Apžvalgos tema

  • Skurdžioji Moldova puola į glėbį Rusijai

  • Data: 2016-12-07
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Vargu, ar galima lyginti politinius procesus Jungtinėse Valstijose, Moldovoje ar Bulgarijoje jau vien dėl to, kad viena jų – galingiausia pasaulio valstybė, gi kitos – kone skurdžiausios senajame žemyne. Bet vienu aspektu paralelę rasti galima: beveik tuo pačiu metu į valdžią šių šalių prezidentų rinkimuose atėjo ne nuosaikios orientacijos veikėjai, o radikalių, dažnai nenuspėjamų sprendimų iniciatoriai.

    Vienas iš TS-LKD flango politikų, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis internetinės TV laidai sakė, kad pasaulis brenda į socialinės masinės politikos balą, kai populistiniai rinkimų favoritų pažadai tampa pagrindiniu jų pergalės motyvu. Tai aklas pataikavimas masėms, galbūt iš anksto nesitikint realių tos politikos rezultatų. Dažnai tai priskiriama kairiųjų laikysenai. Ar ne taip atsitiko Moldovoje?

    Antrajame Moldovos prezidento rinkimų ture lapkričio 13 d. susirungė dvi priešingos pozicijos – provakarietiškos ir prorusiškos. Proeuropietišką varžovę Maia Sandu maždaug 9 procentinių punktų persvara nurungė geras Vladimiro Putino bičiulis, socialistas Igoris Dodonas. Galbūt pastarojo pergalę lėmė ir tai, kad korupcijos skandalų purtoma Moldova pirmąkart per pastaruosius 16 metų prezidentą rinko tiesiogiai. Anksčiau valstybės vadovą rinkdavo parlamentas. Kitaip sakant, ir čia suveikė minios psichologija: reformos vyksta ne taip, kaip norėtųsi daugumai, ir viskuo kalta buvusi valdžia.

    Moldovą pastaraisiais metais krėtė korupcijos skandalai ir politinė sumaištis. 2014 m. iš trijų bankų paslaptingai dingus milijardui JAV dolerių, šalyje kilo protestai, buvo suimtas buvęs premjeras Vladas Filatas. Jis vėliau buvo nuteistas už kyšininkavimą ir piktnaudžiavimą tarnyba. Antikorupcinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Moldovos skyrius šalį neseniai pavadino „regionine abejotinos kilmės pinigų plovėja“.Tarptautinis valiutos fondas (TVF) lapkričio 7 d. patvirtino beveik 180 mln. JAV dolerių vertės trejų metų programą, kuri turėtų padėti sustiprinti Moldovos ekonomiką. Fondas pabrėžė, jog tam, kad ši programa būtų visiškai įgyvendinta, būtina „tolesnė politinė parama bei teismų reformos“. Dabartinis Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas, šį postą užimantis nuo šių metų sausio, yra europietiškų pažiūrų politikas. Tad klausimas, ar jo santykiai su promaskvietišku prezidentu dar labiau nepakenks reformoms ir Vakarų pasitikėjimu Kišiniovu, lieka atviras.

    Apskritai Moldova jau gerą dešimtmetį atsidūrusi Europos ekonomikos užribyje. Labiausiai atsilikusios Europos šalies vardą Moldova dabar paveržusi iš Albanijos, nuosekliai judančios europizacijos link. Pavyzdžiui, nors abi šios šalys turi maždaug po vienodai gyventojų, bet Moldovos BVP beveik dvigubai mažesnis už Albanijos, o vienam gyventojui – daugiau kaip dukart mažesnis. Pastaruoju metu Moldova, kaip ir Ukraina bei Gruzija, yra pareiškusios sieksiančios pilnateisės narystės ES (prieš metus bendrija suteikė bevizio režimo statusą), tačiau bent jau Kišiniovas tokios galimybės neturės dar kokius 10 metų, o naujasis prezidentas ją atidės dar ilgesniam laikui.

    Lygiai prieš trejus metus dar 1934 m. įkurta Vokietijos tarptautinė kompanija GfK („Gesellschaft für Konsumforschung“), tirianti Europos šalių piliečių perkamąją galią per pastaruosius metus, paskelbė naujausią savo reitingą. Į lyginamąją lentelę buvo įtrauktos 42 valstybės. Kompanijos ekspertų duomenimis, 2013 m. bendra Europos šalių piliečių perkamoji galia siekė 6,8 trln. eurų, tai yra 12 tūkst. 890 eurų kiekvienam gyventojui.

    Kaip buvo teigiama 2013 m. ataskaitoje, paskutinės vietos perkamosios galios reitinge skiriamos buvusios Sovietų Sąjungos šalims – Moldovai, Ukrainai ir Baltarusijai. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Moldovos gyventojai per metus gali išleisti 1 tūkst. 284 eurus, ukrainiečiai – 2 tūkst. 206 eurus, o Baltarusijos gyventojai pasirodė beveik 120 eurų turtingesni.

    Ar per šiuos trejus metus kas nors pasikeitė? Kai kurių tarptautinių organizacijų teigimu, Moldova tebėra skurdžiausia Europos šalis. Remiantis Pasaulio banko duomenimis, 41 proc. šalies gyventojų pajamos siekia mažiau nei 5 JAV dolerių (4,6 euro) per dieną, o vidutinis mėnesio atlyginimas – 240 dolerių. Užsienyje dirbančių moldavų perlaidos sudaro beveik ketvirtį šalies bendrojo vidaus produkto. Beje, šios perlaidos pastaruoju metu sumažėjo dėl Rusijos ekonomikos nuosmukio ir dėl Rusijos karo Ukrainoje.

    Vienintelis Moldovos iškovojimas, šalyje sukėlęs tikrą euforiją, kaimyninių šalių pavydą ir, žinoma, didžiulę emigracijos bangą, 2014 m. balandį gautas leidimas vykti į daugumą Europos Sąjungos šalių be vizų, šiai šaliai įvykdžius visus bloko reikalavimus. Dialogas su Europos Komisija dėl Šengeno vizų tęsėsi nuo 2010 m. birželio, ir jau dabar moldavai ES šalyse, taip pat ir Lietuvoje, be vizos per šešis mėnesius gali būti iki 90 dienų, jau nekalbant apie 2015 m. pasirašytą susitarimą dėl besąlygiško bevizio susisiekimo su gimininga Rumunija, kurios pilietybę moldavai gali gauti taip pat be apribojimų ir visą laiką. Tiesa, Rumunija taip pat neišbrenda iš skurdžiausių Europos šalių sąrašo…

    Moldavams taip pat nėra didelių apribojimų vykti į Rusiją, tiesa, ne įsidarbinti. Gali būti, kad ištikimas Kremliui socialistas I. Dodonas pasistengs, kad jiems čia atsivertų didesnės galimybės. Juo labiau Rusijos rinka atsivers moldaviškiems vynams, kurių importą kartu su gruzinų produkcija Rusija uždraudė 2006-ųjų kovą, bet 2015 m. vasarą tuos apribojimus kiek atleido. Beje, tuometinis Moldovos prezidentas Vladimiras Voroninas (2001–2009), vadovavęs komunistų partijai, kuri dominavo 8 metus ir išsaugojo padorų atstumą su Rusija, buvo aršus Maskvos įvestų sankcijų priešininkas, taip pat ir eurointegracijos šalininkas.

    I. Dodonas yra visiškai paklusnus Maskvai, kuri neslėpė, jog laukia jo pergalės. Jis  jau prieš kurį laiką yra pareiškęs, kad jei bus išrinktas prezidentu, jo pirmasis oficialus vizitas bus Kremliuje, ir V. Putinas ten jį neabejotinai svetingai priimtų. I. Dodonas Rusijos žiniasklaidai yra atviravęs, neva Asociacijos sutartis su ES buvo klaida. 2014 metais Moldova pasirašė istorinę asociacijos su ES sutartį, o pusė šalies eksporto dabar keliauja į Bendrijos šalis. Šiam žingsniui atkakliai priešinosi Rusija, o kai sutartis buvo pasirašyta, Maskva atsakė embargu gyvybiškai svarbiam Moldovos žemės ūkio sektoriui. Šitaip ji išprovokavo neramumus Kišiniove, kurių metu pirmiausia buvo nusiaubti prezidento rūmai.

    Štai kodėl spauda rašo, kad jau daugiau kaip 7 metus dažniausi prezidento administracijos pastato lankytojai – palaidi šunys, kurie Kišiniovo centre įprastas reginys. Po 2009 m. balandžio neramumų išdaužyti langai bent įstiklinti, tačiau vidaus remontas iki galo neatliktas, ir tokie rūmai jau trejus metus stūkso už aukštos statybininkų tvoros. Gal tai ir nepatrauktų apžvalgininkų dėmesio, bet jie ironizuoja, kad, kai kairiųjų lyderis įžengs į tokį apleistą pastatą, jo vadovavimas bus toks pat: Moldovoje prezidento institucija nusileidžia parlamentui. Tiesa, socialistas jau pareiškė, kad sieks priešlaikinių parlamento rinkimų. Jam pavaldžios deputatų sudėties reikia, kad I. Dodonas galėtų atšaukti Asocijuotos ES narystės sutartį.

    „Moldovos Respublikos socialistų partijos“ pirmininkas neslepia, kad jis sieks labiau suartėti su Rusija. Jis pripažino, kad Krymas priklauso Rusijai. Ši tikisi susigrąžinti Moldovą į savo įtakos sferą. Maskva mano, kad Moldova – sumažinta Ukrainos kopija, o jeigu taip, tai įšaldytas Padniestrės konfliktas gali vėl suliepsnoti. Rusija tikisi sureguliuoti ši konfliktą Moldovos federalizacijos keliu. Iš pradžių tokie planai buvo ir dėl Ukrainos, bet Maidanas sugriovė šiuos Maskvos ketinimus.

    Lietuva įspėja, kad Rusijos scenarijus Moldovai toks pat kaip Ukrainai, tik ten nereikės kurti naujo Donbaso. Mums ši nedidelė, tarp Rumunijos ir Ukrainos įsispraudusi Europos šalis svarbi ir istoriniu aspektu. Dažnai užmirštame vieną taurų Kišiniovo žingsnį, žengtą vos tik Lietuvos atkūrė savo nepriklausomybę. 1990 m. gegužės 31 d. tuometinės Moldavijos SSR Aukščiausioji Taryba (Moldovos Respublika atsirado tik po metų – gegužės 23-ąją) specialiu aktu pripažino atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, nors rezoliucija patvirtinta tik po trečio balsavimo. Tiesa, jau kitą dieną SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kad toks Kišiniovo sprendimas yra niekinis. Per šio akto ir diplomatinių santykių užmezgimo jubiliejų buvęs Moldovos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir pirmasis Moldovos prezidentas Mircea Ionas Sneguras pabrėžė, kad „Moldova pagrįstai didžiuojasi šiuo drąsiu ir toliaregišku žingsniu, atspindinčiu Moldovos žmonių istorinę kovą bei meilę laisvės idealams“. Gi po dvejų metų liepos 8 d. tarp šalių buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Beje, kaip ir daugelis pokomunistinių šalių lyderių, agronomo išsilavinimą turįs M. Sneguras išėjo bolševikinę mokyklą. Šis tada dar komunistinio Kišiniovo žingsnis pademonstravo, kad skirtingo politinio ir ekonominio potencialo šalys sugeba paremti viena kitą tegul ir simboliniais, bet tuo metu labai svarbiais sprendimais.

    Bet dabar Kišiniovas ima dreifuoti link Maskvos. Nesulaukę realių, taip išsiilgtų reformų, moldavai pasidavė pokomunistinių veikėjų vilionėms, kurios gali reikšti naują įtempimo židinį senojoje Besarabijos žemėje. Tai būtų dar vienas smūgis demokratijai Europoje ir naujas senojo žemyno ištvermės bei vienybės patikrinimas. ■

  • ATGAL
    Lietuva po rinkimų: ko tikėtis
    PIRMYN
    Parlamento rinkimai Gruzijoje: nesikeičianti "svajonė"
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.