Šeimos politika Lietuvoje: formavimas, praktika ir realybė | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Šeimos politika Lietuvoje: formavimas, praktika ir realybė

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Valentinas Stundys

    Demografinė krizė Europoje

    Visa Europa šiandien susiduria su viena iš aštriausių problemų – gyventojų populiacijos struktūriniais pokyčiais, turėsiančiais esminės reikšmės jos gyvybingumui ir ekonominiam augimui. Europa sensta, mažėja gimstamumas, dėl gerėjančios gyvenimo kokybės ilgėja žmonių gyvenimo amžius. Valstybės susiduria su didžiuliais iššūkiais: mažėjant darbo jėgos pasiūlai, menksta jų konkurencinės galimybės globalioje ekonomikoje, labai padidėja socialinės sistemos apkrautumas, keičiasi biudžeto išlaidų struktūra ir viešųjų paslaugų infrastruktūra. Valstybės ieško būdų, kaip šią problemą amortizuoti. Mokslininkai sutaria, kad efektyviausia ir tvariausia priemonė yra gimstamumo didinimas, jį skatinant įvairiausiais būdais, užtikrinančiais pirmiausia stabilią palankią aplinką šeimai.

    Dar 2010-aisiais Europos Vadovų Taryba svarstė ataskaitą „ES 2030“. Joje konstatuojama, kad per artimiausius 40 metų Europoje smarkiai sumažės pensininkus išlaikančių asmenų – 4 dirbantieji turės išlaikyti net 3 į pensiją išėjusius žmones. Ekspertai pripažįsta, kad, siekiant tokias neigiamas demografines tendencijas įveikti, būtina neatidėliojant imtis skubių veiksmų, sutelkti dėmesį šeimai palankios politikos kūrimui ir jos įgyvendinimui, kad būtų ne tik stabilizuojamas, bet ir didinamas gimstamumo lygis.

    Demografiniai iššūkiai Lietuvoje

    Jungtinių Tautų Europos ekonominė komisija prognozuoja, kad vyresnių nei 60 metų žmonių dalis po 20 metų sudarys iki 36 procentų Lietuvos populiacijos. Lietuvos statistikos departamento prognozės irgi niūrios: jei dabar 1 pensininką išlaiko 2 dirbantieji, tai po 20 metų šis santykis bus 1,17 su 1. Tokia visuomenė sunkiai beišgalės užtikrinti pensininkams reikalingas pajamas ir būtinų paslaugų finansavimą. Naujausi Statistikos departamento duomenys teberodo padėties prastėjimą: 2016 metais mūsų sumažėjo dar 39,2 tūkst.; emigravo apie 30 tūkst. daugiau nei imigravo (atitinkamai 51 tūkst. ir 21,4 tūkst.); mirė apie 10 tūkst. daugiau nei gimė kūdikių (40,8 tūkst.ir 31,2 tūkst.). Įregistruota 2016 m. 21,1 tūkst. santuokų ir 8,6 tūkst. ištuokų. 2017 metais emigravo net 57 tūkstančiai gyventojų, didėja imigrantų skaičius iš kitų valstybių – jų pernai net per 30 tūkstančių.

    Demografinės tendencijos kritiškėja: skaičiuojama, kad 2050 m. Lietuvoje jau tegyvens 1,9 mln. gyventojų. Lietuva šiandien vis dar aštriai  diskutuoja šeimos sampratos klausimą, o ne ieško efektyvios šeimos politikos scenarijų. Žinoma, šis ideologinis klausimas yra primetamas libertarizmo apologetų ir kovotojų už mistines „lygias“ visų galimybes ir lyčių laisves. Kartais panašu, kad tai tampa vos ne pagrindine Lietuvos socialinės darbotvarkės tema, nors politikams reikėtų ietis laužyti dėl priemonių ir būdų, kaip įveikti Lietuvą ištikusią demografinę krizę.

    Šeimos politikos konstituciniai pagrindai

    Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Konstitucinis Teismas yra kelis kartus savo nutarimuose paaiškinęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. O kitų Konstitucijos straipsnių nuostatos atskleidžia ir valstybinės šeimos politikos pagrindus: valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą (39 str. 1 d.); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (26 str. 5 d.); draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ir artimus giminaičius (31 str.); valstybė globoja ir aprūpina karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas; valstybė aprūpina šeimas tų piliečių, kurie, gindami valstybę, žuvo ar mirė (146 str.). Kartu Konstitucinis Teismas 2011 09 28 nutarime pabrėžė, kad santuokos pagrindu sukurta šeima yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą, o tradicinės šeimos skatinimas ir rėmimas yra teisėtas ir net girtinas dalykas.

    Šeimos politikos koncepcijos –  pirmieji mėginimai kurti nacionalinę šeimos politiką

    Ilgąlaik šeimos politika buvo suprantama siaurąja prasme, pirmiausia kaip įvairios piniginės paramos formos. 1996 m. Vyriausybė pritarė Filosofijos ir sociologijos instituto parengtai Šeimos politikos koncepcijai ir patvirtino jos įgyvendinimo priemonių sąrašą (planu tokio dokumento nepavadinsi), kuriuo valstybės institucijos įpareigojamos pagal savo kompetenciją imtis būtinų veiksmų koncepcijos nuostatoms įgyvendinti. Koncepcijoje aptariamos fundamentalios šeimos politikos kūrimo nuostatos, pagrįstos šeimos, kaip konstitucinės vertybės, imperatyvu, joje apibūdinami politikos principai, tikslai ir veiksmų kryptys. Deja, pats priemonių planas – tik bendro pobūdžio ministerijų surašyti darbai, iš esmės menkai orientuoti į šeimos politikos kompleksiškumą. Pati koncepcija buvo pirmasis bandymas į šeimos politiką pasižiūrėti sistemiškai, matant jos įvairiapusiškumą, tačiau ji netapo nacionalinės šeimos politikos pagrindu ir greit buvo tiesiog pamiršta.

    Aštrėjant diskusijoms dėl šeimos sampratos, vis aršiau lyčių lygybės propagandistams puolant prigimtinės šeimos nuostatas, Seime pasiryžta rengti naują konceptualų šeimos politikos dokumentą. 2008 metais Seimas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Ja siekiama pagrįsti bendros šeimos politikos reikalingumą, įgyvendinant konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, kad šeimoje ugdomos esminės etinės ir kultūrinės vertybės, laiduojančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos istorinį išlikimą. Dokumentas atskleidžia šeimos išskirtinę vertę, aptaria šeimos funkcijas, apibūdina šeimos instituto padėtį Lietuvoje, numato valstybinės šeimos politikos tikslus, principus ir kryptis. Šeimos politika suvokiama kaip kompleksinė, įvairiakryptė veikla, aprėpianti švietimą, užimtumą, apsirūpinimą gyvenamuoju būstu, socialines paslaugas, sveikatos reikalus, vaikų saugumą ir tėvų atsakomybę. Iš esmės tai ne normatyvinis, o programinis dokumentas, nustatantis bazinius šeimos politikos orientyrus.

    Netrukus šią Koncepciją Konstituciniam Teismui suskubo apskųsti Seimo socialdemokratai, kad ji, įtvirtindama šeimos, pagrįstos santuoka, koncepciją, diskriminuoja kitaip gyvenančius asmenis, kad ne nutarimu, o įstatymu galima reglamentuoti šeiminius santykius, todėl, jų manymu, Koncepcija prieštarauja Konstitucijai. Teismas šiuos nuogąstavimus patvirtino, tik vienintelė teisėja Ramutė Ruškytė pareiškė savo atskirąją nuomonę, iš dalies nesutikdama su nutarimu. Bet kokiu atveju Koncepcijos veikimas buvo pristabdytas, eilinį kartą sumanipuliavus šeimos sampratos vėliava.

    Šeimos stiprinimo įstatymas – naujas požiūris į šeimos politiką

    Aktyviai veikiant „naujosios kairės“ atstovams, diskusijos dėl šeimos sampratos įsibangavo, visais įmanomais būdais Seime buvo siekiama įteisinti ir ne santuoka pagrįstus darinius. Tik 2017 metais buvo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas, rengtas kelis metus ir iš esmės tęsiantis Koncepcijoje suformuluotą šeimos politikos sampratos kryptį. Taip pirmą kartą po Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo turime sisteminį, bendrą šeimos politiką reglamentuojantį įstatymą, nustatantį šeimos stiprinimo politikos kryptis, įgyvendinimo principus ir organizacinę sąrangą. Įstatyme reikšmingai sustiprintas visuomenės atstovų dalyvavimo vaidmuo: įkuriama Nacionalinė šeimos taryba, įteisinamos šeimos politikos komisijos ir Šeimos tarybos savivaldybėse. Šeimos stiprinimo politika suprantama kaip kryptinga veikla, kuria siekiama sudaryti teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, skatinančias asmenis sukurti, puoselėti ir išsaugoti darnią šeimą, kaip pirminę ir prigimtinę bendruomenę, palankiausią vaiko augimo, vystymosi ir ugdymo aplinką. Seimas, įtvirtindamas šeimos politikos kryptis (švietimas, materialinis saugumas, būstas ir palanki gyvenamoji aplinka, paslaugos šeimai, palanki šeimai sveikatos politika, vaikų saugumas ir tėvų atsakomybė), įpareigoja Vyriausybę parengti ilgalaikę šeimos stiprinimo programą, kuri užtikrintų šeimoms reikalingą kompleksinę pagalbą, nustatytų bazinį paslaugų šeimai paketą. Taigi išsiveržta iš šeimos politikos kaip tik paramos problemų turinčioms šeimoms supratimo. Šeimos politika suprantama sistemiškai ir aktualiai demografinių ir ideologinių grėsmių kontekste. Tačiau jos įgyvendinimo visa apimtimi praktikos teks palaukti, kol vykdomoji valdžia patvirtins būtinus teisės aktus ir pradės veikti visa sistema.

    Darbo santykių reglamentavimas: šeimai palankių sąlygų kūrimas

    Darbo kodeksas yra vienas svarbiausių įstatymų, reglamentuojančių darbuotojo teises, pareigas, darbo sąlygas. Jis daro įtaką kiekvienam dirbančiajam, kuris yra ne tik darbuotojas, bet ir šeimos narys. Taigi Darbo kodekse privalo būti nustatytos ne tik darbdavio ir darbuotojo pareigos, tačiau ir darbuotojo teisės, sudarytos galimybės darbuotojui ne tik dirbti, bet taip pat ir pasirūpinti savo šeima. Tik pasirūpinęs savo šeima darbuotojas galės gerai dirbti ir tik gerai dirbdamas jis galės pasirūpinti savo šeima. Šis principas yra įtvirtintas ir naujajame Darbo kodekse, aptariant darbo sutarties šalių bendrąsias pareigas, –  darbdavys privalo gerbti darbuotojo šeiminius įsipareigojimus ir imtis priemonių padėti juos vykdyti. Šeimai palankių sąlygų darbe kūrimo aspektu kodeksas išsamiai reglamentuoja du dalykus: kasmetinių, tikslinių ir nemokamų atostogų suteikimą šeimas turintiems darbuotojams ir darbo santykių nutraukimą su darbuotojais, turinčiais ar besilaukiančiais vaikų.

    Pagrindinis darbo sąlygas reglamentuojantis įstatymas imperatyviai nustato prievolę darbdaviui suteikti kasmetines atostogas nėščioms darbuotojoms arba auginančioms bent vieną vaiką iki trejų metų. Tokiai darbuotojai paprašius suteikti kasmetines atostogas, darbdavys neturi teisės jų nesuteikti. Ta pati nuostata galioja ir tėvui, jo vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Darbuotojai įgyja teisę ne tik į kasmetines atostogas, bet ir į tikslines atostogas: nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros atostogas, tėvas – į vaiko gimimo atostogas ir vaiko priežiūros atostogas. Taip pat vienas iš tėvų įgyja teisę į papildomas poilsio dienas: laisvą pusdienį kartą  per metus – auginantiems vieną vaiką, vieną ne darbo dieną per mėnesį – auginantiems  du vaikus,  dvi dienas – auginantiems tris ir daugiau vaikų. Papildomai tėvai, auginantys vaiką iki 14 metų, turi teisę pasiimti nemokamų atostogų. Darbo kodeksas taip pat suteikia galimybę pasiimti nemokamų atostogų šeimos nariui slaugyti, santuokai sudaryti ar šeimos nario laidotuvėse dalyvauti. Šią sritį Darbo kodeksas reglamentuoja išsamiai, prioritetiškai paisydamas darbuotojo interesų.

    Darbo santykių nutraukimo su darbuotojais, turinčiais vaikų, aspektu Darbo kodeksas nevienareikšmis, ne visuomet atsižvelgiama į darbuotojo interesus. Įstatyme nustatyta, kad, darbuotojui negalint eiti pareigų dėl šeiminių aplinkybių (pavyzdžiui, šeimos nario slaugymo), nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva dėl svarbios priežasties, darbdavys privalo išmokėti dviejų arba vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taigi net ir išeinant iš darbo savo iniciatyva dėl svarbios priežasties, darbuotojas yra socialiai apsaugomas išmokant jam išeitinę išmoką.  Šiuo atveju atsižvelgiama į darbuotojo interesus, tačiau kiek kitaip yra nutraukiant darbo sutartį su besilaukiančia ar kūdikį sūpuojančia darbuotoja. Šią temą panagrinėsime plačiau.

    Aptariant darbo sutarties šalių bendrąsias pareigas, įtvirtintas draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją dėl santuokinės ir šeiminės padėties, ketinimo turėti vaikų. Taip pat Darbo kodekso nuostatos užtikrina, kad darbo sutartis su darbuotojais, esančiais nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose, negali būti nutraukta darbdavio valia. Darbo sutartis su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės. Tačiau darbo sutartis su nėščia darbuotoja jos nėštumo laiku ir iki jos kūdikiui sukaks 4 mėn.  gali būti nutraukta jos iniciatyva, šalių sutarimu arba pasibaigus terminuotai sutarčiai. Maža to, darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo (net tuo atveju, jeigu darbuotoja laukiasi), į darbą grįžus darbuotojui, į kurio vietą buvo priimtas atleidžiamas darbuotojas. Taigi naujame Darbo kodekse neliko ankstesnės nuostatos, draudžiančios bet kokiu atveju atleisti darbuotoją iš darbo, jeigu ji laukiasi kūdikio. Šiuo aspektu Darbo kodeksas yra labai lankstus. Įstatyme „uždėtas apynasris“ darbdaviui atleisti besilaukiančią ar kūdikį auginančią darbuotoją savo valia arba savo iniciatyva, tačiau „atrišamos rankos“  atleisti tokią darbuotoją šalių sutarimu, pasibaigus terminuotos sutarties terminui ar tuomet, kai į jos vietą sugrįžta ankščiau dirbęs darbuotojas. Šiais atvejais besilaukianti darbuotoja iš esmės tampa eiline darbuotoja, kurią irgi galima atleisti iš darbo. Žinant, kad Lietuvoje darbdavys yra stiprioji pusė, neatmetama galimybė, kad darbuotoją, besilaukiančią kūdikio, darbdavys pakvies „ant kilimėlio“ ir pasiūlys jai išeiti iš darbo savo iniciatyva arba šalių sutarimu – juk jam pirmiausia rūpi veiklos efektyvumas ir produktyvumas. Ne visuomet silpnoji pusė sugebės pasakyti „ne“ tokiai darbdavio iniciatyvai, tad, tikėtina, paklusniai sutiks išeiti iš darbo. To pasekmės gali būti net labai skaudžios. Darbo užmokesčio netekimas moters nėštumo metu smarkiai sumažintų motinystės ir vaiko priežiūros išmokų dydį, kuris apskaičiuojamas pagal vidutines darbo užmokesčio pajamas per paskutinius 12 mėn. Be abejonės, tai reikšmingai paveiktų būsimos motinos galimybes tinkamai pasirūpinti kūdikiu ir savo šeima. Dalis atleistų besilaukiančiųjų dėl to iš viso gali netekti teisės gauti motinystės ir vaiko priežiūros išmokas, jeigu per paskutinius 24 mėn. būtų dirbusios mažiau nei 12 mėn. Taigi besilaukiančios darbuotojos atleidimas rimtai apsunkintų būsimos motinos galimybę pasirūpinti savo kūdikiu iki tol, kol ji vėl turės galimybę grįžti į darbo rinką. Todėl Darbo kodekse numatytos galimybės darbdaviui atleisti besilaukiančią darbuotoją „šalių sutarimu“, „nesant darbo sutarties šalių valios“ ir „kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui“ yra perteklinės ir socialiai neteisingos.

    Motinystės ir vaiko priežiūros išmokos

    Motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmoka Lietuvoje priklauso tiems tėvams, kurie yra draudžiami pagal ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą. Besilaukiančiai motinai, draustai šiuo draudimu, 30-tą nėštumo savaitę „Sodra“ perveda išmoką už visas nėštumo ir gimdymo atostogas. Išmoka yra 100 proc. motinos kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio. Kūdikiui gimus, tėvas turi teisę gauti tėvystės išmoką už tėvystės atostogas, kurios negali tęstis ilgiau nei iki kūdikiui sukanka vienas mėnuo. Išmoka už šias 30 kalendorinių dienų atostogas – irgi 100 proc. tėvo kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio.

    Pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, vienas iš tėvų turi teisę eiti vaiko priežiūros atostogų. Išmoka už šias atostogas mokama, kol vaikui sukanka vieneri arba dveji metai. Tai priklauso nuo tėvų apsisprendimo. Pasirinkus išmoką gauti vienerius metus, ji yra 100 proc. jo darbo užmokesčio dydžio. Nusprendus kūdikį prižiūrėti dvejus metus, išmoka už pirmuosius metus siekia 70 proc., o už antruosius metus – 40 proc. buvusio darbo užmokesčio dydžio.

    Kitose ES šalyse pagrindiniai motinystės apsaugos principai yra panašūs. Išmokos mokamos tėvams, apdraustiems draudimu, o jų dydis irgi priklauso nuo buvusių pajamų.  Kompensuojamų išmokų dydis, atostogų trukmė ir kt. skiriasi priklausomai nuo valstybės, nes kiekviena turi savą sistemą. Švedijoje nėštumo ir gimdymo atostogos trunka 7 sav. iki gimdymo ir 7 sav. po gimdymo. Už šias atostogas motina gauna 77,6 proc. buvusio darbo užmokesčio. Šioms atostogoms pasibaigus, kiekvienas iš tėvų turi teisę į 240 dienų tėvystės atostogas, kurios gali būtų pasidalintos tarpusavyje, tačiau po 90 dienų yra privaloma eiti kiekvienam iš tėvų. Tėvams, kurie turi teisę į  tėvystės išmoką, 195 dienas mokama 77,6 proc. jų buvusio darbo užmokesčio, o likusias 45 dienas mokama vienodo dydžio norma visiems – 18 eurų už dieną.

    Vokietijoje nėštumo ir gimdymo atostogos trunka 6 sav. iki gimdymo ir 8 sav. po gimdymo. Už šį laikotarpį motinai mokama 100 proc. iki tol turėto darbo užmokesčio dydžio išmoka. Įdomu tik tai, kad per šias atostogas moters sveikatos draudimas moka visoms vienodą – 13 eurų už dieną – išmoką, o likusią šios išmokos dalį, priklausomai nuo buvusio atlyginimo dydžio, privalo sumokėti jos darbdavys. Taigi valstybė, kartu su darbdaviu, dalinasi šią finansinę naštą. Vaiko priežiūros atostogos Vokietijoje gali trukti nuo 12 mėn. iki 24 mėn., išmokų dydis už jas – 65 proc. buvusio darbo užmokesčio.

    Lietuvoje šie metai šeimų finansuose įnešė šiokių tokių permainų – įvesti „vaiko pinigai“. 30 eurų išmoka už vaiką atrodo patraukliai, tačiau panaikintas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis sukėlė šiek tiek painiavos ir nerimo. Ar realiosios šeimos pajamos dėl to nesumažės? Ypač tiems, kurie turi tik vieną vaikutį? Svarbus ir dar vienas pokytis. Nuo šiol minimali motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmoka negalės būti mažesnė už 6 bazines socialines išmokas, dabar – 228 eurų. Motinos ir tėvai, uždirbantys minimalias pajamas, susilaukę vaikučio galės gauti šiek tiek daugiau –  minimalios išmokos didėja 62 eurais. Šis padidinimas palies tuos, kurie bent minimaliai, bet dirbo ir yra drausti motinystės socialiniu draudimu. Visgi dalis besilaukiančių moterų ir motinų, prižiūrinčių kūdikį pirmaisiais metais, vis dar yra paliktos socialinio draudimo užribyje. Nedirbančios arba per trumpai dirbusios nėščiosios Lietuvoje neturi teisės į motinystės ir vaiko priežiūros išmokas – iš „Sodros“ jos negauna nieko. Valstybė yra sudariusi galimybę nedirbančiosioms šiuo draudimu draustis savanoriškai – sudariusi tokią draudimo sutartį moteris, pati susimokėdama nuo kelių iki keliasdešimt eurų per mėnesį, įgytų teisę į vienkartinę motinystės išmoką iš „Sodros“, mokamą prieš gimdymą, tačiau ne į vaiko priežiūros išmoką pirmuosius kūdikio gyvenimo metus. Tačiau tam yra svarbi sąlyga – motinystės išmokos skiriamos ir mokamos, jeigu nėštumo ir gimdymo atostogos prasidėjo praėjus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams po draudimo sutarties įsigaliojimo. Taigi šis draudimas iš bėdos yra tinkamas tik toms moterims, kuriuos planuoja motinystę, o pastojusioms netikėtai, jeigu nesuskubs apsidrausti, šaukštai gali būti jau po pie­tų. Šis draudimas tinkamas tik iš bėdos todėl, kad apsidraudusios savanoriškai įgyja teisę tik į motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Taigi tai nesprendžia problemos iš esmės – susilaukusi kūdikio motina vis tiek pirmaisiais metais negaus išmokų iš socialinio draudimo fondo.

    Sakoma, kad, užsidarius vienoms durims, atsidaro kitos. Taip yra ir šiuo atveju, tačiau ir naujai atsidarančios durys šiuo atveju yra labiau simbolinės. Besilaukiančioms ir neturinčioms teisės į išmokas iš „Sodros“ motinoms jas pradeda mokėti savivaldybės. Iki gimdymo likus 70 dienų, besilaukiančioji gauna vienkartinę 76 eurų išmoką – gimdymui pasiruošti, o kūdikiui gimus, gaunama visuotinė, vienkartinė 418 eurų išmoka bei vėliau 30 arba 58 eurų už vaiką, priklausomai nuo šeimos pajamų kas mėnesį – ir tai viskas. Už tokią sumą motina privalo auginti kūdikį pirmuosius jo gyvenimo metus. Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. teisės į motinystės išmokas neturėjo 6444 moterys, o 2016 m. – 5656 iš maždaug 30 tūkst. gimdančiųjų kasmet, tai yra apie 20 proc. visų gimdančiųjų.

    Dalyje Europos Sąjungos valstybių yra ir kitokia tvarka. Štai mūsų kaimynėje Lenkijoje kiekvienas iš tėvų, įskaitant asmenis, neapdraustus privalomu ar savanorišku sveikatos draudimu, turi teisę į apmokamas motinystės ir tėvystės atostogas. Neturintys draudimo gali gauti 238 eurų dydžio išmoką per mėnesį pirmus metus nuo vaiko gimimo. Švedijoje tvarka panaši: jeigu asmuo, kuriam skiriama tėvystės išmoka, neturi pakankamo darbo stažo, jam mokama 25,6 eurų išmoka už dieną, t. y. 512 eurų  per mėn., ir taip  aštuonis mėnesius po vaiko gimimo. Vokietijoje – 300 eurų per mėn. 12 arba 24 mėnesius. Danijoje bedarbiai asmenys gali gauti motinystės, vaiko gimimo ir tėvystės išmokas iš nedarbo draudimo, o Suomija visas šias išmokas moka visoms moterims, gyvenančioms Suomijoje, – nedirbantieji gauna 23,73 eurų išmoką už dieną, per mėnesį tai sudaro 475 eurus. Kitoje Skandinavijos šalyje, Islandijoje, bedarbės moterys gauna 609 eurų išmoką už mėnesį, o  studentės – 1398 eurus. Dažnu atveju šiose šalyse nedirbančioms moterims mokama išmoka atitinka minimalų išmokos dydį, kurį gauna socialiniu draudimu draustos darbuotojos, taip neskirstant jų į apdraustas ir neapdraustas. Kaip minėta, Lietuvoje šiuo metu minimali motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmoka asmenims, draustiems socialiniu draudimu, yra 228 eurų. Tiek pat vienerius metus gauna ir besimokantys ar studijuojantys asmenys iki 26 metų, o doktorantūros ar rezidentūros studentai – iki 30 metų. Tai ar nereikėtų ir Lietuvoje nustoti nėščiąsias ir motinas skirstyti į draustas ir nedraustas? Ar tikrai valstybė neturi galimybių visoms gimdyvėms ir motinoms, gyvenančioms Lietuvoje, pirmuosius kūdikio gyvenimo metus mokėti bent jau minimalią išmoką? Jei norima iš esmės skatinti šeimas ir remti gimstamumą, reikėtų keisti: a) Išmokų vaikams įstatymą ir padidinti vienkartinę išmoką nėščiai moteriai, neturinčiai teisės gauti motinystės išmokos; b) Ligos ir motinystės draudimo įstatymą siūlant, kad motinystės išmoka būtų mokama ne tik apdraustoms motinoms, bet visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms motinoms. Žinoma, reikalingi saugikliai, kad tuo nebūtų piktnaudžiaujama.

    Piniginė parama šeimai

    Kalbant apie piniginę paramą vaikui ir jo šeimai, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Lietuvoje tikrai apie viską pagalvota, tačiau, įvertinus paramos sumas ir sąlygas, lieka neatsakytų klausimų. Ar tikrai matome šeimą ir vaikų auginimą kaip prioritetą? Ar šeimos stiprinimo politika neapsiriboja varnelės padėjimu ties vienkartinės išmokos grafa?

    Taigi, kokią piniginę paramą šeimai mūsų valstybė gali pasiūlyti šiandien? Šią paramą pagal pobūdį skirtume į dvi dalis: išmokas, nepriklausančias nuo šeimos turto ir pajamų, ir tokias, kurios teikiamos įvertinus gyventojų turtą bei pajamas. Natūralu, kad piniginė parama šeimai yra orientuota į patį šeimos ir tėvystės faktą nei į turtines aplinkybes, tad pirmoji išmokų grupė daug gausesnė ir paramos galimybė atsiranda jau tada, kai moteris dar tik laukiasi kūdikio. Visgi piniginė parama nėščiai moteriai, jei ji neturi teisės į motinystės išmokas, yra graudžiai maža – šiandien viso labo vienkartiniai 76 eurai. Apie tai jau rašėme ankstesniuose šio straipsnio skyriuose. Todėl tik priminsime, kad 2016 m. 20 proc. besilaukiančių moterų buvo nedirbančios arba nepakankamai dirbusios, kad gautų motinystės išmokas. Ar tie 76 eurai kaip nors esmingai padeda šioms moterims pasiruošti gimdymui ir būsimiems šeimos rūpesčiams, ar tai tik valstybinė varnelė, padėta į naujos gyvybės istoriją?

    Gimus vaikui, jo gimdytojai be jokių papildomų sąlygų (tiesa, yra reikalavimas vaiką registruoti) gauna vienkartinę 418 eurų išmoką. Tai galioja ir įsivaikinus, o galimybė šią išmoką gauti, jei anksčiau nebuvo išmokėta, išlieka ir suteikus vaikui globą šeimoje ar šeimynoje. Išties gražus valstybės indėlis, jei ši suma pridedama prie gaunamų motinystės išmokų. Deja, kaip minėta, daliai motinų (ypač jei tai vienišos motinos) ši vienkartinė parama ir liks tik vienkartinio pradžiuginimo prisiminimu, pridedamu prie kasmėnesinių 30 eurų vadinamųjų „vaiko pinigų“. Tik, žinia, prisiminimais sotus nebūsi…

    „Vaiko pinigai“, nepaisant juos diskredituojančio sprendimo panaikinti PNPD, vėlgi būtų šiokia tokia parama šeimai – ypač jei auginama 3 ar daugiau vaikų (tada suma vaikui didėja iki 58 eurų, o vėliau gaunamos kiek mažesnės 45 eurų išmokos). Visgi žvelgiant iš šeimos, o ne iš valstybės biudžeto eilutės pozicijų, gerovės pojūtis įmanomas tik esant pakankamoms vaiko priežiūros atostogų išmokoms. Suprantama, valstybė negali visiems užtikrinti aukšto gyvenimo lygio (nors gerovės valstybė visada to siekia), tačiau bent pirmuosius dvejus, o gal ir trejus vaiko metus, kol šeima išgyvena ypatingos socialinės ir fizinės įtampos laikotarpį, „vaiko pinigų“ sumose galėtų kur kas svariau atsispindėti gerovės valstybės požiūris į šeimą, vaikystę ir tėvystę.

    Valstybė yra įvertinusi šeimoms kylančius sunkumus, gimus vienu metu daugiau kaip vienam vaikui. Dvejus metus, jei gimę 2 vaikai, kas mėnesį yra skiriamos 152 eurų išmokos. Gimus trims ir daugiau vaikų, išmokos atitinkamai didinamos minėta suma.

    Įsivaikinus, tačiau neturint teisės gauti vaiko priežiūros išmokų, vienam iš įtėvių dvejus metus priklausytų kasmėnesinė 304 eurų parama. Iš tiesų labai svarbu, kad valstybė remia vaiko galimybę visavertiškai augti jį įvaikinusioje šeimoje. Vėlgi klaustume, kodėl tokia parama neskiriama vaikui augant jo pirminėje šeimoje, kai tėvai ar vienintelė motina (ar tėvas) nėra drausti ligos ir motinystės draudimu? Gal tiesiog reikėtų mažiau skirtingų išmokų rūšių, tačiau adekvataus dydžio „vaiko pinigų“, šios išmokos sumas keičiant pagal natūralų šeimos gyvenimo ir poreikių ciklą.

    Tokie savotiški „pagerinti vaiko pinigai“ yra mokami studijuojantiems tėvams (jei bent vienas mokosi ir nė vienas negauna vaiko priežiūros išmokų) – šiandieninė išmoka siekia 228 eurus per mėnesį. Suprantama, kad valstybė akcentuoja studijų, kaip indėlio į būsimą darbinę veiklą, aspektą, tačiau ar šeima ir vaikai apskritai neturėtų būti lemiamas veiksnys? Kuo prastesni tie vaikai, kurių tėvai nestudijuoja, bet taip pat nėra užsidirbę vaiko priežiūros atostogoms? Galbūt studijos jau baigtos, o ir metus įsidarbinti nepavyko. Vaikai juk ne visad planuotai pasibeldžia į mūsų kad ir labai struktūruotą pasaulį. (Prie paramos skiriančiųjų visą savo laiką studijoms tėvų vaikams temiškai glaustųsi ir 57 kasmėnesiniai eurai, kuriais valstybė paremia privalomosios karinės tarnybos kario vaikus.)

    Tėvų globos netekusiais vaikais valstybė rūpinasi pasitelkdama į pagalbą šeimas, šeimynas, globos centrus ar vaikų globos institucijas. Per visą globos (rūpybos) laikotarpį vaikui yra skiriamos kasmėnesinės 152 eurų išmokos (tiesa, sumos ir mokėjimo laikotarpis gali kisti, esant papildomų sąlygų). Kai išvengiama institucinės globos – vaikas globojamas šeimoje ar šeimynoje – mokami ir tos pačios sumos tiksliniai priedai. Galiausiai asmeniui, pasibaigus jam nustatytai globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 2850 eurų parama įsikurti – ne pinigais, bet galimybe mokėti už būstą, paskolą, nuomą ir pan.

    Iš šeimai skiriamos paramos, kai vertinamas gyventojų turtas ir pajamos, išskirtume papildomus „vaiko pinigus“, kurių skaitinės išraiškos tapačios toms, kurias gauna 3 ar daugiau vaikų auginančios šeimos. Na, o besimokančiųjų mokykloje išlaidas padeda sumažinti socialinė parama, skirta gauti nemokamą maitinimą ar mokinio reikmenims įsigyti.

    Statistikos departamento duomenimis, 2016 metais visos socialinės apsaugos išlaidos buvo 5 milijardai 967 milijonai eurų, t. y. 15,4 proc. BVP arba 1 gyventojui teko 2081 euras. Išlaidos išmokoms šeimai ir (arba) vaikams visoje socialinės apsaugos išmokų struktūroje tesudarė 7,8 proc., o beveik 80 proc. jų apmokestinamos. „Sodros“ tinklapis skelbia, kad 2017 metais motinystės, tėvystės bei vaiko priežiūros išmokoms buvo priskaičiuota 271,1 mln. eurų: ši suma išmokėta apie 42–43 tūkst. vaiko priežiūros išmokų gavėjų, motinystės išmokos – 23,2 tūkst. , o tėvystės – 15,1 tūkst. atvejų. Tėvystės vidutinė mėnesio išmoka buvo 852,2 euro, vaiko priežiūros – 374,9, o motinystės vienos dienos vidutinė išmoka 36 eurai.  Tai sumos, neatskaičius mokesčių. Išlaidos išmokoms šeimai ir vaikams tesudaro apie 1,3 proc. BVP.  Taigi piniginės apimtys gana simboliškos. Žinoma, tai tėra vienas paramos šeimai aspektas – tiesioginės išmokos.

    Nepasiturinčios šeimos biudžetui reikšmės turi ir kita socialinė parama: socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų kompensacijos, geriamo ar karšto vandens išlaidų kompensacijos ir kt., bet tai jau kita socialinės politikos plačiąja pras­me tema. Tad nepaleisdami savo žiūros taško – šeimos politikos – toliau pasigilinkime į mokesčių politiką, darančią tiesioginę įtaką šeimos ir vaikų gerovei. Ar tokią mokesčių politiką turime?

    Mokesčių politika šeimai

    2013 metais  dr. Laurynas Kasčiūnas su kolegomis iš Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto paskelbė studiją „Šeimos institutą stiprinanti ir gimstamumą skatinanti mokesčių politika: gerosios praktikos pavyzdžiai ir jų įgyvendinimo galimybės Lietuvoje“. Joje analizuojama šeimą stiprinanti ir gimstamumą skatinanti mokesčių politika, pagrindinį dėmesį skiriant gyventojų pajamų apmokestinimui bei tokios praktikos pavyzdžiams Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje – tai valstybės, kurios lemia Europos Sąjungos madas ir jos ateitį. Autoriai, aptarę gerovės valstybių modelių tipų ypatumus, formuluoja išvadą, kad Lietuvoje nėra aiškios gerovės valstybės politikos, pagrįstos kurio nors modelio – šiaurietiško, kontinentinio, anglosaksiško ar Viduržiemio jūros – praktika. Jie pripažįsta, kad Lietuvos šeimos stiprinimui ir demografijos problemoms spręsti tinkamiausia orientuotis į kontinentinės gerovės valstybės modelį.

    Šio modelio politinės praktikos bazinis principas – ekonominė valstybės parama kurti darnias, stabilias šeimas. Jis įgyvendinamas diferencijuotais mokesčių politikos instrumentais. Čia dominuoja ne tik progresiniai mokesčių tarifai, bet ir gyventojų pajamų apmokestinimas, susietas su asmens šeimine padėtimi. Minėtos studijos autoriai pastebi, kad šiose valstybėse susituokę ar civilinę partnerystę sudarę asmenys laikomi vienu mokesčių mokėtoju, o bendros jų pajamos apmokestinamos taikant dvigubai didesnes progresinio mokesčio tarifų skalės ribinių sumų vertes, todėl šeimai tenkanti bendra mokestinė našta yra mažesnė, nei tėvai būtų apmokestinami atskirai.

    Kitose valstybėse (Lenkijoje, Latvijoje ir kt.) mokami ne tik „vaiko pinigai“, bet ir už vaikus taikomas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis.

    Lietuvoje, nuo 2018 metų sausio 1 d. panaikinus PNPD už vaikus, iš esmės jokios šeimą stiprinančios mokestinės politikos priemonių nebeliko – viskas grindžiama išmokų principu: vienos yra universalios, nepriklausančios nuo šeimos pajamų, kitos – socialinio pobūdžio ir pagrįstos pajamų ir turto vertinimu bei siekiančios pagelbėti skurstantiems.

    Dar 2013 metais Valstybės kontrolė paskelbė mokesčių lengvatų valstybinio audito ataskaitą. Tada buvo suskaičiuota, kad iš viso yra taikoma per 200 įvairių mokesčių lengvatų: pridėtinės vertės mokesčio – net 86, gyventojų pajamų – 49, nekilnojamojo turto – 26, pelno – 22, akcizų – 17 ir t. t. Šiandien šis priemonių repertuaras kiek kitoks. Ekspertai pripažįsta, kad, taikant mokesčių lengvatas, atsisakoma dalies biudžeto pajamų, todėl lengvatos vertintinos kaip biudžeto išlaidos, taigi tam tikrų sričių asignavimai, tų sričių finansinis rėmimas.

    Finansų ministerijos duomenimis, 2017 metais dėl mokesčių lengvatų taikymo į biudžetą nebus sumokėta apie 1 milijardas eurų, t. y. dešimtadalis viso biudžeto. Taigi lengvatų taikymas yra solidus mokesčių politikos instrumentas, natūraliai keliantis klausimą, koks kiek­vienos lengvatos tikslas, kokia jų nauda, mastas ir kokie valstybės politikos prioritetai jose atsiskleidžia. Toje pačioje ataskaitoje Valstybės kontrolė apibendrina, kad mokesčių lengvatų taikymas gali turėti įtakos, poveikio visuomenei ar verslui aktualioms sritims bei veikloms. Jei peržvelgtume pagrindinių mokesčių lengvatų sąrašą ir jų taikinius, šeimos ar vaikų tiesiogiai jame nerastume – ši sritis nėra prioritetas, ir lengvatų instrumentas Lietuvoje nėra naudojamas kaip būdas šeimoms remti.

    Taigi Lietuvoje nuoseklios, sisteminės socialinės politikos, nukreiptos į tvarios šeimos instituto stiprinimą ir gimstamumo skatinimą, neturime. Dėmesys ir siūlomos priemonės yra skiriamos tam tikriems atvejams: pagalbai daugiavaikėms šeimoms, socialinės rizikos šeimų problematikai, smurtui artimoje aplinkoje, neįgaliųjų integracijai, pirmiausia siekiant mažinti skurdą ir pajamų nelygybę, o ne visuotinai skatinant darnias šeimas. Dauguma taikomų  instrumentų yra iš pasyvios socialinės politikos repertuaro, t. y. pagal tam tikrus kriterijus paskirstomos išmokos ir kita piniginė parama. Šeimą stiprinanti mokesčių politika visiškai nepanaudojama taip, kad gyventojai būtų skatinami dirbti ir kurti stabilias šeimas, galinčias užtikrinti gimstamumo didėjimą, kartu tokiu būdu sistemiškai būtų sprendžiama ir visuomenės senėjimo problema. Gausios mokesčių lengvatos tiesiogiai nesusijusios su valstybės pagalba ir dėmesiu šeimai, vaikų auginimui.

    Neabejotina, kad dabartinė Lietuvos šeimos politika yra per menkas atsakas demografinės situacijos rimtumui, kad ji labiau koncentruota į gana simbolinį skurdo mažinimą, bet ne į šeimos prioritetą. Neturėdami nuoseklios ir į šeimos instituto stiprinimą orientuotos politikos, mes ir toliau kapanosimės tų pačių bevaisių kalbų liūne bei tautos saulėlydžio ūkuose. Todėl neatidėliojant reikalingos ryžtingos priemonės, kuriomis patikėtų visuomenė, kad valstybės ir visuomenės pagrindas yra šeima, kad valstybė ją saugo ir globoja.  Mokesčių susietumas su šeimine padėtimi, mokesčių lengvatos šeimai aktualioms sritims (vaikiškos prekės, mokykliniai reikmenys ir t. t.), ikimokyk­linuko krepšelis, visos dienos mokyklos, darbo ir įsipareigojimų šeimai derinimo galimybių plėtojimas, didinant valstybės prievoles – panašių instrumentų sąrašą galima pildyti, bet svarbiausia – valdžia privalo imtis nuoseklios politikos šeimos gerovei stiprinti. Ar tai netruksime pamatyti? Įgyvendinant Šeimos stiprinimo įstatymą, Vyriausybė įpareigota parengti programą. Šiame dokumente ir turėtų atsispindėti šios valdžios požiūris į šeimos politikos aktualumą. ■

  • ATGAL
    Energetika tarnauja valstybei
    PIRMYN
    Ar Lietuvos Seimas gali sklandžiai dirbti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.