Socialinė atskirtis – vis dar problema augančioje šalies ekonomikoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Socialinė atskirtis - vis dar problema augančioje šalies ekonomikoje

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Pagal žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičių, 2011 m. duomenimis Lietuva buvo penkta nuo galo tarp visų ES valstybių narių – skurdo lygis siekė 20 proc. AFP/Dimitar DilKoff/Scanpix nuotrauka

    Lietuvos ekonomika jau ne pirmus metus auga kone sparčiausiai Europos Sąjungoje (toliau – ES). Eurostato  duomenimis, prognozuojama, kad šiemet šalies BVP augs 3,1 %, o visos ES – tik 0,1 %. Tačiau nepaisant tokių teigiamų ekonomikos perspektyvų, pagal žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičių, 2011 m. duomenimis, Lietuva buvo penkta nuo galo tarp visų ES valstybių narių – skurdo lygis siekė 20 proc. Situacija prastesnė buvo tik Ispanijoje (21,8 %), Graikijoje (21,4 %), Rumunijoje (22,2 %) ir Bulgarijoje (22,3 %). Kyla klausimas, kaip spręsti šią jautrią po krizės išliekančią socialinę problemą.

    Vyriausybė savo programoje skurdo ir socialinės atskirties mažinimą yra įvardijusi neatidėliotinos veiklos prioritetu. Ji deklaruoja siekį „eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi“. Apie gerovės valstybės kūrimą, socialinės atskirties mažinimą kalbama ir strategijose „Lietuva 2030“ bei „Europa 2020“. Pavyzdžiui, pastarojoje vienas tikslų yra 25 % sumažinti gyvenančių žemiau skurdo ribos skaičių. Pažymėtina, kad 2011 m. ES žemiau skurdo ribos gyveno 16,1 % gyventojų. Taigi iki 2020 m. šį rodiklį tikimasi sumažinti iki maždaug 12,1 %.

    Tačiau kalbant apie tikslus, reikia kalbėti ir apie būdus tiems tikslams pasiekti, t. y. kokiu konkrečiai keliu turėtų būti einama, koks gerovės valstybės modelis tinkamiausias sprendžiant socialinės atskirties problemą – įgyvendinant skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemones. Sakoma, kad praėjusi krizė, tai – atsivėrusios naujos galimybės. Ar jomis išmokta pasinaudoti? Ar bus einama tuo pačiu keliu, kaip iki 2008 m. pabaigos? Juk du dešimtmečius Lietuvoje bujojęs posovietinio ūkio ir neoliberalaus ekonominio modelio „susiliejimas“, neatsakinga fiskalinė politika ne tik lėmė tai, kad Lietuva yra iš pirmaujančių pagal socialinę atskirtį, bet ir gilino socialines ir ekonomines takoskyras tarp centro ir periferijos, tarp Vilniaus ir kitų šalies regionų. Ar visgi bus pasirinktas modelis, užtikrinsiantis tvarų ekonomikos augimą ir ilgalaikę, o ne trumpalaikę gerovę. Žinant, kokį gerovės valstybės modelį tinkamiausia įgyvendinti atsižvelgiant į šalies galimybes, būtų galima išsikelti konkrečius uždavinius tikslui siekti ir problemai spręsti.

    Apie kokį skurdą kalbama?

    Visų pirma, prieš ieškant optimalaus gerovės valstybės modelio, leidžiančio sumažinti socialinę atskirtį, reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia skurdo rizikos riba ir lygis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. Lietuvoje po pajamų perskirstymo 20 % žmonių gyveno žemiau skurdo rizikos ribos. Tai penktadalis šalies gyventojų. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad tiek spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu, tiek krizės metu šis rodiklis išliko praktiškai toks pat. Pavyzdžiui, 2008, 2009 ir 2010 m. atitinkamai siekė 20, 20,6 ir 20,2 %. Skurdo rizikos lygis buvo padidėjęs tik keliomis dešimtosiomis, po to vėl sumažėjo – padėtis išliko beveik nepakitusi. Tai lėmė, kad 2008–2010 m. ekonominės krizės metu, siekiant stabilizuoti viešuosius finansus ir užtikrinti rinkų pasitikėjimą, konsolidacijos našta visoms socialinėms grupėms padalyta daugmaž vienodai. Taupymo politika, vykdytos struktūrinės reformos padėjo suvaldyti krizę. Lietuva tapo pavyzdžiu kitoms ES valstybėms narėms, ypač pietinėms, kaip reikia atsakingai tvarkyti finansus.

    Skurdo rizikos riba rodo, kokia dalis ar koks nuošimtis gyventojų gauna grynąsias pajamas, mažesnes nei 60 % ekvivalentinių disponuojamų pajamų medianos. Ekvivalentinių disponuojamų pajamų mediana yra visų šalies gyventojų, padalytų į dvi lygias dalis pagal jų ekvivalentines disponuojamas pajamas, vidurinio gyventojo pajamų dydžio reikšmė. Jei aibę sudaro lyginis skaičius elementų, šiuo atveju gyventojų, tai mediana lygi dviejų vidurinių gyventojų pajamų dydžio reikšmių vidurkiui.

    2011 m. 60 % ekvivalentinių disponuojamų pajamų mediana sudarė 691 Lt. Vadinasi tie, kurie gavo mažiau nei 691 Lt per mėnesį, skurdo. Tačiau labai išsigąsti nereikėtų, nes tai yra gyventojų, gaunančių mažesnes pajamas nei 691 Lt, santykis, palyginti su tais, kurie gavo daugiau. Santykinai skurstančių yra ir bus visada, nes žmonės gauna nevienodo dydžio pajamas, jų dydis priklauso nuo kvalifikacijos, einamų pareigų ir pan. Juk nėra taip, ir tikrai nebus, kad visų šalies gyventojų pajamų diferenciacija būtų gana maža, taip, kad nė vieno gyventojo ekvivalentinės disponuojamos pajamos nebūtų mažesnės nei 60 % ekvivalentinių disponuojamų pajamų mediana. Jei taip būtų, tai tokios visuotinės lygiavos sąlygomis skurdo lygis būtų nulinis.

    Pajamų diferenciacija gali būti sumažinama perskirstant pajamas. Kuo didesnius mokesčius moka daugiau uždirbantys, tuo didesnes socialines išmokas galima išmokėti mažesnes pajamas gaunantiems, taikyti įvairias kompensacijas, lengvatas ir taip padidinti jų gerovę. Taip daroma daugelyje išsivysčiusių Europos valstybių. Tačiau, jei kalbama apie progresinius pajamų mokesčius, reikia žinoti, kiek daug yra dideles pajamas gaunančių ir galinčių mokėti didesnius pajamų mokesčius asmenų ir kiek bus papildomai surinkta mokestinių pajamų.

    Kita vertus, palyginti 2010 ir 2011 m. skurdo rizikos ribą, ji sumažėjo 1,43 % – nuo 701 Lt iki 691 Lt. Tai reiškia, jog sumažėjo daugelio gyventojų, įskaitant ir mažesnes, ir didesnes pajamas gaunančių, gaunamos pajamos. Tuo tarpu vidutinė metinė infliacija 2010 m. buvo 1,2 %, o 2011 m. – 4,1 %. Vadinasi, didėjant kainoms, gyventojai už minimalų vartojimo prekių ir paslaugų krepšelį išleidžia vis daugiau gautų pajamų. Tai ypač aktualu mažiausias pajamas gaunantiems, kurių netenkina jų turimas minimalus vartojimo pajamų lygis. Beje, atsižvelgiant į dabartines kainas ir gyventojų perkamąją galią, jų grynosios pajamos turėtų siekti apie 1000 Lt, kad būtų galima oriai pragyventi.

    Galimas sprendimas

    Taigi, tai yra mažiausias pajamas gaunančių, jų pajamų dydžio arba absoliutaus skurdo problema. Norint ją spręsti, reikia siekti, kad tokių gyventojų pajamos didėtų. Vien didinti perskirstymą nepakanka, nes norint daugiau perskirstyti, reikia, kad būtų daugiau tų, kurie gauna santykinai didesnes pajamas. Pavyzdžiui, šiuo metu gaunantys daugiau nei 5000 Lt per mėnesį, kurie galėtų mokėti didesnius pajamų mokesčius, sudaro apie 5 % visų dirbančiųjų. Todėl svarbu, kad didėtų ir tokių gyventojų dalis.

    Kita vertus, esant siauram dideles pajamas gaunančių žmonių pasiskirstymui ir gana plačiam gaunančių mažas pajamas, didinamas pajamų perskirstymas, kad būtų išmokėtos didesnės socialinės išmokos, skatintų ekonominės krizės metu išryškėjusį „išlaikytinių“ visuomenės fenomeną. Sumažėjus daugelio dirbančiųjų atlyginimams, išaugus nedarbui, kai kurios išmokos, pavyzdžiui, nedarbo socialinio draudimo, tapo artimos gaunamam atlyginimui ar ėmė jį viršyti. Čia ir išryškėja problema. Žmogus yra skatinamas būti valstybės išlaikytiniu, o ne ieškotis darbo ir pats sau užsidirbti. Maža to, dalis tokių „varguolių“ nevengia apgaudinėti valstybę: gaudami socialinę pašalpą jie dirba neoficialiai, o bendros pajamos neretai būna didesnės nei minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) atskaičius mokesčius. Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, nustatyta, kad 2012 m. 1710 asmenų dirbo nelegaliai.

    Socialinės apsaugos sistema turėtų būti efektyvi, garantuojanti deramą socialinę apsaugą žmonėms, kurie neturi šansų adekvačiomis rinkos sąlygomis gauti pajamų, kartu skatintų juos dirbti ir užsidirbti. Vienas tokių sprendimų – atsakingesnis socialinių pašalpų dalijimas, kartu siekiant išvengti skurdo spąstų. Taip pat MMA didinimas iki 1000 Lt, kad žmonės būtų skatinami dirbti. Tai šiek tiek padidino MMA gaunančių grynąsias pajamas, tačiau kartu padidėjo ir darbo vietos kaina, bet darbo rinka ir viešieji finansai nebuvo destabilizuoti.

    Kalbant apie darbo užmokestį, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje darbo jėga apmokestinama daugiau nei kapitalas (turtas), kuris sudaro apie 4 % visos mokesčių bazės, o euro zonos šalyse – apie 14 %. Todėl siekiant padėti mažas pajamas gaunantiems asmenims, visų pirma reikia mažinti mokestinę naštą darbo jėgai didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – NPD). Tai prisidėtų prie neoficialaus darbo užmokesčio mažėjimo, padidintų šalies ekonomikos patrauklumą investuotojams ir konkurencingumą.

    Beje, didžiausią tikimybę atsidurti žemiau skurdo rizikos ribos turi šeimos, ypač daugiavaikės ir nepilnos. Todėl, siekiant joms padėti, užtikrinti jų finansinį stabilumą būtų tikslinga papildomai didinti NPD santuoką sudariusiems gyventojams ir papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį už vaikus. Panaši praktika, kai šeimos apmokestinamos palankiau nei vieniši gyventojai, taikoma Vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tikėtina, kad tokia parama šeimoms iš dalies prisidės ir prie šeimos instituto stiprinimo ir gimstamumo skatinimo.

    Be to, parama nepasiturintiems per NPD yra daug efektyvesnė nei per socialines pašalpas, kurios, kaip minėta, neskatina žmogaus dirbti, nes, jei jis uždirba papildomą litą, jas praranda. Tuo tarpu papildomas NPD užtikrina paramą tik tuomet, jei žmogus dirba ir moka mokesčius. Taigi didėtų žmonių motyvacija dirbti ir užsidirbti, o ne būti pasyviais valstybės išlaikytiniais.

    Žinoma, tokie sprendimai turėtų būti pamatuoti, įvertinant valstybės finansines galimybes, kad nebūtų neigiamai paveiktas viešųjų finansų stabilumas. Dėl to padidėjęs vartojimas netektų pajamų tikrai nekompensuotų. Todėl greta to, taip pat siekiant tolygiau paskirstyti mokestinę naštą, būtina svarstyti galimybę įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, taikant neapmokestinamo turto dydį, taip pat kapitalo prieaugio mokestį. Beje, tai, ypač nekilnojamojo turto mokestis, mokesčių sistemai suteiktų daugiau progresyvumo.

    Kalbant apie galimybę užtikrinti gyventojams didesnes pajamas, pažymėtina, kad tai priklauso ir nuo šalies ekonomikos produktyvumo ir konkurencingumo. Šiuo atveju svarbu toliau  gerinti verslo sąlygas, liberalizuoti darbo santykius stiprinant kolektyvinių sutarčių institutą, kas leistų pritraukti daugiau investicijų ir kurti naujas darbo vietas. Ypač svarbu sudaryti kuo geresnes sąlygas socialiai atsakingam verslui.

    Socialiai atsakingo verslo įmonės socialiai atsakingai siekia pelno, kuria gerovę ne tik verslininkams, bet ir darbuotojui, ir bendruomenei. Tai atitinka darbo ir kapitalo solidarumo principą, būdingą socialios rinkos ekonomikos idėjai, paremtą socialinio subsidiarumo ir solidarumo principais.

    Vilčių taip pat teikia ir galima Lietuvos narystė Tarptautinėje ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, dėl kurios pagerėtų šalies tarptautinis įvaizdis ir padidėtų patrauklumas užsienio investuotojams. O tai vėlgi reikštų ir naujų geriau mokamų darbo vietų kūrimąsi.

    Lietuvai tinkamiausias kontinentinis gerovės valstybės modelis

    Grįžtant prie gerovės valstybės kūrimo, siūlomos priemonės kovai su socialine atskirtimi atitinka kontinentinį gerovės valstybės modelį. Šiam modeliui priskiriamose šalyse prioritetai teikiami nedarbo socialiniam draudimui, griežtam darbo santykių reglamentavimui ir šeimos vertybėms, pagrindžiančioms šeimos įsipareigojimus pasirūpinti artimaisiais. Gaunamų pensijų dydis daugiausia priklauso nuo mokėtų įmokų dydžio, eitų  pareigų ar šeiminės padėties. Socialinė politika yra ekonominės politikos elementas, skatinantis darbuotojus tobulinti kvalifikaciją ir taip prisidėti prie darbo našumo ir produktyvumo.

    Tačiau kontinentinis modelis neišvengia ir kritikos. Ekonomistas André Sapiro savo straipsnyje „Globalizacija ir Europos socialinių modelių reforma“ teigia, jog šis modelis kritikuojamas dėl pernelyg griežto darbo santykių reglamentavimo, kada greitai besikeičiančios ekonomikos sąlygomis darbdavys negali greitai atleisti darbuotojo dėl jo sumažėjusio produktyvumo ar kvalifikacijos, o darbuotojas negali greitai persikvalifikuoti ir susirasti darbą. Tai įrodo kontinentinio modelio šalyse santykinai didesnis nedarbo lygis nei šiaurietiško ar anglosaksiško modelio, kur darbo santykių reglamentavimas nėra gan griežtas.

    Galiausiai vertėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje nėra aiškaus gerovės valstybės modelio – veikiau kelių modelių derinys. Užimtumo politikoje taikomi kontinentinio modelio elementai (nors nedarbo išmokos šiek tiek mažesnės nei šio modelio šalyse), socialinės apsaugos srityje – kontinentinio ir anglosaksiško (taikomas išmokų gavėjų turto ir pajamų testavimas, senatvės socialiniame draudime pensijos daugiausia priklauso nuo stažo, gautų pajamų dydžio, naudojami rinkos mechanizmai), švietimo srityje – anglosaksiško. Kita vertus, galima pastebėti neformalios globos ir savanorystės mastą. Visa tai rodo, kad yra realus pagrindas judėti link kontinentinio modelio įgyvendinimo. Žinoma, turint omenyje kritikuojamą griežtą darbo santykių reglamentavimą, tai nereiškia modelio mechaninio „perkėlimo“ į Lietuvą. Kur kas svarbesni šio modelio aspektai, mažinantys socialinę atskirtį ir didinantys gyventojų ekonominės veiklos motyvaciją, ir socialios rinkos ekonomikos idėja. ■

  • ATGAL
    "Sudegęs" ūkio bankas
    PIRMYN
    Šeima - (kol kas) visuomenės pagrindas. Ar dar ilgai?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.