Socialios rinkos politika – gelbėjimo ratas po krizės | Apžvalga

Žurnalai

  • Socialios rinkos politika – gelbėjimo ratas po krizės

  • Data: 2011-10-25

    Susirinkusius į konferenciją "Socialios rinkos plėtros perspektyvos" sveikino LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Seimo nariai Valentinas Stundys ir Paulius Saudargas, taip pat Konrado Adenauerio fondo vadovas Baltijos šalyse Andreas M. Kleinas (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Pasak Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės, pristačiusios Seime rugsėjo 9 d. vykusią konferenciją ,,Socialios rinkos plėtros perspektyvos“, Lietuva, bėgdama nuo vieno ekonomikos modelio kraštutinumo, kuris buvo sovietmečiu, dvidešimt Nepriklausomybės metų eina kitu keliu, tačiau savo tikrojo kelio ieško ir šiandieną.  

    Minėtoje konferencijoje, surengtoje bendradarbiaujant Lietuvos socialios rinkos plėtros institutui, Europos krikščioniškos politikos fondui ir Konrado Adenauerio fondui, užsienio ir Lietuvos ekspertai diskutavo apie socialios rinkos praktiką Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Daugiausia dėmesio buvo sutelkta į Vokietijos pavyzdį.  

    Socialios rinkos pradžia  

    M. Hauptmannas

    Antrojo pasaulinio karo nualintai Vakarų Vokietijai sunkiai sekėsi ekonomiškai atsigauti. Tačiau tuomečio kanclerio Konrado Adenauerio kabinete (1949–1963) dirbęs ekonomikos ministras Ludwigas Erhardas žinojo, kaip Vakarų Vokietiją išvesti į dienos šviesą. Jis visuomenei pristatė socialios rinkos ekonomikos modelį (vok. Soziale Marktwirtschaft) – vidurio kelią tarp socializmo ir liberaliosios ekonomikos. Šio modelio pagrindas buvo tai, kad privatus verslas turi koegzistuoti kartu su valdžios siekiu reguliuoti socialinės gerovės sritis. Marktwirtschaft politika leido atsigauti Vakarų Vokietijos ekonomikai, nes sumažėjo nedarbas, stabilizavosi kainos, padidėjo realios pajamos ir prasidėjo ekonominis šuolis (Wirtschaftswunder). Taigi, kodėl socialinės rinkos ekonomika, kaip vienintelė liberalios ekonomikos alternatyva, yra tokia patraukli? Anot konferencijos ,,Socialios rinkos plėtros perspektyvos“ pranešėjo, vokiečio ekonomikos ir politikos eksperto Marko Hauptmanno, taip atsitiko visų pirma dėl to, kad siekiama vidurio tarp lygybės ir efektyvumo, t. y. pabrėžiama ekonominė tvarka, ir, antra, socialinės rinkos modelis yra pritaikomas politiniams ir ekonominiams pokyčiams. Tiksliau tariant, sociali rinka remiasi šiais trimis ramsčiais: pirma, individų laisvių apsauga ir nepriklausomybe nuo valstybės kaip arbitro veiksmų; antra, laisvos rinkos ekonomikos išsaugojimu: konkurencija, privačia nuosavybe, laisvomis kainomis, susitarimų laisve ir kita; trečia, solidarumo ir subsidiarumo principais, esant garantijoms apsaugoti socialinę tvarką. Pasaulį supurčius finansinei krizei, Vokietijos socialinis, dar kitaip vadinamas korporacinis ekonomikos modelis padėjo skolose skęstančią Graikiją ir visą euro zoną gelbėti nuo žlugimo. Seimo Pirmininkė I. Degutienė itin taikliai pažymėjo, kad „vokiškas korporacinis ekonomikos modelis šiandien tempia visą Europos Sąjungos ekonomiką ant savo pečių“.  

    Abipusio laimėjimo situacija  

    Vokietijos Konstitucijos 20 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad „Federalinė Vokietijos Respublika yra socialinė federalinė respublika“. Šiame pagrindiniame Vokietijos įstatyme aiškiai išreikštas draudimas kurti planinę ekonomiką, tačiau nesuteikta ir visiškos laisvės kurti laisvos rinkos modelio. Pasak eksperto M. Hauptmanno, Vokietijos socialinės rinkos ekonomika sukurta vadovaujantis principu, kad valdžia, visuomenė ir privatus sektorius turi dirbti kartu, kad garantuotų naudą ir saugumą visiems. Norint pasiekti šios darnos,  yra būtinas socialinių partnerių dialogas, arba, M. Hauptmanno žodžiais, socialinė partnerystė, kuri sukuria abipusių laimėjimų (win-win) situaciją tarp darbuotojų, kompanijų ir valstybės. Šiuo atveju darbuotojams užtikrinamos saugios darbo sąlygos, kompanijoms – algų ir darbo laiko standartai, stabili užmokesčio struktūra, stiprus bendradarbiavimas su darbuotojais, o valstybei – sistemos priežiūra, remiantis Konstitucija. Itin ryškus socialinės partnerystės atgimimas pastebėtas Vokietijoje krizės metu 2008–2009 m. Tada Vokietija sugebėjo dar kartą įrodyti pasauliui, kad ne be reikalo yra pirmoji ekonominė galia Europos Sąjungoje, antroji eksportuotoja po Kinijos ir viena daugiausiai skolinančių šalių. Pasak ekonomisto Martino Orto, Vokietijoje kas ketvirtas euras yra uždirbamas eksporto srityje, o daugiau nei kas penkta darbo vieta tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso nuo užsienio prekybos. Svarbų vaidmenį Vokietijos ekonomikoje vaidina vidutinis ir smulkus verslas, bankai. Jie, pasak M. Hauptmanno, yra pagrindiniai korporacinės valdžios žaidėjai.  

    Per paskutinį dešimtmetį Vokietija turėjo keletą struktūrinių problemų, kaip antai didelis nedarbo lygis, nelankstus darbo reguliavimas, dideli mokesčiai. Atėjus į valdžią socialdemokratų ir žaliųjų koalicijai, situacija pasikeitė gana radikaliai, mat Gerhardo Šrioderio vadovaujamas kabinetas ėmėsi iki tol neregėtų karpymų. Vadinamojoje reformų programoje ,,Agenda 2010” socialdemokratai ir žalieji per 2003–2005 m. laikotarpį apkarpė mokesčius, išlaidas medicinai, pensijų ir nedarbo išmokas. Tačiau šios griežtos priemones davė vaisių, mat jau 2007 m.  būnant valdžioje kanclerei Angelai Merkel, nedarbo lygis Vokietijoje sumažėjo iki 3,8 mln. Taigi krizės išvakarėse Vokietija neturėjo tokių didelių ekonominių socialinių problemų kaip kitos šalys, tad pagrindinis A. Merkel tikslas buvo ne varžyti, o stimuliuoti ekonomiką ir sukurti pasitikėjimą visuomenėje, finansinėse rinkose ir institucijose. Todėl 2008 m. kanclerė ėmėsi pirmojo Vokietijos ekonomikos stimuliavimo plano, padidindama investicijas 32 mlrd. eurų, trumpalaikes darbo pašalpas išplėsdama iki 18 mėnesių, 3 mlrd. eurų skirdama vietos infrastruktūrai finansuoti ir plėsdama kelių sistemą. 2009 m., matydama, kad pirmasis stimuliacijos paketas neišsprendžia visų problemų, A. Merkel inicijavo antrąją ekonomikos stimuliacijos programą, pagal kurią finansines investicijas padidino iki 50 mlrd. eurų, trumpalaikes darbo pašalpas išplėtė iki 24 mėnesių (taip išsaugojo 500 tūkst. darbo vietų), sumažino pajamų mokestį 9 mlrd. eurų, o sveikatos draudimo įmokos nukrito nuo 15,5 % iki 14,9 %. Galiausiai Vokietijos kanclerė išgarsėjo akcija, kai šalies gyventojams buvo siūloma keisti senąjį automobilį į naują. Tiksliau tariant, buvo išmokama 2500 eurų už seną automobilį, jei perkamas naujas. Ši akcija sugalvota ne šiaip sau, mat Vokietija su šešiais savo pagrindiniais gamintojais – VW, Audi, BMW, Daimler, Porsche (VW) ir Opel (General Motors) – yra viena didžiausių pasaulyje automobilių gamintojų greta Japonijos, Kinijos ir JAV. Mašinų gamyba yra viena iš trijų stambiausių Vokietijos pramonės šakų šalia chemijos  ir elektrotechnikos pramonės. Žvelgiant į 2009–2010 m., Vokietijos vyriausybė fiskalinės politikos priemonėms skyrė maždaug 100 mlrd. eurų, ir ši suma pasirodė esanti didesnė už ES ir G20 valstybių vidurkį. Taigi Vokietija, būdama viena mažiausių ir patikimiausių skolininkių (vertinama aukščiausiu AAA+ įverčiu), pasauliui parodė, kad jos socialios rinkos modelis gali padėti išvengti krizės. Taiklus šiuo atveju buvo M. Hauptmannas, su šypsena jis pasakė, kad ,,Vokietija nuo galvos skausmo išrado aspiriną, o nuo depresijos – socialios rinkos ekonomiką“. O kaip šiuo Vokietijos išradimu naudojasi Lietuva?  

    Sociali rinka Lietuvoje  

    Dr. G. Nausėda

    Konferencijoje ,,Socialios rinkos plėtros perspektyvos“ SEB banko prezidento patarėjas dr. Gitanas Nausėda pabrėžė, kad su pavydu reikia žvelgti į tai, ką sukūrė Vokietija tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek politiniu požiūriu. SEB patarėjas pasidžiaugė, kad „nepaisant visų mūsų paklydimų, mums pavyko sukurti socialinės rinkos ekonomikos pamatus“. Tačiau jis šio modelio atsiradimo nesieja vien tik su valdžios sprendimais. Pasak dr. G. Nausėdos, socialinė ekonomika kuriama daugybe milijonų mikrosprendimų tiek įmonių, tiek ūkių lygiu ir, kai kalbama apie socialinę rinkos ekonomiką, pirmiausia kalbama apie atsakomybę. Dr. G. Nausėda pripažino, kad ekonominio pakilimo ir recesijos metu socialinės politikos paskirtis skiriasi. Pakilimo metu tokia politika privalo garantuoti teisingą didėjančio BVP paskirstymą ir perskirstymą, o ekonominio smukimo metu – minimizuoti krizės žalą pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje BVP krito 15 % – tada grįžome į 2000 m. lygį, tačiau 2010 m. BVP augimas buvo pliusinis ir siekė 1,3 % metinio prieaugio. 2011–2012 m. prognozuojamas taip pat teigiamas BVP prieaugis – atitinkamai 6,5 % ir 4 %. Visgi SEB prezidento patarėjas spartaus ekonominio augimo Lietuvoje nenumato, mat tam įtakos gali turėti tiek antroji ekonominės krizės banga, tiek socialinės politikos stichiškumas. Tačiau dr. G. Nausėda regi socialinės rinkos (ne)skatinimo instrumentus. Vienas jų – vidutinių senatvės pensijų ir kitų socialinių išmokų indeksavimas (krizės metu jis turėtų būti sustabdytas). Progresiniai mokesčiai – vieni iš socialinės rinkos ekonomikos elementų, galėtų būti įvesti Lietuvoje, jei būtų įvesti visose trijose Baltijos šalyse, mat toks vienakryptis mokestis galėtų sumažinti Lietuvos konkurencingumą. Visgi SEB prezidento patarėjas dr. G. Nausėda buvo skeptiškos nuomonės dėl atlyginimų indeksavimo. Jo nuomone, darbdavių ir darbuotojų derybomis galima pasiekti daug daugiau.  

    Doc. Dr. R. Lazutka

    Lietuvoje socialią rinkos ekonomiką, be minėtų dr. G. Nausėdos makroekonominės politikos elementų, derinančių ekonomikos augimą su infliacija, konkurencija, geromis darbo sąlygomis ir kolektyvinėmis derybomis, sudaro ir socialinis draudimas (SD), kuris Lietuvoje, anot kito konferencijos pranešėjo, Vilniaus universiteto ekonomisto dr. Romo Lazutkos, yra netgi viena iš pagrindinių socialios rinkos sudėtinių dalių. Pasak dr. R. Lazutkos, SD turi mainų ir solidarumo bruožų ir jis yra pranašesnis už kitus socialios rinkos instrumentus savo perskirstymo mastu ir efektyvumu perkeliant klientų pajamas iš vieno laikotarpio į kitą. Pasak šio ekonomisto, ,,pajamas reikia ne tik perkelti, bet ir apdrausti”, o SD tai sugeba iš visų finansinių priemonių (taupymas, paskolos, gyvybės draudimai) padaryti pigiausiai. Visgi, remiantis UAB ,,RAIT” 2011 m. birželio 1–15 d. daryta apklausa dėl gyventojų pasitikėjimo ,,Sodros” galimybėmis ateityje mokėti pensijas, pašalpas ir išmokas, net 41,7 % respondentų pareiškė visiškai nepasitikintys ir netikintys tokia galimybe. Taigi, kad visuomenė labiau pasitikėtų socialiniu draudimu, pasak dr. R. Lazutkos, „reikia, kad Lietuvoje socialinis draudimas būtų stipresnis“. O jis gali būti toks tik tada, kai ekonomikos tikslu tampa ne nuolat didėjantis apsirūpinimas prekėmis, bet pirmiausia socialinių vertybių puoselėjimas.  

    P.Saudargas, LR Seimo narys (Algirdo Bako nuotrauka)

      Paulius Saudargas: Kurdami socialią rinką – balta varna nebūtume  

    Ekonominio liberalizmo era sukūrė patyliukais glūdintį ir augantį socialinį nepasitenkinimą. Tačiau ekonomikoms sparčiai augant didelių sukrėtimų nepatiriančiose pasaulio šalyse, XX amžiaus pabaigoje socialinio teisingumo deficitas, atrodytų, buvo beišsitrinąs iš Vakarų civilizacijos sąmonės. Kurį laiką XXI amžiaus pradžioje gerovės valstybes sukūrusiose Europos ar Šiaurės Amerikos šalyse vieni turėjo labai daug, o kiti irgi pakankamai… Visi ėmėme lyg filme „Matrica“ jaukiai plūduriuoti palaimingai beprasmiškoje vartojimo kultūroje. Atūžusi globalinė finansų krizė apnuogino ir išryškino visada egzistavusią laukinio liberalizmo ydą – socialinę atskirtį.  

    Gerų pavyzdžių, kaip spręsti šias laisvosios rinkos užprogramuotas socialines problemas, yra. Po Antrojo pasaulinio karo atsitiesusi Vakarų Vokietija sėkmingai pritaikė socialios rinkos ekonomikos modelį. Veiktų jis ir Lietuvoje, tiesiog reikia visų valstybę kuriančių dėmenų valios: verslo, visuomenės, tačiau visų pirma politikų. Balta varna tikrai nebūtume. Europos Sąjungos šalys Lisabonos sutartimi įsipareigojo siekti konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos. Europos Sąjunga pastaraisiais mėnesiais įrodė, kad atsakingai vykdo šią misiją. Dabar šie principai turėtų įsigalioti ir tarptautiniu lygmeniu.  

    Kuriant socialią rinkos ekonomiką, pirmiausia reikia suvokti, kad ekonomikos tikslas – užtikrinti materialias sąlygas, padedančias atsiskleisti individualybei ir socialinėms struktūroms. Privalome ugdyti atsakingą už savo elgesį vartotoją; pažadinti verslo atsakomybės jausmą; suponuoti valstybės institucijų būtiną įsikišimą. Juk verslo tikslas yra ne tik gauti pelną, bet ir sukurti žmonių bendriją.  

    Valstybė privalo dalyvauti kuriant tokias sritis kaip švietimas, socialinė apsauga ir infrastruktūra. Prireikus socialinės paramos, ji privalo įsikišti. Tačiau valstybės intervencija turi likti ribota.  

    Kaip jau minėjau, pirmiausia reikia politinės valios. Dažnai šiandienė Lietuvos Respublikos Vyriausybė atmeta, kritikuoja ar tiesiog vilkina įvairius socialesnės rinkos kūrimo elementus, tokius kaip progresiniai mokesčiai ar turto mokestis. Dažnai pasiteisinama kriziniu laikotarpiu. Suprantama, kad kurti prielaidas galimai didesniam biudžeto ar Sodros deficitui tikrai nevalstybiška, tačiau, matyt, tikrosios šio skepticizmo šaknys glūdi kitur. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, sudarę valdančiąją koaliciją su trimis iš esmės liberalizmą ir laisvąją rinką propaguojančiomis partijomis, jau nuo pat pradžių surišo sau rankas. Ypač rankos surištos ekonomikos sferoje. Tenka tik apgailestauti, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, iš esmės išvedusi Lietuvą iš krizės gniaužtų ir pastačiusi ekonomiką ant kojų, neturi galimybių padėti socialios rinkos kūrimo pamatų.  

    V.Stundys, LR Seimo narys (M. Žilionytės nuotrauka)

     Valentinas Stundys: Ekonomikos efektyvumą turime sieti su socialiniu teisingumu 

     Svarstant socialiai orientuotos rinkos modelį, numanoma išankstinė stereotipinė nuostata šį modelį sieti su praeities ekonominėmis sistemomis, kai ūkio svertai yra valstybės rankose, o privačiai iniciatyvai paliekama nedaug erdvės. Išties tai klaidingas įsivaizdavimas. Pažymėtina tai, kad socialios rinkos terminas kildinamas iš vokiečių ekonomisto Ludwigo Erhardo vadinamojo ekonominio stebuklo, kai pokario Vokietija, atmetusi planines ekonomikos sistemas, sukūrė klestinčią valstybę. Pagrindinis socialios rinkos ekonomikos tikslas – susieti efektyvumą, pajėgumą ir didelį produktyvumą su socialiniu saugumu ir visuotine gerove. L. Erhardo nuomone, laisva ekonomika jokiu būdu neatmeta socialinių poreikių, o socialus rinkos ūkis – tai santvarka, harmoningai derinanti ekonominius ir socialinius tikslus.

    Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ekonominiuose nuostatuose remiamasi krikščionišku vertybiniu pamatu. Šios krikščioniškos vertybinės nuostatos žmogų traktuoja kaip Dievo sukurtą asmenį, kuriam būdingas žmogiškas orumas. Žmogaus orumo nuostata – tai šaltinis, iš kurio kildinamos visos žmogaus teisės ir pagrindas, į kurį remiasi visos demokratinės vertybės. Žmogaus orumo samprata padeda suvokti žmogiškumo esmę. Žmogaus orumo ir vertės klausimai yra neatsiejami nuo laisvės aspekto. Laisvės momentas yra svarbus tuo, kad žmogui, esančiam bendruomenėje ir susietam ryšiais su kitais žmonėmis, tenka atsakomybė už santykių kūrimą ir palaikymą, taip pat visuomenės gerovę. Kadangi visuomenės gerovė nėra baigtinis procesas, tačiau nuolat besitęsiantis vyksmas, pažymėtina, kad darnūs santykiai visuomenėje turėtų būti grindžiami bendros gerovės ir socialinės pusiausvyros principais. Tokia pusiausvyra sietina su solidarumu, kuris remiasi žmonių ir jų bendrijų tarpusavio ryšiais ir siejamas su pasiaukojimu ir partneryste. Taip pat svarbus papildomumas (subsidiarumas), pabrėžiantis asmens, šeimos ir mažesniųjų bendrijų pirmumą visuomenės gyvenime ir jų apsaugą nuo nepagrįsto valstybės kišimosi. Pagal  pagrindinius TS-LKD ekonominius principus yra svarbu tai, kad socialinė santvarka grindžiama socialiniu Bažnyčios mokymu, kuris skelbiamas popiežiaus Leono XIII enciklikose „Rerum novarum“ ir „Graves de communi“, taip pat popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikose „Laborem exercens“, „Sollicitudo rei socialis“. Minėtuose dokumentuose žmogaus darbą raginama suvokti kaip grindžiamąjį jo žemiškosios būties bruožą, būtiną žmogiškumui įgyvendinti, ir kaip svarbiausią socialinį veiksnį. Darbas turi būti matuojamas ne tik ūkiniu matu, bet ir dirbančio žmogaus orumo ir asmens vystymosi galimybių matais. Ekonomikos efektyvumas sietinas su socialiniu teisingumu, privačia nuosavybe, iniciatyva ir užimtumu ir, žinoma, asmenine kiekvieno žmogaus atsakomybe. ■

  • ATGAL
    Rinkimams Rusijoje artėjant: politinis farsas ar rimta konkurencija
    PIRMYN
    Kas padeda ir trukdo bendrauti ir bendradarbiauti (III dalis)
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.