Siūlų ir šilko nuotykiai | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Siūlų ir šilko nuotykiai

  • Data: 2011-06-15
    Autorius: Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    L. Augulytė. (M. Žilionytės nuotr.)

    Vilniaus Gedimino technikos universitete aplinkos inžinerijos, taip pat kompiuterinės grafikos ir Mykolo Romerio universitete elektroninės valdžios administravimo mokslus įveikusi Laura Augulytė šalia darbo Valstybiniame turizmo departamente prie Ūkio ministerijos savo brangų laisvą laiką skiria meninei aistrai – tapybai ant šilko ir paveikslų siuvinėjimui. Vienas iš šių meninių polinkių – siuvinėjimas – atsirado dar vaikystėje: „Išzyziau mamos, kad išmokytų mane siuvinėti. Pirmos mano priemonės, kiek pamenu, buvo gana primityvios – medžiagos gabaliukas, kuriame buvo galima įžiūrėti kvadratėlius kryželiui, ir spalvoti paprasti siūlai…“ – prisiminimais dalijosi Laura. Susidomėjus šia rankdarbių rūšimi, teko ieškotis įvairių rūšių ir spalvų siūlų, o tais laikais rankdarbių priemonių Lietuvoje buvo nelengva rasti. „Gelbėjo visi – kaimynai, draugai, giminės. Važiuodavom į kaimą Baltarusijoje, ten rasdavau siūlų. Spalvų pasirinkimas tikrai keliskart mažesnis buvo negu dabar. Važiuodavom į Latviją pas draugus – rinkdavau įvairius paveiksliukus ir schemutes siuvinėjimui. O kaimynai, draugai nešdavo, kokius rasdavo, siūlus, jau kartais net ir kandžių sukapotus, – šypsodamasi prisimena L. Augulytė.

    Kodėl siuvinėjimas? Negaliu pasakyti, kaip jis atsirado mano mintyse. Tėvas darė iš medžio įvairius dirbinius ir pratino mane prie medžio liestis, suprasti, kaip jis gali keistis žmogaus rankose. Bet tai tikrai neatrodė „moteriškas“ užsiėmimas, nors drožinėjimo įrankius irgi mokėjau valdyti. Tik vėliau išsiaiškinau, kad mano senelis irgi labai gražiai siuvinėjo. Gal tai mane ir paskatino domėtis ir tobulėti…“ – svarsto Laura ir priduria, kad niekada specialiai nesiekė pripažinimo parodose, o didžiausiu įvertinimu laiko tai, kad darbų prašo ir jais džiaugiasi draugai.

    Pradėjusi ieškoti savo užsiėmimo prasmės, mergina priėjo prie išvados, kad šie rankdarbiai nėra taip svarbu kam nors kitam, kaip jai pačiai – po daugelio metų, praleistų siuvinėjant (pavyzdžiui, vieno paveikslo gimimas užtruko net 6 metus…), ji gali pasidžiaugti išsiugdyta kantrybe, gebėjimu susikaupti, susikoncentruoti, atitrūkti nuo kasdienybės, o ir „kiekvienas išsiuvinėtas kryželis, kiekviena paveiksliuko spalva palydėta vis kitos minties, prisiminimo, idėjos, naujų planų“. Tarp siuvinių motyvų dominuoja gyvūnai ar paukščiai, taip pat žmonių siluetai nespalvotose fotografijose. Neretai, kas bus siuvinėjama, nulemia ir draugų pageidavimai.

    Visai neseniai ir ne be priežasties Lauros gyvenime atsirado tapyba ant šilko. Dar vaikystėje, mokantis piešti mokyklos dailės būrelyje, Lauros mokytoja akinukus nešiojusią mergaitę skatino tapyti juos nusiėmus, taigi taip išlavino ir šilko tapybos technikai artimą skonį – piešti tarsi per miglą, be ryškių kontūrų. Turbūt panorusi vėl išlaisvinti dar vaikystėje aktyviai pasireiškusią fantaziją, pasiilgusi galimybės sukurti ką nors nenuspėjamo ir tam užtrukti mažiau laiko, ji pradėjo tapyti ant šilko stilizuotus ir realistiškus augalus, gėles, medžius. Pasak pašnekovės, įkvėpimo galima pasisemti tiesiog apsidairant aplinkui, nes kiekvienas metų laikas įdomus, savitas, pasižymi begale skirtingų spalvų. Ši veikla tai pat labai įtraukia. Laurai smalsu stebėti, kaip kiekvieną kartą liejasi spalvos, maišosi tarpusavyje, o kūrinio autorė sulig kiekvienu teptuko potėpiu pagalvoja, įdomu, kaip šį kartą pavyks.

    „Siuvinėjama pagal piešinį – yra konkrečios spalvos, nuo kurių į šalį nenukrypsi. Pasigedau kažko neįprasto, nenuspėjamo. Ir „atradau“ tapybą ant šilko. Du skirtingi dalykai – žinoti rezultatą (kai siuvinėjama) ir jį tik įsivaizduoti (kai tapoma ant šilko). Įsivaizduojamas rezultatas kinta dirbant ir kartais nuo pradinio įsivaizdavimo gerokai skiriasi“, – „Apžvalgai“ pasakojo siuvinėtoja ir tapytoja ant šilko.

    Artimiausi ateities planai – pačiai kurti siuvinėjimo schemas, kad pagaliau galėtų perteikti tai, ką pati gražaus pastebi ir užfiksuoja realiame pasaulyje, ypač gamtoje. Žvelgdama į ateitį, nors tapymas ant šilko dar naujas užsiėmimas, Laura planuoja kurti ne tik šilkines skareles, kurios yra paklausios tarp jos draugių, bet ir kitus šilkinius drabužius, taip pat interjero detales – užuolaidas, šviestuvų gaubtus ar staltiesėles. Nors mergina siuvinėjimu ir tapyba ant šilko dažniausiai užsiima rudenį ir žiemą namuose, tačiau puikiai supranta dailininkus, kurie mėgsta kurti tiesiog gamtoje, nes pati yra mėginusi tapyti ant šilko pievoje, ir pasvajoja, kad toks nekasdieniškas nuotykis aplankytų dažniau.

  • ATGAL
    Talka Kristijonui Donelaičiui
    PIRMYN
    Kataloniškasis Pirėnų autonomijų paradas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.