Sergėjus Jovaiša: visada stengiausi su knygomis nesiskirti | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Sergėjus Jovaiša: visada stengiausi su knygomis nesiskirti

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    TSRS krepšinio čempionato finalas dėl aukso medalių tarp CASK ir Kauno „Žalgirio“ komandų. („Žalgiris“ laimėjo auksą). „Žalgiriečiai“ (iš dešinės): Voldemaras Chomičius, Algirdas Brazys, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Arvydas Venslovas ir kt. E.Macevičiaus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo ) nuotrauka

    „Apžvalga“ tęsia savo pokalbių ciklą su politikais apie jų skaitymo įpročius. Šį kartą mūsų pašnekovas – Sergejus JOVAIŠA. Su S. Jovaiša bendravome ne tik apie skaitymą, kultūrą, spektaklius ir muziką, bet ir apie jo įvairiabriaunę asmenybę ir, žinoma, knygas, padėjusias ją formuoti.

    Visuomenėje esate žinomas ir kaip buvęs krepšininkas, o dabar esate politikoje. Gyvenime Jums teko padirbėti įvairiose srityse. Esate užimtas žmogus, sakykite, ar pavyksta rasti laiko skaitymui?

    Pasistengsiu kalbėti sąžiningai. Šiuo metu per metus perskaitau tik vieną dvi knygas. Ar susikaupimo, ar valios stoka, ar tas visagalis internetas atima skaitymo laiką. Visgi iš naujesnių knygų ar iš to, kas mane domina, dar pasirenku ir „suvalgau“ vieną kitą.

    Esate knygos „Krepšinio aistrų sūkury“ bendraautoris, buvote Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, dirbote Lietuvos radijuje ir televizijoje. Kaip gimė knygos idėja?

    Gyvenime man patinka išbandyti naujas veiklas. Nelabai noriu būti vertinamas tik iš vienos pusės. Nors štampas išlikęs, bet, manau, ir kolegos įsitikino, kad galiu kalbėti ir kitomis temomis ir galbūt pasiūlyti kokius nors įdomesnius sprendimus. Knyga „Krepšinio aistrų sūkury“ nebuvo mano idėja, ją sugalvojo žurnalistas Bronius Čekanauskas. Aš buvau tik savo atsiminimų liudininkas. Žurnalistas tai užrašė ir išleido. Sutikau tai daryti tik dėl vienos priežasties – pats to niekada nebūčiau padaręs, o noras užfiksuoti prisiminimus ir istoriją apie savo sportinį gyvenimą buvo. Aišku, jei dabar reikėtų rašyti tą knygą iš naujo, ji būtų tikrai kitokia, nes ne viską, ką norėjau, galėjau atskleisti.

    Ar vis dar esate Žurnalistų sąjungos narys?

    Ne. Kažkada po savo sportų, grįžęs į Lietuvą iš Vokietijos, kurioje gyvenau keletą metų, sulaukiau Vido Mačiulio, Kauno žurnalistų sąjungos pirmininko, pasiūlymo dalyvauti jo vedamoje laidoje „Krepšinio pasaulyje“. Tai buvo vienas iš tų mano pabandymų. Norėjau save išbandyti, ar galėčiau ką nors toje srityje nuveikti. Ten ir dirbau ne taip jau trumpai, kol neatsirado naujų iššūkių. Būdamas ten galėjau vadintis šiek tiek žurnalistu. Buvau komentatorius, apžvalgininkas.

    Ar tiesa, kad nusifilmavote Vytauto V. Landsbergio filme „Kai aš buvau partizanas“? Dar viena veikla, kuri atrodo visai nesuderinama arba bent tikrai iškrentanti iš Jūsų gyvenimo konteksto. Gal galėtumėte pasidalyti istorija, kaip atsidūrėte šiame filme? Galbūt teko domėtis partizanų judėjimu, skaityti atsiminimų?

    Visą gyvenimą mėgau teatrą ir viską, kas su juo susiję. Būdamas moksleiviu vaidinau dramos būrelyje, paskui šiek tiek teko susidurti su kultūros namų teatro studija. Vienas režisierius mane buvo pakvietęs į gana rimtą spektaklį. Žodžiu, man tai nuo vaikystės patiko. Pažintis su teatru ir bendravimas su aktoriais tęsėsi, ypač man gyvenant Kaune, kur būdamas Kauno „Žalgirio” komandos nariu bendraudavau su Kauno dramos teatro aktoriais. Rengdavome bendrus pobūvius, dalyvaudavome premjerose. Ir dabar gerą, subtilų spektaklį žiūriu su dideliu susidomėjimu, išsižiojęs. Tačiau man tai neturi būti paties aukščiausio lygio teatras. Man patinka ir jaunatviški, ir vaikų teatro pasirodymai. Man patinka, kai žmonės persikūnija į personažus ir, jei jiems tai pavyksta, pajaučiu didelį malonumą tai stebėdamas. Į Vytauto V. Landsbergio pasiūlymą suvaidinti nors ir epizodinį vaidmenį rimtame filme atsišaukiau su dideliu susidomėjimu. Žavėjo mintis pabūti šalia garsių aktorių, pamatyti iš vidaus tai, kaip jie „gamina“ tą kokybišką produktą. Ten vaidino ir a.a. Algimantas Masiulis ir daugelis kitų garsių aktorių: R.Staliliūnaitė, G. Storpirštis. Pabuvau aš tame būryje, esu užfiksuotas toje juostoje, o kaip jau pavyko, taip. Režisierius man parinko ne pačius prasčiausius kadrus, tik vaidmuo buvo baisus. Buvau stribas, kuris kovojo prieš partizanus, prieš prijaučiančius partizanams. Aš pasistengiau būti kontroversiškas, šiek tiek atjautus, impulsyvus. Toks mano pasirodymas, kad ir trumpas, žiūrovų buvo sutiktas gana palankiai, žaismingai.

    Kalbant apie partizanų literatūrą, viešėdamas Amerikoje apsistodavau lietuvių šeimose, kurių asmeninėse bibliotekose teko pamatyti vieną kitą knygą apie tikrą partizanų kovą. Kai kurios tų knygų buvo parašytos pačių partizanų, jau išvykusių į Ameriką. Jiems visada prijaučiau, nes man jie atrodė kaip didvyriai be šanso nugalėti, aukojo save, savo brangiausią turtą – gyvybę.

    Mėgstate teatrą. Kokiame paskutiniame spektaklyje teko apsilankyti?

    Paskutinis, kuris man paliko didelį įspūdį, buvo Valentino Masalskio eksperimentinė grupė. Tikslaus pavadinimo nepamenu, bet tai buvo modernus spektaklis su įvairiais teatralikos elementais, kurių tradiciniame teatre nepamatysi. Jis vyko teatro dienose Anykščiuose, negalėjau praleisti puikios progos pamatyti šį vaidinimą. Tuo labiau kad mudu su V. Masalskiu esame seni pažįstami nuo Kauno laikų. Kitas spektaklis, kuris paliko įspūdį, buvo Rimo Tumino režisuotas „Dėdė Vania“. Originalus lietuvių režisieriaus spektaklis. Toks, kuris prikausto dėmesį, o iš jo išeini dar būdamas transe.

    Siauras požiūris Jums, matau, nebūdingas. Žaidėte krepšinį, lankėte dramos būrelį, tapote žurnalistu, o dabar ir politiku. Norėjau paklausti, kokia literatūra jus formavo vaikystėje, paauglystėje?

    Vienareikšmiškai man daugiausiai įtakos turėjo knygos. Mano pirmoji perskaityta knyga – „Heklberio Fino nuotykiai“. Mane sužavėjo istorijos apie vaikus, jų išdaigas. Pradžioje pasidaviau į panašaus turinio – nuotykinės literatūros – paieškas. Paskui į rankas pakliuvo Tomas Main Ridas, Žiulis Vernas, Aleksandras Diuma, Džekas Londonas – tie autoriai, kurie formavo mano pasaulėžiūrą. Esu jiems dėkingas už tai, kad sužinojau tai, ko nematydavau aplinkui.

    Tėvai Jums skaitydavo?

    Žinoma, bet greit knygas pradėjau rinktis pats. Kinas ir aplinkos stebėjimas, lyginimas, gretinimas to, ką žinau, ko nežinau, patirties ieškojimas.

    Ar pats skaitėte savo vaikams?

    Vaikams skaitydavau ir sekdavau pasakas ar kokias nors istorijas, dažnai paties išgalvotas, susijusias su kokiais nors fantastiniais elementais, bet stengdavausi tai padaryti įtaigiai. Džiaugdavausi, kai kuri nors istorija taip patikdavo, kad būdavau prašomas ją pakartoti po keletą kartų. Tekdavo tą ir daryti.

    Ar yra viena knyga ar knygų serija, kurią galėtumėte išskirti? Kaip ji atsirado Jūsų bibliotekoje?

    Teodoro Dreizerio knygos. Aš skaitydavau daug ir, atrodo, bibliotekose jau neberasdavau sau tinkamų knygų. Žinoma, bibliotekose visko nebuvau perskaitęs, tačiau visada galėjau ką nors paskaityti iš namų bibliotekos. Tad pasiskundžiau tėvui, kad nebeturiu ką skaityti. Jis man pasiūlė T. Dreizerio knygą, kuri pagal minties lygį yra „išaugusi“ iš vaikiškų knygų mąstysenos. Tada man buvo keturiolika, penkiolika metų. Namuose buvo „Finansininkas“ ir „Stoikas“, o vėliau sužinojau, kad tai buvo trilogija, tad bibliotekoje radau ir „Titaną“. Mane užkabino tai, kad šios knygos buvo tarsi kelrodė žvaigždė gyvenimą pradedančiam jaunuoliui: kaip rinktis gyvenimo kelią, verslo pradmenys. Man patiko jose per vieno žmogaus istoriją vaizduojamas gyvenimas su pakilimais ir kritimais. Žinoma, ta istorija mane sudomino ne tik dėl ekonominės pusės, bet ir emocinės, kokios įtakos žmogui turi pakilimai ar nuosmukiai. Man tada ta knyga paliko didelį įspūdį, nes tai buvo visiškai kitokia literatūra, palyginti su ta, kurią buvau skaitęs iki tol. Ši trilogija man labiausiai įstrigo dėl išlikusio stipraus poveikio.

    Minėjote, kad dabar laiko skaitymui neatsiranda tiek, kiek norėtumėte. O kokia situacija buvo studijų metais? Ar be grožinės literatūros skaitydavote dar ką nors, pavyzdžiui, mokslinę akademinę literatūrą?

    Mokslo metais skaičiau ir specialios, mokslinės, literatūros, tačiau nebuvau pats uoliausias studentas dėl užimtumo sporte. Studijų metais man įstrigo mūsų dekano Makarevičiaus paskaita, kurioje jis mums papasakojo apie laisvąją rinką, kapitalistinius ekonomikos niuansus. Tais laikais buvo viena ekonomika, o dekano žodžiai paskatino domėtis, kokia dar yra ekonomika. Tuomet specialios literatūros net nebūdavo. Tačiau ir nereikėjo, tada viskas buvo kitaip sudėliota.

    Ar skaitote šiuolaikinę literatūrą?

    Taip, stengiuosi. Tikriausiai visiems teko perskaityti Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, o šiuo metu skaitau ir vis niekaip negaliu pabaigti Umberto Eco „Prahos kapines“. Tai labai vertinga knyga net politikoje. Buvau labai susidomėjęs Frydrichu Nyče. Jis padarė man tam tikrą poveikį.

    Iš Jūsų paminėtų autorių pasigedau lietuvių. Ar skaitote lietuvių autorių kūrybą?

    Mane domina naujųjų rašytojų kūryba. Kartais paskaitau Jurgos Žąsinaitės ar Doloresos Kazragytės kūrybą. Anksčiau ji buvo aktorė, bet nusprendė rašyti. O istorijos tokios paprastos, gyvenimiškos, parašytos neįmantria kalba. Anykščiuose mes turime savą rašytoją Rimantą Vanagą. Anykščiai klasikų turėjo daug, pradedant A. Baranausku, Žukausku, J. Tumu-Vaižgantu, o dabar yra R. Vanagas – gyvas klasikas, kaip mes juokaujame. Man įdomu ir jo kūrybą paskaityti. Viena jo knygų vadinasi „Žali žydų plaukai“. Tai rimtas, gal net analitinis žydų gyvenimo aprašas. Arba „Niurksi plūdė ir širdis“ – nuotaikingos istorijos apie mano kraštiečius.

    Ar esate patenkintas dabartine kultūros politika, kultūros rėmimu?

    Yra toks posakis: „Geras menininkas – tik alkanas menininkas“. Aš esu kategoriškai prieš. Menininkas iš pašaukimo suras galimybę kurti, ar jis alkanas, ar jis sotus, ir pats pasirinks tos savo soties ar alkanumo būvį. Jeigu jis tikrai nori kurti, aš tikiu, kad savo terpę, iš kurios galės pragyventi, suras. Kas man nepatinka, tai pseudokultūra. Man labai svarbu kokybė. Tačiau dabar televizijoje, mano nuomone, yra per daug pseudo žvaigždžių. Man tai ne tik nepatinka, bet ir erzina. Man mergaitė su suplyšusia suknele yra žymiai įdomesnė negu išsiblizginęs ar krūtinę išpūtęs žmogus, laikantis save „žvaigžde“. Nors jį tokiu pavadino žiniasklaida ir tikriausiai netgi juokais, norėdama turėti tam tikrą pajuokos objektą. O tas pseudovedėjas net nesupranta, kad iš jo juokiasi, eina į viešumą ir gadina nervus tokiems kaip aš. O blogiausia yra tai, kad tokie pseudo menininkai atima erdvę ir laiką, kuris galėtų būti skirtas tikrai gabiems žmonėms, juos išstumia ir užgožia. ■

  • ATGAL
    Rankraščių trauka arba neatskleistos A. Baranausko dienoraščio paslaptys
    PIRMYN
    Balkanų peizažas: nuo Serbiškos pilkumos iki Graikiškų karščių
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.