Šeima – (kol kas) visuomenės pagrindas. Ar dar ilgai? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Šeima - (kol kas) visuomenės pagrindas. Ar dar ilgai?

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Sociologo Gerardo Delanty teigimu, ES projektas sekmingas bus tik išsivadavus iš keturiu – religines, tautines, rasines ir lytines – tapatybiu. „Išsilaisvinimo“ idejos persmelke Vakaru Europos kulturinê ir politinê erdvê. (Nuotraukoje – geju parado Rumunijoje momentas) AFP/Andrei Pungovshi?Scanpix nuotrauka

    Diskusijas apie Lietuvoje vis dar daug kam negirdėtą dalyką paskatino Seime svarstomi du skirtingo pobūdžio, tačiau nemažai bendro turintys dokumentai – Europos Tarybos konvencija dėl smurto šeimoje prevencijos ir Seimo narės „tvarkietės“ Onos Valiukevičiūtės pasiūlytas Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas. Abu iš pirmo žvilgsnio svarbias ir opias problemas liečiantys dokumentai savyje turi paslėptų „laiko bomba“ jau pramintai genderizmo ideologijai tarnaujančių aspektų. Todėl verta akyliau panagrinėti tiek šiuos dokumentus, tiek artimiau susipažinti su šiuo Lietuvoje dar mažai pažįstamu dalyku ir naujausiomis jo atmainiomis.

    Biblijinė Sodomos ir Gomoros miestų istorija vis dažniau minima kalbant apie Vakarų Europos kultūros ir Europos Sąjungos visuomenės problemas. Ištvirkavimas ir pasipūtimas pražudė ne tik šiuos du miestus, bet ir daugelį civilizacijų, tarp jų ir pačią Romos imperiją. Dabar šios dvi nedorybės klastingais būdais bando sugriauti ir Vakarų civilizaciją. Europos Sąjunga gimė iš trijų uolių krikščionių – Konrado Adenauerio, Roberto Schumano ir Alcide de Gasperio – idėjų, tačiau seksualinės revoliucijos dešimtmetis viską apvertė aukštyn kojomis. „Išsilaisvinimo“ idėjos (sociologo Gerardo Delanty teigimu, ES projektas sėkmingas bus tik išsivadavus iš keturių – religinės, tautinės, rasinės ir lytinės – tapatybių) persmelkė Vakarų Europos kultūrinę ir politinę erdvę.

    Genderizmas – tradicinę visuomenę griaunanti IDEOLOGIJA

    Profesorė Assuntina Morresi genderizmą apibrėžia taip: „tai ideologija, teigianti, jog ne įgimta lytis sąlygoja  buvimą vyru ar moterimi, greičiau tai – asmens pasirinkimas, taip pat veikiamas aplinkos, kurioje asmuo gyvena. Taigi žmogus negimsta vyru ar moterimi, tačiau juo ar ja tampa veikiausiai sąmoningai tai pasirinkdamas, ir tai nėra neatšaukiama“. Ši ideologija gimė iš radikaliojo feminizmo, kuris iš principo siekia ne lygių teisių moterims, o naujos visuomenės sukūrimo. Šeima, motinystė ir nėštumas laikomi moters diskriminavimo forma, todėl šie dalykai naujo tipo visuomenėje turi būti panaikinti. Šioje visuomenėje, siekiant išlaisvinti moteris nuo „vyrų vergijos“, propaguojamas homoseksualus gyvenimo būdas, o svarbiu akcentu tampa biologinės šeimos naikinimas – tam pasitarnauja mokslininkų atverta galimybė gyvybę „auginti“ mėgintuvėlyje.

    Kunigas Edmundas Naujokaitis, aprašydamas šiuos Vakarų Europoje vykstančius procesus, teigia, kad kova už lygias teises yra tik priedanga naujo tipo visuomenei perkurti: „Gėjų ideologija neatstovauja visiems homoseksualiems asmenims ir tik panaudoja medicininę ir socialinę homoseksualumo problemą platesnei politinei programai – siekiams panaikinti šeimos instituciją ir visiškai atsieti visuomenės gyvenimą nuo moralinių principų. Pasipriešinimas gėjų ideologijai neturi nieko bendro nei su psichinei patologijai priskirtina „homofobija“ <…>, nei su socialine nuo homoseksualumo kenčiančių asmenų diskriminacija – tai politinis ir galų gale dorovinis, vertybinis, religinis konfliktas“. Socialiai konstruojamos lyties įvedimas sukuria naujas žaidimo taisykles – iš siekio sukurti lygybę, užmačios perkeliamos į visa ko „sulyginimą“.

    Tam pasitelkiami subtilūs ir paslėpti visuomenės sąmonės formavimo įrankiai. Ne paslaptis, kad medijų amžiuje milžinišką nuomonės formuotojo vaidmenį atlieka žiniasklaida, todėl ji yra itin svarbus veiksnys ir genderizmo ideologijai plėtoti. Didžiųjų pasaulinių naujienų agentūrų ar laikraščių žurnalistams pateikiami nurodymai, kaip apie tam tikrus dalykus reikia rašyti, pavyzdžiui, diskutuojant abortų tema privaloma rašyti ne „kovotojai už gyvybę“ (pro-lifers), o „abortų priešai“ (abortion foes), „negimęs kūdikis“ (unborn child) pakeisti į embrionas (fetus). Žmogus visada linkęs rinktis tai, kas skamba gražiau, todėl visuomenė dalykus pradeda rinktis ne pagal jų esmę, o pavadinimą – kuriami stiprūs ir ideologijai tarnaujantys vaizdiniai. Į visuomenės sąmonę laipsniškai įrašoma, kad nėra vieno lytiškumo, o egzistuoja skirtingos lytinės orientacijos. Heteroseksualumas, pastatomas prie visų kitų seksualumų, tampa tik vienu iš daugelio. Taip pat elgiamasi ir su šeimos sąvoka – atsiranda daug ir įvairiausių šeimų, pavyzdžiui, Nyderlanduose vaikai jau gali turėti daugiau nei du „socialinius“ tėvus.

    Nauja šeimų ardymo forma – Justitia juvenalis

    Signataro ir Seimo nario Algirdo Patacko teigimu, genderizmo ideologijos pašonėje atsirado nauja forma –  justitia juvenalis. Šis procesas naujais būdais atlieka tą patį – šeimos griovimo – vaidmenį mūsų „suprekintoje“ visuomenėje. A. Patacko nuomone, juvenalinė justicija formuoja supratimą, kad asmuo nuo dvylikos metų tampa savarankiškas ir tėvų auklėjimas po šios ribos padedamas po tam kontroliuoti specialiai sukurtų institucijų didinamuoju stiklu.

    Justitia juvenalis anksčiau buvusi nepilnamečių nusikalstamumui stabdyti skirta teisinės sistemos dalis, peraugo į vaikų teisių apsaugos sistemą. Jos veikimo praktika paprasta – po kilniais siekiais paslėpti savo ideologijos tikslų siekimą priartinančius principus. Vaikų teisių apsauga leidžia specialiai tam sukurtoms tarnyboms stebėti ir rinkti informaciją apie šeimas, vaikų auklėjimą, o apibrėžus vaikų teises (pareigos, išvedamos iš Konstitucijos, lieka tik tokios – gerbti tėvus ir globoti juos senatvėje) net ir kištis į privatų šeimos gyvenimą, siekiant jas užtikrinti.

    Po pažangos skraiste paslėpta „didžiojo brolio“ kontrolė veikia griežtai: kai kuriose šalyse tėvystės teisės atimamos dėl senyvo amžiaus, motinai diagnozuoto streso, miegojimo toje pačioje lovoje ar per didelio vaikų apkūnumo. Pažangiose visuomenėse tėvai susilaukia perspėjimo, kad neatsargiai supa vaiką ar vairuoja vežimėlį, o nepasitaisę yra nubaudžiami griežčiausia bausme – vaikas atimamas ir atiduodamas vaikų namų ar vaikui visiškai svetimų globėjų žiniai. Šie procesai neaplenkė ir katalikiškosios Lenkijos: ten taip pat dėl fizinio ar dvasinio smurto vaikas teismo sprendimu per 24 valandas gali būti atimtas socialinio darbuotojo ir policijos nuožiūra. Visa tai užgrimuojama „vaikų teisių“ apsaugos kauke.

    Šie judėjimai, o tiksliau – skirtingos to paties judėjimo atmainos atlieka visuomenės pertvarkymo misiją. Jų tikslas – sukurti tobulai konkuruojančių individų visuomenę, kuriuos į bendrą būvį jungtų tik grynai pragmatiniai ryšiai. Jokių sentimentų, moralės ar kitų individą „į rėmus įstatančių“ normų.

    Ko susilaukėme Lietuvoje: du aspektai

    Pirmasis Lietuvą iš Europos Sąjungos institucijų pasiekęs paketas – Europos Tarybos konvencija „Dėl smurto prevencijos bei kovos su juo“. Iš pirmo žvilgsnio kilnus dokumentas visai nekaltai, įrašius vieną sakinį, tampa įteisinančiu socialinį lyties statusą Lietuvoje: dokumento 3 c paragrafe pateikiamas apibrėžimas, kad „socialinė lytis – tai socialiai sukonstruotas vaidmuo, elgesys, veikla ir savybės, kurias tam tikra visuomenė priskiria moterims ar vyrams“. Tai reiškia paprastą dalyką ir teisiškai įtvirtina šią nuostatą: moteris ar vyras yra ne biologiškai apibrėžiamas – tai visuomenės sutarimo reikalas. Kitaip tariant, moterims priskiriamus veiksmus ir elgesį atliekančiam vyrui ne tik laikyti save, bet ir būti priskiriamam prie moterų. Kitas aspektas, kurį atveria šis dokumentas, yra draudimas diskriminuoti „translyčius“ („transgender“) piliečius – kitaip tariant, socialiai konstruojamų lyčių atsiranda daugiau nei dvi. Pavyzdžiui, Australija buvo pirma valstybė pasaulyje, leidusi į pasą įrašyti ir trečiąją „lytį“ – „nenustatyta“ („not specified“).

    Praktiniais pažangių valstybių pavyzdžiais to reikšmę puikiai atspindi DELFI publikuotas psichoterapeuto dr. Gintauto Vaitoškos straipsnis: „Arkanzaso valstijos universitete „tanslytė“ moteris „Jenifer“ – iš tikrųjų vyras – reikalauja teisių naudotis moterų tualetais, vasario mėn. Masačiusetso valstijos Švietimo skyriaus vadovas leido „translyčiams“ berniukams naudotis mergaičių persirengimo kambariais ir tualetais, net neinformuojant tėvų apie jų sūnaus „socialinę lytį“ mokykloje, ir pan“.

    Antrasis, Seimo narės „tvarkietės“ Onos Valiukevičiūtės teikiamas dokumentas – Vaikų apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Šiame, kaip ir pirmajame, dokumente reiškiamas susirūpinimas išties aktualia smurto prieš vaikus problema. Tačiau pažvelgus į siūlomą smurto prieš vaikus sampratos apibrėžimą visos geradariškos iliuzijos išsisklaido. Įstatymo projekto 1 straipsnyje „smurtu prieš vaiką“ apibrėžiama: „visos seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės“. Maža to, tokio „smurto“ prieš vaikus prevencija įpareigojamos užsiimti atsakingos vaiko priežiūros tarnybos, nedoriems tėvams įteisinama galimybė taikyti civilinę, administracinę ir net baudžiamąją atsakomybę.

    Svarbu pabrėžti, kad dabartiniai įstatymai iš principo pakankami tam, kad būtų apsaugoti problemiškose šeimose augantys ir smurtą patiriantys vaikai. Tad kam reikalingos tokios įstatymo pataisos?

    Tokia plati šio įstatymo sąvoka atveria kelią begalinėms interpretacijoms, o tai vėlgi puikiausiai iliustruoja pažangesnės, šį įstatymą jau kurį laiką priėmusios, šalys: Italijoje tėvystės teisės iš tėvų atimtos dėl jų senyvo amžiaus, Norvegijoje – dėl maitinimo rankomis ir miegojimo toje pačioje lovoje, Britanijoje – dėl motinai diagnozuoto streso ar dėl per storų vaikų. Kitaip tariant, bet koks veiksmas, neatitinkantis „vaiko interesų“, net ir griežtesnis šūksnis dėl to, kad vaikas neklauso (pagal įstatymą – emocinė prievarta), gali tapti vaiko praradimo priežastimi. Lietuvių patirtis Norvegijoje rodo, kad visagalėms tarnyboms užtenka net ir gandų lygio skundų. Tarnyboms pasiskundėte, kad jūsų vaiką darželyje primušė bendraamžis, tačiau iš jūsų atėmė atžalą. Skamba absurdiškai? Taip nutiko Didžiojoje Britanijoje gyvenančiai lietuvių šeimai.

    Ar apginsime šeimos institutą?

    Šie du dokumentai atspindi straipsnyje trumpai aprašytos genderizmo ideologijos vieną pagrindinių tikslų – išlaisvinti visuomenę nuo varžančio ir išnaudojančio šeimos instituto, kuris kol kas laikomas pamatiniu visuomenės gyvybingumo šaltiniu. Lytinės tapatybės nyksmas atveria kelią gyventi neįpareigojantį, malonumais paremtą gyvenimą. „Žmogus yra nuodėmingas nuo Sodomos ir Gomoros laikų, bet niekada dar nuodėmės nebuvo taip nuosekliai ir įžūliai eksponuojamos, taip rafinuotai estetizuojamos, taip organizuotai legalizuojamos ir įstatymiškai įteisinamos bei ginamos pasitelkiant netgi baudžiamąjį kodeksą“,  – apie šią Europoje jau nenaują, tačiau į Lietuvą vis agresyviau besismelkiančią ideologiją prieš trejus metus rašė vienas pirmųjų Lietuvoje viešai prabilęs apie genderizmo ideologijos pavojus A. Patackas.

    Šie du Lietuvos parlamente svarstomi dokumentai tampa visos mūsų visuomenės išbandymu: atsispirsime tradicinius visuomenės saitus naikinančiai ideologijai ar tapsime dar vienais pavergtaisiais? Vakarų ir Šiaurės Europoje, kuri šios ideologijos šviesoje gyvena kelis dešimtmečius, jau kyla pasipriešinimo jėgos – demaskuojami įvairūs pseudomoksliniai „lyčių lygybės“ institutai.

    Šeimos ardymo mechanizmų tema turėtų būti nagrinėjama daug plačiau. Tačiau šis tekstas – šaukimas kiekvienam pamąstyti apie šiuo metu Lietuvos teisėkūroje atsiradusias iniciatyvas, jų reikšmę ir tai, ką kiekvienas galime padaryti, kad šis virusas neapkrėstų ir Lietuvos. ■

  • ATGAL
    Socialinė atskirtis - vis dar problema augančioje šalies ekonomikoje
    PIRMYN
    Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.