Širdžių prezidentui – 90 metų | Apžvalga

Istorija

  • Širdžių prezidentui - 90 metų

  • Institucijos: Prezidentūra
    Data: 2016-12-07
    Autorius: Romena Čiūtienė

    Prezidentas V. Adamkus su žmona Alma; LR Prezidentūros nuotrauka

    Širdžių Prezidentas,- taip neretai apibūdinamas kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus lapkričio 3 d. šventė 90-ąjį gimtadienį. Garbingą jubiliejų buvęs šalies vadovas paminėjo Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kuriame jis yra Tarybos pirmininkas. Šio garbingo žmogaus biografijos faktus skaitytojai žino labai gerai, todėl čia dalinamės Prezidento kalba, pasakyta jubiliejaus paminėti susirinkusiems svečiams. Kalba, kuri labai gerai atspindi Prezidento asmenybę, jo žmogiškąsias savybes, kalba, kuri iki širdies gelmių sujaudino kiekvieną jos besiklausiusį ir privertė nubraukti ašarą.

    „Išgirdau tiek gražių žodžių, kai kurie nukėlė mane atgal dešimtmetį ir daugiau… Aš tikrai džiaugiuosi galėdamas pasveikinti svečius. Leiskite pasakyti ačiū visiems, čia susirinkusiems. Kur bebūtumėte išsisklaidę po pasaulį, brangūs žmonės, draugai, jaunystės draugai, šiandien būdamas kartu su jumis, kaip matote, giliai jaudinuosi. Bet ir džiaugiuosi, kad tiek asmenybių galiu pavadinti draugais pačia šilčiausia ir gražiausia šio žodžio prasme. Jaudinuosi, nes esate tie žmonės, kuriems negaliu sakyti tuščio mandagumo frazių. Nuoširdžiai ačiū, kad esate kartu šiandien ir daugybę metų mano darbuose, veikloje, mano gyvenime. Žvelgiu į savo gyvenimo kelią, kurį nuėjau iki šios dienos. Ir manau, kad kiekvienam iš mūsų skirtas savas likimas ir savas metų skaičius. Tai nuo mūsų nepriklauso. Bet nuo mūsų priklauso, kaip nugyvensime tuos metus, kaip ir kam leidžiame savo laiką, emocijas, asmenines ir profesines galias. Tai yra mūsų pasirinkimas. Kartais jis reikalauja skausmingų aukų, kartais reikia apsispręsti, mobilizuoti savo žmogiškumą ir moralę. Ypač – sudėtingų istorinių įvykių akivaizdoje. Man pasisekė: nebuvo sunku suvokti, ką noriu veikti, kokių vertybių laikytis ir už ką kovoti.

    Šeima ir mokykla – pirmoji vertybių kalvė. Aš čia, Kaune, gavau ne tik labai stiprius žinių pagrindus, bet ir pasaulėžiūros, patriotizmo, vertybių pavyzdžius. Todėl visą savo gyvenimą savo mokytojus minėsiu geru žodžiu. Čia buvau įvestas į gyvenimą, išmokau kelti tikslus ir jų siekti. Tiksliau, ne aš, o mes – mano karta. Žmonės, kurie augo, brendo, formavosi kartu su jauna Lietuvos valstybe. Karta, kuri suprato, kad Lietuva – tai mūsų dvasios namai, todėl mes turime juos ginti, puoselėti ir saugoti. Ne vienas iš mūsų tai darydamas padėjo galvą… Tad dabar jaučiuosi tarsi kalbėdamas ir už savo draugus, už tuos, kurių jau nėra su mumis. Kurie žuvo pokario mėsmalėje, užgeso tremtyje ar emigracijoje, tačiau iki pat pabaigos tikėjo laisva Lietuva.

    Dabar galiu patvirtinti tai, ką sakiau ne sykį: tik laisvė leidžia gyventi visavertį normalų žmogaus gyvenimą. Mes gyvenime nuolat turime alternatyvų, kai renkamės profesiją, draugus, gyvenamąją vietą. Bet alternatyvos laisvei nėra. To mane mokė mokykloje, bet dar labiau išmokė gyvenimas – žiaurusis XX a. vidurys. Laikas, kai buvo plėšomi žmonių gyvenimai, žemėlapiai ir vertybės. Bet, kol yra stiprių žmonių, iš žemėlapio išbraukta šalis toliau gyvuos – nepavergta, nepalaužta ir nepriklausoma. Kartais būdavo sunku, nusvirdavo rankos, bet šiandien galiu tvirtai pasakyti – aš džiaugiuosi, kad apsisprendžiau teisingai. Džiaugiuosi, kad Lietuvos laisvės byloje buvau aktyvus dalyvis, kad pravertė ir mano pastangos. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė – man viena didžiausių lemties dovanų. Tačiau tų dovanų buvo kur kas daugiau – kalbu apie žmones. Man sekėsi: savo kelyje sutikau daug šviesių asmenybių, kurios mane stiprino ir keitė kaip žmogų. Šiandien būčiau kitoks žmogus, jei ne Kazys ir Liudas Griniai, Juozas Bačiūnas, Kazys Lozoraitis…

    Aš būčiau kitoks, jeigu ne bendravimas su kiekvienu iš jūsų. Ir būčiau kitoks, jeigu ne žmogus, kuris manimi visada tikėjo visose situacijose, kuris pirmasis išsako kritiką, bet kuris yra visada šalia jau 65-eri metai. Tai – Alma. Jei manęs paklaustų, su kuo norėčiau paminėti 90 metų sukaktį, atsakyčiau – su savais. T.y. tais, kurie dabar šioje salėje.

    Keičiasi žmonės, keičiasi pasaulis, keičiasi Lietuva. Tačiau nesikeičia ir nenuvertėja žmonių tarpusavio ryšys. To ryšio siekiame ir turime siekti. Per trumpą laiką grįžome į demokratišką pasaulį laisvam bendravimui, kūrybai. Į lietuvius žvelgiu su didžiausiu dėkingumu ir viltimis. Ir ypač jaunimą. Sako, negražu girtis, bet fakto nepaneigsi: jaunimas pasaulyje Lietuvą pristato kaip talentų šalį. Visada sakiau, kad tik laisvė leidžia žmogui išskleisti savo talentus. Todėl labai džiaugiuosi, kad laisvėje gimusi ir užaugusi karta patvirtina mano žodžius“, – kalbėjo prezidentas.

    „Kartais man linki daugiau dėmesio sau, pažadėti save saugoti. Mano atsakymas: Nepažadu. Man jau vėlu keisti savo gyvenimo įpročius. Kol leis sveikata, tol būsiu su jumis“.■

  • PIRMYN
    Jono Basanavičiaus Lietuvos beieškant
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.