Šeima vs „Šeima“ pagal Konstitucinį Teismą | Apžvalga

Įžvalgos

  • Šeima vs „Šeima“ pagal Konstitucinį Teismą

  • Data: 2011-10-05
    Autorius: Julius PANKA

    (M.Žilionytės nuotr.)

    Visas žmogaus gyvenimas yra susijęs su pokyčiais, kuriuos dažnai lydi formalumai arba neformalūs paminėjimai. Vienus pokyčius lydi dokumentai, liaudyje vadinami popieriukais, kitus pokyčius lydi priesaikos ir iškilmingi momentai. Daug žmogaus gyvenimo etapų susiję su vienokių ar kitokių pareigų ar įsipareigojimų prisiėmimais.

    Pažvelkime į tai iš arčiau. Žmogus gimsta, ir gimdymo namų darbuotojai išduoda pažymą, kad x metų x dienos x valandą x moteris pagimdė berniuką ar mergaitę. Nuo tada per keletą mėnesių tėvai privalo užregistruoti gimimo faktą civilinės metrikacijos skyriuje ir naujajam žmogučiui išduodamas gimimo liudijimas. Tai pirmas valstybės išduodamas dokumentas naujajam piliečiui. Vėliau, jei tėvai krikščionys, vaikas pakrikštijamas, gauna krikšto liudijimą ir pareigą augti geru krikščioniu. Vaikui sulaukus septynerių metų, tėvai privalo jį leisti į mokyklą. Baigęs pradinę mokyklą, vaikas gauna pažymą, kad baigė keturias klases ir turi pradinį išsilavinimą, vėliau eina pagrindinis, vidurinis, paskui pagal poreikį ir galimybes – profesinis, aukštasis neuniversitetinis ar aukštasis universitetinis išsilavinimas. Visus šiuos mokslo etapus lydi tam tikri egzaminai ar žinių patikrinimai, taip pat oficialūs dokumentai.

    Jei vaikinas ar mergina nori vairuoti automobilį, privalo lankyti vairavimo kursus, išlaikyti teorijos ir praktikos egzaminą ir gauti vairuotojo pažymėjimą. Jei žmogus palieka tėvų namus ir nori kur nors apsigyventi, tą gyvenimo pokytį taip pat lydi formalumas: jei butas nuomojamas, sudaroma nuomos sutartis, kur numatomi tam tikri įsipareigojimai ir teisės, jei įsigyjamas nekilnojamasis turtas, šį procesą lydi nuosavybės dokumentai, kurie privalomai registruojami registrų centre. Jei pilietis ar pilietė tarnauja kariuomenėje, kad gautų ginklą ir teisę vadintis kariu ar karininku, privalo pasirašyti sutartį su valstybe ir duoti priesaiką. Beje, sutartis būtina visiems su darbu susijusiems santykiams, o priesaika tik daliai profesijų – kariams, gydytojams ir t. t.

    Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad daugybei gyvenimo sričių – nuo vaiko gimimo iki automobilio įsigijimo, privalomi formalumai, kurie vienaip ar kitaip būtų registruojami valstybės įstaigose. Taip vyksta jau ne vieną šimtmetį. Aišku, senovėje buvo ir kitokių būdų įteisinti vieną ar kitą įvykį. Didesniam pirkiniui, pavyzdžiui, arkliui įsigyti buvo reikalingi liudininkai, su kuriais reikėdavo atšvęsti – gerti magaryčių, kad kilus ginčui dėl nuosavybės, būtų kas patvirtina, kad tikrai įvyko vienas ar kitas sandoris. Tačiau dabar ne apie tai, dabar norėtųsi sugrįžti į šiuos laikus, sugrįžti į šių dienų Lietuvą.

    Šių metų rugsėjo 28 dieną Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad 2008 metais Lietuvos Seimo priimta ir susilaukusi plataus visuomenės palaikymo Valstybinė šeimos politikos koncepcija, jei tiksliau, tai kai kurios jos nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime teigiama:

    Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs modelis, neabejotinai turįs išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos.<…>

    Taigi Seimas, koncepcijoje nustatęs, kad šeima yra laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris bei jų vaikai (įvaikiai) ir taip susiaurinęs šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį, nesilaikė iš Konstitucijos kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos.

    Jei šį nutarimą išversime į kasdienę žmonių kalbą, tai suprasime, kad ponams iš Konstitucinio Teismo neįtiko koncepcijoje vartojama sąvoka šeima, anot jų, ji vartojama per siaurai. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi grupė parlamentarų, kurie buvo nepatenkinti krikščioniška, nuo amžių pasiteisinusia šeimos sąvoka, ir rado toje turinčioje saugoti ir ginti konstitucines vertybes institucijoje palaikymą ir pritarimą. Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Kai kas sako, kad šios institucijos ir jos sprendimų net kritikuoti nevalia. Tačiau protingas žmogus vadovaujasi savo protu ir sąžine. Jei Lietuvoje bus pakankamai sąžiningų, dorų ir savo galva mąstančių žmonių, šį absurdišką Konstitucinio Teismo „neklystančiųjų“ sprendimą galėtų panaikinti Tautos sprendimas, priimtas referendume.

    Turbūt teisingiausia būtų pateikti šeimos koncepcijos ištrauką, kuri ir sukėlė tokį nepritarimą:

    Šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.

    Taigi, daugiausia nepritarimo šioje koncepcijoje sukėlė žodžiai, kad šeima grindžiama savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu. Pasipylė interpretacijos ir puolimas. Neva tokiu požiūriu yra diskriminuojamos kitos šeimos formos. Trumpai apžvelkime tas kitas šeimos formas. Sociologijoje vartojama tarptautinė sąvoka kohabitacija, kuri reiškia žmonių gyvenimą nesusituokus, neįteisinus savo santykių oficialiai. Lietuviškai kohabitacija reiškia gyvenimą sumetus skudurus arba buvimą sugyventiniais. Tokių socialinių darinių tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje skaičius intensyviai auga. Tačiau tai dažnai parodo poros nepasitikėjimą vienas kitu, nenorą įsipareigoti iki „mirtis mus išskirs“. Kaip teigia psichologai, tokį gyvenimo būdą dažnai renkasi socialiai nesubrendusios, infantilios (vaikiškos) asmenybės, linkusios gyventi šia diena. Kohabitacijos įteisinimas oficialiai pripažįstant jai šeimos sąvoką, parodytų valstybės ir visuomenės pakantumą baimei įsipareigoti. Nesinori kalbėti apie tokį paprastą dalyką, kaip teisines problemas, su kuriomis susidurtų tokia „šeima“, žuvus ar dingus be žinios vienam jos nariui. O kas bus, jei vienas iš sugyventinių paklius į nelaimę, patirs traumą, bus prikaustytas prie patalo, kokios teisinės garantijos padės jam ar jai? Propaguojant sugyventinių gyvenimo būdą, dažnai nukenčia vaikai, kai vienam iš sugyventinių viskas atsibosta, jis nusispjauna ir nutraukia visus santykius. Juk tam nereikia, kaip šeimoje, kreiptis į teismą, gauti sutikimą iš vaikų teisių apsaugos tarnybos ir taip toliau. Nenorą registruoti oficialios santuokos ir reikalavimą sugyventinius laikyti šeima galima drąsiai lyginti su žmogumi, norinčiu vairuoti automobilį, bet nelaikyti vairuotojo egzamino, su kariu, kuris nori tarnauti kariuomenėje, bet atsisako duoti priesaiką Tėvynei, su žmogumi, norinčiu valdyti transporto priemonę ar turėti nekilnojamą jį turtą, bet jokiu būdu jo neregistruoti ir neįforminti. Mūsų visuomenėje labai dažnai trūksta atsakomybės, trūksta supratimo, kad pareigos ir įsipareigojimai neatsiejami nuo teisių. Jei nori turėti teises, privalai įsipareigoti, privalai prisiimti pareigas. Žmogaus teisės negali egzistuoti be žmogaus pareigų, o jei nenori pareigų, negausi ir teisių. Šis suvokimas sunkiai pasiekia kai kurių žmonių sąmonę.

    Dar viena „šeimos“ forma yra vadinami vieniši tėvai ar vienišos motinos. Taip, kartais nutinka, kai žmonės miršta palikdami sutuoktinį našlauti ir vieną auginti vaikus. Vieno iš tėvų mirtis yra didelė netektis vaikams ir labai skaudus išgyvenimas likusiam gyvam sutuoktiniui. Tokiems žmonėms ir valstybė, ir visuomenė turi padėti. Pagalba turi būti kompleksinė, pradedant dėmesio parodymu, geru žodžiu ir baigiant pinigine parama, pašalpomis, išmokomis, mokestinėmis lengvatomis, kompensacijomis ir t. t. Tačiau nelaimės negalima laikyti norma. Tokiam socialiniam dariniui kaip nepilna šeima reikia didesnio valstybės dėmesio ir paramos, taigi, jos sulyginimas su pilna šeima netgi galėtų diskriminuoti nepilną šeimą. O vaikai, kuriuos augina vienas tėvas ar motina, ne todėl, kad sutuoktinis mirė, o todėl, kad tėvai išsiskyrė, tam tikra prasme yra probleminė grupė, reikalaujanti visuomenės ir valstybės dėmesio. Tiek vienišos motinos, tiek vieniši tėvai turi būti remiami valstybės, jiems turi būti skiriama pagalba, tačiau jie negali būti vadinami pilna šeima. Iš kitos pusės, pilna šeima turi būti valstybės skatinama, ji turi būti rodoma kaip pavyzdys, kaip siekiamybė.

    Baigdamas norėčiau pacituoti vienišos motinos laišką, rašytą vienai seniai jau nebeegzistuojančiai televizijos laidai, bet tiesiogiai susijusį su šiame straipsnyje aptariamais dalykais:

    Net labai gerai augindama savo vaiką, vieniša motina, jau esi jį apvogusi, nuskriaudusi visam gyvenimui. Nei brangiausi žaislai, rūbai neatstos nei tėvo, nei pilnos šeimos. Taigi, išeina, kad ne savo, o vaiko gyvenimą paaukoji. Aš niekada nesijaučiu, jog aš aukojuosi, man labai gera, kad turiu sūnų, turiu šeimą, man to užtenka, aš laiminga, tačiau be galo mylėdama sūnų, jaučiu, kaip jį esu nuskriaudusi, aš jaučiu, kaip jam reikia pilnos šeimos. Kad Jūs būtumėt matę, kokiom akytėm vaikas žiūrėjo į trinukų šeimos ansamblį. Tik dabar aš supratau, jog negalėsiu viena gerai, pilnai išauklėti sūnaus, nors labai stengiuosi. Nieko jam netrūksta, apvilktas gal dar geriau nei kiti, o žaislų tai kaip parduotuvėj, meilės, žinių pasistengiu duoti už du, bet žmogui to maža…

    Taigi, vaikui niekas neatstos pilnos šeimos, tokios šeimos, kurioje visi gali jaustis saugūs, kurioje yra meilė ir pagarba vienas kitam. Kiekvienas vaikas turi teisę į tėvo ir motinos meilę, rūpestį, pavyzdį ir pagalbą. O šią teisę užtikrinti gali padėti tik tvirtos, abipusiškais įsipareigojimais, duodamais sudarant santuoką, paremtos šeimos. 

  • ATGAL
    V.Stundys: Būti valstybės piliečiu - tai pirmiausia gerai mokėti jos kalbą
    PIRMYN
    Ryšiais susaistyta ekonomika - gresiančiai krizei atremti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.