Sirijos desperacija | Apžvalga

Įžvalgos

  • Sirijos desperacija

  • Data: 2012-09-21
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Nesibaigiantys neramumai Bašaro Asado valdomoje Sirijoje privertė ne vieną suklusti: ar Sirijos laukia Libijos likimas? Žinomas lenkų kilmės JAV politologas Zbignevas Brzezinskis, nuo pat pradžios rėmęs Vakarų invaziją į Libiją, šį pavasarį Marylando universiteto (JAV) surengtoje diskusijoje teigė, kad scenarijus, kuris pasiteisino su M. Gaddafiu, nepasiteisins su B. Asadu. ,,Nes Sirija nėra Libija, o Asadas nėra Gaddafis”, – pabrėžė Z. Brzezinskis.

    SIRIJA NĖRA LIBIJA

    JAV politologas Z. Brzezinskis turėjo omenyje skirtingas geografines ir politines šių dviejų valstybių sąlygas. Jis kaip pavyzdį nurodė stiprią politine ir karine prasme Libijos opoziciją, kuri išniro į dienos šviesą staiga, kai neramumai šalyje peraugo į smurtą. Politologas taip pat pažymėjo, kad M. Gaddafio režimas nebuvo visiškai institucionalizuotas, o rėmėsi specialia, asmenine tam tikrų genčių tvarka. ,,Kai ši tvarka ėmė eižėti, viskas staiga ėmė griūti“, – aiškino Z. Brzezinskis. Kalbėdamas apie geografiją buvusio JAV prezidento Dž. Karterio patarėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Libijos pagrindinis gyvenimas virė prie krantų, prie vandens, todėl sąjungininkų sausumos ir jūrų pajėgoms buvo nesudėtinga ryžtingai imtis veiksmų. Sirija turi išėjimą prie Viduramžio jūros, todėl iš dalies galėtų būti panašioje situacijoje kaip ir Libija. Visgi Sirijos sostinė yra ne prie jūros (panašiai kaip Vilnius), ji pietvakariuose šalia tokių kaimynų kaip Izraelis, Libanas, Jordanija. Sirijos rytuose – Irakas, o šiaurėje – Turkija. Iš šių išvardytų Sirijos kaimynų beveik kiekvienas jų, išskyrus Jordaniją ir iš dalies Iraką, turi savo motyvus linkėti Sirijai Libijos likimo. Mažne tokią kaimynų motyvaciją iš dalies lėmė „Arabų pavasaris“, kuris sniego gniūžtės principu išguldė neatspariausius permainoms regiono lyderius. Bašaras Asadas užuot ėmęs jautį už ragų, o tiksliau pažvelgęs „Arabų pavasario“ permainoms tiesiai į akis, nusprendė jokių pokyčių nesiimti. Buvo tikimasi, kad Sirijai, kaip ir daugeliui kitų Arabų šalių, pavyks sausai išplaukti.

    Sirijos civiliai tvarko gyvenamojo namo griuvėsius po oro antskrydžio rugsėjo 3 d. Sirijos armijos įvykdyto šiaurinėje Alepo provincijoje, Al-Bab mieste, kurį kartu su didelėmis Sirijos komercinės sostinės Alepo dalimis liepos pabaigoje užėmė Laisvosios Sirijos armija (AFP/ Achilleas Zavallis/ Scanpix nuotrauka)

    PROTESTŲ PRADŽIA

    2000 m. išrinktas prezidentu vietoj mirusio savo tėvo, ilgamečio Sirijos prezidento Hafezo Asado, oftalmologas iš Londono B. Asadas šalyje ėmėsi permainų: išleido iš kalėjimo politinius kalinius, leido viešai diskutuoti įvairiomis temomis. Permainoms šalyje priešinosi senoji B. Asado tėvo gvardija. Elitas nebuvo suinteresuotas jokiu „Damasko pavasariu“. O ką jau kalbėti apie „Arabų pavasarį“! Tad tokioje aplinkoje įsižiebti bet kokiam konfliktui nebuvo labai sudėtinga. 2011 m. žiemą keletas jaunuolių Darajos mieste (dauguma sunitai) pripaišė ant sienos užrašų su demokratiniais lozungais. Valdžia juos suėmė, o to miesto gyventojai išėjo į gatves, reikalaudami paleisti jaunuolius laisvėn. Gyventojų reikalavimai neapsiribojo vien tik tuo. Ilgainiui jie ėmė reikalauti valdžios atšaukti nepaprastąją padėtį šalyje ir imtis liberalių reformų. Protestuotojai, kaip jau įprasta Artimuosiuose Rytuose, padegė vietinės valdžios pastatus, tarp jų ir pagrindinės Sirijos partijos „Baas“ būstinę. Pamažu neramumai išplito ir po kitus Sirijos miestus, įskaitant ir sostinę Damaską. Socialinio teisingumo ir reformų ėmė reikalauti visos religinės Sirijos grupės: ir kurdai, ir alavitai, ir sunitai, ir krikščionys.

    ASADO REFORMOS

    Tarptautinių naujienų korespondentas Gevorgas Mirzayanas straipsnyje „Sirijos partija“ pripažino, kad tada, kai prasidėjo „Arabų pavasaris“, Sirija galėjo išvengti Libijos scenarijaus. „Tačiau B. Asadas nusprendė nekliudyti permainų procesui ir kartu šiam procesui vadovauti“,  – teigė G. Mirzayanas. Šis „vadovavimas“ pasireiškė tuo, kad B. Asadas pasitelkė karines pajėgas protestuotojams Darajoje malšinti, o vėliau – ir derybas, bandant įtikinti liaudį „liautis kvailiojus“. Po jauniausio Sirijos prezidento brolio Machero Asado vadovaujamos 4-osios divizijos įsikišimo Darajoje, B. Asadas prisiėmė tautos tėvo vaidmenį: „Daraja gyventojai nekalti dėl to, kas atsitiko. Tačiau tenka apgailestauti, kad kai visi išsilaksto po gatves, kai dialogas vyksta ten, neegzistuojančiuose institutuose, viskas pereina į chaosą, reakcija ima viršų, įvyksta daugybė klaidų, teka kraujas.“ Sirijos prezidentas atsiprašė žuvusiųjų artimųjų, atleido vietos gubernatorių iš pareigų ir išleido iš kalėjimo jaunuolius, paišiusius ant Darajos miesto sienų demokratinius lozungus. B. Asadas dialogą bandė rasti ir su kitų miestų protestuotojais: jiems pažadėjo nedelsiant pradėti reformas ir atšaukti nepaprastąją padėtį. Ir Sirijos prezidentas iš tikrųjų savo pažadus tesėjo, netgi atšaukė ministrų kabinetą, kuris šaliai vadovavo nuo 2003 m. Galiausiai B. Asadas pradėjo keisti gubernatorius, kad į Sirijos politinę sistemą būtų įnešta šviežio kraujo. Taip elgdamasis Sirijos prezidentas tikėjosi, kad kartu galės atsikratyti senosios tėvo gvardijos, gyvenančios praeitu amžiumi ir pasisakančios prieš bet kokias liberalias reformas šalyje. Taigi B. Asado polinkis į kompromisą netruko duoti vaisių – pirmieji iš protestuotojų pasitraukė kurdai. Vėliau Sirijos prezidentas pasirašė įsaką, suteikiantį kurdams iš rytų provincijos Sirijos pilietybę (iki tol jie buvo laikomi neteisėtais pabėgėliais iš Turkijos). Kartu B. Asadas pasitelkė mažumos ir daugumos priešpriešą, bandydamas nubrėžti perspektyvą, kad atėjus į valdžią sunitams (daugumai), iškils grėsmė mažumoms – kurdams, alavitams, šiitams ir krikščionims, kad Sirija nustos būti etniškai pakanti, kokia yra dabar, valdant alavitui B. Asadui. Todėl Sirijos valdžia miestuose prikabinėjo plakatų su tokiais užrašais: „Aš – įstatymo pusėje“, „Mano religija – Sirija“. Visgi B. Asado desperatiškoje reformų kampanijoje buvo pridaryta esminių klaidų.

    ASADO REŽIMO ŽIAURUMAS

    B. Asado pradėtoms reformoms šalyje labiausiai priešinosi valdžios elito dalis, kuri nebuvo linkusi nuolaidžiauti protestuotojams ir ieškoti taikaus sprendimo būdo. Pavyzdžiui, iki šiol nėra aiškių priežasčių, kodėl Sirijos karinės pajėgos 2011 m. šturmavo nedidelį Jisr ash-Shuguro miestą, kuriame prieš šturmą gyveno 50 tūkst. gyventojų, – ar siekta pamokyti protestuojančius, ar atkeršyti už 120 policininkų nužudymą. Kad ir kaip ten būtų, Jisr ash-Shuguro šturmas pridarė B. Asadui negrįžtamos žalos: tūkstančiai sirų pabėgo į Turkiją, Libaną, Jordaniją, Iraką ir iš ten ėmė skleisti žinią apie B. Asado režimo siautėjimą. Taip į Sirijos konfliktą įsikišo tarptautinės žmogaus teises ginančios organizacijos. Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros 2012 m. rugpjūčio 17 d. ataskaitoje rašoma, kad „Sirijos pabėgėlių skaičius Jordanijoje, Libane, Irake ir Turkijoje didėja. Iš viso užregistruota ar laukia registracijos 170 176 pabėgėliai iš Sirijos.“

    Nuo konflikto Sirijoje pradžios (2011 m. kovo 15 d.), remiantis JT duomenimis, be vietos liko beveik pusantro milijono Sirijos gyventojų. Sirijos kaimyninės šalys dėl didžiulio pabėgėlių antplūdžio ėmė nerimauti: Jordanija, pati būdama JAV paramos gavėja, paprašė tarptautinės bendruomenės pagalbos kuriant bazę Sirijos pabėgėliams savo šalyje, o Turkija išleido įstatymą, draudžiantį Sirijos pabėgėliams gyventi bet kuriame pasienio mieste, besiribojančiame su Sirija. Įstatymo nesilaikančių laukia deportacija į konfliktų kamuojamą Siriją. Šią informaciją apie Turkijos priimtą nepalankų Sirijos pabėgėliams sprendimą paskleidė Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (toliau – SOHR). Jos duomenimis, per jau 18 konflikto mėnesių Sirijoje žuvo nuo 25 iki 33 tūkstančių žmonių, dauguma civilių. Nemažą žuvusių dalį sudaro ir kariai: tiek B. Asado nacionalinės pajėgos, tiek sukilėlių pajėgų aukos. Rugsėjo 1 d. SOHR išplatino pranešimą, kad abi Sirijos konfliktuojančios pusės vis dažniau griebiasi grupinių egzekucijų (užfiksuota, kad Sirijos valdžios kariai prievartavo mergaites jų tėvų akyse, o vėliau iš jų dar visaip tyčiojosi). Tame pačiame pranešime sakoma, kad iš viso rugsėjo 1 d. Sirijoje nužudyta 180 sirų. Pavyzdžiui, In Deir Izzor provincijoje Sirijoje rugsėjo 1 d. buvo nužudyti 28 civiliai, In Idlibo provincijoje – 2 moterys ir 3 vaikai. Panašūs duomenys ir iš kitų Sirijos regionų. Kas jiems visiems būdinga – tai nemažėjantis civilių aukų skaičius Sirijoje. Todėl religinės mažumos, kurios ne taip seniai buvo susėdusios prie derybų stalo su Sirijos prezidentu ir buvo pažadėjusios jam savo grupės paramą kovoje su sukilėliais, atsisakė turėti su juo bet kokių reikalų. Net ir kurdai, kuriems B. Asadas buvo pažadėjęs suteikti pilietybę ir kurie jau buvo beveik jo pusėje, atsisakė su juo būti vienoje pusėje. Būti vienoje pusėje atsisakė ir keli Sirijos kaimynai: Turkija ir Arabų lygos šalys.

    KAIMYNŲ POZICIJA

    Konfliktui Sirijoje įsibėgėjus, svarbia veikėja jame tapo Turkija. Ilgą laiką Ankara laikėsi subalansuotos politikos savo kaimynų atžvilgiu. Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas nuo pat buvimo valdžioje pradžios (2003 m.) regėjo savo šalį kaip regiono lyderę, bet ne dėl agresyvios užsienio politikos, o dėl ekonomikos (įsilieti į kaimyninių valstybių rinkas) ir ideologijos (remti visus arabus vienijantį „palestiniečių reikalą“) kurso. „Arabų pavasaris“ pakeitė Ankaros strategiją į kitą, labiau prisitaikančią prie naujų jėgų (daugiausia islamistinių) išsidėstymo ir dominavimo regione. Arabų lygos (angl. League of Arab States) narėms, pasak tarptautinių naujienų analitiko G. Mirzayano, Sirija nėra priimtina bendradarbiavimo partnerė dėl jos sąsajų su „Hamas“ ir „Hezbollach“ organizacijomis, taip pat dėl glaudaus vasališko ryšio su Iranu. Ši valstybė, kaip žinia, šiuo metu yra po didinimo stiklu, nes Irano prezidentas Machmudas Achmadinedžadas ne kartą skatino tai, kas nepatiko Arabų lygos valstybėms: prisidėjo prie neramumų Bahreine ir Saudo Arabijoje, sustiprino proiraniškas pozicijas Jemene, o remdamas Libano šiitų organizaciją ir partiją „Hezbollach“, prisidėjo prie Libano valdymo. Analitikas G. Mirzayanas mano, kad dėl visų šių priežasčių Arabų valstybės yra suinteresuotos Irano sąjungininko B. Asado režimo žlugimu tam, kad išbrauktų Siriją iš Irano įtakos zonos. Kitaip tariant, G. Mirzayanas numato tokią situaciją: praradus Siriją kaip sąjungininką, Iranas netektų priėjimo prie Viduržiemio jūros, Palestinos ir Libano. Jeigu Sirija atsidurtų Teherano priešų pusėje, tai visa vakarinė Irano siena – nuo Azerbaidžano iki Kuveito – taptų „sanitariniu kordonu“, atskiriančiu Iraną nuo visų Artimųjų Rytų. Todėl viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl į Sirijos konfliktą, siekiant sulaikyti Iraną nuo vis didesnio dominavimo regione ir galimos grėsmės Izraeliui, įsitraukė ne tik Arabų šalys, bet ir JAV, Europa bei Rusija.

    SANKCIJOS SIRIJAI

    Veikdamos regioniniu lygiu Arabų lygos valstybės pasiūlė B. Asadui „gražiuoju“, kaip tai padarė Egipto lyderis Hosnis Mubarakas ir Jemeno prezidentas Abdula Salekas, pasitraukti iš Sirijos vadovo pareigų. B. Asadui atsisakius tai padaryti, Arabų lygos valstybės įvedė Sirijai sankcijas – įšaldė Sirijos valdžios aktyvus ir nutraukė operacijas su Sirijos centriniu banku. Lyga įvedė ir prekybos embargą – iki konflikto pradžios Sirijos eksportas į arabų šalis sudarė beveik 60 proc., o importas siekė 25 proc. Sankcijas Sirijai įvedė ir Europos Sąjunga. ES nusprendė įvesti embargą ginklams ir įrangai, t. y. prekėms, kurios gali būti panaudotos Sirijoje prieš gyventojus. Taip pat ES uždraudė Sirijos valdžios atstovams įvažiuoti į ES teritoriją ir atsisakė pirkti Sirijos naftą. Turint omeny, kad Sirija per dieną išgaudavo apie 350 tūkst. barelių naftos, iš kurių 260 tūkst. barelių tekdavo eksportui (daugiausia į Europą!), ir pajamos iš prekybos nafta sudarydavo beveik trečdalį Sirijos biudžeto pajamų, ES embargas stipriai smogė B. Asado režimui iš ekonominės pusės: nuo 2011 m. rugsėjo iki 2012 m. sausio Sirija dėl naftos embargo prarado 2 mlrd. dolerių. Kaip teigė „Foreign Affairs“ analitikas Danielius Bymanas straipsnyje „Ruošiantis Sirijos žlugimui“, dėl sankcijų „valiuta Sirijoje krito, o kapitalas pabėgo iš šalies“. D. Rymanas cituoja buvusio Sirijos prezidento sūnaus, dabar verslininko Londone Faisal al-Qudsi pastebėjimus, kad Sirijos BVP krito 50 proc. daugiausia dėl naftos ir turizmo sektorių merdėjimo.

    Berniukai žaidžia ant Sirijos kariuomenės tanko, sugadinto per kovas su sukilėliais Sirijos mieste Azaze, esančiame Alepo priemiestyje (AFP/ Muhammed Muheisen/ Scanpix Sweden nuotrauka)

    RUSIJOS POZICIJA

    Visgi sankcijos nėra paskutinė konfliktų reguliavimo forma. Sankcijos dažniausiai yra tik priedas prie stipresnių priemonių paketo. Sirijos atveju Vakarų  (JAV, ES) ir Arabų lygos šalys reguliuoti Sirijos konfliktą ryžosi per Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Tiksliau– gauti pritarimą dėl tarptautinių pajėgų intervencijos į Siriją. Visgi iš JT Saugumo Taryboje esančių penkių nuolatinių narių – JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Rusijos ir Kinijos –  dvi pastarosios šalys vetavo ir nepritarė tarptautinių jėgų intervencijai į Siriją. Priežasčių, kodėl Rusija vetavo Sirijos intervencijos rezoliucijai, daug. Anot Karnegio centro Maskvoje direktoriaus, V. Putinas ir B. Asadas „bičiuliaujasi“ su autokratiniu režimu, V. Putinas bijo, kad „Arabų pavasaris“ gali atnešti permainų ir į jo valdomą šalį. Rusijos ekonominiai interesai Sirijoje – taip pat svarbus motyvas. Nėra paslaptis, kad Rusija pasirašiusi ginklų tiekimo sutartis su Sirija, taip pat šiai šaliai išnuomota Rusijos karinio jūrų laivyno bazė, galvota apie šalių bendradarbiavimą branduolinės energetikos srityje. Antra vertus, Rusijai abejonių kelia neseniai vykusi Libijos intervencija, pati Sirijos opozicija ir JAV vaidmuo visame šiame reikale. Kinijos nenoras prisidėti prie invazijos į Siriją buvo išreikštas ekonominiu motyvu. Pasirodo, Kinija yra daug investavusi į Irano ekonomiką ir energetiką. Karinė invazija į Siriją bet kuriuo atveju būtų karinis, o ne taikus konfliktas, kuris galėtų sukelti dar didesnį, regioninį, karą ir šį karą įtraukti Iraną. Taigi, kaip spręsti Sirijos konfliktą?

    SPRENDIMAS?

    Dabartinis konfliktas Sirijoje yra labiau komplikuotas nei kiti „Arabų pavasario“ sukilimai. Skirtingai nuo Libijos, Sirijoje nėra sukilėlių išlaisvintų zonų, ir Sirijos sistema ne taip greitai pasiruošusi žlugti, nepaisant to, kad Sirijoje ne viena egzistuojanti mažumos grupė, kuri norėtų kitos (savo grupės) Sirijos valdžios.

    Rusijai ir Kinijai JT Saugumo Taryboje blokavus karinę intervenciją į Siriją, buvo pasitelktos derybos. Jose dalyvavo tiek JT, tiek Arabų lygos narės, tačiau jų metu B. Asadas nepasirašė nė vieno derybinio susitarimo. Užtat po ilgai besitęsiančių ir nevykusių derybų Sirijoje tik daugėjo B. Asado režimo oponentų.

    Vakarai ir Arabų šalys Sirijos konflikto baigties negalėjo pakreipti kitaip, nei numato tarptautinės teisės normos. Visgi B. Asadui abi sąjungininkės jau buvo numačiusios galimą pakaitalą. Pirmasis kandidatas – tai Kataro parinktas opozicinės Sirijos nacionalinės tarybos vadovas Burhanas Ghaliounas. Vėliau Prancūzija ir Saudo Arabija vietoj B. Asado numatė generolą Manafą Tlassą.

    Nė vienas iš šių dviejų kandidatų nebuvo nei charizmatiškas, nei kompetentingas lyderis, galintis perimti Siriją iš B. Asado rankų. „Spiegel Online“ komentatoriaus Christopherio Reuterio nuomone, kol yra bandoma išspręsti Sirijos perėjimo į demokratinę valstybę problemą be režimo nuvertimo, tol Sirijos problema neišsispręs. Jei pasaulio bendruomenė dels padėti tai padaryti, Sirijoje gali atsirasti kitų lyderių ar grupių, kurios pasinaudos tokia situacija. Pavyzdžiui, „Al-Qaeda“ teroristinė grupė. Antra vertus, „manyti, kad režimas gali ir toliau žudyt savo žmones be jokių pasekmių, atsiribodamas nuo moralinių svarstymų, yra didžiulė klaida.“ Ch. Reuteris pažymi, kad nužudytųjų skaičiui augant, daugėja ir norinčių nuversti režimą. Sukilėliai savo veiksmus daugiausia grindžia kerštu. Kerštu už savo artimuosius, už nekaltus žmones!

    Europos liaudies partijos (ELP) grupės pirmininkas, Europos Parlamento narys Josephas Daulas pasmerkė žiaurumus Sirijoje: "Mes smerkiame žudynes Sirijoje. Rusija turėtų atsiimti savo veto Jungtinėse Tautose ir prisijungti prie tarptautinės bendruomenės, siekiant bendro sprendimo." (ELP nuotrauka)

    Europos Parlamento narys bei ELP grupės vicepirmininkas, atsakingas už užsienio reikalus, Ioannis Kasoulidesas teigė: "Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) ataskaitos rodo, kad kovos Sirijoje taip išplitusios, jog konfliktas dabar iš esmės yra pilietinis karas. Aišku tai, jog visi nusikaltusieji, pažeidę Ženevos konvenciją, turės atsakyti prieš Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą." (ELP nuotrauka)

  • ATGAL
    Dr. Laurynas Kasčiūnas: istorinės atminties politika – valstybingumo atrama
    PIRMYN
    Ar prasidės bažnyčių ir tautų susitaikymo epocha?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.