Šeimos metai – tarp dviejų ugnių | Apžvalga

Įžvalgos

  • Šeimos metai – tarp dviejų ugnių

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Vytautas Raškauskas

    (Scanpix/PA Wire/Andrew Matthews nuotrauka)

    Ironiška, jog būtent Šeimos metais šeima atsidūrė tarp dviejų ugnių. Viena vertus, šeima, kaip vieno vyro ir vienos moters sąjunga ir toliau krikščionišku pagrindu susikūrusios Vakarų civilizacijos laikoma savotiška atgyvena. Kita vertus, šeimos gynėjos vaidmens gviešiasi imperialistinė ir atvirai agresyvi Putino Rusija. Šie civilizaciniai susidūrimai vienu ar kitu būdu visus metus reiškėsi tiek Lietuvos politinių sluoksnių įstatyminiuose bandymuose, tiek ir plačiose visuomeninėse diskusijose, kurias tik dar labiau pakurstė pasaulio vyskupų Sinodas šeimos klausimais.

    Nebepakanka krikščioniškai gyventi

    Lietuvos šeimoms šiomis sąlygomis tenka sudėtingas uždavinys – ne tik sutuoktinių bendro sugyvenimo, bet ir pastangų, išlaikant savo vaidmenį bei įtaką viešojoje erdvėje, o tam reikalingas konstruktyvus kritiškas žvilgsnis visų pirma į Rytų, tačiau ir į Vakarų – mūsų – civilizacijų dabartinę būklę.

    Tikėjimas Lietuva, kaip nepriklausoma valstybe, visą represyvų sovietmetį išlikęs svarbiausioje visuomenės ląstelėje – šeimoje – taip pat padėjo lietuvio sąmonėje susiformuoti antipropagandiniam imunitetui.

    Rusijos agresijos akivaizdoje, visuotiniam pasipiktinimui pagrįstai krypstant Rusijos pusėn, Lietuvos šeimos turėtų viena kitai, o ir Vakarams liudyti, jog dabartinei Rusijai niekuomet nerūpėjo šeima ir ji negali pretenduoti į šeimos gynėjų gretas, o taip pat, kad Vakarų valstybių politinių sluoksnių pataikavimas mažumoms daugumos sąskaita griauna tai, kuo ši visuomenė gyva – prigimtine šeima.

    Šeimos klausimai svarstomi visuotinai

    Krikščioniškos šeimos misijos ir vietos ieškojimų sekuliariame pasaulyje dvasią atspindėjo ir neseniai įvykusi neeilinė generalinė Vyskupų Sinodo asamblėja šeimai. Sinodo asamblėjos metu parengtas baigiamasis dokumentas taps atspirties tašku kitų metų spalį vyksiančiai eilinei Vyskupų Sinodo asamblėjai, tad kol kas nueita tik pusė kelio.

    Reikia pasakyti, jog pasaulio žiniasklaida, akivaizdžiai pervertinusi neeilinio Sinodo, kaip sprendžiamojo organo, galią ir bandydama Bažnyčios atstovų svarstymuose atrasti šį tą revoliucingo, sukūrė keletą iliuzijų: pirmoji, jog Sinodo vyskupai yra aiškiai pasidaliję į konservatyviųjų ir liberaliųjų stovyklas, o šios – priešiškos viena kitai; antroji, kad daugiausiai dėmesio Sinodo metu skirta homoseksualų bei išsiskyrusių asmenų sielovadai; trečioji – šių grupių naudai norima keisti neva atgyvenusį Bažnyčios mokymą.

    Priešingai žiniasklaidos viešojoje erdvėje formuotam įspūdžiui, apie Bažnyčios mokymo keitimą net neužsiminta. Viso labo aptarti pasaulio vyskupijų kasdienoje iškylantys pastoraciniai klausimai, siekta išklausyti įvairiausių sielovadinių patirčių ir iššūkių, pabrėžiant, jog Bažnyčia nesitaiko prie laikmečio, nepailstamai žmones kviesdama žengti šventumo keliu. Reikia pridėti ir tai, kad santykinai nedaug dėmesio Sinodo tėvai skyrė homoseksualų bei išsiskyrusių asmenų sielovados klausimams, o kalbant šiomis bei kitomis temomis nebūta jokių gilesnių takoskyrų – tai atvirai liudija ir Sinode dalyvavę Lietuvos atstovai.

    Šeimos metai ir iniciatyvos Lietuvoje

    Visgi tenka pripažinti, jog pasaulio vyskupų neeilinis susitikimas šeimai neįvyko be priežasties. Juntamas sekuliaraus pasaulio priešiškumas provokuoja vienokį ar kitokį veikimą. Tad apžvelkime tai, kas šeimos labui nuveikta Lietuvoje.

    LR Konstitucija šeimai dosni. Konstitucijos III skirsnio 38 str. ne tik konstatuojama, jog „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, bet kartu pridedama, kad „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Tame pat straipsnyje dar randame, jog „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Turėdami omenyje tai, kad viena svarbesniųjų įstatymo, o ypač aukščiausiojo šalies įstatymo, funkcijų yra visuomeninio elgesio normos formavimas ir įtvirtinimas, galime bent iš dalies suprasti, kokią reikšmę mūsų tautos gyvavimui turėjo šios Konstitucijos eilutės.

    Kartu nesunku suvokti, jog ne visi mūsų dienomis probleminiais virtę klausimai kankino Konstitucijos kūrėjus. Matyt todėl pagrindinio šalies įstatymo 38 str. greta kitų nėra sakinio „Šeima sukuriama, sudarius santuoką“, kuriuo papildyti Konstituciją pasiryžo 106 LR Seimo nariai.

    Deja, Šeimos metams einant į pabaigą, Konstitucijos papildymo ir pakeitimo įstatymo projektas taip ir neapsvarstytas jam priskirtuose komitetuose ir, panašu, greitai balsavimo Seimo plenarinių posėdžių salėje nepasieks. Kaip nepasieks ir „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas“, ilgam atgulęs viename iš svarstymui priskirto komiteto stalčių.

    „Saugant“ vaikus ignoruojamas galiojantis įstatymas

    Šeimos metais vaiko teisių apsauga sulaukė bene didžiausio pasipriešinimo. Simptomiškas ir minėtinas – „Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projekto“ svarstymas.

    Projekto rengėjos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva naujajame projekte nebelieka nuostatų, saugančių negimusio vaiko interesus. Galima tik spėlioti, kokios įtakos tokiam projektui turėjo suvokimas, kad nėštumo nutraukimas iš esmės prieštarauja galiojančiai Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 4 p. nuostatai, kad „kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai“.

    Beje, ši Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostata atitinka ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulės teiginį, kad „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“.

    Lytinis švietimas kaip lytinio ugdymo iškamša

    Prisiimti atsakomybės nenorima ne tik už vaiko apsaugą iki gimimo. Jam jau gimus, siūloma auklėjimą lytiškumo klausimais patikėti valstybei. Ši, tuo tarpu, turėtų apsiriboti supažindinimu su metodais, padėsiančiais gyventi aktyvų seksualinį gyvenimą be jokių pasekmių.

    Neseniai vykusio Seimo plenarinio posėdžio metu grupės Seimo narių prašymu iš darbotvarkės išimtas socialdemokratės Marijos Aušrinės Pavilionienės Švietimo įstatymo pataisų projektas. Seimo narė kaip tik ir siūlo privalomą lytinį švietimą Lietuvos mokykloms, o tokio švietimo programą, anot jos, reikėtų sudaryti, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) patvirtintomis oficialiomis gairėmis. Dera priminti, jog tie patys PSO standartai liūdnai pagarsėjo dar 2013 m., Europos Parlamentui svarstant parlamentarės Editos Estrelos rezoliuciją.

    Norom nenorom kyla pora klausimų. Visų pirma, kodėl užuot susitelkus kokybiškos lytinio ugdymo (visapusiškas žmogaus rengimas protingam ir atsakingam elgesiui su savimi ir kitu – kad ir paprasčiausias susivaldymas tuomet, kai nesama pasirengimo už savo veiksmus prisiimti deramos atsakomybės) programos kūrimui, pasitenkinama ne kuo kitu, o jos iškamša – lytiniu švietimu? Antra, kokia vieta ir funkcija ugdymo procese tektų pirmiesiems ir svarbiausiems auklėtojams – tėvams, lytinį švietimą privaloma tvarka perleidžiant mokykloms?

    Motinystė ir tėvystė

    Bene didžiausią ažiotažą šiemet sukėlusi diskusija dėl 72 valandų laikotarpio prieš atliekant abortą baigėsi dabartinės Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės pažadu šioms 72 valandoms pritarti. Nors žadėtasis ministrės įsakymas dar nepasirašytas, apskritai kalbant, pagirtina iniciatyva sunkią valandą nėščiosioms suteikti ne tik tris paras, bet ir informaciją apie galimybes gauti konsultaciją. Savaime aišku, toks laiko tarpas būtų prasmingesnis, jeigu ne tik gydytojo, bet ir psichologo bei socialinio darbuotojo konsultacijos galimybę moteriai garantuotų pati valstybė.

    Visgi žalingu galima laikyti naujuoju ministrės įsakymu netiesiogiai teigiamą požiūrį, jog abortas yra išskirtinai moters reikalas. Įsakyme nė žodžiu neužsimenama apie vyro vietą aptariamu klausimu. Tokią moters išskirtinę teisę sumanius įtvirtinti įstatymiškai, vyrai tarytum atleidžiami nuo atsakomybės. Valstybei, atvirkščiai, derėtų pasirūpinti vyro atsakomybe bent jau nelaimingai susiklosčiusio nėštumo atveju.

    Galiausiai, ne visai suprantamas ir R. Šalaševičiūtės noras diskutuoti dėl medikamentinio aborto įteisinimo, dar Seimui neapsisprendus dėl įregistruotų įstatymų projektų: jau minėto Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos bei Reprodukcinės sveikatos. Medikamentinis abortas jau numatytas Sveikatos apsaugos ministerijos įsakyme „Dėl nėštumo nutraukimo aprašo tvarkos patvirtinimo projekto“. Šios istorijos ištakose – dar 2013 m. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos sėkmingai įvykdyta medikamentiniam abortui skirto „vaisto“ mifepristone registracija. Ministrė, savo ruožtu, sakosi privalanti įteisinti jau įregistruoto vaisto vartojimą, net nepaisant medikų perspėjimų, kad Lietuvoje nėra registruotas kitas kartu su mifepristone privalomai vartojamas preparatas.

    Stambulo konvencija ir smurtas šeimoje

    Galiausiai, šeimos metais Lietuvoje ir vėl svarstomas kontroversiškosios Stambulo konvencijos dėl diskriminacijos biologinės lyties, socialinės lyties, lytinės orientacijos, lyties tapatybės atžvilgiu ratifikavimo klausimas. Specialiai ratifikavimo galimybėms nagrinėti suburta darbo grupė išvadas iki naujųjų metų turi pateikti Vyriausybei.

    Tuo tarpu Konvencijos keliamos teisinės problemos išlieka. Kad ir Konvenciją ratifikavusios valstybės įsipareigojimas į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas įtraukti mokymo medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“.

    Kultūrinė ir religinė tradicijos Konvencijoje vaizduojamos kaip nuolatinis grėsmės moteriai šaltinis, tad ją ratifikavusi valstybė taip pat įpareigojama imtis priemonių, „kuriomis būtų skatinami vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčiai, siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą <…> stereotipiniais moterims ir vyrams priskiriamais vaidmenimis“. Jau nekalbant apie Konvencijos draudimus diskriminuoti ne visai aiškiais „socialinės lyties“ ir „socialinės lyties tapatybės pagrindais“.

    Apibendrinant Šeimos metus

    „Norime išsakyti ir paliudyti <…>, kad gyvybė, lytiškumas, santuoka ir šeima yra pamatinės žmonių bendruomenės vertybės“,  rašoma Krikščionių Bažnyčių Lietuvoje memorandume, skirtame 2014-uosius paskelbti Šeimos metais. Šiame dokumente Bažnyčių vadovai savo parašais patvirtino siekį „atkreipti visuomenės dėmesį į grėsmes ir iššūkius šeimai: visa tai, kas nukreipta prieš prigimtinį žmogaus lytiškumą ir jo vertę, vyro ir moters sąvoką, šeimos vertybes, žmogaus gyvybę ir teisę gimti, prigimtinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo krikščioniškus įsitikinimus“.

    Šeimos metams besibaigiant, sunku pasakyti, ar Memorandume išvardytos grėsmės šeimai šiais metais kaip nors išskirtinai įsisąmonintos. Aišku viena – šiemet joms skirta daug dėmesio – tiek politikų, tiek ir plačiosios visuomenės tarpe. Nors daugelis šeimai palankių įstatymų taip ir nepajudėjo iš vietos, nepajudėjo ir keletas priešiškų. Tuo tarpu galima pasidžiaugti vis tvirtėjančiu Lietuvos šeimų nusistatymu ne tik pačioms krikščioniškai gyventi, bet ir ginti savo pozicijas viešojoje erdvėje. Tam, be abejo, pasitarnauja ir nacionaliniai šeimos metų renginiai, iš kurių paminėtina Lietuvos krikščionių eisena „Šeima – gyvybės lopšys“ Vilniuje, o taip pat sausio 10 d. Vilniuje įvyksiantis Šeimos metų baigiamasis renginys.

  • ATGAL
    Lietuvoje – blogėjančios verslo sąlygos?
    PIRMYN
    Nuo Arklio prie Ožkos: ramių metų nebus...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.