kad kitos valstybės pensijų nemažino, visai pamirštant, kad kitos valstybės šių išmokų 2007–2008 metais taip nedidino, o anos kadencijos Lietuvos valdžia, jau žinodama apie atslenkančią krizę, jas padidino bene 30 procentų ir t. t. Neabejotina, kad dabartinė Seimo opozicija stengsis visus laimėjimus parodyti kaip nesėkmes. Būtina kalbėti apie ekonomikos kilimą, valstybės viešųjų išlaidų racionalų naudojimą, priemones šešėlinei ekonomikai įveikti, valstybės turto valdymo efektyvinimą, įvairių ūkio sektorių reformas (nuo energetikos iki aukštojo mokslo). Būtina diskutuoti apie Lietuvos ateitį ir kiekvieno vaidmenį ją kuriant. O geriausia kalbėti apie konkrečios savivaldybės problemas ir jos ateitį.

  • ATGAL
    Sausio barikadų kunigas
    PIRMYN
    Islamo revoliucijų eksportas: kas toliau?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.