Sportas ir politika: nuo diplomatijos iki karinių konfliktų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Sportas ir politika: nuo diplomatijos iki karinių konfliktų

  • Data: 2018-12-17
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Muhamedas Ali kartu su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu Ovaliajame kambaryje 1983 m./Commons.wikimedia.org/Courtesy Ronald Reagan Library nuotrauka

    Nors dažnai tenka išgirsti frazę „nemaišykime sporto ir politikos“, akivaizdu, kad sportas ir politika nėra tokie jau atsiejami. Ypač, kai kalbama apie tarpvalstybinius santykius ir tarptautinius sporto renginius. Kartais sportas tampa puikia priemone santykiams tarp priešiškų valstybių atkurti, o kartais prisideda ir prie didesnės politinės įtampos ar netgi tampa pretekstu kariniam konfliktui.

    STALO TENISO DIPLOMATIJA

    1949 m. į valdžią Kinijoje atėjo Mao Dzedongo vadovaujama Kinijos komunistų partija, o po metų prasidėjo Korėjos karas, kuriame JAV rėmė Pietų, o Kinija (o jei tiksliau – Kinijos Liaudies Demokratinė Respublika) – Šiaurės Korėją; nors 1953 m. paskelbtos paliaubos, oficiali taikos sutartis nėra pasirašyta iki šiol. Nuo tada keletą dešimtmečių JAV su Kinija nepalaikė jokių ekonominių bei diplomatinių santykių. Vis dėlto suartėjimu buvo suinteresuotos abi valstybės. Pirmiausia, septintajame dešimtmetyje pablogėjo Kinijos santykiai su Sovietų Sąjunga. To kulminacija tapo 1969 m. kilęs šių valstybių pasienio konfliktas, kurio metu, skirtingais skaičiavimais, per virtinę karinių susirėmimų žuvo keli šimtai abiejų šalių kareivių. Kita vertus, kaip atsvara Sovietų Sąjungai Kinija buvo naudinga amerikiečiams, todėl dvišalių santykių atkūrimas buvo naudingas abiem šalims.

    1971 m. balandį JAV stalo teniso rinktinė dalyvavo Nagojos mieste Japonijoje vykusiame pasaulio stalo teniso čempionate. Vykstant čempionatui, amerikiečių stalo tenisininkai buvo pakviesti apsilankyti Kinijoje. Priėmę kvietimą, po keleto dienų keliolika JAV sportininkų bei vadybininkų apsilankė Kinijoje. Per maždaug savaitę trukusį vizitą amerikiečiai dalyvavo draugiškose varžybose, aplankė Didžiąją kinų sieną ir keletą kitų žymių objektų. Tų pačių metų vasarą JAV apsilankė Kinijos stalo tenisininkai, kurie trijų dienų vizito metu dalyvavo varžybose su JAV rinktine.

    JAV sportininkų apsilankymas Kinijoje buvo pavaizduotas (nors filmo siužetas ir išgalvotas) garsiajame Roberto Zemeckio filme „Forestas Gampas“. Už geriausią 1994 m. sukurtą kino filmą Oskarą laimėjusios juostos pagrindinis veikėjas Vietnamo karo metu susidomi stalo tenisu ir netrukus atsiskleidžia jo išskirtiniai gabumai šiam sportui. Grįžęs iš vizito Kinijoje, jis dalyvauja vienoje televizijos laidoje kartu su grupės „The Beatles“ lyderiu Johnu Lennonu ir dalijasi įspūdžiais iš komunistinės šalies, o pastarasis, klausydamasis pasakojimo, pagal jį sukuria garsiąją dainą „Imagine“…

    Vadinamoji „Stalo teniso diplomatija“ (angl. „Ping Pong Diplomacy“) iš istorinės perspektyvos vertinama kaip sėkmingos diplomatijos pavyzdys. 1971 m. birželį, dar likus mėnesiui iki minėto kinų sportininkų apsilankymo JAV, buvo panaikintas prekybos embargas Kinijai, o po metų JAV prezidentas Richardas Nixonas pirmąsyk su oficialiu vizitu atvyko į Kiniją. 1976 m. mirus Mao Dzedongui, šalies vadovo pareigas pradėjo eiti buvęs jo bendražygis Deng Siao Pingas, ėmęs reformuoti šalies ekonominę politiką ir stiprinti šalies ryšius su Vakarų pasauliu. Tai leido Kinijai sustiprėti ekonomiškai, o ilgainiui tapti viena ekonomiškai galingiausių pasaulio valstybių.

    DIPLOMATO FUNKCIJAS PATIKĖTA ATLIKTI BOKSO ČEMPIONUI

    Šaltojo karo metais konkurencija tarp komunistinių bei kapitalistinių šalių neaplenkė ir sporto. Daugelis Socialistinio bloko šalių, siekdamos įrodyti savo pranašumą prieš kapitalistinį pasaulį, sportui skyrė ypač daug dėmesio ir lėšų, todėl joms pavyko pasiekti išties gerų rezultatų. Pavyzdžiui, turėdama beveik keturis kartus mažiau gyventojų, Rytų Vokietija olimpinėse žaidynėse iškovodavo daugiau medalių už savo vakarinę kaimynę ir pagal laimėjimus olimpinėse žaidynėse prilygo JAV bei Sovietų Sąjungai.

    1980 m. pirmąsyk olimpinės žaidynės buvo surengtos Maskvoje. Smerkdamos sovietų invaziją į Afganistaną, JAV atsisakė dalyvauti šiose olimpinėse žaidynėse ir pradėjo boikoto kampaniją, siekdamos, kad prie jų prisijungtų ir kitos pasaulio šalys. Maskvos olimpiadoje atsisakė dalyvauti JAV, Kanada ir daugiau nei 60 kitų šalių. Kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės bei Italijos, atletai žaidynėse dalyvavo po Tarptautinio olimpinio komiteto vėliava.

    Siekdamos įtikinti kitas šalis prisijungti prie boikoto, JAV pasitelkė ne tik profesionalius diplomatus, bet ir garsiausius šalies sportininkus. Žymusis boksininkas Muhamedas Ali JAV prezidento administracijos buvo įgaliotas vesti derybas su Afrikos šalių vyriausybėmis dėl Maskvos olimpiados boikoto. Vis dėlto ne visos šalys, į kurias vyko M. Ali, sutiko tai padaryti. Tanzanijos vyriausybė netgi išreiškė pasipiktinimą, kad tokiu svarbiu politiniu klausimu kaip derybininkas atsiunčiamas ne aukšto rango pareigūnas, bet jokių pareigų neužimantis sportininkas. Susitikti su daugkartiniu pasaulio bokso sunkiasvorių čęmpionu atvyko tik šalies Jaunimo ir kultūros reikalų ministras, o prezidentas boksininko vizitą ignoravo. Prie Maskvos olimpinių žaidynių boikoto atsisakė prisijungti ir Nigerija bei Senegalas, su kuriomis boksininkui patikėta vesti derybas dėl olimpiados boikoto.

    Atsakydama į Maskvos olimpiados boikotą, Sovietų Sąjunga nusprendė boikotuoti po ketverių metų vykusią Los Andželo olimpiadą, argumentuodama JAV „vyraujančiu šovinizmu bei antisovietine isterija“. Prie 1984 m. vasaros olimpinių žaidynių boikoto prisijungė visos (išskyrus Rumuniją) Varšuvos pakto šalys, taip pat komunistinės Azijos bei Afrikos šalys ir Kuba. Iš komunistinių šalių Los Andželo olimpiadoje dalyvavo tik Kinija (beje, boikotavusi 1980 m. Maskvos olimpiadą) bei Rumunija. Pirmosios sprendimą lėmė nuo 7 dešimtmečio paaštrėję santykiai su Sovietų Sąjunga ir santykių su JAV atšilimas. Rumunija, nors ir būdama Varšuvos pakto nare, stengėsi vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką nei Bulgarija ir kitos bloko šalys ir rėmėsi nacionalinio komunizmo idealais labiau nei Sovietų Sąjungos propaguotu internacionalizmu.

    Įdomu, kad Rumunijai šios olimpinės žaidynės buvo sėkmingiausios šalies istorijoje. Šalies sportininkai žaidynėse laimėjo 20 aukso, 16 sidabro ir 17 bronzos apdovanojimų ir medalių rikiuotėje užėmė antrąją vietą po žaidynių šeimininkių JAV. Nieko keisto – daugelyje sporto šakų, tokių kaip imtynės, sunkioji atletika, gimnastika, irklavimas, tuo metu dominavo Sovietų Sąjunga bei Rytų Vokietija, todėl jų nedalyvavimas suteikė galimybę rumunų atletams parsivežti namo visą pluoštą olimpinių apdovanojimų.

    PJONGČANGO OLIMPINĖS ŽAIDYNĖS – NAUJO DVIŠALIŲ SANTYKIŲ ETAPO PRADŽIA?

    Nuo pat 1950 m. santykiai tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos įtempti, o formaliai šios šalys tebekariauja iki šiol. Vis dėlto ir šių šalių santykiuose esama tiek tam tikrų dvišalių santykių paaštrėjimo, tiek atšilimo etapų. Praėjusių metų pabaigoje bei šių metų pradžioje tarp šių šalių buvo pastebimas santykių pablogėjimas dėl Šiaurės Korėjos vykdomų branduolinio ginklo bandymų. Netgi buvo nuogąstaujama dėl galimų Šiaurės Korėjos karinių išpuolių prieš šiųmetinių žiemos olimpinių žaidynių šeimininkę Pietų Korėją.

    Vis dėlto galiausiai Šiaurės Korėja nusprendė dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir siųsti į jas keliasdešimt atletų bei sirgalių. Dar daugiau – Pjongčango olimpinėse žaidynėse moterų ledo ritulio turnyre Šiaurės ir Pietų Korėjos sportininkės kovojo toje pačioje komandoje. Tiesa, turnyras korėjietėms nebuvo labai sėkmingas – jungtinė Korėjos komanda pralaimėjo visas penkias rungtynes ir užėmė paskutinę vietą tarp aštuonių jame dalyvavusių valstybių.

    Beje, šiųmetinės žiemos olimpinės žaidynės – nebe pirmas renginys sporto istorijoje, kai Šiaurės ir Pietų Korėjos atstovai varžėsi vienoje komandoje. 1991 m. Japonijoje vykusiame pasaulio stalo teniso čempionate šių šalių atstovai taip pat rungėsi vienoje komandoje. Korėjiečiai iškovojo aukso apdovanojimą komandinėje moterų rungtyje. Du šios komandos nariai buvo Šiaurės, kiti du – Pietų Korėjos stalo tenisininkai.

    Nors Šiaurės Korėjos sprendimą dalyvauti Pjongčango olimpinėse žaidynėse sveikino Tarptautinio olimpinio komiteto pirmininkas Thomas Bachas ir teigė, kad tai suteikia „realios vilties“ Korėjos pusiasaliui, pačioje Pietų Korėjoje šis įvykis sulaukė ir neigiamų vertinimų. Šalies miestuose protestuotojai piktinosi, kad dėl bendros komandos su Šiaurės Korėja dalis Pietų Korėjos ledo ritulininkių neteko galimybės dalyvauti olimpiadoje. Nors šiųmetinės olimpinės žaidynės liudija apie šiokį tokį santykių tarp šių valstybių atšilimą, ar jis yra ilgalaikis, pasakyti kol kas sunku.

    PO FUTBOLO VARŽYBŲ – KARINIS KONFLIKTAS

    Vis dėlto tarptautiniai sporto renginiai ne visada tampa diplomatijos įrankiu ar galimybe pagerinti pašlijusius valstybių santykius. 1969 m. vykstant atrankai į pasaulio futbolo čempionatą netgi buvo kilęs karinis konfliktas tarp dviejų Centrinės Amerikos šalių – Salvadoro bei Hondūro. Nors šis karinis konfliktas brendo jau seniai, tačiau kulminaciją pasiekė būtent atrankos į pasaulio futbolo čempionatą metu.

    1969 m. birželį Hondūro sostinėje Tegusigalpoje įvyko pirmosios antrojo atrankos turnyro etapo (jame buvo kovojama iki dviejų pergalių) rungtynės, kurias laimėjo hondūriečiai. Po savaitės salvadoriečiai namuose atsirevanšavo kaimyninės šalies futbolininkams, sutriuškindami juos rezultatu 3:0. Papildomos rungtynės buvo surengtos birželio pabaigoje Meksikoje, kurias vieno taško skirtumu vėl laimėjo salvadoriečiai. Tarp šių komandų aistruolių kilo kruvinos riaušės, prasidėjo hondūriečių išpuoliai prieš šioje šalyje gyvenančius salvadoriečius.

    Netrukus po šių varžybų Hondūras nutraukė diplomatinius santykius su Salvadoru. Kulminacija įvyko 1969 m. liepos 14 d., kai Salvadoro kariuomenė įsiveržė į Hondūrą. Visgi Hondūrui pavyko atremti puolimą, o JAV pastangomis Salvadoras buvo priverstas išvesti karines pajėgas iš kaimyninės šalies. Vis dėlto galutinė taikos sutartis sudaryta tik 1980 m. Skaičiuojama, kad per šį konfliktą žuvo pora tūkstančių žmonių.

    Nors šis karinis konfliktas buvo pramintas „Futbolo karu“, jo ištakos slypi kitur. Kadangi tuo metu Salvadoras buvo ekonomiškai labiau išsivystęs nei Hondūras, be to, gerokai tankiau apgyvendintas, tūkstančiai salvadoriečių ėmė supirkinėti žemes kaimyninėje šalyje ir ten persikraustė gyventi. Ilgainiui tai ėmė kelti vietinių hondūriečių pasipiktinimą. Dvišaliai santykiai dar labiau paaštrėjo, kai 1967 m. buvo priimtas įstatymas, numatantis dalies imigrantų iš Salvadoro priklausančių žemių nacionalizavimą, todėl tūkstančiai salvadoriečių buvo priversti palikti Hondūrą.

    Nors atrankos į pasaulio futbolo čempionatą turnyrą vargu ar galima laikyti pagrindine karo priežastimi, tačiau manoma, kad jis „įpylė žibalo į ugnį“, mat susirėmimai tarp sirgalių dar labiau padidino įtampą tarp šių šalių gyventojų, o išpuoliai prieš Hondūre gyvenančius salvadoriečius, padažnėję po atrankos varžybų, davė pretekstą kariniams Salvadoro veiksmams.

    Beje, paskutiniame atrankos į 1970 m. pasaulio futbolo čempionatą etape Salvadoro futbolininkai įveikė Haičio komandą ir iškovojo kelialapius į Meksikoje vykusį pasaulio čempionatą. Vis dėlto šis čempionatas Salvadorui nebuvo sėkmingas. Grupių varžybose Salvadoras pralaimėjo visas tris rungtynes (rezultatu 0:3 nusileido Belgijai, 0:2 turėjo pripažinti Sovietų Sąjungos ir 0:4 – Meksikos pranašumą) ir į aštuntfinalį nepateko.

    Taigi, nors sporto diplomatija gali būti reikšmingas įrankis politikoje, tačiau Salvadoro ir Hondūro konfliktas rodo, kad įtampa sporto renginių metu gali ir dar labiau paaštrinti įtemptus valstybių santykius. Kita vertus, jei garsiąsias varžybas šių šalių vadovai būtų nusprendę išnaudoti svarbiam susitikimui, karinio konflikto gal ir būtų pavykę išvengti?

  • ATGAL
    2018-ieji – šimtmetinių sukakčių metai
    PIRMYN
    Religinė diplomatija: Katalikų bažnyčios vaidmuo pasaulyje ir valstybėje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.