Sociali rinka: laikas pasirinkti | Apžvalga

Asmenraščiai

  • Sociali rinka: laikas pasirinkti

  • Data: 2012-05-15

    Tik drauge ir žiūrėdami viena kryptimi pastatysime tiltus, kuriais pereisime per bet kokias krizes. Jurgitos Rimkevičienės nuotrauka

    Tenenugąsdina skaitytojo įsakmus pavadinimas. Argi žurnalistas (net jei jis ir redaktorius) gali ką nors įsakyti – jis tik kviečia, dažniausiai būdamas balsas tyruose. Vis dėlto žodis – ne žvirblis. Net jei ir nesugrįžtų, savo žinią išlėkęs neša, o tai ir yra žiniasklaidos stebuklas. Žinoma, gerai, kai „stebukladariai“ žurnalistai savo išmonę naudoja svarbiai, išgvildentai, prasmingai, tikrai žiniai perduoti. Blogiau, kai žiniasklaidos priemonės mirga „abrakadabromis“, profesionaliai sukurptomis paskalomis, tuštybių mugės prekėmis. Visko būna, matyt, visko reikia. Ir tokios niekuo dėtos įžangos tikriausiai jau per daug, tačiau išplėstinio redaktoriaus žodžio formatas leidžia autoriui kiek laisviau pažvelgti į temos atskleidimo reikalavimus – ir jis tuo mielai naudojasi. Juk geriau įtraukti skaitytoją lengvu pamintijimu ir vesti jį gylyn temos labirintais, nei pateikus itin koncentruotą ir provokuojantį, žurnalistiniu žargonu tariant, lead‘ą (įžanginį sakinį), paskui nudreifuoti informacinio srauto paviršiumi, paliekant skaitytojus it musę kandusius – žinokitės sau, juk svarbiausia buvo, kad atsiverstumėte straipsnį…

     Taigi grįžkime prie pavadinime siūlomos galimybės rinktis. Tarp ko ir ką?

    Drauge su kitomis šalimis iš sovietinio bloko, vos tik atgavę nepriklausomybę, (beje, spalio 27 d. minėsime Sovietų Sąjungos visiško subyrėjimo dvidešimtmetį) tai pat turėjome daug ką rinktis. Vienos šalys liko posovietinėje erdvėje, kitos, tarp jų ir Lietuva, aiškiai pasuko Vakarų link. Žinia, tokie pasirinkimai atsispindėjo ir ekonominėse sistemose. Lietuva, ligi koktumo atsikandusi planinės ekonomikos, per 50 metų atsibendravusi su Maskvos uriadnikais, nedvejodama stojo į rinkos ekonomikos šalių klubą ir nedelsdama ėmėsi kurti nepriklausomos valstybės ekonominę gerovę. Nelengvos buvo šios statybos, bet rezultatai, subjektyvia šio straipsnio autoriaus nuomone, netgi pranoko lūkesčius – žinoma, jei tie lūkesčiai buvo realūs. Nors šiandien visuomenėje gausu nepasitenkinimo – esą ne tokią Lietuvą kūrėme – išties norėtųsi tų besipiktinančiųjų paklausti, tai kokią jie patys kūrė tą savo valstybę. Jei kūrė kitokią, tai kodėl ji tokia, kokia yra. Galiausiai galima įtarti, kad to aiškaus kitokios Lietuvos kontūro, žvelgiant iš prabėgusių daugiau nei dvidešimties nepriklausomybės metų perspektyvos, vargiai ar galėtume įžvelgti. Ištrūkę iš sovietijos gniaužtų ir nenorėdami vėl pakliūti į rusiškos meškos olą – įtakos zoną – vargu ar galėjome rinktis kitokias „politekonomines“ strategijas. Ir ačiū Dievui, kad tada nesudvejojome.

                Šiandien turėdami tvirtesnį pagrindą po kojomis, būdami Europos Sąjungos ir NATO nariai, rodydami tvirtą charakterį per pasaulinę krizę, esame iš esmės kitokioje padėtyje nei tada – prieš dvidešimtį metų. Žinoma, grėsmės iš Rytų niekur nedingusios, ir meška į savo letenas mielai priglaustų Baltijos valstybes, vis dar besivaduojančias iš energetinės priklausomybės. Vis dėlto ekonominio mąstymo sustabarėjimas, kintant pasaulinėms tendencijoms ir mums patiems įgaunant vis daugiau patirties, būtų nepateisinamas. Europos valstybių šeimą pasirinkome ne tam, kad tenai šiurpintumėme vieni kitus posovietinėmis baimėmis ar laukinio kapitalizmo apologetika. Šiandien galime vis daugiau rinktis, vis labiau derinti ekonominius valstybės mechanizmus, semtis gerosios patirties iš kitų ES valstybių ir, žinoma, mokytis iš jų klaidų. Kai pasaulinė krizė negailestingai atveria Europos ekonomines žaisdas ir demonstruoja netikėčiausius skerspjūvius, yra gera proga naujai pažvelgti tiek į savo pačių, tiek į kitų ES valstybių narių ekonomines strategijas ir ieškoti optimaliausių sprendimų.

                Krizės naujai perbraižomame Europos žemėlapyje, pavyzdžiui, Vokietija – viena stipriausių Europos ekonomikų – išlaiko tvirtas pozicijas. Tikriausiai vertėtų atkreipti dėmesį, kad šios valstybės naujųjų laikų ekonominė struktūra pastatyta būtent ant socialios rinkos pamato. Iškart po Antrojo pasaulinio karo krikščionių demokratų – kanclerio Konrado Adenauerio ir ekonomikos ministro Liudwigo Erhardo – pastangomis Vokietija ėmė vadovautis minėta ekonomine doktrina. Dabar vokiečiai gali neabejodami patvirtinti, kad tada buvo priimtas teisingas sprendimas. Svarbiausia, kad toji ekonominė sistema puikiai veikia ir šiandien. Taigi su aktualia vokiškosios socialios rinkos ekonomikos patirtimi galima buvo šį rugsėjį susipažinti Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto drauge su Konrado Adenauerio ir Europos krikščioniškos politikos fondais surengtoje konferencijoje „Socialios rinkos plėtros perspektyvos“. Čia savo įžvalgomis dalijosi ekonomikos ekspertas iš Jenos Friedricho Schillerio universiteto Politikos mokslų instituto Markas Hauptmannas. Beje, jo ir daugelio kitų konferencijos pranešėjų minčių apžvalgas rasite šiame žurnalo numeryje.

                Minėta konferencija sulaukė svečių ne tik iš socialios rinkos tėvynės Vokietijos, bet ir, pavyzdžiui, iš Didžiosios Britanijos, kur yra užgimusi ir šiandien aktyviai plėtojama ryšiais susaistytos ekonomikos idėja. Jos kūrėjai gyvenimą mato per santykių prizmę, kaip priešingą materializmo ir individualizmo žiūros taškui. Toks matymas yra svarbus tiek socialios rinkos plačiąja prasme, tiek iš jos išplaukiančiai verslo socialinės atsakomybės doktrinai. „Relationships global“ tinklo vykdomasis direktorius dr. Michaelis Schluteris, reaguodamas į šiandienos realybę, kai tenka rengtis atremti gręsiančią antrąją ekonominės krizės bangą, konferencijos Vilniuje dalyviams davė suprasti, kad šią bangą atremti yra lengviau pasitelkus socialios rinkos idėjas, nes liberalusis kapitalizmas turi esminių moralinių trūkumų.

                Socialios rinkos plėtros aktualumą ir aptarimą aukščiausiu tiek vietos, tiek europiniu lygiu liudija ne tik minėta konferencija, kurioje įžangos žodį tarė LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Socialumo versle ir apskritai ekonomikoje poreikį atskleidžia populiarėjanti įmonių socialinės atsakomybės idėja. Galiausiai ekonominių kataklizmų krečiama Europa vis dažniau pripažįsta klydusi, kai ekonominio kilimo ir plėtros laikotarpiu paleido ekonomines vadžias ir pasidavė liberaliesiems vėjams, galiausiai atnešusiems audras ir perkūnijas. Europinės politikos atsigrežimą į socialią rinką, beje, akcentuojant jos ne tik ekonominę, bet ir ekologinę dimensiją, iliustruoja didžiausios Europos Parlamento frakcijos, Europos liaudies partijos grupės atstovo Othmaro Karaso žodžiai: „Ekonominė krizė įrodo, kad nėra alternatyvių modelių socialios rinkos ekonomikai. Tai nėra praeities modelis, bet šiandien yra svarbesnis nei bet kada. <…> Dabartinių ekonominių problemų priežastys yra dvipusės: mūsų rinkos ekonomika yra nepakankamai sociali ir ekologiška, o mūsų institucijos dar neturi būtinų instrumentų adekvačiai reaguoti į globalizaciją.“ Šiuos teiginius europarlamentaras iš Austrijos pasakė rugsėjo 21 d. Briuselyje vykusioje konferencijoje „Žmogaus darbas kaip Europos socialios rinkos ekonomikos centras“, skirtos popiežiaus Jono Pauliaus II socialinės enciklikos „Laborem Exercens“ 30-mečiui. Atidarydamas šią konferenciją politikas pabrėžė: „Ekosocialios rinkos ekonomika yra ne tik protingas būdas subalansuoti jėgas sistemos viduje. Į ją taip pat telpa mūsų, kaip krikščionių demokratų, tikėjimas žmogaus verte ir kiekvieno žmogaus būtinu vaidmeniu ekonomikos šerdyje.“

                Jei šis išplėstinis redaktoriaus žodis ir liktų balsu tyruose. Jei skeptikai, abejojantys socialios rinkos galimybėmis dar kartą sukurti ekonominį stebuklą – šįkart visos Europos lygiu, ir nebūtų įtikinti. Vis dėlto verta pasikliauti liaudies išmintimi, įspėjančia (o gal padrąsinančia), kad žodis – ne žvirblis… O jaučiu sugrįžęs, vaga po vagos gali išarti ir labiausiai užžėlusius bruzgynus ar liberaliosios ekonomikos audrų nusiaubtas dykvietes.

    „Apžvalga“, 2011 m. rugsėjis, nr. 9 (25) (506)

  • ATGAL
    Nerami 2011-ųjų vasara
    PIRMYN
    Sniego karalienės nužvelgti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.