Savivaldybių planuose – žalioji energetika | Apžvalga

Įžvalgos

  • Savivaldybių planuose – žalioji energetika

  • Temos: Energetika
    Data: 2012-04-25
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Šiaudų smulkintuvas Radviliškio biokuro katilinėje. (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje parašyta: „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Nuo atsakomybės jį pažeidus arba jo nevykdant. Konstitucijoje nieko neparašyta apie tai, kas būna, kai įstatymą žinai, bet nežinai, kaip jį vykdyti. Kaip išvengti tokios situacijos, kovo 14 dieną Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje aiškinosi žmonės, siekiantys įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą.

    Be rodiklių – nė iš vietos

    Nelengvai priėmus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, galima buvo tikėtis ir nelengvos jo įgyvendinimo eigos. Taip ir atsitiko. Jei įstatymo kūrimo stabdžiu buvo vadinami iškastinių energijos šaltinių naudojimo šalininkai, tai dabar įstatymo įgyvendinimą stabdo nedarnus kai kurių valstybės institucijų darbas. Teisės aktų, skirtų įstatymui įgyvendinti, savąją dalį pagirtinai greitai parengė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, tačiau kitoms institucijoms tai daryti sekėsi sunkiau. Blogiausia, kad vos įstatymą priėmus, pradėta reikšti nepritarimą kai kurioms jo nuostatoms, nors tai buvo galima padaryti dar priimant šį teisės aktą Seime. Suprantama, įstatymai nėra tobuli kūriniai, juos galima ir reikia siūlyti keisti, tačiau nereikia stabdyti pažangos proceso bevaisiu valstybės valdymo institucijų susirašinėjimu. Atsinaujinančių išteklių energetikos – naujos energetikos rūšies – įteisinimas sukėlė nemažą sumaištį įprastoje ir nusistovėjusiose institucijų veikloje, todėl suveikė ir psichologinis veiksnys– „įgimtas“ valdininkų pasipriešinimas permainoms.

    Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, tapusiame įdomia diskusija, buvo svarstoma, kodėl iki šiol savivaldybės neparengė ir nepasitvirtino atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų planų. Lietuvos savivaldybių asociacijos nuomonę pateikė jos viceprezidentas Kęstutis Vaitukaitis, paaiškindamas, kad savivaldybėms nėra nustatyti įstatyme numatyti minimalūs iki 2020 metų privalomi pasiekti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo planiniai rodikliai. Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos išteklių ir energijos efektyvumo skyriaus vedėja Viktorija Sankauskaitė teigė, kad ministerija negali nustatyti tokių pačių rodiklių visoms savivaldybėms, nes savivaldybių startinės pozicijos yra skirtingos. Ministerija net norėjo palengvinti darbą savivaldybėms ir išsiuntinėjo joms apklausos lenteles, kurias užpildžiusios savivaldybės ir būtų padariusios didžiąją privalomo atlikti darbo dalį – būtų įvertinusios atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo lygį savivaldybėse ir numačiusios plėtros galimybes. Deja, tik maža dalis savivaldybių atsakė į apklausą, todėl ministerija negavo informacijos, kurią ji būtų galėjusi transformuoti į rodiklius.

    Klausantis tos diskusijos krebždėjo mintis – ar nevertėjo ministerijai nustatyti kiekvienai savivaldybei vidutinišką privalomą 8 % atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo prieaugį (lygų skirtumui tarp privalomų pasiekti 2020 metais 23 % ir 15 %, kuriuos Lietuva pasiekė 2010 metais). Rengdamos planus ir derindamos juos su Energetikos ministerija, savivaldybės būtų įrodžiusios savo plėtros galimybes. Tos savivaldybės, kurios centralizuotam šildymui jau naudoja biokurą, būtų įrodžiusios, kad jos reikalaujamą rodiklį pasiekė, o šilumai deginančios dujas būtų priverstos galvoti, kaip gerinti padėtį. Energetikos ministerijos nuomonė, kad savivaldybės galėjo būti aktyvesnės ir pačios parengti planus, turi daug tiesos. Savivaldybių asociacija pageidavo parengti pavyzdinį planą ir net metodinius nurodymus, kaip jį parengti, tačiau tai dvelkia nenoru pagalvoti. Visų pirma savivaldybės planus galėjo rengti laikydamosi Nacionalinio atsinaujinančių išteklių energijos veiksmų plano, teikto Europos Komisijai. Galima buvo naudotis Lietuvos energetikos instituto parengta Šalies savivaldybėse esamų atsinaujinančių energijos išteklių 2009 metų ataskaita, taip pat Energetikos ir klimato kaitos švelninimo veiksmų planavimo vadovu Lietuvos savivaldybėms ir kitais leidiniais. Savivaldybių asociacija galėjo pasinaudoti Merų paktą pasirašiusių savivaldybių patirtimi ir Kauno regioninės energetikos agentūros, bendradarbiaujančios su Savivaldybių asociacija, pagalba. Nereikėjo užmiršti ir savivaldybėse parengtų įvairių planų: šilumos ūkio plėtros, energijos naudojimo efektyvumo, ir kitokių strateginių dokumentų.

    Atsinaujinančių išteklių energetika iki 2020 metų ir po jų

    (Martynos Žilionytės nuotr.)

    Tai, kad atsinaujinančių išteklių energetika yra žmogui naudinga, aiškiausiai juntame pagal centralizuotai tiekiamos šilumos tarifo dydį – biokurą deginančios katilinės pagamina daug pigesnę šilumą nei kūrenamos dujomis. Iš kitų atsinaujinančių išteklių gaunama energija dar negali konkuruoti rinkoje, tačiau toks laikas netruks ateiti. Tikimasi, kad vėjo jėgainių elektra taps konkurencinga jau po kelerių metų, šiek tiek vėliau – ir Saulės jėgainių elektra. Europos Sąjungos tikslas 2020 metais pasiekti, kad atsinaujinančių šaltinių energijos dalis galutiniame energijos suvartojime sudarytų 20 % (Lietuvos įsipareigojimas – 23 %), nėra riba, prie kurios ketinama sustoti. Šie siekiai susiję ne tik su nuolatiniu iškastinio kuro brangimu ir jo išteklių mažėjimu, bet ir su pasauliniu atšilimu ir staigiu anglies dvideginio (CO 2) didėjimu Žemės atmosferoje. Tolesni Europos Sąjungos tikslai taip pat įpareigos didinti atsinaujinančių išteklių energijos dalį, nes išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį siekiama iki 2050 metų sumažinti 80–95 %, palyginti su 1990 metų kiekiu. Mokslininkų teigimu, išmetamų dujų kiekio sumažinimas sulėtintų klimato kaitos procesus, Žemės rutulio atšilimas nepadidėtų daugiau nei 2°C, palyginti su 1850 metais, kai pradėjo sparčiai plėtotis pramonė ir dideliais tempais didėti Žemės gyventojų skaičius. Šių pokyčių pasekmės tokios – anglis, nafta, dujos, iki tol saugiai glūdėjusios Žemės gelmėse, išsiveržė į atmosferą pro gamyklų ir elektrinių kaminus, automobilių išmetamuosius vamzdžius. Geologų tyrimai rodo, kad Žemėje atšilimo ir atšalimo laikotarpiai keičia vienas kitą, tačiau mums, dabar gyvenantiems, reikia rūpintis klimato atšilimo stabdymu. Būtent todėl valstybių ilgalaikės ekonomikos vystymosi strategijos grindžiamos išmetamo CO 2 kiekio mažinimu, jo surinkimu ir saugojimu, mokesčių už išmetamą CO 2 didinimu. Siekiama pereiti prie mažą CO 2 kiekį išskiriančių technologijų, energiją vartoti efektyviai, plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką, skatinti elektromobilių naudojimą.

    Žalia spalva – graži

    Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius pasiūlė savivaldybėms prieš  rengiant atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų planus nustatyti savo „žalumą“, t. y. sužinoti, kokią savivaldybėje sunaudojamos energijos dalį sudaro atsinaujinančių šaltinių energija. Valstybės mastu toks rodiklis yra skaičiuojamas ir būtent pagal nustatytus privalomus jo didėjimo rezultatus kas dveji metai reikia atsiskaityti Europos Komisijai. Toks rodiklis naudingas ir savivaldybėms, tačiau jį nustatyti labai sudėtinga dėl didelio reikalingų statistinių duomenų skaičiaus, o dalies šių duomenų Statistikos departamentas pagal savivaldybes nerenka arba negrupuoja. Savivaldybei būtų sunku duomenis išsireikalauti iš jos teritorijoje veikiančių įmonių, nes jie yra konfidencialūs ir pateikiami tik valstybės mastu. Naudingiau būtų sutarti savivaldybių „žalumą“ nustatyti ne visu, koks nustatomas valstybei, bet daliniu mastu. Tokiu, kurio užtektų dabartinam atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo mastui savivaldybės įtakos sferoje nustatyti, o vėliau jo plėtrai savivaldybei privalomoje veikloje stebėti. Įstatyme numatyta, kad ta veikla turi būti skirta atsinaujinančių išteklių naudojimui šilumos gamyboje, viešajame transporte, pastatuose skatinti, infrastruktūrai naudotis elektromobiliais kurti, visuomenei šviesti ir mokyti.

     

    Savivaldybių galimybės

    Daugiausia galimybių plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą, o kartu ir „žalumo“ rodiklio dydį, savivaldybės turi centralizuotai tiekiamos šilumos gamyboje. Šiuo metu tik 17-oje savivaldybių biokuro dalis gaminamoje šilumoje viršija 75 %. Tolesnė plėtra labiausiai priklauso nuo to, kiek lėšų biokuro katilinėms statyti ar rekonstruoti ir biokuro gamybai bus skirta 2014–2020 metų ES finansinės paramos laikotarpiu. Be ES paramos lėšų, šilumos tiekėjams pakeisti dujas į biokurą galimybių beveik nėra. Pelno dydis šioms įmonėms yra apribotas 5 %, todėl, jei naujoms investicijoms nebus gauta ES paramos, reikės žymiai didinti šilumos tarifą. Jeigu savivaldybės savo planuose nusimatytų tokio pobūdžio investicijas, joms reikalingų lėšų dydis padėtų Finansų ministerijai ir Vyriausybei  tiksliau programuoti būsimojo ES struktūrinės paramos laikotarpio prioritetus ir priemones. Neturėtume leisti pasikartoti situacijai, kai socdemų vyriausybė 2007–2013 metų ES paramos laikotarpiui suplanavo labai mažas paramos lėšas, jų neužtenka pageidaujantiems keisti šilumai gaminti deginamo kuro rūšį. Privalu atsižvelgti į Lietuvos įsipareigojimą 2020 metais iš biokuro gaminti 50 % centralizuotai tiekiamos šilumos. Norint pasiekti tokį rodiklį, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos skaičiavimais, reikia kasmet naujai įrengti arba rekonstruoti daug biokuro katilų, kurių bendras galingumas būtų 100 MW. Energetikos ministerija, derindama savivaldybių planus, privalo šiam „100 MW“ veiksniui skirti didelį dėmesį, nes iki 2020 metų laiko liko ne tiek daug.

    Transporto srityje savivaldybės gali didinti savo „žalumą“ reikalaudamos iš vežėjų teikti keleivių vežimo paslaugas ekologišku transportu – biodegalais varomais autobusais ir taksi elektromobiliais. Suprantama, tam reikia rengtis iš anksto, svarstyti būsimus pokyčius su visuomene ir verslininkais.

    Elektromobilių krovimo stotelė Berlyne. Dar pernai pirmoji tokia stotelė atidaryta ir Vilniuje – prie Energetikos ir technikos muziejaus. Ar Lietuvos savivaldybėse ims dygti elektromobilių krovimo stotelės, priklausys nuo to, ar elektrinės transporto priemonės mūsų šalyje taps populiarios. (Jurgitos Rimkevičienės nuotr.)

    Ateityje galime tikėtis teigiamų poslinkių valdžios institucijoms ir įstaigoms perkant automobilius už valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas. Susisiekimo ministerija parengė Energijos vartojimo efektyvumo ir aplinkos apsaugos reikalavimų, taikomų įsigyjant kelių transporto priemones, tvarkos aprašą. Jei būtų laikomasi šiame apraše nurodytų ekonomiškumo reikalavimų, tai elektromobilis didele persvara laimėtų prieš benzinu ar dyzelinu varomus automobilius, nes per norminę 220000 kilometrų ridą jis nesunkiai padengtų kol kas aukštą įsigijimo kainą ir sutaupytų daug lėšų jį naudojant. Deja, viešųjų pirkimų rengimo sąlygos dar leidžia automobilius pirkti neatsižvelgiant vien į ekonomiškumą. Už valstybės lėšas pirkti tarnybiniai elektromobiliai (o jų galėtų būti nemažai – apie 15000 vienetų) paskatintų atsirasti daugiau ir privačių elektromobilių. Infrastruktūrą, reikalingą elektromobilių naudojimo plėtrai, savivaldybės privalo įrengti, vykdydamos mūsų aptariamą įstatymą.

    Diskusijoje buvo minimas įstatymo reikalavimas, kad nuo 2012 metų sausio 1 dienos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių nauji ir esami pastatai, kuriuos reikia kapitališkai atnaujinti, turi atitikti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo reikalavimus. Deja, Aplinkos ministerija tokių reikalavimų įgyvendinimo tvarkos dar neparengė. Ji taip pat  neparengė ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo papildymo, pagal kurį mokestis už aplinkos taršą metanu būtų vienas iš šaltinių savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programoms finansuoti.

    Naudingai diskutuota

    Diskusijos Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje dar kartą parodė, kad keitimasis nuomonėmis padeda rasti kelią problemoms išspręsti. Apibendrinant visas nuomones pripažinta, kad aktyviau turi dirbti visi subjektai, įpareigoti įstatymą įgyvendinti, – ir savivaldybės, ir Energetikos ministerija, ir Vyriausybė, įgaliojanti kitas institucijas įstatymo įgyvendinimą kontroliuoti. Lietuvos savivaldybių asociacija turėtų aktyviau koordinuoti savivaldybių veiklą rengiant plėtros planus, o Energetikos ministerija privalėtų stiprinti administracinius gebėjimus atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

    Šių metų rugpjūčio 31 dieną jau turėtų būti teikiamos ir ataskaitos, kaip savivaldybių planai įgyvendinami, bet džiaugsimės, jei savivaldybės iki tos dienos planus parengs.

  • ATGAL
    Atsakymas - socialinės rinkos ekonomika
    PIRMYN
    Vamzdžių ir bėgių politika – nuo Teherano iki Dušanbės
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.