Simono Bernoto kūryba | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Simono Bernoto kūryba

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Simonas Bernotas

    Salou, Ispanija, 2014-ieji (Gretos Ambrazaitės nuotrauka)

    Aukos kvapas

    Tavo dušas pripildytas mano kūno tvaiko
    Braidžiojam tamsiose balose šis kambarys
    Pelkėja girdžiu veide įstrigusį paukštį ne
    Savu balsu mane kviečiantį jei braukiant
    Per tankiausius nendrynus peiliuku kažkas
    Atsilieptų koks žvėris atėjęs atsigaivinti
    Subaubtų ir drėbtųsi gilyn į purvyną bandytą
    Muilais ir dušo želėm nuslėpti jei tas žvėris
    Būtų mėginęs mane prijaukinti vien žiūrint
    Į atspindį vandens arba veidrodžio nuramintų
    Bet dabar tėra šukės vandens ir sudrumstas
    Veidrodis kuriame savęs nieku gyvu nepažinčiau
    Nieku mirusiu

    GPS

    Ar norėtum būt įrašyta į šią nykstančią rytmečio
    Architektūrą į namus senovinius ištatuiruotus
    Įvairiausiais žemėlapiais nes jei esame čia tai
    Tikriausiai paklydome jei pakaušyje nuspaustum
    Mygtuką ištrintum savo judesių trajektorijas
    Ir galėtum klaidžiot viena pamišus nesuprantamų
    Gestų soduose kaip aklasis vedamas dar aklesnio
    Šuns vedlio kitaip tariant pasikliaudama vien
    Savo instinktais o jie greit nuvysta kaip kodas
    Rožės nuo gėlyno nutolstant išsisklaidant iš čia ir
    Dabar į kažkur ir kažkada pasižadėjimus
    Savęs paieškos navigacijoms

    Mergaitė su degtukais

    Ryte sugraužiu sūrio pelėsį išlaku švelnią brėkšmą įsibrovusią pro pilkšvus vitražų
    Stiklus raudonu vynu gerklę išsiskalauju iškrenkščiu kraujo krešulį pasidabinęs
    Šviežiais vorantikliais apkibusiais rūbais nusispjaunu į medį triskart petin pabeldžiu
    Ir iškeliauju ramiai sau niūniuodamas vakarykščio košmaro melodiją kuomet
    Nuomininkas ištiesia leteną pasijuntu lyg šioks toks įsibrovėlis bandau nusikratyt
    Šios minties nelyg šuva vandens po maudynių nubraukiu kakta tekantį prakaito
    Upelį priimu skolą tris ramias blusas ir maždaug tiek saldžių sapnų sukaukiu iki
    Greito ir kuo greičiau išlekiu pro langą su visais stiklais tiesiai į gatvę mane ta
    Dėbsinti laumė ragana priverčia jaustis kiek nejaukiai bet bent jau priverčia
    Jaustis neriuosi iš kailio iššiepiu visus dantukus atšipintus gyvenimo mielo už
    Saują kapeikų ar litų ar kitos nebegaliojančios valiutos nusiperku dienos davinį
    Kiek permoku bet niekis suryju visą mėnulio kaulą atkosėju giedrą už manęs
    Prunkščia labai žavus padarėlis rūkantis aukso vertės cigaretes bet jos vertei
    Neprilygstančias meiliai suinkščiu ji ne taip supranta kiek sumišus tiesia degtukų
    Dežutę prisidegti nukandu ranką ji šypsos vėliau suryju ją visą pilnaties atspindžiu
    Užsigerdamas

    No man‘s land

    Šioje niekieno žemėj pastatysiu vartus
    Pro kuriuos žygiuos žvėrys
    Visas gyvybės karavanas
    Šioje niekieno žemėj suręsiu tiltą
    Arba mažą tiltelį vos tokį kad liūdesys
    Galėtų praeiti per upę
    Šioje niekieno žemėj bus minios gyvūnų
    Ištisas zoologijos sodas bet jie bus laisvi
    Ir dėl to labai laimingi arba labai liūdni
    Šioje niekieno žemėj nugriausiu tiltą
    Kad liūdesys negalėtų praeiti kad tik
    Žiūrėtų į tėkmę tylėdamas
    Šioje niekieno žemėj bus miškas bet
    Aš jo neliesiu ir niekas nebus ten
    Įžengęs ir nieks nenorės ten įžengt
    Nes taip turi būti
    Šioje niekieno žemėj bus daug laužų
    Degs kailiai ir visi bus sušildyti
    Šioje niekieno žemėj

    Laiškas atgal

    Kai išvyksti namai tavęs išalksta
    Sapnuojas kambariai pripildyti putų
    Pripildyti sniego tušti kambariai meili
    Pribuvėja kruopščiai nuvalo kiekvieną
    Snaigę dar nespėjus ištirpti sugeria
    Kiekvieną putą kruopščiai šypsosi
    Atidaro duris ir langus vėdina erdves
    Nejaugi iš tiesų tik tai šitai nejaugi taip
    Nėra ko prisiminti išpūstažandis broliukas
    Niurksi vidury kambario niurksi ir bliauna
    Vaidina ožiuką jo baltas kailis pranyksta
    Pusnynuos papjauk ožį mediniu peiliuku
    Tvirtai išgaląstu numalšink alkį sumaitink
    Sausą šalčio riekę namams

    Vanduo

    Vanduo prieš pat virsmą
    Vynu jau vos vos pavirtęs ir
    Vanduo kuriame vaikai krikštija
    Mažą šunytį niekad nevirs upe
    Net upeliūkščiu bus visad prieš pat
    Šį virtimą nusiplaunu naivų
    Šypsnį dugne sužiba raktas
    Nuo mano namų

  • ATGAL
    Aivaras Veiknys: Svarbu ne tik tai, ką noriu papasakoti eilėraščiu, bet ir tai, kas bus papasakota visa knyga
    PIRMYN
    Simonas Bernotas: Kūryba – nuolatinių kitimų ir galimybių beribiškumas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.