Stebuklui įvykti reikia nedaug – tik kūrybiškumo | Apžvalga

Įžvalgos

  • Stebuklui įvykti reikia nedaug - tik kūrybiškumo

  • Data: 2012-06-08
    Autorius: Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    Spaudos konferencijos dalyviai. (M.Žilionytės nuotr.)

    Birželio 7–8 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO  vyko tarptautinis forumas kūrybingumui ugdyti. Renginys, inicijuotas ir įgyvendintas Ugdymo plėtotės centro, yra projekto „Kūrybinės partnerystės“ dalis. Jame kultūros, švietimo ir kitų socialinių sričių specialistai iš Lietuvos, Austrijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos diskutuoja apie kūrybiškumo sampratą, savybių ir ugdymo galimybes bei jų poreikį šiuolaikinėje visuomenėje, įvairių šalių ugdymo tradicijas ir dabarties aktualijas. Taip pat forume pristatoma „Kūrybinių partnerysčių“ projektus Lietuvoje įgyvendinusių mokyklų pirmoji patirtis.

    Pirmosios forumo dienos popietę vykusioje spaudos konferencijoje savo įžvalgomis apie šiandieninius moksleivių ugdymo iššūkius dalinosi lietuvių ugdymo specialistės bei pasaulinio garso ugdymo ekspertai iš Jungtinės Karalystės. Vienas iš jų, Guy‘us Claxtonas (Vinčesterio universiteto edukologijos mokslų profesorius, „Real-World Learning“ centro direktorius, D. Britanijos Psichologų draugijos, Karališkosios menų draugijos bei Socialinių mokslų akademijos narys) susirinkusiuosius provokavo: „Mokykla, perteikdama mokiniams žinias, neugdo juose įgūdžių, kurie stipriai padėtų gyvenime.“ Jis sakėsi pastebėjęs, kad lietuviai pasižymi kur kas lakesne, turtingesne vaizduote nei kitų panašiuose projektuose dalyvavusių valstybių žmonės, todėl projektas čia susilaukė itin didelės sėkmės. Kūrybiškumas, pasak G. Claxtono, nėra kažkas, ką reikėtų kaip priedą, sudedamąją dalį įdėti į ugdymo rinkinį. Tai kaip tik labai unikalus, kiekvieno žmogaus į šį pasaulį su savimi atsinešamas dalykas, kurio reikėtų pasistengti tiesiog neužslopinti mokykloje, nepraleisti nė vieno vaiko galimybės atsiskleisti. Neakcentuoti vyraujančio, neretai per grubaus mokymosi būdo, o kaip tik išsaugoti įgimtas galias, kūrybiškumą. Jo požiūriu, „mes norime mokyti vaikus lygiai to paties, skaityti, rašyti, skaičiuoti, nes tai irgi yra labai svarbu, bet norime pabandyti atrasti būdus tai padaryti kitaip – tuo pačiu skatinti vaiko smalsumą, aktyvumą, savarankiškumą, entuziazmą, kūrybiškumą, atkaklumą.“

    Kitas konferencijos svečias, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Kūrybingumas, kultūra ir ugdymas“, įgyvendinusios pagrindinę D. Britanijos Vyriausybės kuruojamą jaunimo kūrybiško ugdymo programą „Kūrybinės partnerystės“, vadovas britas Paulas Collardas išreiškė susirūpinimą, kad gyvenant nuolat besikeičiančiame ir nenuspėjamame pasaulyje reikia paruošti vaikus taip, kad jie sugebėtų prisitaikyti, susidoroti su iššūkiais, gebėtų atsitiesti po nesėkmės, suvokti nesėkmę kaip normalią galimybę, mokytis iš klaidų, tad būtina sukurti daugiau erdvės kūrybingumui mokyklų ugdymo programose. „Klausimas yra, kaip tai padaryti. Dauguma ugdymo sistemų turi politinių dokumentų, teigiančių, jog tai labai svarbu, bet tuose dokumentuose nebūtinai yra nurodyta, ką konkrečiai mokytojas turėtų daryti, kad situacija pasikeistų. Šis projektas kaip tik ir yra skirtas padėti, patarti mokytojui, kuris nori dirbti kitaip, skatinti mokinių kūrybiškumą“, – sakė svečias. Jis džiaugėsi, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, vykdant programą pasiekta akivaizdžių rezultatų.

    Konkrečiau su šio eksperimento poveikiu lietuvių vaikams supažindino projekto „Kūrybinės partnerystės“ vadovė Milda Laužikaitė, Kauno Vėtrungės pradinės mok. pradinių klasių mokytoja Rykantė Šimkūnaitė bei su Kučiūnų km. pagrindinės mokyklos (Lazdijų raj.) moksleiviais dirbusi kūrybos agentė Daiva Ivanauskaitė.

    M. Laužikaitė pažymėjo, kad „nors šios programos, Didžiojoje Britanijoje veikiančios jau 10 metų, pagrindu paruoštus projektus jau kurį laiką vykdo ir yra susidomėję daugelis mokyklų, tai yra pirmas atvejis, kai projektas yra vystomas nacionaliniu mastu, remiamas Švietimo ministerijos bei Europos socialinio fondo ir skirtas visoms Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms.<…> Atvažiavus į mokyklas, atrodo, tik to ir tereikėjo, kad atvažiuotų kitas žmogus, pasakytų, sustokite, pažiūrėkime, ką mes čia darome, ką mes visi, tiek mokiniai, tiek mokytojai, galime daryti geriau, kad būtume laimingesni ir jaustume daugiau prasmės susirinkę mokykloje <…> Reikia labai nedaug, kad tie stebuklai, kuriuos dabar ir stebime, vyktų.“ Projekto vadovės teigimu, stebuklai yra tai, kad tradicinėje pamokoje buvę tylūs, drovūs, nedrąsūs vaikai, projekto eigoje šiek tiek pakeitus „žaidimo“ taisykles atsiskleidė, atrado savo talentus: „Mes pripažįstame platesnę skalę gebėjimų, galimybių, išsiplečia, kartais net apsiverčia aukštyn kojomis vertinimas, kas yra gabus, kas negabus. Tai šiuo metu yra labai tikra ir apčiuopiama.“

    R. Šimkūnaitė su savo moksleiviais kūrybiško mokymosi projekto metu ėmėsi kalbos tyrinėjimo temos, nes buvo pastebėjusi, jog dabartiniai pradinukai mažai kalba, jų kalba skurdi. Mokytoja ir jai talkinę projekto dalyviai – kūrybos agentai, aktorius bei garso inžinierius, šią problemą nusprendė įveikti klausymu. Keliaudami per įvairias miesto erdves vaikai bandė išgirsti, įsiminti kuo daugiau skirtingų garsų ir vėliau juos užrašė raidėmis. Grįžę į mokyklą, jie klasėje laikinai įrengė „įrašų studiją“ ir prisiminę garsus pamėgino juos įrašyti. Vėliau vaikams buvo leista išsirinkti tris paveikslus (tarp kurių buvo ir M.K.Čiurlionio „Pasaulio sukūrimas“) ir juos įgarsinti (išreikšti muzika). Mokytoja buvo nustebinta, kaip visų šių naujų patirčių metu atsiskleidė, pasikeitė, išsilaisvino vaikai. Vienas kito pajautimas sąlygojo net problematiškų vaikų teigiamus pokyčius.

    D. Ivanauskaitė, pasirinkusi su vaikais ir mokytojais tyrinėti tarpusavio santykius per erdvę, sakėsi esanti nustebinta, kaip entuziastingai vaikai ėmėsi braižyti žemėlapius, vedžioti savo pamėgtais maršrutais po erdves, kuriose jie mėgsta leisti laiką vieni ar su draugais. Projekto metu vaikai dalinosi istorijomis, atskleidė savo erdvių perspektyvą. Paprašyti apibūdinti vietas, kuriose jiems gera mokytis, vaikai vardijo gamtos erdves, kuriose gera būti vienam. Projekto vykdytojai suaugusieji suprato, kad vaikai geriausiai vysto tarpusavio santykius, lengviau bendrauja, susivienija, kai yra bendras kūrybinis tikslas, pvz., choras, o pamokoje vaikai tarsi nejaučia bendro tikslo, jie mokosi individualiai, o kitus vaikus laiko trukdžiais mokytis, todėl neatsiranda geras santykis. Projekto metu vaikams buvo duodama daugiau grupinių užduočių, mėginta išmokyti bendradarbiauti, pasiekti, kad jie turėtų erdvę kartu ieškoti kūrybiškų sprendimų. Ieškant sprendimo, kur reikėtų įrengti vietą lauke vaikams mokytis, buvo įtraukta visa kaimo bendruomenė, visi apklausti bendruomenės susirinkime, vedžiojami vaikų atrastais maršrutais. Visi kartu jie nusprendė įkurti mokymosi erdvę pušynėlio laukymėje, kurią atitinkamai bendromis pajėgomis sutvarkius, atsirado nauja erdvė, o vaikai tapo atviresni, drąsesni, draugiškesni, bendraujantys. „Pirmieji „Kūrybinių partnerysčių“ projektai Lietuvoje parodė, kad bendravimas ir tarpusavio supratimas – labai svarbūs iššūkiai šiandienos mokyklose“, – teigė D. Ivanauskaitė.

  • ATGAL
    Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų
    PIRMYN
    K.Kuzminskas. Energetinė integracija į Vakarų Europos tinklus – Lietuvos nepriklausomybės garantas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.