Stefanija Nosevičiūtė – lietuvių kalbos saugotoja, puoselėtoja, mokytoja | Apžvalga

Įžvalgos

  • Stefanija Nosevičiūtė – lietuvių kalbos saugotoja, puoselėtoja, mokytoja

  • Temos: Kultūra
    Data: 2014-08-03
    Autorius: Aleksandras Guobys

    Stefanija Nosevičiūtė (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka)

    „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas…“ (Mikalojus Daukša, 1599).

    Atsimenu, kad po  penkerių Aktorių namų Skaitovų sekcijos veiklos metų sekcijos vadovė aktorė Monika Mironaitė 1970m. pradžioje paprašė Lietuvos teatro draugijos vadovybės, kad vadovės pareigose ją pakeistų aktyvi meninio žodžio propaguotoja, aktorė, režisierė, sceninės kalbos  pedagogė Stefanija Nosevičiūtė.

    Per penkerius metus sekcija buvo parengusi 32  programas (17 solinių, 15 grupinių),  125 vakarus. Repertuaras: S. Jesenino, P. Cvirkos, E. Mieželaičio, J. Baltušio, V. Mykolaičio-Putino, A. Mickevičiaus, A. Achmatovos ir kt. rašytojų ir poetų kūriniai (V. Angelytė. Didelio darbo kukli sukaktis, „Teatras“, 1970, Nr.1, p.77).

    Ta skaitovų kūryba buvo sulaukusi labai aukšto žiūrovų įvertinimo. Tai buvo Lietuvos teatrinėje padangėje nepaprastas kultūrinis sąjūdis, sulaukęs ne tik pagyrų, bet ir sovietinės valdžios priekaištų.

    Bet prieš tai norėtųsi kalbėti apie S. Nosevičiūtės aktorystės darbus. Būti aktore ir tik aktore, kaip ji pati ne kartą kalbėjo, ją mokė dramos studijos dėstytojai, garsūs to meto režisieriai ir dramos studijos pedagogai R. Juknevičius ir B. Dauguvietis, aktoriai J. Siparis, M. Chadaravičius ir kt. Dramos teatre S. Nosevičiūtė sukūrė 80 vaidmenų.

    S. Nosevičiūtė daugiausia kūrė charakterines moteris, kurios organiškai liejosi į spektaklio audinį, todėl jas žiūrovas visuomet priimdavo kaip būtiną, nepakeičiamą aktorinio ansamblio komponentą. Tokios jos moterys buvo: Mataušienė (Žemaitės „Marti“),  Karmela (E. de Filipo „Melo ilgos kojos“), Varvara (A. Ostrovskio „Audra“), Kvašnia (M. Gorkio „Dugne“), Tatjana Ivanovna (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“), Rūtienė (B. Dauguviečio „Žaldokynė“), Gasiulienė (P. Treinio „Ančiuko kryžius“) ir kt.

    Aktorė vaidino ir tokius vaidmenis, kurie savo metu trimitavo „naująją gadynę“. Toks buvo, pavyzdžiui, jos sukurtas kolūkietės Juzės Keperšienės paveikslas (J. Baltušio „Anksti rytelį“). Maskvos žurnale „Teatralnyje gorizonty“ tas jos darbas buvo įvertintas labai aukštai, nes, psasak recenzento, teatras sugebėjo išreikšti naujo gyvenimo poeziją, lūžį savo herojės sąmonėje – nuo užguitos senojo  Lietuvos kaimo moterėlės iki suvokimo, kad ir ji reikalinga naujajai visuomenei.

    Tokių ir panašių vaidmenų S. Nosevičiūtė daug sukūrė: Ona (J. Baltušio „Gieda gaideliai“), Simukas (J. Chlivicko, J. Gustaičio „Obelys žydės“), Merga (A. Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė) ir kt., bet tai buvo sovietinės okupacijos sumontuotų scenarijų su dirbtiniais personažų žodžiais žaizdos mūsų teatrų kultūroje.

    Aktorės vaidmenų galerijoje reikėtų išskirti jos Katę (S. Maršako „Katės namai“), Lapę (S.  Michalkovo „Zuikis Puikis“), Likimo Deivę (Vydūno „Sigutė“) ir kt. Kiek čia buvo aktorės išmonės, nuoširdumo, meilės, šilumos!.. Aktorė pasakojo, kad, kurdama Likimo Deivę, ji įsidėmėjo Vydūno priesakus: „Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios sielos. Kiekvienas menas gimsta iš žmoniškumo esmės, kada ji ryžtasi daiktų pasaulyje kurti vaizdus ir pavidalus. Todėl menas ir nieko kito negali skelbti, kaip žmoniškumą“ (Vydūnas. Raštai. T.1, V.,1990, p. 469).

    Po koncerto „Ant kalnelio jovaras žydėjo“ Aktorių namuose 1970 m. Iš kairės: S. Nosevičiūtė, J. Čiurlionytė ir birbynininkas P. Tamošaitis (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka)

    Tuomet aktorės paklausiau:

    - Ką labiausiai vertinate aktoriaus kūryboje?

    - Gyvą žmogų scenoje, aiškią mintį ir apnuogintos širdies virpulį. Vertinu tokį aktoriaus meistriškumą, kuriame į darnią visumą susilieja gilus kuriamo vaizdo turinys ir tobula forma, kai sceninis veiksmas, žodis, garsas, kūno plastika pasiekia tobulumą. Darbo procese mane labiausiai domina improvizacija. Ji visada žadina kūrybinę vaizduotę, fantaziją, skatina veikti scenoje, priverčia nuolat atsinaujinti, dažnai apsaugo nuo bjauriausio aktoriaus priešo – štampo.

    Besiklausydamas temperamentingo aktorės pasakojimo, nejučiomis susimąsčiau: kas gi būdinga šiai aktorei, jos kūrybinei veiklai? Nuoširdumas? Liaudiškumas? Visuomeniškumas? Aktorė S. Nosevičiūtė Akademiniame dramos teatre surežisavo net 18 spektaklių! Dauguma jų buvo skirti vaikams. Noriu priminti, kad pokario metais šis teatras ilgai neskyrė jokio dėmesio vaikams. Valdžia reikalavo rodyti besikuriantį Lietuvoje rusišką rojų: K. Simonovo „Rusų žmonės“, N. Pogodino „Kremliaus kurantai“, B. Dauguviečio „Nauja vaga“, M. Gorkio „Priešai“, J. Baltušio „Gieda gaideliai“… Pirmąjį spektaklį vaikams 1949 m. Akademiniame dramos teatre pastatė aktorė Monika Mironaitė (S. Maršako „Katės namai“). Režisierės padėjėja buvo aktorė S. Nosevičiūtė. Tų pačių metų pabaigoje S. Nosevičiūtė pradėjo savarankišką režisierės kelią („Naujųjų metų eglaitė“ pagal K. Binkį ir kt. 1949 m. gruodžio 31 d.).

    Ryškiausią S. Nosevičiūtės pastatytų spektaklių vaikams vietą užėmė spektakliai, kurie rėmėsi  folkloru (A. Liobytės „Kupriukas muzikantas“, „Meškos trobelė“ ir kt.). Juose didžiausią dėmesį režisierė skyrė gėrio ir blogio kovai. „Kupriukui muzikantui“ kompozitorius J. Gaižauskas parašė labai melodingą muziką, kurios leitmotyvas ilgai skambėjo per Lietuvos radiją. Dailininko J. Surkevičiaus dekoracijos buvo labai išradingos savo realistiniu scenovaizdžiu, atitikusiu tam spektakliui, kupinam lyrizmo, liaudies humoro ir iškilmingos gėrio pergalės. Spektaklyje režisierė išradingai panaudojo sutartines, kurias dainavo Laumės – aktorės J. Berūkštytė, O. Knapkytė, N. Strazdūnaitė, taip pat pritaikė vietinius liaudies papročius, dainas bei žaidimus.

    „Meškos trobelė“ buvo daugiau stilizuota. Scenovaizdis sukurtas iš kaladėlių, tarsi paimtas iš vaikų žaidimų (dail. J. Surkevičius). Nacionaliniai kostiumai taip pat buvo sumoderninti, atitiko viso spektaklio formą. Aktorės I. Leonavičiūtės Našlaitė nebuvo vien nelaiminga liaudies pasakų herojė. Tai – aktyvi, mokanti kovoti už save mergaitė. S. Nosevičiūtės vaikų spektakliuose noriai dalyvaudavo daugelis to meto  teatro artistų: G. Jasiūnaitė, A. Gregorauskaitė, P. Zulonas, A. Pikelis, J. Meškauskas,  T. Vaisieta, K. Kymantaitė, O. Knapkytė, N. Nakas, J. Kanopka, J. Čepaitis, J. Stanulis, G. Jakavičiūtė, O. Juodytė,  L. Mulevičiūtė,  V. Kybartas, A. Janušauskaitė ir kt.

    Režisierė S. Nosevičiūtė kalbėjo, kad statyti scenoje tautosaka paremtą kūrinį yra nelengvas uždavinys. Tautosaka  visada yra tarsi grįžimas prie gaivių, pirmapradžių šaltinių, prie betarpiško bendravimo su gimtąja žeme. Joje įžvelgiame žmogaus veiklos, jo pergyvenimų, pasaulėjautos harmoniją ir prasmę. Tautosakoje daug eiliuotos kalbos. Čia net ir sakinio sintaksinė konstrukcija bei kalbos melodingumas, muzikalumas yra kitoks negu buitinėje kalboje. Scenoje reikia visa tai pateikti paprastai ir poetiškai. Be to, tautosaka neturi veiksmą varančios akcijos. Štai tokias problemas reikia spręsti, statant vaikiškus spektaklius liaudies pasakų motyvais (pasikalbėjimo užrašas, 1978).

    Iš kitų S. Nosevičiūtės pastatymų išskirčiau R. Skučaitės „Vienas sviedinukas man“. Tai vertingas režisierės darbas kartu su pradedančia dramaturge. Statant spektaklį, pavyko sukurti jame tyrumo ir paprastumo atmosferą. Spektaklyje sprendžiamos etinės-moralinės vaikų problemos, pasak režisierės, ne ypatingai  apkraunant jaunuosius žiūrovus dirbtiniais pamokymais. Pamokymai natūraliai išplaukė iš visumos. Su dideliu entuziazmu mažieji žiūrovai plojo aktoriams D. Kazragytei, M. Rasteikaitei, R. Paliukaitytei,  V. Derkinčiui, N. Nakui,

    A. Čechovo „Vyšnių sodas“. Duniaša – S. Nosevičiūtė, Jepichodovas – V. Jurkūnas. Režisierė K. Kymantaitė. (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka)

    Apie teatro repertuarą vaikams S. Nosevičiūtė taip kalbėjo: „Vaikų dramaturgija turi atsakyti vaikui į klausimus: kas gerai ir kas blogai, kas tiesa, o kas melas. Reikia statyti pasakas. Tai juk lobis su nekintančiomis vertybėmis: gėriu, teisingumu, laisvės troškimu. O pati spektaklio didaktika turi būti pateikiama nepastebimai, per aktorių. Iš čia – atlikėjų  problema. Vaikų spektakliuose visi aktoriai privalo vaidinti tik labai gerai. Nes nuo čia prasideda jaunojo žiūrovo formavimas, čia visam gyvenimui gimsta meilė teatro menui.“ S. Nosevičiūtės gilus domėjimasis tautosaka, kalbos kultūra, istorija, liaudies tradicijomis jos režisuotuose spektakliuose visuomet švietė ir šildė.

    S. Nosevičiūtės visuomeninis aktyvumas reiškėsi įvairiausiom formom. Ji buvo labai aktyvi teatro meno tarybos narė. Beveik kiekvieną naują premjerą ji yra aptarusi, o jos vertinimai – originalūs, dalykiški, geranoriški, pasižymintys plačia erudicija, bet labai dažnai prieštaraujantys sovietinių kritikų išvadoms. Teatro istorikams jos vertinimai yra didelis lobis! Jos pastabos savo įžvalga dažnai buvo panašios į savo mokytojo režisieriaus R. Juknevičiaus – atviros, be nuolaidžiavimų. Gal todėl už tą jos „atvirumą“ kolegos ne visuomet likdavo patenkinti. Iki šiol tie jos pasisakymai tebeguli protokolų segtuvuose.

    Bene ryškiausias jos visuomeniškumas atsispindi Lietuvos teatro draugijos (Sąjungos) meninio žodžio sekcijos organizatorės ir atlikėjos veikloje.

    Apibūdinti šią S.Nosevičiūtės veiklą norėčiau pradėti nuo jos dar iki sekcijos rengtų vakarų  statistikos: apie 200 valandėlių RTV, apie 20 plokštelių įrašų, jų tarpe autorinis „Ant kalno jovaras žydėjo“(lietuvių liaudies dainų motyvais), „Iš senosios lietuvių literatūros klasikos“ (Žemaitė, P. Vaičiūnas), „Didžiųjų  pušų pavėsyje“ (M.K.Čiurlionio laiškai Sofijai) ir kt. Kūrybos vakaruose skaitė Žemaitės, M. K. Čiurlionio, A. Strazdo, K. Donelaičio, D. Poškos, A. Baranausko, V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, S. Gedos, V. Bložės ir kitų autorių kūrinius, taip pat organizavo daugelį lietuvių sakmių, baladžių,  trumpųjų liaudies kūrybos kūrinių vakarus.

    Dėstydama studentams Konservatorijoje (dab. Muzikos ir teatro akademijoje), S. Nosevičiūtė rengė vakarus, turėjusius didžiulį pasisekimą ne tik mokomojo teatro scenoje, bet ir išvykose: M. Martinaičio „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, J. Marcinkevičiaus „Heroiką“, A. Miškinio „Sopulio raudas“, V. Krėvės „Milžinkapį“, M. Valančiaus „Palangos Juzę“ ir kt. Rinkdama tokį repertuarą, S. Nosevičiūtė ugdė būsimų aktorių kalbą, jungdama plastikos elementus su aktorinėmis užduotimis. Ji aktyviai  rengė studentų programas Leningrade ruošiamiems V. Jachontovo skaitovų konkursams (1974 – 1991), dalyvaudavo vis kiti studentai, ne vienas tapo laureatu (S. Jakubauskas, J. Dautartas,  A. Baukutė, I. Urbonaitė, A. Dapšys, R. Krilavičiūtė, A. Šinkūnas, D. Auželis, R. Lukšas, D. Meškauskas, A. Kaniava, G. Žalėnas, A. Čeredejevaitė, A. Giniotis, E. Aukštakalnytė, R. Aleksaitis ir kt.).  Svarbiausia, kaip tvirtino A. Savickaitė, retas scenos kal­­bos dėstytojas gali pasigirti išugdęs tiek žymių respublikoje skaitovų:tai E. Jankutė, D. Kazragytė, R. Staliliūnaitė, N. Gelžinytė, G. Urbonaitė, R. Paliukaitytė,  R. Butkevičius, A. Rosenas, J. Ušinskaitė, A. Bružas, V. Paukštė, J. Kisielius, A. Čepaitytė, R. Ramanauskas, V. Kochanskytė, V. Masalskis, R. Bagdzevičius, V. Rumšas, S. Račkys, R. Rimeikis, J. Rygertas, L. Žadeikytė ir kt.

    Svarbiausias S. Nosevičiūtės siekis Aktorių namų meninio žodžio sekcijoje – nacionalinės literatūros išaukštinimas! Jos pagrindinė nuostata – kiekvienas skaitovas privalo: „Kalbėti, kaip ir dainuoti, reikia iš karto trimis strykais: mintimi, širdimi ir kūnu“ (K. Stanislavskis).

    Vadovaujant S. Nosevičiūtei, į sekcijos veiklą įsitraukė daugelis aktorių iš visų Lietuvos teatrų, televizijos, radijo pranešėjai, aukštųjų mokyklų pedagogai, režisieriai. Daugelis artistų rengė solinius koncertus, koncertavo ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

    Vadovaudama meninio žodžio sekcijai, S. Nosevičiūtė prieš kiekvieną koncertą atlikdavo milžinišką parengiamąjį darbą – surinkdavo plačią medžiagą, ją kruopščiai išanalizuodavo, kartais net konsultantus kviesdavo, ir tik tuomet parašydavo išsamų kūrybinį scenarijų, atitinkamai tekstus paskirstydama aktoriams.

    Scena iš S. Nosevičiūtės statyto spektaklio pagal A. Liobytės dramą „Kupriukas muzikantas“ (1955 m.) (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka)

    Vienas iš įdomiausių autorinių S. Nosevičiūtės solinių koncertų, vainikavusių jos, kaip sekcijos vadovės veiklą, buvo „Iš  lietuvių tautosakos“ ir ypač  „Sakmės ir baladės“. Pirmajame buvo atspindėtos  senosios socialinės mūsų liaudies problemos, ryškinamos skriaudos, išnaudojimo, laisvės siekimo, gėrio ir teisybės temos. Talkininkavo Konservatorijos dėstytojas P. Tamošaitis (birbynė). Kai kuriuos koncerto momentus aktorė papuošė nuoširdžiu dainavimu. Antrajame – buvo pasiekta nepaprasto betarpiškumo. Žiūrovai tarsi tapo šeimos nariais, sėdinčiais aplink stalą ir besikalbančiais su išmintinga pasakore apie žmones, gyvulius, velnius, akmenis, raganavimą. Sakmės atspindėjo beveik visą etnografinę Lietuvą.  Čia  kalbėjo aukštaitė, dzūkė, žemaitė…

    Muzikalumas – vienas iš ryškiausių S. Nosevičiūtės talento bruožų. Dar vaikystėje ji grojo, dirigavo ir pati kūrė kompozicijas kanklių orkestre, o vėliau mokėsi muzikos mokyklos fortepijono klasėje.

    S. Nosevičiūtė sekcijai vadovavo be jokio atlyginimo. Todėl prieš koncertą „Iš lietuvių tautosakos“ ji kreipėsi į Teatro draugijos vadovybę, prašydama paremti, įsigijant atitinkamą tautinį kostiumą ir gintarinius papuošalus. Kai šitaip pasipuošusią aktorę išvydo scenoje to meto nomenklatūrininkai, Aktorių namų direktorius išgirdo tokį verdiktą:

    - Kokia dar čia „Gintarinė ledi“? Apkabinėta didžiuliais gintaro luitais, kad per juos negali girdėti ir tautosakos. Tuoj pat uždrausti tokius pasirodymus! Juk gintaras – tai nacionalistinis kvapas!

    Kliuvo draugijos vadovams už akt. A. Leimontaitės koncertą-spektaklį „Pulkininko našlė“, L. Noreikos „V.Mačernio poeziją“, už Maironį, V. Mykolaitį-Putiną, už V. Krėvę-Mickevičių, už Vydūną… Ir, nežiūrint į tai, sekcijos veikla plėtėsi, buvo laukiami visi be išimties Lietuvos teatrų kūrėjai, kurie sugebėjo kalbėti žiūrovams menine teatralų kalba apie Lietuvą, jos žmones, istoriją.

    Aktorė S.Nosevičiūtė savo praktiniame darbe, tiek teatre, tiek Muzikos ir teatro akademijoje, niekada nekeitė savo nuomonės, pasakytos posėdžiuose ar aptarimuose, nereikalavo sau išskirtinių sąlygų ar pagarbos ženklų. Permainą jos elgesyje ir  sveikatoje galėjome pamatyti tik tada, kai įvyko teatro „ reforma“, kurią ji, matyt, itin stipriai  išgyveno (čia turima galvoje J. Vaitkaus-D. Kuolio „reforma“, kai iš teatro buvo atleisti 32 talentingiausi žmonės, tarp jų – ir profesorė S. Nosevičiūtė). Su gyvenimu ji atsisveikino sunkiai ir ilgai sirgdama fizinėmis ir dvasinėmis ligomis.

    1993 m. lapkričio 22 d. Literatūros ir meno archyve vykusiame S.Nosevičiūtės pagerbimo vakare jos mokiniai E. Jan­kutė, A. Šurna, R. Paliukaitytė, A. Savickaitė, D. Kazragytė, J. Ušinskaitė, L. Žadeikytė ir kt. dėkojo aktorei, kad ji savo mokinius panardino į gražią ir brandžią literatūrą, išmokė skaitymo meno, įvardydami tai „meninio žodžio aukštuoju pilotažu“. Jos parašytos knygos („Raiškusis žodis“,  „Scenos kalba“) „yra svarbiausias indėlis į tautos dvasinės kultūros aruodą“.

    Kai sulaukėme griežtų priekaištų iš Lietuvos TSR komunistų partijos CK už sekcijoje propaguojamus  didžiuosius lietuvių kultūros veikėjus ir ypač už jos „gintarinį“ lietuvių tautosakos vakarą, tuomet aktorė balsu raudojo:

    - Štai ko sulaukėme!.. Paniekos!.. Tu man pasakyk: kur mes gyvename? Dėl ko gyvename? Ir kodėl savi taip niekina savus?

    - Ar tikrai savi? – jos paklausiau.

    Ji nutilo ir tarsi nustebo. Po ilgos pauzės nusišypsojo ir atsisveikindama pasakė:

    - O aš vis dėlto nepaprastai džiaugiuosi… Eidama pro šituos Aktorių namų rūmus (tuomet Aktorių namai buvo įsikūrę prieš pat Arkikatedrą, Gedimino pr. 1, – aut.past.), visuomet girdžiu  savo brangių kolegų balsus, kurie garsiai, kaip Katedros varpai, skelbia mūsų brangiosios kalbos vertybes – nacionalinį teatro turtą, lietuvių kultūros grožį, garantuojantį išlikimą ilgiems amžiams… Todėl visiems geros valios  žmonėms lenkiuosi ir dėkoju…

    P.S. Ar išliko S.Nosevičiūtės priesakai gerbti, mylėti ir saugoti lietuvių kalbą Lietuvos teatruose? Juk daugelyje spektaklių šiandien iš scenos aiškiai tariant tegirdime tik keiksmažodžius, pamirštant, kokia graži lietuvių kalba, kurią saugojo ir puoselėjo didieji mūsų režisieriai A. Sutkus, K. Glinskis, J. Vaičkus, A. Oleka-Žilinskas, A. Jakševičius, R. Juknevičius, K. Kymantaitė, H. Vancevičius, J. Rudzinskas, J. Miltinis. Jie savo didžiuosiuose kūriniuose yra patvirtinę M. Daukšos žodžius, kad „kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas…“

  • ATGAL
    Graikijos paragavus
    PIRMYN
    Asta Bieliauskaitė: Lietuvoje nėra pakankamai vietos kitokiems vaikams
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.