Šri lanka – nuostabi gamta ir galimybės tik vyrams | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Šri lanka - nuostabi gamta ir galimybės tik vyrams

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Akvilė Stunžėnaitė

    Dambulos šventykla. Įėjimą puošianti aukso spalvos drakono galva - kinų dovana. Nuotrauka iš Giedrės Rutkauskaitės asmeninio archyvo

    Labai pasisekė, kad keliauninkę Giedrę Rutkauskaitę po 15 mėnesių gyvenimo Šri Lankoje, pavyko pakalbinti Vilniuje, nes liepos mėnesį ji ir vėl išvyksta, tik šįkart – vieneriems metams į Honkongą. Pokalbis buvo labai šiltas, negalėjau atsitraukti nuo intriguojančių pasakojimų. Nors tą dieną Vilniuje nuo pat ryto lijo ir atrodė, kad saulė niekada nebepasirodys, pokalbis apie Šri Lanką nuteikė labai optimistiškai, net pajutau drėgną ir karštą Šri Lankos vėją, kviečiantį leistis į naują nuotykį.

    Neplanavo palikti Lietuvos

    Giedrė niekada neplanavo palikti Lietuvos. Merginai patiko čia gyventi ir nesinorėjo nieko keisti. Noras keliauti aplankė grįžus į Lietuvą po Erasmus studijų Švedijoje ir pajutus „poerazmusinę“ depresiją. Taigi Giedrė įstojo į tarptautinę studentų organizaciją AIESEC, kur sutiko daug užsieniečių ir užsikrėtė kelionių virusu. „Ieškojau ne šalies, o darbo. Galvojau, kad važiuosiu į bet kurią šalį, nes visur įdomu, tačiau norėjau apsiriboti Europa“, – pasakojo Giedrė. Visgi susiklostė taip, kad stažuotę mergina rado Šri Lankoje ir jau po pirmojo atrankų pokalbio buvo priimta į darbą. „Jau kitą dieną nusipirkau bilietus, kad neapsigalvočiau“, – sakė mergina.

    Mergina prisiminė, kad tėvams apie išvykimą pranešė per tris kartus. Pradžioje atsargiai užsiminė, kad norėtų važiuoti kokiam pusmečiui į kitą Europos šalį, vėliau pusmetis tapo metais, o Europa pavirto į Šri Lanką. „Tėvai, sužinoję, kur važiuoju, iškart nubėgo į mano kambarį gaublyje Šri Lankos ieškoti“, – pasakojo Giedrė. Su ta mintimi merginos šeima apsiprato, tačiau jiems buvo keista, ko Giedrė nemačiusi džiunglėse toli nuo Lietuvos.

    Į Šri Lanką Giedrė važiavo be jokios išankstinės nuomonės ir nusistatymo. „Žinojau tik tiek, kad ten daug arbatos plantacijų, Ceilonas, Dilma arbata“, – teigė ji. Be to mergina manė, kad šrilankiečiai kalba tokiu pat akcentu, kaip ir indai, tačiau apsiriko. Vietiniai gan jautriai reaguoja painiojami ir lyginami su indų tautybės žmonėmis.

    „Šri Lankoje karšta ir drėgna, todėl atvažiavus pirmą savaitę jautiesi labai pavargęs ir nuolat nori miego, bet su laiku pripranti, stengiesi dieną lauke nebūti, o namuose ir darbe yra oro kondicionieriai“, – dalijosi patirtimi lietuvaitė. Vietiniai juokauja, kad Šri Lankoje yra keturi metų laikai: karštas ir ne toks karštas, lietingas ir ne toks lietingas. Termometro stulpeliui nukirtus iki +260C,  darosi vėsu.

    Karjera – tik vyrams

    Giedrė vyko į Šri Lanką dirbti renginių organizavimo įmonėje, kur iš pradžių padėjo plėtoti naują veiklą – renginius užsienio klientams. Po metų merginai buvo paaukštintos pareigos ir ji ėmė dirbti su vietiniais klientais. Pasak Giedrės, žmonės ten gėdijasi kalbėti su užsieniečiais darbo reikalais, ypač, jeigu esi baltoji moteris. „Tu esi gražus blizgutis, su kuriuo galima šiaip pasikalbėti, gerai praleisti laiką, bet ne kalbėtis apie verslą ir pinigus“, – tokią vietinių nuostatą prisiminė Giedrė.

    Giedrė pasidalijo didžiausia savo sėkme – stambiu kontraktu su Toyota kompanija. Merginos organizuotame renginyje, kainavusiame 10 000 JAV dolerių, dalyvavo daugiau kaip 500 žmonių, tarp jų buvo Šri Lankos ekonomikos ministras, Japonijos ambasadorius ir didelė delegacija iš Japonijos. Paklausta, kodėl šis renginys toks svarbus, Giedrė prisiminė, kad projekto planą teko vienai pristatyti aukščiausio lygio Toyota vadovams. Atsižvelgiant į tai, koks šrilankiečių požiūris į moteris versle, mergina jautėsi tarsi stebuklingu būdu nusipelniusi vietinių verslininkų pasitikėjimo. „Paskutinius mėnesius prieš renginį dirbau dienomis ir naktimis, bet renginys pavyko“, – džiaugėsi Giedrė.

    Sužavėjo svetingumu

    Pasak Giedrės, šrilankiečiai labai svetingi žmonės. Mergina dažnai pasimesdavo, kai pilnai prigrūstame autobuse jai savo vietą užleisdavo senučiukė. Anot Giedrės, šrilankiečiai niekada vienas kitam neužleidžia vietos. Gali sėdėti vaikai, stovėti seni žmonės ir tai yra įprasta, šiame krašte nėra užleidinėjimo kultūros. Vietiniai gyventojai labai nori, kad užsieniečiai tik gerai atsilieptų apie jų šalį, todėl Šri Lankoje svetingumas – aukščiausio lygio. Giedrei teko lankytis ir Tailande, tačiau šis savo svetingumu, kuriuo žavisi užsienio turistai, niekaip neprilygsta Šri Lankai.

    Pasak Giedrės, triračių transporto priemonių tuk-tukų vairuotojai labai draugiški ir smalsūs. Visada klausia, iš kurios šalies, ar vedusi, ar patinka Šri Lanka. „Dažniausiai niekas nežinodavo kur ta Lietuva, net mūsų šalies pavadinimą sunkiai ištardavo“ – sakė lietuvė. Tačiau Giedrei teko sutikti žmonių, kurie žinojo Lietuvą, nes lietuvių plaukikė Rūta Meilutytė gavo aukso medalį. „Man visa diena nušvito“, – prisiminė Giedrė, nes vairuotojų išsilavinimas labai žemas ir žinoti, kas ta Lietuva ir Rūta Meilutytė, buvo didelis įvykis. „Kitas tuk tuko vairuotojas sakėsi žinąs Lietuvą, nes prieš trisdešimt metų į Šri Lanką buvo atvykusi pailsėti Lietuvos krepšinio komanda“, – prisiminė mergina. Giedrė bandė plačiau pasidomėti šiuo faktu, tačiau tokios informacijos niekur nerado. Merginą labai džiugino, kad tarp Lietuvos ir krepšinio net Šri Lankoje žmonės rado sąsajas.

    Kultūrinis šokas – darbe

    Buityje Giedrė nepatyrė kultūrinio šoko, nes buvo tam iš anksto pasirengusi. Tik stebino tai, kad Šri Lankoje maža maisto įvairovė: ryžiai su kiaušiniais, ryžiai su vištiena, ryžiai su žuvimi… Vietiniai gyventojai labai mėgsta ryžius, todėl Giedrei į darbą atsinešus avokadą ar virtų daržovių visi keistai žiūrėdavo į jos lėkštę. Nors anksčiau mergina labai mėgo ryžius, kol kas jų valgyti visai nesinori.

    Sunkiausia merginai sekėsi pritapti prie darbo kultūros, nes ji atvažiavo kaip stropi ir pareiginga lietuvaitė. „Atvažiuoji į susitikimą ir supranti, kad tas žmogus užmiršo apie tave“, – prisiminė mergina. Giedrę labai stebino tai, kad vadovas sau leidžia daugiau nei valandą pavėluoti į susitikimą ir dėl to net neatsiprašyti. Šri Lankoje taip elgtis normalu.

    Sakyti „ne“ – labai nemandagu, todėl šrilankiečiai niekada neatsakys prašomi. „Taip“ reiškia ir sutikimą ir prieštaravimą. Pasak lietuvaitės, niekada negali būti tikras, ar žmogus pažadą ištesės, ar ne. Anot Giedrės, po kurio laiko gali atskirti iš intonacijos: jeigu yra pauzė arba girdima nors menka abejonė balse, reiškia, žmogus nesuprato arba nedarys to, ką buvote susitarę. Ši vietinių gyventojų savybė labai trikdė Giedrę. Mergina naiviai tikėjo, kad kaip pasakyta, taip ir bus. Visi darbai ir terminai vėluodavo bent kelias valandas, kartais daugiau nei dieną, tačiau laikui bėgant atsirado daugiau patirties. Mergina paankstindavo terminus, kad viską gautų laiku. „Reikia suvokimo, kad taip, kaip mes dirbame Europoje, čia nėra ir kad jų nepakeisi, tu turi pasikeisti ir pats prisitaikyti“, – tvirtino Giedrė.

    Šri Lanka – vyrų šalis

    Šri Lankoje dauguma moterų nedirba. Daugiausia galima sutikti jaunų dirbančių merginų. Dirbančiųjų amžius yra maždaug iki dvidešimt penkerių metų, nes merginai susituokus, ji tampa vaikų augintoja ir namų prižiūrėtoja, o ne karjeros moterimi. „Iš dalies dėl to ir grįžau į Lietuvą, nes į mane niekada nebūtų žiūrėję kaip į lygiavertę verslo partnerę“, – teigė Giedrė.

    Šri Lanka – vyrų šalis. Po šeštos valandos vakaro gatvėse sutiksi tik vyrus, moterys lieka namuose, gatvėse joms vaikščioti nepriimtina, o mergaitėms leidžiama pasikviesti draugų į namus, bet nevalia blaškytis po miestą.

    Pasak lietuvaitės, jeigu mergina turi vaikiną, jis ateina į svečius ir bendrauja daugiau su merginos tėvais negu su ja pačia. Visi kartu geria arbatą ir šnekučiuojasi. Daugų daugiausiai porelė gali susikibti už rankų, rečiau – pasibučiuoti. Viešai bučiuotis, rodyti savo jausmus Šri Lankoje, anot Giedrės, nepriimtina.

    Darbo vakarėliuose Giedrė likdavo viena su kolegomis vaikinais, nes visos moterys namo išeidavo vėliausiai aštuntą valandą vakaro. Pas merginą ir jos kambariokes dažnai ateidavo draugų, kurie buvo vaikinai, nes merginos iš namų neina ir su jomis daug sunkiau susidraugauti. Kaimynams pasiskundus, buto šeimininkė paprašė Giedrės ir kitų merginų išsikraustyti iš buto už neva palaidą elgesį. Šri Lankoje neįprasta, kad vaikinai ir merginos bendrautų iš draugiškų paskatų, o Giedrei toks bendravimas atrodė svarbus ir būtinas, norint pažinti kultūrą ir jos žmones.

    Nesusipratimai viešajame transporte

    Šri Lankoje užsienietėms moterims ir merginoms patariama nevaikščioti atidengtais pečiais, marškinėliais su petnešėlėmis ir atviromis krūtinėmis. Pasak Giedrės, ten be galo daug žmonių, visiems esi įdomus ir visi tave liečia, nes dar nėra atsižiūrėję užsieniečių. Kaskart įlipusi į vietinį autobusą Giedrė jausdavosi kaip kino filme. Autobusas pilnas žmonių ir šurmulio staiga sustingdavo ir stodavo mirtina tyla, kai į jį įlipdavo baltaodė šviesiakasė Giedrė. Šioje šalyje turistai važinėja specialiai jiems skirtu transportu ir kartu su vietiniais gyventojais nekeliauja. „Jeigu tu esi baltaodė mergina ir važiuoji vietiniu autobusu, vadinasi tau kažkas negerai, nes baltaodžiai tokiais nevažinėja“, – taip, pasak Giedrės, mano šrilankiečiai. Anot vietinių gyventojų, baltas žmogus yra turtingas žmogus ir kitaip nebūna. Jeigu važiuoji autobusu, vadinasi esi prostitutė iš Rusijos, nes Šri Lankoje daug rusų prostitučių, kurios atvažiuoja dirbti ir neturi pinigų. „Žmonės dažnai susipainioja, todėl atsitinka ne itin malonių situacijų, reikia mokėti ir apsiginti“, – prisiminė Giedrė.

    Ypatingas šeimos ryšys

    Šri Lankoje įprasta, kad šeimoje suaugusių vaikų reikalus vis dar sprendžia tėvai. Tai Giedrę labai nustebino. Vaikai iki trisdešimties metų gyvena su tėvais, o žmoną ar vyrą lengvai galima rasti per skelbimus laikraštyje. „Pavyzdžiui, „Kalvio dukra ieško jaunikio“. Aprašyta gyvenamoji vieta bei lūkesčiai jaunikio atžvilgiu, dažnai vyrą ar žmoną išrenka tėvai ir tai labai normalu“, – pasakojo Giedrė. „Pas mus tai jau nesuvokiama ir mes turime didelę asmeninę laisvę, o ten tėvai gali net uždrausi kažkur važiuoti. Mamos keliasi penktą valandą ryto ir savo suaugusiems vaikams gamina ryžius, kad šie turėtų ką nusinešti į darbą“, – prisiminė Giedrė. Tėvai dažnai skambina ir klausia, kada vaikai grįš iš darbo ar vakarėlio. Tokių glaudžių santykių Giedrė labai pasigenda Lietuvoje, nes pasak jos, mes esame labai nepriklausomi ir individualistai. Anot jos, kartais tas šeimos ryšys Šri Lankoje daugiau demonstruojamas visuomenei, stengiamasi pasirodyti geresniais, o šeimos viduje pasitaiko visokiausių dalykų.

    Sužavėjo stebuklingas gamtos grožis

    Paklausta, kuo sužavėjo Šri Lanka, Giedrė teigė, kad savo neapsakomu gamtos grožiu. Šalies dydis panašus į Lietuvą, tačiau joje yra arbatos plantacijų, paplūdimių, šventyklų, kalnų, nuo kurių matosi kriokliai ir džiunglės. „Per dvi savaites gali apžiūrėti visą šalį ir pamatyti labai įvairią gamtą“, – teigė mergina. „Žiūri nuo kokio šlaito į kalnuotą slėnį, apaugusį palmėmis, ir ištrykšta ašaros nuo nepaprasto grožio“, – prisiminė Giedrė. Šri Lanka daugelį keliautojų sužavi savo nepaliestu gamtos grožiu. Sostinė prigrūsta žmonių
    ir negraži, tankiai apgyvendinta, purvina, triukšminga, todėl joje praleisti daugiau nei dieną Giedrė keliautojams nepataria.

    Budistų kraštas

    Tai, kokiai religijai žmogus priklauso, Šri Lankoje galima atpažinti iš aprangos, mentaliteto ir vertybių. Čia vyrauja budistų, musulmonų ir tamilų religijos, yra ir krikščionių, tačiau jie – tik religinė mažuma. Šri Lanka – budistų kraštas. Budistų vienuoliai turi daug privilegijų, o visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad paklusti budistams būtina, todėl, jeigu vienuolis ko nors paprašo, privalu tai įvykdyti. Autobuse pirmosios sėdimos vietos priklauso budistų vienuoliams. Prie vyrų vienuolių negali sėdėti moteris ir atvirkščiai. Net esant prigrūstam autobusui, šalia budistų vienuolio visada būna laisva vieta, ten sėstis negalima. Šri Lankos gyventojai saugo savo religiją ir moko užsieniečius pagarbos, kuri jiems be galo svarbi. Jie labai didžiuojasi savo religija ir ją gerbia. Čia religija susipynusi su tradicijomis ir kultūra, todėl Budos gimtadienį (Vesak) švenčia ne tik budistai, bet ir musulmonai, ir kitų religijų atstovai.

    Laimė matuojama kitaip

    Nors Šri Lankoje daug skurstančių žmonių, kurie iš varganų atlyginimų gyvena aštuonių kvadratinių metrų kambarėlyje, Giedrė mano, jog dažnai tai jų pačių pasirinkimas. Daugelis neieško galimybių praturtėti – turi savo kokosų plantaciją, skina kokosus, pardavinėja gatvėje ir jiems to pakanka. Pasak Giedrės, nėra spaudimo iš visuomenės, pinigai ir darbas – tavo pasirinkimo reikalas.

    Šri Lankoje žmonės atrodo laimingi, nors daugelis ir neturi pinigų. „Jie daug labiau atsipalaidavę nei mes, niekur neskuba, mėgsta tiesiog gatvėje pasistatyti kėdę ir stebėti žmones“, – pasakojo Giedrė. Šri Lankoje labai mažas atstumas tarp žmonių: jie nebijo prieiti ir pasikalbėti ar kažko paklausti. Klausimas „kiek tu uždirbti?“ labai normalus ir nieko netrikdantis. Vietiniams gyventojams normalu pareikšti: „tu sustorėjai“, o Europoje tuo tarpu į tokius dalykus žiūrima gana jautriai. Gyventojai mėgsta vienas iš kito pasišaipyti, bet niekas nepyksta. Moterys nesiskuta kojų, gyvena natūraliai, kas europiečiams atrodo nelabai estetiška. Šri Lankoje žmonės daug religingesni, pastovesni ir gyvena pagal planą: baigia mokyklą, stoja į universitetą, sukuria šeimą ir siekia karjeros. Viskas vyksta pagal tam tikrus nelaužomus standartus: šrilankiečiai vadovaujasi bandos jausmu ir daro tai, ką daro visi kiti, nes čia svarbu neišsiskirti. ■

  • ATGAL
    Žydriausios jūros ir balčiausių paplūdimių rojuje
    PIRMYN
    "Apžvalga" siūlo apsilankyti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.