Simonas Bernotas: Kūryba – nuolatinių kitimų ir galimybių beribiškumas | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Simonas Bernotas: Kūryba – nuolatinių kitimų ir galimybių beribiškumas

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Simonas Bernotas (Sauliaus Vasiliausko nuotrauka)

    Šį mėnesį kviečiame susipažinti su Simonu BERNOTU. Vilniaus universitete lietuvių filologiją ir ispanų kalbą studijuojantis jaunuolis jau ne vienerius metus publikuoja savo kūrybą įvairiuose leidiniuose. 2012 m., S. Bernotui dar besimokant vidurinėje, jaunuolio eilėraščiai buvo pastebėti ir įvertinti moksleivių poezijos konkurse „Augame kartu su eilėraščiu“. Po metų, „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio metu poetas pelnė laurus nerimtojo, politkorektiškiausio, eilėraščio konkurse už savo kūrinį „Komunizmas“. Nors pats poetas sako neturįs tolimų planų, nes „niekad nežinai, kaip viskas gali pasisukti“, tačiau, baigęs bakalauro studijas, jis norėtų tęsti su literatūra susijusius mokslus. Kol kas be paskaitų lankymo poetą galima sutikti įvairiuose kultūros bei literatūros vakaruose, kuriuose jis ne tik dalyvauja, bet ir pats dažnai skaito savo eilėraščius. S. Bernotas mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie savo eilėraščius bei kūrybos procesą. Taip pat kviečiu perskaityti naujų, dar niekur nepublikuotų, jaunojo autoriaus eilėraščių.

    Šiuo metu pagal Erasmus mainų programą studijuoji Ispanijoje. Papasakok, kokios patirties įgijai, galbūt teko susipažinti su vietos kultūriniu gyvenimu?

    Studijuoju Jaume I universitete Castellon de la Plana mieste. Kalbant apie Erasmus studijas ir šį universitetą, esu patenkintas ir, galima sakyti, gavau daugiau, nei tikėjausi. Miestelis nedidelis, universitetas nėra žymus, bet studijomis čia nesu nusivylęs – jos kokybiškos. Aišku, įtakos darė ir tai, jog pasirinkau studijuoti nefilologinius dalykus (išskyrus anglų literatūros kursą), tai leido kiek pagilinti savo žinias kitose sferose, pavyzdžiui, architektūros paveldo istorijoje. Bet išties studijos gal net nebuvo pats svarbiausias šio laikotarpio komponentas. Mes su bendrakurse daug keliavome, susipažinome su įvairiais žmonėmis, pamatėme įvairialypę Ispaniją. Laikas, praleistas čia, yra labai turiningas, koncentruotas. Kalbant apie kultūrinį gyvenimą, didžiuosiuose Ispanijos miestuose jis žymiai aktyvesnis. Vyksta koncertai, parodos, teko vartyti keletą pogrindinių literatūros leidinių. Ispanai daug dėmesio skiria įvairioms fiestoms, bet tai dažniausiai būna lėbavimas žmonių pilnoje gatvėje, kartais visai smagus, bet ilgainiui pabostantis.

    Ar tau svarbus rašymo procesas, ar tiesiog nori užfiksuoti tam tikras būsenas?

    Man svarbus tiek rašymo procesas, tiek rezultatas. Noriu tobulėti kūryboje. Kūryba man nėra tik tam tikrų būsenų užfiksavimo būdas, tai gali būti ir idėjų, ir „naujų pasaulių“ kūrimo būdas, ir dar labai daug kas. Nesu iki galo atsakęs sau į klausimą, kas man yra kūryba, gal dėl to tik geriau, nes nereikia per daug savęs apibrėžti, o kūryba todėl ir yra stebuklas, kai, rašydamas naują eilėraštį, patiri jį iš naujo. Manau, kad svarbiausia yra jausti galimybių beribiškumą, išlikti smalsiam ir neprarasti noro tobulėti.

    Ar yra kokia nors racionali priežastis, kodėl vis grįžti prie eilėraščių rašymo?

    Rašau eilėraščius tada, kai kyla tam tikros idėjos, mintys, jausenos, kurias noriu išreikšti, kai atsiranda kokia nors inspiracija rašyti. Nepavadinčiau to racionalia priežastimi, pats eilėraščių rašymas man neatrodo racionalus. Jei „racionaliai“ galvočiau, kaip ir kada parašius eilėraštį, bandyčiau kurti rašymo dienotvarkę, eilėraštis neįvyktų, jis būtų negyvas, nenatūralus, dirbtinis. Jis taptų vienu iš milijardo eilėraščių, niekuo neypatingu, ir po kelių dienų tikriausiai visai užmirščiau apie jo egzistavimą.

    Skaitydamas tavo eilėraščius, ne kartą turėjau sustoti. Tavo eilėraščiuose nėra skyrybos ženklų, atrodo, kad sunkini arba, gal tiksliau būtų pasakyti, jog bandai sulėtinti skaitymo procesą. Ar tai darai sąmoningai?

    Manau, kad skyryba mano eilėraščiuose nėra reikalinga, nes tai trukdo atsiverti naujų prasmių atsiradimui, įkalina tekstą ir jo perskaitymo būdą į tam tikrus rėmus. Tačiau galbūt kada ir pakeisiu nuomonę apie formą poezijoje. Man kūryba tuo ir patinka – nuolatiniu kitimu, galimybių beribiškumu. O skaitymo sulėtinimą vertinu teigiamai. Mano nuomone, poezija reikalauja lėto, įdėmaus skaitymo. Dažnai, norėdamas suprasti ir pajusti eilėraštį, turiu jį perskaityt bent keletą kartų.

    Ar daug laiko skiri eilėraščių redagavimui? Kaip pasieki tą ribą, kai žinai, kad žodžiai ir jų tvarka yra būtent tokie ir toje vietoje, kurioje ir turi būti?

    Prisiminiau tapytojo abstrakcionisto Jacksono Pollocko atsakymą į žurnalisto užduotą klausimą: kada žinai, jog tavo paveikslas yra baigtas? Atsakymas: kada žinai, jog baigei mylėtis? O šiaip visgi yra nuojauta, kada eilėraštis yra toks, kokio tu jo nori, ir kada jau geriau nieko nekeisti. Kartais redagavimo eilėraščiui beveik nereikia, kartais reikia visai nemažai. Kartais reikia nutolti nuo teksto, palaikyti jį stalčiuje, kad galėtum į jį pažvelgti iš šalies, objektyviau.

    Esi dažnas literatūrinių vakarų dalyvis bei lankytojas. Kaip manai, kuo gyvas poezijos klausymasis yra naudingas? Nežinau, ar pritartum, bet man atrodo, kad tavo eilėraščiai įgauna daug daugiau prasmių, jų klausantis ar bent skaitant balsiai.

    Poetinė klausa ir skambesys poezijai yra svarbūs. Eilėraštis turi turėti kokią nors ritmiką, neturėtų „strigti“ jo skaitymas. Poezijos skaitymų klausymasis lavina poetinę klausą. Ir, apskritai, yra eilėraščių, labiau skirtų garsinei išraiškai, ir pats skaitymas gali tapti performansu, eilėraščiams daug suteikia autoriaus skaitymo maniera, charizma. Eilėraščio perskaitymas garsiai kartu yra ir jo interpretacija. Kita vertus, pajusti eilėraštį iš pirmo karto kartais gali būti sudėtinga ir vis tik norisi pamatyti jį popieriuje.

    Kaip supratau, tau nesvetimos ir kitos meno rūšys. Ar seniai jomis domiesi?

    Be literatūros nemažai dėmesio skiriu dviems meno šakoms – tapybai ir kinui. Kinu pradėjau domėtis nuo paauglystės. Iš pradžių žiūrėjau filmus, remdamasis internete skelbiamų geriausiųjų sąrašais, draugų rekomendacijomis, vėliau pats pradėjau labiau vertinti, supratau, kas patinka ir kas ne, ėmiau ieškoti „giliau“, įdomesnių. Iš kino režisierių mane labiausiai žavi Michelangelo Antonioni, Piero Paolo Pasolini, Krzysztofo Kieślowski, Jeano-Luco Godard‘o kūryba. Tapyba ir piešimu domėjausi nuo vaikystės, lankiau dailės mokyklą. Jei nebūčiau stojęs į filologiją, tikriausiai būčiau pasirinkęs studijuoti tapybą, bet dabar šią sferą kiek apleidau. Mano mėgstamiausi tapytojai yra Francis Baconas, Hieronymus Boschas, Anselma Kieferis, Šarūnas Sauka, Markas Rothko, Amedeo Modigliani, Wilemas de Kooningas. Visai neseniai mačiau hiperrealistinių paveikslų parodą – paveikslai atrodo tikresni nei nuotraukos ir tai mane sužavėjo, sugrąžino norą tapyti vėl. Galbūt grįžęs į Lietuvą taip ir padarysiu.

    Kaip, tavo nuomone, technologijų ir mobiliųjų įrenginių išplitimas keičia poezijos ir apskritai visos literatūros skaitymą? Ką galvoji apie elektronines skaitykles? Jau esama knygų, kurios yra rašomos, atsižvelgiant tik į naujų technologijų suteikiamas galimybes?

    Atsiradus technologinėms naujovėms, skaitymo procesas pakito. Paplito greitas, neatidus skaitymas. Informacijos kiekis yra begalinis, galime viską skaityti, viskuo domėtis, bet kur ir bet kada. Tačiau kartu nuvertėjo informacijos kokybė, dauguma tekstų, kurie mus supa, yra menkaverčiai, juos tiesiog prametame akimis. Blogiausia, kad dėl to kartais taip „prametame“ ir vertingus tekstus. Vertingų literatūros kūrinių skaitymas kartais virsta tarsi varnelių dėliojimu. Perskaičiau tą ir tą, pasidėjau varnelę, dabar perskaitysiu šitą, nes kritikai sako, jog tai puiki knyga. Aš esu prieš šitą kiekybinį skaitymą, nes kartais žymiai geriau perskaityti mažiau, bet perskaityti kokybiškai, įsigilinant į kūrinį. Pritariu Senekos minčiai, jog svarbi ne knygų kiekybė, o kokybė. O kalbant apie šiuolaikinę poeziją, manyčiau, jog ji daugiau ar mažiau atspindi šiuolaikinio žmogaus būtį, nors nemanau, jog dėl to kis pati jos forma. Juk ne taip ir svarbu ar eilėraštį perskaitysi iš skaityklės, iš kompiuterio ekrano, ar iš knygos, dėl to jo kokybė tikrai nepakinta.

  • ATGAL
    Simono Bernoto kūryba
    PIRMYN
    Piligrimystė Maltoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.