Socialinė partnerystė Lietuvoje: bendrojo gėrio keliu | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Socialinė partnerystė Lietuvoje: bendrojo gėrio keliu

  • Data: 2012-04-11
    Autorius: Edita Mieldažė

    Konferencijoje profesinių sąjungų veiklos aktualijas pristatė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Janina Matuzienė ir Lietuvos darbo federacijos generalinė sekretorė Janina Švedienė (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Seime vykusioje konferencijoje ,,Socialinės rinkos ekonomika – atsakymas į pasaulinę ir ekonominę krizę”  ypatingas dėmesys buvo skirtas socialinių partnerių dialogui, kuris pirmiausia siejamas su tokiomis sąvokomis kaip atsakomybė ir vienybė. Konferencijos programoje šios sąvokos buvo įtvirtintos teiginiais „Atsakingi socialiniai partneriai – kertinis ekonomikos augimo ir socialinės sanglaudos akmuo“ ir „Profesinės sąjungos ir darbdavių konfederacijos Vokietijoje – vieningai sutelktos jėgos krizei įveikti“. Taigi profsąjungų, Vyriausybės, Seimo ir darbdavių atstovai konferencijoje dalijosi mintimis apie socialinės partnerystės evoliuciją ir reikšmę, diskutavo apie konfliktų sureguliavimo galimybes. Šioms diskusijoms svarumo pridėjo ir Vokietijos profsąjungų atstovės pranešimas apie socialinį dialogą Vokietijoje.

     Kalbėti vienu balsu

    Didžiausios Lietuvoje profsąjungos „Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija“ (LPSK), vienijančios 26 sektorius (pradedant valstybės tarnautojais ir baigiant kultūros darbuotojais), generalinė sekretorė Janina Matuizienė pranešimo pradžioje pabrėžė, kad profsąjungoms Lietuvoje labai svarbu kalbėti vienu balsu, siekiant savo tikslų. Dėl to LPSK kartu su dviem kitomis profsąjungomis „Solidarumas“ ir Lietuvos darbo federacija prieš ketverius metus kooperavosi ir įkūrė koordinacinį centrą. Anot J. Matuizienės, „koordinacinis profsąjungų centras buvo reikalingas tam, kad suvienytume jėgas ir eitume su vieninga nuomone, o ne su trimis ar dar daugiau nuomonių iš karto“. Prieš metus vykusiame koordinacinio profsąjungų centro rengiamame mitinge buvo einama su tokiais bendrais  reikalavimais: minimalų darbo užmokestį (MMA) didinti iki 1000 litų; įvesti socialinę atskirtį mažinančią progresinių mokesčių sistemą, apimančią visas pajamas; didinti užimtumą taikant įvairius įdarbinimo būdus; mažinti komunalinių paslaugų kainas; sugrąžinti pensijas į 2008 metų lygį; mažinti mokesčius smulkiajam verslui. Dėl tokių ir panašių reikalavimų Lietuvos profsąjungos yra pasirengusios kalbėtis su partneriais ir mano, kad socialinis dialogas yra svarbiausia ir pagrindinė konfliktų sprendimo forma. Pasak J. Matuizienės, profesinės sąjungos siūlo per socialinį dialogą spręsti daugelį ekonominių ir socialinių problemų. Tam, anot LPSK generalinės sekretorės, yra sukurti dvišaliai ir trišaliai bendradarbiavimo instrumentai: ,,Socialinė partnerystė nacionaliniu lygiu apima tiek dvišalius darbdavių ir darbuotojų atstovų santykius, tiek trišalį bendradarbiavimą, dalyvaujant valstybės ir savivaldybių institucijoms.“ Tačiau, kai nėra sutarimo, profesinės sąjungos organizuoja protestus, mitingus, ruošiasi streikams. Taigi, kaip palaikyti socialinį dialogą su partneriais, kai pozicijos nesutampa?

     Trišalė taryba

    1995 m. Lietuvoje buvo įkurta Trišalė taryba, o tiksliau nacionaliniu dialogu grįsta partnerystė tarp Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų. Jos priešistorė tokia: 1994 m. birželio 23 d.  Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Tarptautinės darbo organizacijos 1976 m. 144 konvenciją „Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti“, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai buvo suteikti įgaliojimai atlikti konkrečius Trišalės tarybos steigimo darbus – organizuoti Tarybos nuostatų parengimą, surengti pirmuosius Tarybos  posėdžius.

    1995 m. gegužės 5 d. buvo pasirašytas pirmas trumpas trijų punktų, tačiau labai reikšmingas politinio pobūdžio Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimas dėl trišalės partnerystės. Buvo sutarta: 1) trišaliu principu spręsti socialines, ekonomines ir darbo problemas, bendradarbiauti įgyvendinant socialinę, ekonominę ir darbo politiką; 2) sudaryti Lietuvos Respublikos trišalę tarybą ir patvirtinti jos veiklos nuostatus; 3) kiekvienais metais pasirašyti metinį trišalį susitarimą dėl socialinių, ekonominių ir darbo problemų sprendimo. Iki pat 2002 m. Trišalė taryba kaip socialinės partnerystės institutas derino ir tvirtino teisinius savo veiklos instrumentus, kol galiausiai 2002 m. Seimas priėmė Darbo kodeksą, kuriame aiškiai buvo nustatytas Trišalės tarybos veikimo mechanizmas. Kodekso II dalies Kolektyviniai darbo santykiai  VII skyriaus 39–47 straipsniai konkrečiai įvardijo partnerystės sąvokas, principus, partnerystės šalis, lygius, sistemą, veiklos principus ir formas. 45 Kodekso straipsnis buvo specialiai skirtas Trišalės  tarybos apibrėžimui. Vienijanti 10 komitetų ir komisijų regioninės plėtros ir užimtumo darbo rinkoje, vartotojų teisių, darbo santykių reguliavimo, jaunimo, švietimo, darnaus vystymosi ir kituose sektoriuose, per savo gyvavimo laikotarpį Trišalė taryba apvarstė daug įstatymų projektų ir aktualių klausimų, tačiau daugiausia svarstyta klausimų, susijusių su ekonomika ir socialiniais reikalais (iš viso 1995–2010 m. laikotarpiu buvo apsvarstyta 796 socialiniai ir ekonominiai klausimai). Šiuo metu Trišalėje taryboje veikia keturios nuolatinės komisijos: darbo apmokėjimo, darbo santykių, užimtumo ir socialinių garantijų ir trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti. Pasak LPSK atstovės J. Matuizienės, „akivaizdu, kad yra pakankamai galimybių, pasitelkus ekspertus, suderinti nuomonę. Tačiau, ar yra pasiekiami norimi rezultatai, tai dar klausimas“. Visgi gerosios praktikos pavyzdžių socialiniame dialoge netrūksta.

     Gerieji pavyzdžiai

    Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimo 2007–2011 m. programa turėjo tikslą plėtoti socialinį dialogą regionuose, apskrityse ir savivaldybėse; stiprinti profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų bendradarbiavimą; mokyti iš socialinių partnerių atstovų sudarytų trišalių ir dvišalių tarybų ir komisijų narius; stiprinti ir atlikti darbo santykių ir darbuotojų saugos ir sveikatos visuomeninę kontrolę ir skleisti gerąją profesinių sąjungų veiklos patirtį visuomenės informavimo priemonėmis. Šia programa pavyko įkurti, atkurti arba paskatinti veikti Trišales tarybas prie savivaldybių keturiolikoje regionų. Anot LPSK atstovės, tikslas buvo pasiektas – nors projektas baigėsi, tačiau įsteigtos Trišalės tarybos ir toliau darbą tęsia. Kitas sėkmingas socialinių partnerių projektas – „Socialinė  partnerystė per neformalų bendravimą, kultūrą ir sportą“. Šio projekto metu buvo netradiciškai diskutuojama socialiniams partneriams rūpimais klausimais. Po diskusijų buvo organizuojami socialiniai kultūriniai renginiai, kurie leido geriau pažinti vienas kitą, pasirengti svarbioms deryboms. Prie sėkmingų socialinio dialogo pavyzdžių J. Matuizienė priskyrė ir Nacionalinį susitarimą, partnerių pasirašytą 2009 m. pabaigoje. Premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Jonas Survila, dalyvavęs konferencijoje, šį susitarimą irgi įvertino palankiai, teigdamas, kad „jei nebūtų buvę Nacionalinio susitarimo, Lietuvos deficitas būtų siekęs 14 proc. Niekas nebūtų Lietuvai sutikęs skolinti“. Nacionalinio susitarimo įžangoje pabrėžiamas socialinių partnerių atsakomybės ir solidarumo pagrindas: „Suvokdami atsakomybę už nepraskolintą valstybę ir saugią Lietuvos ateitį, būdami skirtingi, bet tikrai neabejingi tautos ir krašto likimui, tikime, kad Lietuvos piliečiams sudėtingus išbandymus atlaikyti bus kur kas lengviau ir sunkmetį įveiksime daug greičiau, eidami bendrų susitarimų ir solidarumo keliu.“ Anot profsąjungų atstovės J. Matuizienės, vieni susitarimą vertino kaip protingą profsąjungų žingsnį, kiti profsąjungas vadino išdavikėmis, tačiau profsąjungos labai tvirtai pasvėrė visus „už“ ir „prieš“, pasitariusios su savo nariais, pasikonsultavusios su ekspertais, suvokdamos rimtą esamą situaciją. Todėl darbo santykių liberalizavimo sustabdymas, atsisakymas įvesti naujus mokesčius, rūpimi darbo užmokesčio didinimo klausimai buvo atidėti neribotam laikui, bet tai nebuvo profsąjungų suvokta kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tačiau dėl naujojo Nacionalinio susitarimo socialiniai partneriai nesutarė. Ir ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino pačių profsąjungų silpnumas ir skirtingas bendrojo gėrio suvokimas.

     Profsąjungų trūkumai

    Kito socialinio partnerio, Lietuvos darbo federacijos (LDF), generalinė sekretorė Janina Švedienė konferencijoje diskusijos dalyviams ir klausytojams priminė, kad Lietuvos socialinei partnerystei, kaip ir Lietuvos nepriklausomybei, viso labo tik šiek tiek daugiau nei 20 metų, o tai dialogo plėtrai, gebėjimų ugdymui per mažai. Pasak J. Švedienės, profsąjungoms trūksta galios pirmiausia dėl to, kad joms trūksta vienybės: „Kai kurios neprisijungusios profsąjungos daro žalą profesinių sąjungų judėjimui, nes jos neina į dialogą, netgi stengiasi pakenkti nacionalinių centrų priimtiems sprendimams.“ Antra problema, kodėl profsąjungos silpnos, anot LDF atstovės, yra populiarumo ir visuomenės palaikymo trūkumas. Anot J. Švedienės, „kai kurie darbdaviai net nesuvokia socialinio dialogo tikslingumo ir skuba išardyti profesines sąjungas, išvaikyti atsiradusius lyderius savo įmonėse ir sėja baimę žmonių širdyse“. Todėl darbuotojai vis dar prisibijo vienytis į profsąjungas ir tik tada, kai atsiduria bėdoje, kai yra išmesti, palikti ir nelaimingi, prisimena profsąjungas. Andreasas M. Kleinas, Konrado Adenauerio fondo vadovas Latvijoje ir Lietuvoje pažymėjo, kad darbuotojai nestoja į profsąjungas ir dėl to, kad Lietuvoje profesinės sąjungos siejamos su komunistų partija. Todėl, anot jo, reikia sukurti naują profesinių sąjungų supratimą Lietuvoje. A. M. Kleinui pritarė ir LPSK atstovė J. Matuizienė, teigdama, kad nenoras būti „raudonam“, t. y. sovietinis profsąjungų šleifas tikrai atbaido žmones stoti į profsąjungas. Prie įvaizdžio problemos LDF atstovė J. Švedienė išskyrė ir pernelyg siaurą profsąjungų supratimą: „Dažnas galvoja, ko jos (profsąjungos – E. M.) visur kišasi. Tik darbo santykiai yra profesinių sąjungų sritis. Bet juk tai netiesa.“ Galiausiai profsąjungų atstovai dėl savo mažo svorio socialiniame dialoge meta akmenį ir į Vyriausybės daržą. Anot jų, profsąjungų statusą sustiprintų ir pati Vyriausybė, jeigu aktyviau, drąsiau žiūrėtų į profsąjungų pasiūlytas derybas, reaguotų į keliamus reikalavimus. Pasak J. Švedienės, dabar susidarąs įspūdis, kad Vyriausybė sąmoningai vilkina derybas, nepriima jokio sprendimo ir visuomenei pakankamai aiškiai neišdėsto, kodėl taip yra. Konferencijoje dalyvavę Vyriausybės atstovai atmetė tokius profsąjungų kaltinimus, teigdami, kad būtent profsąjungoms trūksta įsiklausymo į bendras valstybės problemas, be to, ne visi profsąjungų reikalavimai atitinka bendrąjį valstybės gėrį.

     Bendrasis gėris

    Konferencijos dalyvis ir socialinių partnerių diskusijai vadovavęs Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas priminė, kad bendrojo gėrio sąvoka neatsirado iš niekur, kad ji buvo po pramonės perversmo susiformavusių socialinių įvykių pasekmė. Be kraštutinio liberalizmo, leidusio iš inercijos veikti rinkai, arba kraštutinio socializmo, siekusio naikinti rinką ir tokiu būdu skleisti teisingumą, galvoti socialinių mokslų atstovai rado ir kitą išeitį – tai kelią siekti tokios valstybinės sąrangos, kurioje visos grupės jaustųsi laimėjusios, o ne pralaimėjusios. Tai yra situacija, kai, papildant vienas kitą, galima realizuoti savo tikslus. A. Navickas tokią situaciją apibūdino kaip bendrąjį gėrį, kuris yra ir pamatinė socialinės rinkos idėja. Pasak Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus, ,,esminis kiekvienos socialinės sutarties, kiekvieno tarimosi dalykas yra tai, kad visos besitariančios pusės turi jausti, kad yra siekiama teisingumo. Jeigu tik kuri nors pusė to nejaučia, tarp šalių yra karo būsena.“ Tuo neabejoja ir Ministro Pirmininko kancleris Deividas Matulionis, teigęs, kad socialinis parnerių dialogas vyksta gana sunkiai: Vyriausybė susilaukia kritikos, kad yra keliami reikalavimai Vyriausybei, o visi kiti partneriai jokių įsipareigojimų tarsi visai neprisiima. Pasak D. Matulionio, turėtų būti trišalis įsipareigojimų prisiėmimas, be to, į įvairias šalies problemas profsąjungos ir darbdaviai turėtų žvelgti per bendrojo gėrio prizmę. Kita problema tarp socialinių partnerių, pasak Vyriausybės atstovo, tai šešėlinė ekonomika: „Susidaro įspūdis, kad ja turi rūpintis tik valdžia. O kaip profesinės sąjungos, kaip darbdaviai, verslo asociacijos? Turėtų būti didesni įsipareigojimai kovojant su šešėline ekonomika.“ D. Matulionis pasisakė ir už tai, kad kuo daugiau darbo santykių būtų reguliuojama kolektyvinių sutarčių ir kad daugiau žmonių dalyvautų profsąjungų veikloje. Be to, be Trišalės tarybos, apimančios gana siaurą klausimų lauką, Vyriausybė siūlo įkurti Ekonominę socialinę tarybą, kurios uždavinys būtų teikti patarimus tokiais klausimais kaip žmogaus ir vartotojų teisės, tolerancija, šeimos klausimai.

     Vokietijos patirtis per krizę

    Apie krizės nulemtą bendradarbiavimą ir socialinio dialogo paieškas konferencijoje kalbėjo ir Vokietijos profesinių sąjungų konfederacijos (DGB) pirmininko pavaduotoja Ingrid Sehrbrock.

    I. Sehrbrock pažymėjo, kad finansinė krizė vėl suvienijo darbdavius ir profesines sąjungas Vokietijoje. Iki tol iš socialinių partnerių vis pasigirsdavo kaltinimų, kad Vokietijos profesinių sąjungų sistema sustabarėjusi. Anot pranešėjos, Vokietijos profsąjungas nustebino darbdavių žingsnis per krizę atsisakyti masinio darbuotojų atleidimo. DGB atstovė dalijosi savo patirtimi: „Esu Priežiūros komitete vienoje plieno įmonėje. Joje per krizę sumažėjo 40 proc. užsakymų, tačiau darbuotojų nebuvo daug atleista. Buvo sutrumpintas darbo laikas.“ Valstybė, atsižvelgdama į socialinių partnerių – darbdavių ir profsąjungų – reikalavimus, priėmė keletą svarbių sprendimų, susijusių su laikinų darbuotojų apsauga, išmokomis už senus automobilius perkant naujus, mokyklų renovacija, kuriant naujas darbo vietas. Tačiau krizė ir esant šioms priemonėms būtų buvusi sunkiai pakeliama, jeigu ne buvusios socialdemokratų ir žaliųjų koalicijos 2003–2005 m. griežtos taupymo priemonės, apkarpiusios mokesčius, išlaidas medicinai, pensijų ir nedarbo išmokas. I. Sehrbrock prisimena tuos laikus ir tai, kad profsąjungos tada kovojo už kiekvieną valdžios nurėžtą centą. Tačiau toks taupymas lėmė, kad krizės išvakarėse Vokietija neturėjo tokių didelių ekonominių socialinių problemų kaip kitos šalys. Tad pagrindinis naujos kanclerės Angelos Merkel tikslas buvo ne varžyti, o stimuliuoti ekonomiką ir sukurti pasitikėjimą tarp partnerių. I. Sehrbrock akcentavo: „Socialinei partnerystei reikia stiprių partnerių, stiprių asociacijų. Svarbu, kad mes kalbėtume vienu balsu.“ Taigi kolektyvinėse derybose svarbus profesinės sąjungos stiprumas. Kuo daugiau darbuotojų priklauso profesinei sąjungai, tuo didesnė tikimybė, kad reikalavimai bus įgyvendinti. Be to, anot I. Sehrbrock, labai svarbu, kad būtų užnugaris ir iš darbdavių pusės, kad jie būtų organizuoti ir supratingi.

    Apie darbdavių dalyvavimą socialiniame dialoge kalbėjo AB Teo LT Korporatyvinės komunikacijos skyriaus direktorius Valdas Kaminskas. Jis prisipažino, kad AB Teo LT,   kaip ir Vyriausybė, sprendžia gana panašias problemas, tik skirtingais  lygiais: Vyriausybė – makrolygiu, o įmonė – mikrolygiu. Įmonės vadovui reikia rasti balansą tarp visų pusių : akcininkų, klientų ir darbuotojų. Teo LT atstovas pasidžiaugė, kad įmonė turi ir kolektyvines sutartis, ir profsąjungas, ir kad vyksta gana geras tarpusavio dialogas.

     Apibendrinimas

    Apibendrinant konferencijos „Socialinė rinkos ekonomika – atsakymas į pasaulinę ir ekonominę krizę“ dalyvių mintis, akivaizdu, kad Lietuvos profsąjungoms trūksta jėgos ir galios visuomenėje, kuriant lygiavertį dialogą su kitais socialiniais partneriais. Taip yra dėl to, kad profsąjungos vis dar turi problemų su sovietiniu savo įvaizdžiu, nekalba vienu balsu ir turi per mažai narių. Iš kitos pusės, profsąjungoms, kaip ir kitiems partneriams, reikia nepamiršti valstybinio ir tarptautinio konteksto, nes reikalavimai gali būti pagrįsti tik tada, kai yra atsižvelgiama į bendrąjį valstybės gėrį. Bet kad taip būtų, anot konferencijai pirmininkavusio Seimo nario Pauliaus Saudargo, reikalingas visuomeninis susitarimas ir kiekvieno iš partnerių socialinė atsakomybė. ■

  • ATGAL
    Prezidentė paskelbė Seimo rinkimų datą
    PIRMYN
    Lietuvos energetinės nepriklausomybės link
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.