Sekminės Vepriuose | Apžvalga

Įžvalgos

  • Sekminės Vepriuose

  • Temos: Religija
    Data: 2011-07-14
    Autorius: Rasa BAŠKIENĖ

    (V. Niedvarienės nuotr.)

    Piligriminės kelionės – tai kelionės į šventas vietas, kuriose galima bendrauti su Dievybe. Šios kelionės visais laikais buvo būdingos įvairioms religijoms: tiek pagonims, tiek budistams, tiek krikščionims, musulmonams ar judėjams. Krikščionių piligriminės kelionės į Jeruzalę prasidėjo jau II amžiuje, siekiant aplankyti ir apeiti vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus kančia.

     Kryžiaus kelias

     Apokrifiniai duomenys liudija, kad Švč. Megelė Marija, Jėzaus Kristaus motina buvo pirmoji piligrimė, apėjusi savo Sūnaus Kančios kelią. Po Sūnaus nukryžiavimo Ji, leisdamasi nuo Golgotos kalno (Kristaus nukryžiavimo vietos,) aplankė ir apmąstė Sūnaus kankinystę. Nuo Piloto rūmų iki Golgotos (Kalvarijos) kalno Švč. Marija suskaičiavo 1361 žingsnį, o vėliau Efeze, gyvendama pas šv. Joną, ji įrengė Kryžiaus kelio stotis. Kalvarijų Kryžiaus Kelias yra ypatinga piligrimystės rūšis, paplitusi pasaulyje jau pirmaisiais krikščionybės amžiais. IV a. piligrimė Eterija savo veikale „Peregrinatio ad loca Sancta“ („Piligriminė kelionė per šventąsias vietas“) aprašo vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus kančios įvykiais. Piligrimai vykdavo aplankyti Kryžiaus kelią, kur melsdamiesi ir atgailaudami galėjo labai giliai ir asmeniškai išgyventi Dievo Sūnaus kančią, prašydami atleidimo malonės sau ir artimiesiems. Palestiną užėmus musulmonams, tikintieji prarado galimybę lankytis Šventojoje Žemėje, tad Kryžiaus kelio stotys jau V a. pradėtos statyti Europoje.

    Prasidėjus Kryžiaus karams ir krikščionims atsikovojus iš musulmonų Šv. Žemę, 1219 m. šv. Pranciškaus pageidavimu pranciškonams buvo skirta privilegija ją saugoti. XV a. Nyderlandų pranciškonų vienuolynuose pradėtas kurti Kryžiaus kelio stočių kultas, vėliau paplitęs visoje Europoje. Be pranciškonų Kryžiaus kelio stotis steigė ir dominikonai, kurie sukūrė Kalvarijas, t.y. daugiaplanes Kryžiaus kelio stotis, kurių turinį sudarė ne tik Kristaus kančios Kryžiaus kelias, bet ir Švč. M. Marijos takeliai. Tai didžiosios dominikoniškojo tipo Kalvarijos. Steigiant Kalvarijas buvo vadovaujamasi Biblijoje ir krikščioniškoje tradicijoje pateiktu Jeruzalės planu, vietovių pavadinimais, statiniais, atstumais tarp stočių, netgi vietovės reljefu. Manoma, kad pirmosios Kryžiaus kelio stotys Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įsteigtos remiantis Mikalojaus Kristupo Radvilos, vadinamo Našlaitėliu, įspūdžių iš kelionės į Jeruzalę 1582–1584 m. aprašymais.

     Kalvarijos Lietuvoje

     1637–1642 m. Žemaitijoje, Gardų kalvose, buvo įsteigtos pirmosios Kalvarijos su 19 stočių, o 1664–1669 m. vyskupo Jurgio Bialozaro ir Liublino dominikonų iniciatyva Verkių apylinkėse įrengta Vilniaus Verkių Kalvarijų 35 stočių Kryžiaus kelias ir 12 stočių Marijos takeliai. Įvairių šaltinių duomenimis, Europos paskutinės didžiosios dominikoniškojo tipo Kalvarijos buvo pastatytos Lietuvoje, Vepriuose. Teigiama, kad per 1846 m. Sekmines ten buvo apeiti Kryžiaus keliai ir Marijos takeliai.

    Prof. Alfonsas Motuzas, muzikologas, etnologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, mokslinėje monografijoje „Veprių Kalvarijos“ labai išsamiai aprašo Kalvarijų kulto istoriją Palestinoje ir Europoje, išskirdamas keturis tipus: 1) 5–12 stočių Kryžiaus kelias; 2) Didžiosios, dominikoniškojo tipo Vilniaus Kalvarijos; 3) Mažosios, pranciškoniškojo tipo Kalvarijos; 4) Kalvarijų tipo Kryžiaus keliai. Lietuvoje šiuo metu yra septynios Kalvarijos: trejos Didžiosios Kalvarijos (Žemaičių Kalvarijos, Vilniaus, Veprių), dvejos – Kalvarijų tipo Kryžiaus kelių (Mosėdyje ir Tytuvėnų bernardinų vienuolyne), ir dvejos Mažosios Kalvarijos (pranciškoniškosios, 14 stočių), veikiančios Beržore ir Tveruose.

    Žemėlapis iš prof. A. Motuzo knygos "Veprių Kalvarijos. Istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai Aspektai"

     

     Veprių Kalvarijos

     Vepriai (Ukmergės r.) – miestelis prie Šventosios upės beveik Lietuvos centre – minimi dar XIV a. metraščiuose. Kryžiuočiai šį miestelį vadino Weppre. Čia buvo apsupta piliakalnių alkavietė, taip pat stovėjo pilis, kurią, pasak Vygando Marburgiečio kronikos, apgulė ir paėmė kryžiuočiai 1384 m. Veprių dvaras žinomas jau nuo XVI a., jį valdė kelios garsios giminės, o paskutiniai valdytojai buvo grafai Broel-Pliateriai. Veprių pakraštyje stovi 1772 m. Baro konfederacijai atminti pastatytas koplytstulpis, vietinių vadinamas Baltuoju Kryžiumi. TarpukariuVepriai buvo Ukmergės apskrities valsčiaus centras. 1924 m. dvare buvo įkurta Žemės ūkio mokykla. Iš Veprių apylinkių yra kilę poetas Petras Vaičiūnas, garsus muziejininkas ir dailės istorikas Paulius Galaunė. Vepriuose veikia kraštotyros muziejus, įkurtas ir prižiūrimas Jono Žentelio, pedagogo ir didelio šviesuolio.

    Istoriniai šaltiniai liudija, kad Veprių Kalvarijos buvo įrengtos susipykus Upninkų ir Veprių miesteliams. Kivirčas kilo dėl bažnyčios. Sugriuvus Upninkų bažnyčiai, caro valdžia neleido jos restauruoti, tad Vilniaus arkivyskupijos administratorius nutarė įkurti parapiją Vepriuose, o Upninkų bažnyčios inventorių pervežti į Veprių bažnyčią. Upninkiečiai neleido paimti inventoriaus, riaušės tarp jų ir vepriškių truko pusantros paros. Riaušes laimėjus vepriškiams, upninkiečiai boikotavo naująją bažnyčią. Vepriškiams kilo dilema, ką daryti, kad parapijos bažnyčia nebūtų tuščia. Buvo iškelta idėja Vepriuose įkurti Kalvarijas. Šios idėjos autorystės yra trys versijos: pirmoji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir netoliese (Milašiūnuose) veikusio dominikonų vienuolijos namų iniciatyva; antroji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir dvarininko iniciatyva, ir trečioji, kad tai lenkų ir lietuvių maldininkų nesantaikos problemos Vilniaus Kalvarijose, rezultatas.

    Kalvarijų planas buvo parengtas Vilniaus Kalvarijų pavyzdžiu, statant vartus ir koplytėles, o iš Jeruzalės viena maldininkė atvežė dvylika maišelių šventosios žemės. 1846 m. Vepriuose pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai. Veprių Kalvarijas sudaro 35 stotys, kurių ilgis 6,7 km, ir 12 Marijos takelių (2 km ilgio). Kalvarijų Kryžiaus kelias eina palei kapines, mišku, kerta Cedrono upelį, vėliau paežere grįžtama į bažnyčios šventorių, kur įrengtos paskutinės 6 stotys.

    (V. Niedvarienės nuotr.)

      Sekminių šventė Vepriuose

     Pagal seną katalikišką tradiciją Kalvarijose Kryžiaus keliai apeinami švenčiant Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę, kai, kaip rašoma Šv. Rašte, ant Jėzaus mokinių būrelio nusileido Šv. Dvasia. Mūsų protėviai per Sekmines apkaišydavo trobas ir gyvulius žalumynais, berželių šakomis. Sekminių šventė susijusi su gyvybės vaisingumu, augimu, simbolizuojančiu Šv. Dvasios plitimą visame pasaulyje. Sekminės yra trečioji pagal svarbą katalikiška šventė, kurioje gražiai dera katalikiški ir pagoniški apeiginiai papročiai.

    Vepriuose Sekminės švenčiamos tris dienas: penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Nuo seno į šią šventę suvažiuodavo minios maldininkų, jų skaičius ypač pagausėjo lenkams okupavus Vilniaus kraštą ir lietuviams praradus galimybę lankytis Vilniaus Verkių Kalvarijose. Maldininkai atvykdavo arkliais pakinkytais vežimais iš tolimų vietų, apsistodavo pas vietos gyventojus, nakvodavo daržinėse ant šieno. Miestelyje vykdavo jomarkas, visur būdavo pristatyta daugybė arklių su vežimais. Viena po kitos rinkdavosi žmonių grupės, vietinių vadinamos „partijomis“, ir, vedamos „pravadnykų“, giedorių ir muzikantų, eidavo Kalvarijas. Einama būdavo 4–5 valandas, tad maldininkai pavargdavo. Pakelėse vietiniai gyventojai paruošdavo kibirus su vandeniu ir puodelius jam pasisemti, tačiau kai kurie maldininkai vėliau eidavo atsigauti į miestelio aludę.

     Prof. A. Motuzas, nagrinėdamas istorinius, etnologinius ir etnomuzikologinius Veprių Kalvarijų aspektus, atkreipia dėmesį į pagoniškų ir katalikiškų tradicijų susipynimą. Pakeliui iš pirmosios Kalvarijų stoties į antrąją praeinamos miestelio kapinės, prie kurių sustoję maldininkai giesme „Viešpaties angelas“ pagerbia mirusiuosius. Toliau einama mišku. Nusileidus nuo kalvelės, brendama per Cedrono upelį. Šv. Rašte aprašyta, kaip „Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Cedrono upelio, kur buvo sodas“ (Jn 18, 1). Maldininkai, brisdami per upelį, prausdavosi jo vandeniu ir pasirinkdavo akmenėlių, kuriuos parsinešdavo namo. Perbridę upelį maldininkai keliais užeidavo į vadinamąjį Ubagų kalną, kur jų jau laukdavo elgetos. Visi šie papročiai būdingi tiek katalikiškoms, tiek ir pagoniškoms tradicijoms. Vėlių gerbimo kultas buvo plačiai paplitęs senovės Lietuvoje, o vanduo nuo senų laikų buvo garbinamas, šventyklos ir alkavietės senovės Lietuvoje buvo statomos upių santakose. Gi krikščionys krikštijami vandeniu, kunigai per mišias juo šlaksto žmones.

    Senovėje akmenys taip pat turėjo sakralią prasmę, jie buvo statomi šventyklose, tad gal taip galima vertinti akmenėlių rinkimą iš upelio. Apie akmenis pirmieji krikščionių piligrimai dar 570 m. rašė : „<…> vietoje (pretorijuje) yra keturkampis akmuo, kurį maldininkai liečia irjudina, nes ant jo buvo užkeltas ir tardomas Viešpats ir ten išliko jo kojų pėdsakai“ („Veprių Kalvarijos“, A.Motuzas). Dar ir mūsų laikais tikima akmens gydomosiomis savybėmis.

    (V. Niedvarienės nuotr.)

    Pagarbą kalnams ir kalvoms liudija tokie senoviniai pavadinimai kaip Perkūnkalnis, Šventkalnis ir kt. Buvo laikoma, kad kalnuose gyvena dievybė. Krikščioniškoje tradicijoje Siono kalnas minimas kaip viena Kryžiaus kelio stočių. Paprotyje lipti keliais į Ubagų kalną susilieja dvi religijos: krikščionybė ir pagonybė.

    Elgetų maldos buvo laikomos labai veiksmingomis, buvo manoma, kad jos turi galią padėti sergantiems, tad žmonės mielai dalydavo elgetoms išmaldą, o šie dažnai ir susimušdavo dėl jos.

    Dar vienas įdomus paprotys, kurio ištakos siekia ikikrikščioniškus laikus – tai grojimas įvairiais muzikos instrumentais: kanklėmis, švilpynėmis, dūdmaišiais. Anot Veprių legendos, senovėje čia gyvenęs kunigaištis Gelvainis, kurio gražiąją dukrą Geldutę kartu su jos kraičio skrynia saugojusios ežero laumės. Kartą piktosios laumės, sumaniusios pavogti Geldutę su visa jos skrynia, pagrobusios ją iš namų, nuleidusios į ežero dugną ir prirakinusios vargšelę grandine. Legenda sako, kad Geldutė naktimis iškylanti į ežero paviršių ir grojanti kanklėmis. Daugybė jaunuolių, traukdavę vaduoti Geldutės, gaudavę galą ežero dugne. Grojimas kanklėmis itin būdinga Veprių krašto tradicija.

     Sovietiniai persekiojimai

     Sovietiniais laikais Lietuvos šventąsias vietas buvo stengiamasi išnaikinti. 1962–1963 metais tiek Veprių, tiek Vilniaus Kalvarijos buvo nugriautos. Tik Žemaičių Kalvarijoms pavyko atsilaikyti, žmonėms ryžtingai pasipriešinus ir organizavus budėjimą prie jų. Vepriuose žmonės kryželiais ir gėlėmis pažymėdavo buvusių stočių vietas ir toliau organizuodavo Kryžiaus kelio eisenas. Vietiniai sovietų aktyvistai dėjo daug pastangų neleisti žmonėms dalyvauti Sekminių eisenoje, atšaukdavo autobusus, tikrindavo vykstančius žmones, bet šios pastangos ėjo veltui. Per Sekmines tiesioginiais ir aplinkiniais keliais suplaukdavo minios žmonių, sovietiniams veikėjams konstatuojant faktą, kad „religinių fanatikų skaičius nemažėja“…

    (V. Niedvarienės nuotr.)

    1989 m. per Sekmines buvo atšventintos Veprių Kalvarijos, vėliau aukotojų lėšomis buvo atstatytos koplytėlės.

    ***

    Veprių Sekminių Kalvarijos labai populiarios ir mūsų laikais: dabar čia suvažiuojama moderniais automobiliais, kai kurios tradicijos irgi „sumodernėję“: kẽliais nebeinama, ubagų nebesimato, giedotojų ne tiek daug, tačiau ši sena tradicija gyva žmonių širdyse, mokslinėse monografijose, maldynuose, giesmynuose ir kompaktinėse plokštelėse ir išlieka kaip unikalus krikščioniškos etninės kultūros paveldas Lietuvoje.

    Autorė dėkoja gerb. prof. Alfonsui Motuzui už vertingas pastabas ir galimybę pasisemti žinių iš jo knygos „Veprių Kalvarijos. Istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai“.

  • ATGAL
    Atsiminimai apie Joną Jablonskį
    PIRMYN
    Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą jau turime
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.