Šeimos politika: pirmieji žingsniai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Šeimos politika: pirmieji žingsniai

  • Data: 2011-06-01
    Autorius: Nerijus ŠLEPETYS

    Straipsnio autorius su šeima. (M. Žilionytės nuotr.)

    Šeimos tema visad yra aktuali ir reikalaujanti papildomo „jautrumo“. Svarstant šią temą galbūt ir juntamas tam tikras vidinis suvokimas, kas yra ir kokia turėtų būti šeima, tačiau kartais stokojama drąsaus požiūrio į šeimą, kaip svarbią dialogo partnerę. Diskusijose skiriamos tarsi dvi viena kitai priešinamos sąvokos: tradicinė ir šiuolaikinė šeima. Tradicinei šeimai suteikiamas tam tikras negatyvumo aspektas, kuriame išryškinamas patriarchato vaidmuo, moters nelygiateisiškumas ir t. t. Šiam požiūriui priešpriešinama „šiuolaikinė“ šeima. Nesiimsime išsamiai svarstyti šių sąlyginių dviejų pozicijų, nes tai būtų klampus istorikų ir etnologų tyrimų objektas. Mus domina valstybės požiūrio į šeimą klausimas ir tolesnė Lietuvos šeimos vizija. Dabartinė Lietuvos šeima svarsto ne tik identiteto klausimus, tačiau susiduria su konkrečiomis psichosocialinėmis problemomis ir iššūkiais. Statistika – negailestinga. Apie 60 proc. santuokų baigiasi skyrybomis, gyvenimas kartu nesusituokus, vienišų tėvų ir vaikų , gimusių ne santuokoje, skaičius liudija, kas yra dabar, bet neparodo krypties, kur link turėtume eiti.

    Matyt, nesutiksime žmogaus, kuris nenorėtų gyventi darnioje šeimoje ar pats turėti tokią šeimą. Nuomonių, pritariančių darnios šeimos idėjai, spektre išryškėja ir vienas pamatinis klausimas: kada du žmonės – vyras ir moteris – tampa šeima? Kai susipažįsta? Kai nusprendžia gyventi kartu? Kai gimsta vaikas? Minėti klausimai suponuoja atsaką į priekaištus, „ar antspaudas ką nors reiškia“.

    Pasisakantys už aiškesnį valstybės požiūrį šeimos klausimais ir siekiantys formuoti ateities šeimos viziją dažnai susiduria su pastabomis, esą nesugebą suprasti šiandienos šeimos ir visuomenės realijų. Mes negalime neigti minėtų iššūkių šeimai, vis dėlto galėtume klausti, ar valstybė turi pakankamai instrumentų formuoti šeimos kaip institucijos viziją. Manytina, kad kylant vertybinei diskusijai, kas svarbiau – individas ar bendruomenė, dažnai lemiamas vaidmuo tenka liberalaus požiūrio nuostatai, kurios jausminės pagavos išraiška galėtų būti „mes jaučiamės šeima“, todėl tarsi netikslinga kažką papildomai reglamentuoti. Akivaizdu, turėtume vengti kraštutinio požiūrio taškų ir siekti konsensuso, nes išryškinę vien tik individo svarbą, galime prarasti ar bent jau susilpninti bendruomeninius ryšius.

    Kažkada teko skaityti apie vieną tyrimą, kurio metu buvo apklausti gyvenantys kartu, bet nesusituokę partneriai. Pasirodo, kad tokioje situacijoje apie 80 proc. moterų manė, kad jos yra „žmonos“ ar „sutuoktinės“, turinčios „šeimą“, o vyrų, panašiai manančių, buvo apie 20 proc. Žinoma, vienas ar kitas tyrimas negali apibrėžti visumos, tačiau išryškina tendencijas ir gali pasiūlyti kryptį, kuria reikėtų valstybei eiti. Liberalioji situacija, kai šeima traktuojama kaip atskirų individų grupė, šeimą redukavo iki namų ūkio, iki vaikų gimdymo ir auklėjimo institucijos ir pan. Kaip žinoma, šeimos išskaidymas per jos atliekamas funkcijas turi negatyvių pasekmių, kurias tenka fiksuoti ir „gesinti gaisrus“.

    Prieš keletą metų Lietuvos Respublikos Seimas pritarė Valstybinei šeimos koncepcijai, kuri nurodė gaires tolesniam įstatyminiam reglamentavimui. Vėliau buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Dabar visuomenei pateikiamas Šeimos pagrindų įstatymas. Iš oponentų pasigirsta balsų, esą šeimos institucijos reglamentuoti nereikia, ir Seimas užsiimąs antraeile veikla. Kitaip mano šeimos politikai neabejinga visuomenės dalis, pažyminti nedovanotiną valstybės abejingumą Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms. Apžvalgininkas Tomas Viluckas straipsnyje „Valstybė be šeimos – pasmerkta“ teigia, kad norėdami būti sąžiningi, turėtume pripažinti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis ir jo nuostatos tėra deklaracijos… Tenka iš dalies sutikti, jog iš tiesų esama tam tikro visuminio požiūrio stygiaus, taigi minėtos įstatymų iniciatyvos šeimos institucijos atžvilgiu turėtų duoti deramą postūmį pačioms šeimoms dalyvauti sprendžiant joms rūpimus klausimus.

    Ką numato šeimos pagrindų įstatymas

    Šeimos pagrindų įstatymas (toliau – Įstatymas) tęsia prieš keletą metų priimtos Valstybinės šeimos koncepcijos nuostatas. Tikėtina, jog įstatymą priėmus,  toliau bus stiprinama šeima kaip institucija.

    Įstatymo rengėjų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, minėtas įstatymas suteiks daugiau galimybių šeimoms dalyvauti formuojant ir įgyvendinant šeimos politiką. Dabartinė Lietuvos šeimos situacija rodo, kad vykdomai šeimos politikai dažnai trūksta kompleksiškumo,  valstybinių ir visuomeninių institucijų tarpusavio veiksmų koordinavimo. Pasak įstatymo rengėjų, siūloma šeima laikyti sutuoktinius, jų vaikus (įvaikius). Taip pat siekiama apibrėžti, kas yra šeima. Įstatyme numatyta, jog šeima laikomi sutuoktiniai – vyras ir moteris. Visuomenėje pasigirdus nuogąstavimams, kad sutuoktiniai, neturintys vaikų, gali būti nelaikomi šeima ir taip būtų diskriminuojami, ministerijos atstovai išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, jog šeima yra ir neturintys vaikų sutuoktiniai. Manytume, logiška yra apibrėžti,  kada šeima valstybės požiūriu tampa šeima. Reikalingas, sakytume, formalus kriterijus – santuoka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad susiklosčiusi ligšiolinė socialinė politika sudarė prielaidas gyventi kartu nesituokus ir turint vaikų, nes taip ekonomiškai palankiau. Žinoma, šių ydingos praktikos momentų Įstatymas pats savaime neišspręs. Reikės ir visuomenės švietimo, ir kompleksiško požiūrio į šeimą kaip instituciją.

    Kitas priekaištas rengėjams buvo dėl galimos ne santuokoje gimusių ar išsiskyrusiose šeimose gyvenančių vaikų diskriminavimo. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų, minėti nuogąstavimai neturi realaus pagrindo, nes įstatymai, formuojantys šeimos politiką, turi užtikrinti kiekvieno žmogaus nediskriminavimą dėl jo šeiminės padėties. Taip pat Konstitucija užtikrina visų piliečių teises.

    Šio Įstatymo preambulė akcentuoja Konstitucijos 38 str., kuriame įtvirtinta nuostata, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Tuo remiantis siekiama užtikrinti šeimos politikos nuoseklumą, konceptualumą ir ilgalaikiškumą,  veiksmų vientisumą ir koordinavimą.

    Šeimos pagrindų įstatymas nustato šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo principus, bendrąsias šeimos politikos formavimo nuostatas, šeimos politikos organizavimą ir valdymą (1 skirsn. 1 str.)

    Įstatymas, nurodydamas šeimos politikos formavimo principus, į šią veiklą įtraukia šeimų organizacijas (teisės aktų tvarka įregistruotos asociacijos, viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai, religinės bendruomenės ir bendrijos) ir su šeimomis dirbančias organizacijas, kurių pagrindinis veiklos tikslas – teikti paslaugas šeimoms ir tėvams.

    Paminėtina, kad šeimos politikos įgyvendinimas grindžiamas 5 esminiais principais. Tai: savarankiškumo, kuris skatintų pačią šeimą veikti savarankiškai, informavimo, kai prieinama forma pateikiama informacija apie įgyvendinamą šeimos politiką, solidarumo, jungiant valstybės ir visuomenės bendras pastangas, teisingumo ir nešališkumo, siekiant lygiai ir teisingai būti objektyviems visų šeimų atžvilgiu. Taip pat kompleksiškumo per visuminį šeimos atliekamų funkcijų užtikrinimą.

    Kaip bus formuojama šeimos politika instituciniu lygmeniu

    7 straipsnio  2 dalies 2 punktas numato, kad Vyriausybė sudaro tarpinstitucinę šeimos politikos komisiją,  Nacionalinę šeimos tarybą ir tvirtina jų nuostatus.

    Ministerijoms pavedama rengti programas ir priemones, skirtas palankiai  šeimos aplinkai kurti. Pažymėtinas išaugęs savivaldos institucijų vaidmuo. Savivaldybės, užuot buvusios tik socialinių paslaugų teikėjomis, tampa šeimos politikos vietiniu lygmeniu formuotojomis. Jos nusistato šeimos politikos savivaldybėje prioritetus (7 straipsnio 5 dalies, 1 skirsnis), steigia šeimos komitetus ar pakomitečius (7straipsnio 5 dalies, 2 skirsnis).

    Minėtoji Nacionalinė šeimų taryba – tai visuomeniniais pagrindais veikianti patariamoji institucija, sudaroma iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokslo ir studijų institucijų, šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų atstovų. Šiai šeimos tarybai pavedama užduotis stebėti, kaip įgyvendinama šeimos politika, vertinti ir teikti pastabas valdžios institucijoms (plg. 10 straipsnio 2 skirsnis)

    Analogiški veiksmai numatyti vietos savivaldos lygmeniu, kai šeimos taryba sudaroma savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui pariteto principu: pusė narių atstovauja savivaldybės institucijoms ir įstaigoms, kita pusė – šeimas atstovaujančioms organizacijoms (plg. 11 str.)

    Teiravomės Šeimos pagrindų įstatymo rengėjų – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų – apie parengtą įstatymo projektą, klausdami apie esminius Šeimų pagrindų įstatymo bruožus. Toliau pateikime ministerijos specialistės mintis apie šį Įstatymo projektą.

    ***

    Monika Kriaučiūnaitė, Šeimos politikos skyriaus vyriausioji specialistė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

    „Vienas iš Šeimos politikos pagrindų įstatymo projekto tikslų – suteikti galimybes šeimoms aktyviai dalyvauti formuojant ir įgyvendinant šeimos politiką. Šeimos gerovė priklauso ne tik nuo to, ką jai gali duoti valstybė, bet ir nuo to, kiek ji pati gali daryti įtaką valstybės politikai šeimai aktualiose srityse. Šiuo tikslu įstatymo projektu siūloma įkurti visuomeniniais pagrindais veikiančią Nacionalinę šeimos tarybą, kuri padėtų užtikrinti visuomenės, visų pirma, šeimos dalyvavimą sprendžiant aktualius šeimos politikos klausimus.

    Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad Nacionalinę šeimų tarybą sudaro Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokslo ir studijų institucijų, šeimų organizacijų ir su šeimomis dirbančių organizacijų atstovai. Taigi šioje taryboje šeimoms ar tėvams atstovautų atitinkamos nevyriausybinės organizacijos. Pažymėtina, kad iš visuomenės buvo sulaukta pastabų, jog siekiant, kad  Nacionalinė šeimos taryba efektyviai veiktų, reikia tarybai suteikti daugiau įgaliojimų, – šiuo metu pastabos svarstomos.

    Daugiausiai abejonių pasigirsta dėl Įstatymo projekte siūlomos „šeimos“ sąvokos, baiminamasi, ar šis Įstatymas į paribį nenustums nesusituokusių tėvų su vaikais. Šie būgštavimai neturi realaus pagrindo. Pačiame Įstatymo projekte pabrėžiama, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, formuodamos šeimos politiką, turi užtikrinti kiekvieno žmogaus nediskriminavimą dėl šeiminės padėties. Be to, Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektu nėra nustatomos socialinės privilegijos, todėl nepagrįsta manyti, kad Įstatymo projekto nuostatos gali pažeisti nesusituokusių tėvų ir jų vaikų teises ar interesus.

    Šiuo metu Įstatymo projektas derinamas su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene.  Įstatymo projektas, patobulintas pagal gautas pastabas ir pasiūlymus, bus teikiamas Vyriausybei.“

  • ATGAL
    Bin Ladeno mirtis: JAV užvertė puslapį, bet ne knygą
    PIRMYN
    R. Dagys: reikia atkurti pagarbą šeimai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.