Istorijos pėdomis

  • Šimtmetis: ar jam ruošiamės?

  • Data: 2017-02-03
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Šių metų vasario 16 dieną minėdami 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines kiekvienas galvosime – kaip kitais metais švęsime Šimtmetį.  Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtas metų buvo kupinas visko – ir kančių, ir džiaugsmo, ir okupantų jungo, ir laisvės  kovų. Tik 50 metų iš to šimto metų buvome nepriklausoma valstybe, deja, ne visoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje.  Jos rytinė dalis su sostine Vilniumi 1920 metais buvo okupuota Lenkijos. 1939 metais kitas okupantas – Sovietų Sąjunga – Vilnių Lietuvai grąžino, tačiau 1940 metais aneksavo visą Lietuvos Respubliką.  Vilnius ir Vilnijos kraštas nepriklausomybe džiaugiasi tik dvidešimt aštuntuosius metus iš šimto, nes šiam kraštui Nepriklausomybę atnešė tik 1990 metų Kovo 11-osios Aktas.

    Šimtmetis artėja

    Nedaug jau liko mūsų piliečių, prisimenančių Vasario 16 šventes, švęstas iki 1940 m. vasario 16 laisvoje Lietuvoje. Jiems Šimtmetis ypač brangus. Brangus ir tiems, kurie buvo priversti gyventi okupacijoje ir daug metų svajojo švęsti nepriklausomoje Lietuvoje, ir, ačiū Dievui, sulaukė. Brangus ir mažam vaikui, jau sugebančiam nupiešti Lietuvos vėliavą ir užrašyti: Lietuvai – 100.

    Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-oji buvo, ko gero, komunistinio režimo labiausiai nekenčiama data. Už bet kokius bandymus ją minėti su Nepriklausomos Lietuvos simboliais net iki 1988 metų grėsė bausmės ir persekiojimai. Okupaciniam režimui nusilpus, susikūrus Sąjūdžiui, 1989 m. vasario 16-ąją Lietuva pirmą kartą viešai ir entuziastingai minėjo Lietuvos Nepriklausomybės iškilmes, giedodama Tautišką giesmę ir keldama Trispalvę. 1990 metais Vasario 16-oji paminėta taip pat dar SSRS okupacijos sąlygomis. Tačiau Lietuvos žmonės ją šventė su tokiu nusiteikimu širdyje, tarsi Lietuva jau būtų nepriklausoma. Ir iš tikrųjų – laukti buvo likę visiškai nedaug: kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visam pasauliui paskelbė, jog Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė, o Lietuvos Tarybos 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės Aktas yra Lietuvos Respublikos konstitucinis pamatas.

    Kasdieniai  žmonių rūpesčiai, nepasitenkinimas valdžios klaidomis sprendžiant socialinius, ekonominius bei teisinius klausimus mūsų valstybėje šiek tiek prigesino džiaugsmą Nepriklausomybe,  ir vėlesni  kasmetiniai Vasario 16-osios minėjimai po truputį ėmė virsti įprastu privalomu ritualu.

    Ar Lietuva sugebės Šimtmetį paminėti taip, kad jį atsimintų ilgam visi?

    Šimtmečių paradas

    Ne tik Lietuva ruošiasi švęsti Šimtmetį. Po Pirmojo pasaulinio karo, subyrėjus Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Osmanų imperijoms, atsikūrė šių imperijų okupaciją kentusios valstybės, susikūrė ir daug naujų. Mūsų kaimynystėje pirmoji savo Šimtmetį švęs Suomija (2017 m. gruodžio 6 d.), po jos švęs Lietuva (2018 m. vasario 16 d.). Tuoj pat po mūsų valstybės – Estija (2018 m. vasario 24 d.), vėliau Čekija (2018 m. spalio 28 d.), Lenkija (2018 m. lapkričio 11 d.) ir Latvija (2018 m. lapkričio 18 d.).

    Tikėtina, kad išsivadavimo iš Rusijos imperijos šimtmečius pažymės ir Gruzija (2018 m. gegužės 26 d.), Armėnija ir Azerbaidžanas (abi valstybės tą pačią 2018 m. gegužės 28 d.), o Ukraina 2019 m. sausio 22 d. pažymės Nepriklausomybės ir vienybės dienos šimtmetį. Čia išvardintoms valstybėms prieš šimtą metų nepavyko sukurti pripažintų de jure valstybių, nes Rusijos imperijos gniaužtus pakeitė bolševikinės Sovietų Rusijos priespauda.

    Taigi, švęsime ne tik mes, bet ir stebėsime, kaip švenčia kiti. Pirmoji švęs Suomija. 2016 metų gruodį atšventę valstybės 99-metį, nuo sausio 1 dienos jie paskelbė 2017 metus Šimtmečio metais. Tai, kaip Suomija pasirengė savo Šimtmečiui ir jį švenčia, gali praversti ir mums – suomiai racionalūs žmonės, atsilaikę kare su Sovietų Sąjunga ir nekentėję 50 metų okupacijoje. Jų širdyse ir galvose tvirtesnė laisvės ir nepriklausomybės samprata, paremta gerais ekonomikos rezultatais, ir, svarbiausia, pas juos nėra žmonių, niurzgančių, kad „prie ruso buvo geriau“.

    Kremliaus propagandos mašinai reikės padirbėti, kuriant melu paremtas publikacijas apie tai, kiek daug prarado šimtmečius švenčiančios valstybės, kai subyrėjo Rusijos imperija, o dar daugiau – kai žlugo Sovietų sąjunga.

    Ruoštis pradėjome per vėlai

    Iš tikrųjų Šimtmečio minėjimui pradėta ruoštis anksti – Lietuvos Respublikos Seimas nutarimą Nr. XI-1996 „Dėl 2018 metų paskelbimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais“ priėmė 2012 m. balandžio 26 dieną, likus iki svarbiausios Šimtmečio dienos šešeriems metams.  Sekančius pasirengimo darbus privalėjo daryti A. Butkevičiaus vyriausybė, prisiekusi 2012 m. gruodžio 13 dieną, penktadienį. Gal vertėjo priesaikai paskirti kitą dieną, nes prietarais tikintys asmenys šiuo sutapimu, ko gero, paaiškintų, kodėl per savo kadenciją vyriausybė nepadarė daugelio žadėtų darbų.  Kaip ten bebūtų, Seimo nutarimo ši vyriausybė vykdyti neskubėjo. Tik po trejų metų, 2015 m. rugpjūčio 19 dieną,  ji priėmė nutarimą Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“, kartu pateikdama ir šios programos įgyvendinimo 2015–2020 metų planą. Per tuos trejus, nepaaiškinamai ilgo programos rengimo metus buvo gauta daug  pasiūlymų, buvo nustatyti programos principai ir plano veiksmų prioritetai. Programos apimtis nėra maža, joje įrašytas svarbus visuotinumo principas – Šimtmetį minėti ne tik pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintą programą, tačiau pakviesti  rengti ir įgyvendinti savas minėjimo programas  savivaldybes, valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, seniūnijas, asociacijas ir bendruomenes, taip pat pasaulio lietuvių  bendruomenes, sąjungas ir organizacijas.

    Taigi, galima buvo visuotinai, nors ir vėluojant,  pradėti tą planą vykdyti. Tačiau niekas neskubėjo ir dabar dar neskuba (dar ne visų savivaldybių tarybos yra patvirtinusios savo Šimtmečio programas), nes Vyriausybės programoje įrašyta, kad  Šimtmečio minėjimo plano veiksmai vykdomi iš valstybės biudžeto bendrųjų asignavimų institucijoms ir įstaigoms, savivaldybėse – iš savivaldybės biudžetų.  Toks sprendimas nenudžiugino Šimtmečio minėjimui besirengiančių, nes minėtų subjektų biudžetai nėra tokie perpildyti, kaip programos rengėjams atrodė. Tikėtasi, kad Vyriausybė  suformuos „turtingą“ Šimtmečio fondą, kuris projektų finansavimo principu remtų visus minėjimo prioritetus atitinkančius projektus. Prisiminta, kaip buvo rengiamasi švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį – programoje (ji buvo patvirtinta likus šešeriems metams iki iškilmių dienos) patvirtintoms priemonėms buvo numatytas finansavimas, išdėstytas per šešerius metus reikalingiems darbams atlikti. Prisiminta ir tai, kad Lietuvos Respublikos pirmininkavimui ES Taryboje, trukusiam pirmąjį 2013 metų pusmetį, nesunkiai buvo surasta apie 200 milijonų litų. Ir tai buvo padaryta dar krizės metu (pripažįstama, kad krizė baigėsi 2014 metų pradžioje, kai buvo padidinti ministrų ir Seimo narių atlyginimai), todėl pokriziniu laikotarpiu Vyriausybė finansinių galimybių turėjo daugiau. Susidariusią situaciją dėl labai ribotų finansinių išteklių dar galima bandyti taisyti, nes Šimtmetį minėsime ketverius metus.

    Ketveri Šimtmečio minėjimo metai

    Šimtmečio programoje, rekomendavus Lietuvos istorijos institutui, numatyta paminėti šiuos Lietuvos valstybės atkūrimui labai svarbius įvykius:

    •                   Vilniaus konferenciją, vykusią 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis;

    •                   Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimą 1918 m. vasario 16 dieną;

    •                   pirmąjį Lietuvos pripažinimą de facto ir de jure 1918 m. kovo 23 dieną;

    •                   pirmosios Lietuvos Laikinosios Konstitucijos priėmimą 1918 m. lapkričio 2 dieną;

    •                   pirmojo Ministrų kabineto sudarymą 1918 m. lapkričio 11 dieną;

    •                   Lietuvos kariuomenės įkūrimą 1918 m. lapkričio 23 dieną;

    •                   Respublikos Prezidento institucijos įsteigimą 1919 m. balandžio 4 dieną;

    •                   Lietuvos Steigiamojo Seimo išrinkimą 1920 m. balandžio 14–15 dienomis.

    Pagal išvardintų įvykių datas matome, kad daugiausiai minėjimų vyks 2018 metais Vilniuje.  Lietuvos gyventojams teks juos stebėti per televiziją, todėl minėjimų rengėjai privalo sugalvoti įdomius scenarijus, siekdami išvengti „valdiškų“ minėjimų šablonų.

    Atkreiptinas dėmesys į 1919 metų įvykių minėjimą. Prezidento institucijos įsteigimo šimtmetį paminėti kaip vienintelį svarbų metų akcentą tikrai neturime teisės. Lietuvos istorija mums rodo, kad 1919-ieji buvo Nepriklausomybės kovų metai. Nuo 1919 m. vasario iki spalio Lietuvos kariuomenė kovojo su bolševikais, nuo liepos iki gruodžio – su bermontininkais.  Kovos su Lenkija truko dar ilgiau – nuo 1919 m. balandžio iki 1920 m. lapkričio. Mūšiai vyko daugelio savivaldybių teritorijose, savanoriai iš visos Lietuvos stojo į Lietuvos kariuomenę, todėl Šimtmečio minėjimas natūraliai persikels į savivaldybes. Jau savąsias Šimtmečio minėjimo programas patvirtinusių savivaldybių planuose nuspręsta atminimo lentomis pagerbti visus Nepriklausomybės kovų dalyvius. Nebus pamiršti ir Pasipriešinimo sovietinei okupacijai kovų dalyviai – partizanai – bus pažymimos jų žūties vietos, atnaujinamos išlikusios žeminės.

    Kas išliks prisiminti ateičiai?

    Šimtmečio minėjimo veiksmų planas apima penkias dalis, jos pavadintos taip: „Švenčia visa Lietuva“, „Švenčia vaikai ir jaunimas“, „Švenčia globali Lietuva“, „Šventės palikimas“, „Šventės programos komunikavimas“. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šventė apims visus, ką tik įmanoma apimti. Tačiau  girdisi ir kritikos balsų, kad  idėjos ir pasiūlymai buvo renkami per biurokratines įstaigų ir institucijų grandines, neįtraukiant  visuomenės į diskusijas apie siūlymų reikšmę ir meninį patrauklumą. Pavyzdys: nepateikus svarstyti visuomenei, į planą buvo įrašytas siekis pastatyti paminklą pirmajam Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje. Tokio neaptarto veiksmo pasekmė – žiniasklaidoje šis sprendimas buvo įžūliai užsipultas, prezidento A. Smetonos vardas imtas juodinti naudojant dar sovietinės okupacijos metais sukurtas klišes. Nesėkmių tvarkant Lukiškių aikštę, ginčų dėl paminklo Jonui Basanavičiui patirtis parodė, kad be ilgų svarstymų ir įrodinėjimų svarbių darbų pradėti negalime. To priežastimi galime laikyti ir silpną šventės programos komunikavimą – jis turėjo būti aktyvus nuo 2015 metų, tačiau iki šiol vos pastebimas. Gal Šimtmečio programos koordinatoriai viską žino geriau ir pasielgs taip, kaip reikia?

    Laikas bėga ir šventė nesustabdomai ateis. Visos Lietuvos bažnyčios pradžiugins sutartiniu varpų gaudesiu Vasario 16-ąją. Visi iškelsime prie namų Trispalvę, jos dar neturintiems premjeras Saulius Skvernelis žada padovanoti. Dainuosime, šoksime, lankysime parodas, konferencijas, keliausime po Lietuvą ir dar daug įvairių dalykų sumanysime.  Kolekcionieriai džiaugsis proginiais pašto ženklais ir monetomis. Kursime filmus, leisime knygas (čia norisi prisiminti nuostabius leidinius, kurių gausybė buvo išleista Lietuvos Tūkstantmečio minėjimui).

    Ką dar galėtume padaryti, kad Šimtmečio minėjimo ženklas liktų kasdien matomas? Programoje primenama, kaip „iškiliai ir prasmingai Lietuvos valstybės nepriklausomybės sukaktys minėtos ankstesniais metais. Po tų sukakčių daugelyje kaimų liko paminklai…“  Ankstesniais metais – tai prieš Antrąjį pasaulinį karą. Labai daug paminklų buvo pastatyta švenčiant dešimtąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Tuomet beveik kiekvieno miestelio ar didesnio kaimo, nekalbant apie valsčių ir apskričių centrus, garbės reikalas buvo pastatyti paminklą. Ir buvo statomi paminklai – ir kuklūs iš lauko akmenų, ir garsių skulptorių sukurti. Kas nespėjo dešimtmečiui – statė penkioliktosioms ar dvidešimtosioms Lietuvos valstybės metinėms. Pabandėme juos skaičiuoti visuose registruose bei interneto platybėse. Suskaičiavome per 60. Be Nepriklausomybei skirtų paminklų, daug paminklų 1930 metais buvo pastatyta Vytauto Didžiojo mirties 500 metams paminėti (per 40) bei paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę. Vėlesnius Lietuvos Respublikos jubiliejus nutraukė sovietinė okupacija. Beveik visus paminėtus paminklus okupantai nugriovė – sprogdino, daužė, užkasinėjo juos net iki 1970 metų. Bet iš Tautos atminties jų neištrynė. Vos sovietinis režimas 1988–1989 m. ėmė silpti, susikūrus Sąjūdžiui, nugriautuosius paminklus imta atstatyti, o po Kovo 11-osios buvo atstatyti visi tie, kuriuos buvo įmanoma surasti. Daugeliui miestų ir miestelių jie vėl tapo atmintina vieta, šie paminklai  siūlomi kaip svarbiausi objektai aplankyti turistams.

    Prisiminus paminklų statymo tradicijas Lietuvoje, verta jas atgaivinti. Šimtmečio plane numatyta, kad bus „pastatyti ne mažiau kaip 25 nauji istorinės atminties įamžinimo paminklai (paminklai, biustai, atminimo lentos ir panašiai)“, tačiau šie duomenys tikriausiai yra iš savivaldybių teiktų pasiūlymų sąrašo, nes plane įrašyti tik Vilniuje statomi paminklai Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai ir broliams Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams. Kiti atminimo paminklai bus statomi savivaldybėse, iš kurių kilę Vasario 16-osios Akto signatarai bei Lietuvai nusipelnę asmenys. Bus ir savivaldybių, kurios norės papuošti savo centrus Šimtmečiui skirtais paminklais.

    Kaip pažymėti Šimtmečio jubiliejų ilgam jo atminimui miesteliuose, kaimuose ir gyvenvietėse, jei iš tos vietovės nėra kilęs svarbus istorinis asmuo, nebuvo įžymaus Nepriklausomybės kovų ar kovų su okupantais mūšio? Savivaldybių biudžetai nėra perpildyti ir visiems prašytojams lėšų neužteks. Visgi nereikia nusiminti – jei toje vietovėje gyvena Lietuvą mylintys žmonės, susibūrę į veiklią bendruomenę, išeitį suras. Ji paprasta – statyti paminklą bendruomenės lėšomis ir savo narių darbu.  Taip, kaip pastatė Lietuvos Tūkstantmečiui skirtą paminklą Reškutėnų kaimo žmonės.

    Reškutėnų paminklas Tūkstantmečiui

    Reškutėnai – tai nedidelis kaimas prie Kretuono ežero Švenčionių rajone. Jame gyvena mažiau nei 200 žmonių. Mažai, bet vieningų ir ryžtingų. Savo kraštą jie myli ne tik dėl to, kad prie Kretuono ežero buvo atrasta viena seniausių Lietuvoje ankstyvojo neolito laikotarpio gyvenviečių, kad šalia kaimo yra Reškutėnų piliakalnis, kad už keturių kilometrų yra karaliaus Mindaugo laikų gynybinių įtvirtinimų pėdsakai…

    Myli kraštą ir kovojo už jį – Reškutėnų apylinkėse kovose su sovietiniais okupantais žuvo daug gretimų kaimų vyrų. Įspūdingą memorialą jų atminimui Jukiškės kaime sukūrė tautodailės meno kūrėjas Juozapas Jakštas. Reškutėnų žmonės pasižymėjo ir tuo, kad 1930 metais jie pirmieji lenkų okupuotame Vilniaus krašte pastatė paminklą Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms. Už šį veiksmą, parodžiusį lietuvių tautos ryžtą, lenkų administracija paminklo statytojus nubaudė.

    Tęsdami tradiciją, reškutėniškiai 2009 metais nutarė statyti paminklą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui (žr. nuotrauką). Viena iš aktyviausių šio sumanymo autorių buvo šio krašto šviesuolė Viktorija Lapėnienė, dirbanti Nalšios muziejaus Reškutėnų filiale. Savivaldybės (jos tarybos daugumą tuomet sudarė Darbo partijos nariai) finansinės paramos nesulaukta, atseit dėl ekonominės krizės Lietuvoje, pinigų neturėjo ir bendruomenės centras. Tačiau dėl to sumanymas nežlugo – dirbo visi, kas kiek gali. Vežė lauko akmenis, kasė ir betonavo pamatą, pagal pačių sukurtą ir rajono architekto patvirtiną projektą sumūrijo gražų paminklą. Cementui pinigų surinko aukodami po kelis litus, o kryžių ir saulutes nukalusi metalo gaminių įmonė, pamačiusi paminklo statytojų pasiryžimą,  atsisakė imti suderėtą užmokestį. Paminklą pašventino a. a. kunigas Algimantas Keina, į šventę suvažiavo visuose miestuose ir kraštuose gyvenantys reškutėniškiai. Paminklo statymas dar labiau suvienijo kaimą – vienas kitam padeda nelaimėje, švenčia taip pat kartu. ■

    Reškutėniškių pastatytas paminklas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.

  • ATGAL
    2016 - Holokausto Lietuvoje suvokimo pradžios metai
    PIRMYN
    Dvi vasario 16-osios
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.