Sportas ir politika: ištrintos ribos… | Apžvalga

Įžvalgos

  • Sportas ir politika: ištrintos ribos...

  • Data: 2012-07-18
    Autorius: Ignas ČESAITIS

    Vokietijos futbolo sirgaliai prieš prasidedant Euro-2012 ketvirtfinalio rungtynėms su Graikija laiko plakatą su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel portretu ir tekstu „Labas, mama“ (PGE arena Gdanske, birželio 22 d.) (Reuters/Pascal Lauener/Scanpix nuotrauka)

    Štai ir pasibaigė Europos futbolo fiesta, pirmą kartą surengta Rytų Europoje – Ukrainoje ir Lenkijoje. Kuri šalis liepos 1-ąją bebūtų laimėjusi čempionės titulą, drąsiai galima sakyti: pergalę pasiekė šio seno žaidimo grožis, suartinęs žmones, skirtingo išsivystymo ir mentaliteto valstybes ir tautas, davęs apčiuopiamos ir ne tik materialinės naudos šioms posovietinėms šalims.

    BOIKOTO GRIAUSTINIS VIRŠ UKRAINOS

    Šalia puikių smūgių, tikros sportinės aistros ir ūžiančių nuo emocijų miestų stadionų, kaip paprastai, regėjome ir rasizmo apraiškų, ir nederamo sirgalių ir sportininkų elgesio momentų, ir atviros politinės kovos užkulisių. Todėl pasitvirtina dėsnis, kad sportas ir politika glaudžiai susiję.

    Iš pat pradžių buvo kalbama apie Ukrainoje vyksiančių žaidynių boikotą. Kaip buvo rašyta portale Delfi, raginimai boikotuoti Ukrainoje rengiamus futbolo mačus nuskambėjo dar prieš penkerius metus, tik patvirtinus dviejų slaviškų valstybių kandidatūras surengti šį čempionatą. Tiesa, tuomet tai darė Lecho Kaczynskio ir Viktoro Juščenkos oponentai. Kai politiniai vėjai šiose šalyse pasisuko į kitą pusę, ir 2010-ųjų vasarį ketvirtuoju Ukrainos prezidentu tapo simpatijomis Rytams kaltinamas Viktoras Janukovyčius, blogas boikoto idėjos kvapas išplito po visą Europą. Tiesa, tai netapo tokio masto protestu, kad nuo jo nukentėtų 9 mlrd. dolerių į žaidynių organizavimą investavusi Ukraina.

    Nežinia, ar dėl politinių motyvų į šią šalį nusprendė nevykti Austrijos vyriausybės vadovas, Vokietijos prezidentas ir kanclerė, kitų valstybių lyderiai. Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso taip pat atsisakė kelionės į Ukrainą žiūrėti finalinių rungtynių. Tiesa, iš pradžių J. M. Barroso biuras jo sprendimo tiesiogiai nesiejo su Julijos Tymošenko įkalinimu ir neleistinu elgesiu su ja, bet balandžio 20 d. ekspremjerės paskelbtas bado streikas ir kaltinimai kalėjimo prižiūrėtojams ją sumušus, matyt, perpildė ir EK vadovo kantrybės taurę.

    Štai Angela Merkel aiškiai pademonstravo, kad nesiruošia duoti rankos V. Janukovyčiui ir sėdėti su juo vienoje stadiono ložėje. Agentūra „Bloomberg“ cituoja kanclerės žodžius, pasakytus Kijevo adresu gegužės 10 dieną. „Šiandien Vokietija ir Europos Sąjunga gyvena taikos ir laisvės sąlygomis. Deja, tai tinka ne visai Europai, nes Ukrainoje ir Baltarusijoje žmonės iki šiol kenčia nuo diktatūros ir represijų“, – sakė ji. V. Janukovyčiaus valdymą palyginti su „paskutinio diktatoriaus Europoje“ A. Lukašenkos režimu, analitikų nuomone, reiškia kai ką daugiau negu įprastą Kijevo kritiką ir paramą J. Tymošenko.

    Tai tarsi kanonada tų plačių sankcijų, kurias Bendrija jau keletą metų taiko ir stiprina Baltarusijos diktatoriaus atžvilgiu. Prieš pat futbolo čempionatą Europos Sąjunga Ukrainai pristabdė žymią dalį iš bendros 160 mln. eurų finansinės paramos.

    Jau visai priartėjus futbolo šventei, pasigirdo, ko gero, garsiausias boikoto signalas. Gegužės 11 d. Jaltoje turėjęs vykti Vidurio ir Rytų Europos lyderių susitikimas buvo atšauktas, nes bent septyni iš kviestų šalių vadovų atsisakė į jį atvykti, motyvuodami nedemokratiniais Ukrainos valdžios veiksmais prieš nuteistą opozicijos lyderę. Apžvalgininkai spėjo, kad Europos politinis elitas gali boikotuoti ir keturiuose Ukrainos miestuose numatytas surengti futbolo čempionato Euro-2012 batalijas.

    Varšuva pasirinko taikias pozicijas. Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas ir prezidentas Bronislawas Komorowskis oponavo boikotui, nors ir nepritarė V. Janukovyčiaus elgesiui su opozicijos lydere. Laikraštis „Gazeta Wyborcza“ geranoriškai apibendrino: „Akivaizdu, kad Ukrainos nesėkmė futbolo čempionate taptų ir Lenkijos nesėkme, nes abiem buvusioms komunistinėms valstybėms tai yra reta galimybė parodyti, kad jos yra patikimos ir šiuolaikiškos.“

    Kaip žinome, taip ir atsitiko: abi čempionato šeimininkės nepasiekė ir ketvirtfinalio… Tarsi nenorėdamas gadinti finalinių kovų grožio, Kijevas J. Tymošenko teismo procesą perkėlė po čempionato – į liepos 12 dieną.

    BOIKOTAI PATVIRTINO ŠALTĄJĮ KARĄ

    Sporto boikotų būta įvairių. Didžiausias pasaulio sporto renginys – olimpiada – dėl politinių priežasčių buvo boikotuojama ne kartą. Diskusijų dėl to buvo ir prieš 1936 m. Berlyno olimpiadą – jau trejus metus valdžioje buvę naciai buvo kaltinami rasizmu ir antisemitizmu. Tas diskusijas nutraukė tuometis JAV olimpinio komiteto vadovas Avery Brundage’as, pareiškęs, kad „politika sporte neturi vietos“. O juk netrukus, kilus II pasauliniam karui, Amerika įsiliejo į antihitlerines sąjungininkų gretas…

    1956 m. Melburno olimpinės žaidynės buvo pirmosios, kurias dėl politinių priežasčių boikotavo dalis valstybių. Australijoje vykusias žaidynes boikotavo Kinija. Šią šalį įžeidė leidimas olimpiadoje dalyvauti Taivano sportininkams. 1976 m. Monrealio olimpines žaidynes boikotavo 25 Afrikos žemyno šalys. Protestuota dėl to, kad Tarptautinis olimpinis komitetas nesutiko uždrausti dalyvauti žaidynėse Naujajai Zelandijai. O būtent to siekė Afrikos šalys.

    Protestuodamos prieš 1979 metų sovietų kariuomenės įsiveržimą į Afganistaną, 1980-aisiais Maskvoje vykusias olimpines žaidynes boikotavo daugiau nei 60 valstybių. Tai buvo didžiausias boikotas per visą olimpinio judėjimo istoriją.

    Atsirevanšuodama už Maskvos olimpiados boikotą, 1984-ųjų Los Andželo žaidynėse atsisakė dalyvauti Sovietų Sąjunga, žinoma, ir visos sovietinės respublikos, ir 14 SSRS sąjungininkių – Kuba, Rytų Vokietija, Etiopija. Vienintelė Rumunija iš Rytų bloko šalių nepaisė boikoto. Lietuvos sportininkai iki šiol Maskvos ir Los Andželo olimpiadų boikotus 1980 ir 1984 m. laiko JAV ir SSRS politiniais žaidimais.

    ES nepritarė 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių boikotui, kilusiam dėl smurto prieš okupuoto Tibeto gyventojus, ir nesutiko ignoruoti šio Europos futbolo čempionato.

    ***

    Žinoma, nubrėžti aiškią ribą tarp sporto ir politikos nepavyks. Juk sportinis judėjimas kyla iš bendros valstybių geopolitinės situacijos, tarpusavio santykių ir ekonominės padėties. Bet kas, nors kartą stebėjęs varžybas stadione, supranta tą nenusakomą jausmą – vienybės, draugiškumo, atlaidumo ir emocijų būseną, kurioje nėra vietos niūriems politiniams debesims. Reikia tikėtis, jie netvyros ir per vasaros olimpines žaidynes Londone.

  • ATGAL
    Kai autoritetai klysta: ginčas tarp Ilveso ir Krugmano
    PIRMYN
    Kiekvienas iš mūsų už "Vieną iš mūsų"
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.