Stoja imigrantų traukinys Europos Sąjungoje | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Stoja imigrantų traukinys Europos Sąjungoje

  • Data: 2011-06-07
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Žmonės, pabėgę nuo neramumų Tunise, laukia imigracijos centre pietinėje Italijos saloje Lampedūzoje. Jie protestavo prieš išsiuntimą atgal į savo šalį. Ministras Pirmininkas Silvio Berlusconi kreipėsi pagalbos į Europą, kad pagelbėtų kovojant su "žmonių cunamiu" - pabėgėliais ir nelegaliais imigrantais iš Šiaurės Afrikos, atvykstančiais į pietinę Italiją. (Stringer/Italy/Reuters/Scanpix nuotr.)

    Europos Sąjunga nusprendė stabdyti imigrantų traukinį iš Šiaurės Afrikos ir peržiūrėti Šengeno zonos reikalavimus. Tai paaiškėjo gegužės 12 d. Briuselyje vykusiame ES vidaus reikalų ministrų posėdyje ES Tarybos teisiniais ir vidaus klausimais . 27 šalių narių ministrai sutarė dėl naujų taisyklių, kurių reikia Šengeno sienoms apsaugoti, būtinumo, tačiau kokiomis sąlygomis Šengeno zona bus ribojama ir kas ES lygiu priims tokį sprendimą, paaiškės tik birželio mėnesį.

    Prancūzijos demaršas pasienyje

    Diskusija apie ES valstybių narių sienų apsaugą ir migracijos ribojimo galimybes Šengeno erdvėje kilo balandžio antroje pusėje, kai Italija, priėmusi keturis tūkstančius pabėgėlių iš Tuniso, jiems suteikė laikinus leidimus gyventi savo šalyje. Tai reiškė, kad su šiais dokumentais pabėgėliai gali kirti bet kurią Šengeno erdvės valstybę. Tačiau Romai planas reguliuoti imigracijos srautus iš Šiaurės Afrikos regiono ir nukreipti juos į kitas ES šalis neišdegė, nes Paryžius balandžio 17 d. laikinai sustabdė visų traukinių eismą per Ventimiljos–Mentono pasienio ruožą iš Italijos pusės. Pabėgėliai, Italijoje gavę leidimus laisvai judėti Šengeno erdvėje, buvo nublokšti atgal. Italija pasipiktino tokiais, anot Italijos užsienio reikalų ministro Franco Frattini, ,,neteisėtais ir akivaizdžiai pažeidžiančiais bendruosius Europos principus“ Prancūzijos veiksmais. Šią dvišalę diplomatinę krizę Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy ir Italijos premjeras Silvio Berlusconi nusprendė spręsti ES lygiu, pateikdami siūlymą bendrijos narėms griežtinti Šengeno taisykles.

    Arabų pavasaris ir Lampedūza

    Italija jau nuo pat Arabų pavasario šių metų pradžioje skundėsi, kad yra palikta likimo valioje dėl imigrantų, plūstančių iš vidinių konfliktų apimtų Afrikos šalių. Dvidešimties kvadratinių kilometrų ploto Italijai priklausanti  Lampedūzos sala yra tikrąja to žodžio prasme ,,skylė“. Į šią salą jau daug metų plūsta migrantai iš Afrikos, nes užtenka pasiekti Lampedūzos krantus ir jie atsiduria ES teritorijoje ir gali prašyti pabėgėlio statuso. Pernai, „Frontex“ ir „Eurostat“ duomenimis, vien Italijoje buvo užfiksuota daugiau nei 6 tūkst. pabėgėlio statuso prašytojų, tarp jų daugiausia iš Lampedūzos salos (apie 4 tūkst.). Po revoliucijos Tunise pabėgėlių smarkiai padaugėjo. Šių metų balandžio pabaigoje buvo fiksuojama, kad Lampedūzos salą pasiekė net 30 tūkst. imigrantų. Tai net 10 kartų viršija vietinių gyventojų skaičių. Taigi šiuo metu Lampedūzoje sukurtas atvykėlių „rezervatas“, kuriam išlaikyti reikia didelių Italijos ir ES lėšų. Kitos šalys, tarp jų ir Prancūzija, džiaugiasi bent tokiu pabėgėlių antplūdžio į ES šalis stabdymo būdu. Štai Prancūzijos ,,Nacionalinio Fronto“ (ultra dešinieji) partijos vedlė, garsiojo Jean-Marie Le Peno dukra Marine Le Pen sakė: ,,Jeigu šiandien Italija įsileis į savo šalį šiuos imigrantus, atvykstančius dėl ekonominių sunkumų, tai rytoj ant italų sprando sėdės pusė pasaulio.“ Tačiau Italija nėra vienintelė valstybė, susidurianti su imigrantų problema. Pietų Europa jau senokai trimituoja pavojaus varpais dėl nereguliuojamos migracijos srautų ir likusios Europos kurtumo. Pavyzdžiui, Graikija kenčia nuo turkų, Malta nuo tunisiečių, Ispanija nuo marokiečių imigrantų antplūdžio. Dar prieš Arabų pavasarį pietinės ES valstybės (žurnalo ,,Foreign Affairs” duomenimis) imigrantų srautus su Afrika reguliavo dvišaliais susitarimais. Pavyzdžiui, Italija su buvusios savo kolonijos Libijos lyderiu diktatoriumi Muammaru Gaddafi 2004 m. pasirašė dvišalį susitarimą, kad Libija padėtų stabdyti migrantų srautus į Italiją. Mainais Italija tarpininkavo ES, kad būtų panaikintas 20 metų gyvavęs ginklų embargas ir ekonominės sankcijos šiai, dabar konfliktų draskomai šaliai. 2008 m. Italija investavo į Libiją 5 mlrd. JAV dolerių ir skyrė laivų patruliuoti vandenyse. Ispanija už migracinę kontrolę Maroko valdžiai 2003 m. suteikė 390 mln. JAV dolerių pagalbos paketą.

    2011–2013 m. pietinės bendrijos šalys turėtų gauti 4 mlrd. eurų ES paramą imigracijos problemoms spręsti, o Vadovų taryba birželį priims sprendimą dėl dar didesnės pagalbos. Tačiau pietinės ES šalys nėra vienintelės, kurios kelia migracijos klausimus nacionaliniu lygiu, mat radikalių dešiniųjų partijų, turinčių mandatus nacionaliniuose parlamentuose, ES daugėja. Tai rodo Italijos, Suomijos, Nyderlandų ir Danijos šalių pavyzdžiai.

    Radikalieji ES dešinieji 

    Pačioje Italijoje, kuri daug prisidėjo, kad ,,užvirtų košę“ dėl migrantų problemos ES, anti-imigracinės kampanijos ėmėsi Italijos vidaus reikalų ministras Roberto Maroni, kuris yra vienas iš ultra dešiniųjų ,,Šiaurės lygos“ partijos lyderių. Ši partija yra koalicijoje su S. Berlusconi. Dar 2006 m. Europos Komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) pažymėjo, kad „kai kurie Šiaurės lygos“ nariai naudoja rasistinę ir ksenofobinę retoriką, nukeiptą ne tik prieš imigrantus iš ES nepriklausančių šalių, bet ir romus. Kai kurie „Šiaurės lygos“ nariai buvo pripažinti kaltais dėl rasinės neapykantos kurstymo, tačiau nenuteisti. Suomijoje neseniai vykusiuose rinkimuose į parlamentą trečią vietą pagal mandatų skaičių (39) laimėjo populistinė dešiniųjų partija „Tikrieji suomiai“. Ji dėl prieštarų su kitomis dviem partijomis tapo didžiausia opozicine partija. Jos  lyderis Timo Soini gavo daugiausia rinkėjų pasitikėjimo balsų. Šios partijos narių skaičius per penkerius metus išaugo penkis kartus, o mandatų skaičius 2007 m. ir 2011 m. rinkimuose atitinkamai padidėjo nuo 5 iki 39. „Tikrieji suomiai“ pasisako už griežtesnę pabėgėlio statuso, jų šeimos susijungimo, socialinių garantijų ir suomiškos pilietybės suteikimo tvarką savo šalyje. Nyderlandų ultra dešinioji „Partija laisvei“, vadovaujama antiislamisto ir euroskeptiko Geerto Wilderso, yra trečioji pagal mandatų skaičių partija Žemuosiuose Rūmuose. Ši partija palaiko dabartinį liberalųjį Marko Ruttės kabinetą. G. Wildersas pasisako už griežtus imigracijos kriterijus naujoms ES ir musulmoniškoms šalims, Korano uždraudimą ir islamo pašalinimą iš Olandijos. Jo retorikoje labai dažnas motyvas: „Reikia sustabdyti musulmonų integraciją, norint išlaikyti mūsų, olandų, tapatybę.“

    Danija meta iššūkį Šengenui

    „Danijos liaudies partija“, vadovaujama Pios Merete Kjærsgaard, jau nuo 2001 m. aktyviai palaiko liberalių ir konservatyvių partijų sudarytą mažumos vyriausybę. Ši partija skelbia, kad daugiatautiškumas yra „nacionalinė nelaimė“. Partija siekia drastiškais būdais sumažinti imigraciją iš ne Vakarų šalių. Dar 2002 m. Danijoje buvo pristatytas vienas griežčiausių imigracijos ribojimų aktų visoje Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, abiem – tiek atvykėliui sutuoktiniui, tiek sutuoktiniui, jau gyvenančiam Danijoje, norintiems susijunti šeimos pagrindu, turi būti ne mažiau kaip 24 metai, jie sąskaitoje turi turėti ne mažiau kaip 62 tūkst. Danijos kronų (~6,7 tūkst. eurų), kas mėnesį parodyti, kad turi iš ko gyventi, taip pat įrodyti, kad jiems priklausyti Danijos visuomenei yra svarbiau nei atstovauti tai visuomenei, iš kur atvyko vienas iš sutuoktinių. Danijos mažumos vyriausybė, norėdama turėti daugumą ir priimti svarbiausius sprendimus parlamente, yra užsitikrinusi „Danijos Liaudies partijos“ paramą. Bet kokia kaina! Neseniai parlamente svarstytą pensijų reformos projektą „Danijos liaudies partija“ parėmė tik tada, kai mainais iš vyriausybės kabineto P. Kjærsgaard pareikalavo atnaujinti sienų kontrolę „žemėje, jūroje ir ore“. Danijos kabinetui neliko nieko kito, kaip tik nusileisti ir vykdyti „aš tau, tu man“ politiką. P. Kjærsgaard sienų kontrolės įvedimo Vokietijos ir Švedijos pasienyje būtinybę motyvavo nelegalios migracijos ir organizuoto nusikalstamumo mažinimu. Panašią mintį išsakė Danijos finansų ministras Clausas Hjortas Frederiksenas, pabrėždamas, kad pastebi dėl laisvo sienų kirtimo padidėjusį nusikalstamumą. Ministro nuomone, neribotas sienų pereinamumas susijęs su narkotikais, prekyba žmonėmis, pinigų plovimu, ir visa tai privalu sustabdyti. Danijos teisingumo ministras Larsas Barfoedas antrino finansų ministrui: „Mes ypač turime užkirsti kelią Rytų Europos nusikaltėliams.“ Pasak vokiečių žurnalo „Der Spiegel“, ,,teisingumo ministro žodžiai nuskambėjo taip, tarsi Danijos egzistavimui staiga būtų iškilusi grėsmė“.

    ES reakcija

    Danija per kelias savaites pažadėjo atkurti muitinės postus ir įdarbinti papildomai policijos ir muitinės darbuotojų. Šiam reikalui Danijos vyriausybė numatė skirti 35 mln. Danijos kronų (4,7 mln. eurų) ir viešai deklaravo, kad toks jos žingsnis „atitinka Šengeno sutarties reikalavimus“. Be to, pasak Danijos integracijos ministro Sovereno Pindo, pasų ir asmenų kontrolės Danija nesirengia įvesti. Europos Komisija (EK), reaguodama į tokius Danijos veiksmus, paprašė Danijos pasiaiškinti. EK vadovas Chosė Manuelis Barrosas laiške Danijos premjerui Larsui Lokke Rasmusenui rašė: ,,Iš Komisijos tarnybų gavau pirmąjį teisinį vertinimą dėl jūsų naudotų priemonių. Ši analizė kelia svarbių abejonių, ar naudojamos priemonės atitinka Danijos įsipareigojimus Europos ir tarptautinei teisei.“ Portugalų tautybės politikas perspėjo Daniją dėl „vienašališkų žingsnių“: „Siūlyčiau jums susilaikyti nuo tokių vienašališkų žingsnių ir eiti į atvirą dialogą su Europos Komisija tam, kad būtų įgyvendintos naujos priemonės, atitinkančios Danijos įsipareigojimus.“ Vokietijos užsienių reikalų ministras Guido Westerwelle, reaguodamas į Danijos veiksmus ir diskusijas dėl Šengeno erdvės, pareiškė: ,,Darysiu viską, kas yra mano galioje, siekdamas užtikrinti, kad nėra kelio atgal. Laisvė keliauti yra aukštesnis gėris ir mes jo negalime paaukoti dėl vidaus politinių priežasčių.“ Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Daniją apibūdino kaip „įstatymų laužytoją“ ir pabrėžė, kad „Šengenas yra pats populiariausias ir piliečiams draugiškiausias ES pasiekimas“. Taigi kyla klausimas, ar Danija pažeidė Šengeno sutartį, siekdama įvesti muitinės patikrą, jeigu taip aršiai yra puolama.

    Valtis, plukdžiusi imigrantus iš Tuniso, pasiekė Lampedūzos uostą (2011 m. balandžio 11 d.). Šiais metais į Italiją atvyko apie 26 tūkst. dokumentų neturinčių migrantų, tarp jų - 21 tūkst. tunisiečių, kurie sakėsi bėgantys nuo baisios ekonominės situacijos po šalyje sausio mėnesį įvykusios politinės revoliucijos. (F. Monteforte/AFP/Scanpix nuotr.)

    Šengenas šiandien

    1985 m. penkių ES šalių pasirašyta ir po dešimties metų įsigaliojusi sutartis išsiplėtė ir dabar apima 25 Europos valstybes, tarp jų ir ne ES nares – Islandiją, Norvegiją, Lichštenteiną ir Šveicariją. Pagrindinis Šengeno zonos, vienijančios 400 mln. gyventojų, sukūrimo tikslas buvo panaikinti  pasienio kontrolę. Dabartinė Šengeno zona yra valdoma pačių šalių narių, todėl, remiantis Šengeno sienų kodekso 23 straipsniu, šalis narė gali faktiškai atnaujinti vidinę ES sienų kontrolę, „kai kyla grėsmė šalies viešajai tvarkai ir nacionaliniam saugumui“. Tačiau tokias papildomas sienų kontrolės priemones šalis narė gali vykdyti daugiausia 30 dienų arba tiek, kiek „rimta grėsmė“ tęsiasi. Vokietijos vidaus reikalų ministras Hansas Peteris Friedrichas įsitikinęs, kad Vokietijos ir Danijos pasienyje tikrai tokios grėsmės nėra ir sienų kontrolė Danijoje sukurs „didėjantį nepasitikėjimą“ tarp kaimynių. ES vidaus reikalų ministrė Cecilia Malmstrom sienų kontrolės nebuvimą palygino su bendra valiuta prieš krizę, kai šalys narys taip pat nenoriai atsisakė nacionalinės kompetencijos, kad Europos Komisija koordinuotų ir prižiūrėtų ES ekonominę politiką. ES vidaus reikalų ministrė įsitikinusi, kad „Šengeno zonai reikia tokių koordinatorių kaip „Frontex“, Europos Komisija ir nepriklausomi ekspertai“. C. Malmstrom teigė, kad Italija, kurioje gyvena 60 mln. gyventojų, tikrai nesusidūrė su „ypatingu migracijos spaudimu“, įsileisdama į Lampedūzos salą 25 tūkst. tunisiečių: „Nuo pat savo politinės karjeros pradžios esu prieš populistinius vakarykščius sprendimus, užtat esu už ilgalaikių sprendimų paiešką, remiantis Europos vertybėmis ir bendrijos metodu.“

    Reikalingi pokyčiai

    ES vidaus reikalų ministrų posėdyje ES Tarybos teisiniais ir vidaus klausimais, vykusiame gegužės 12 d., buvo svarstoma, ką daryti su Šengeno erdvės ribojimais. 15 šalių narių pasisakė už tai, kad Šengeno erdvės apribojimai galėtų būti laikinai įvesti kaip paskutinė priemonė ir tik esant griežtoms sąlygoms. Dauguma narių taip pat sutiko, kad būtų įvesta apsauga pasienyje, jeigu šalis narė nesugeba kontroliuoti savo sienos su ne ES šalimis. Anot šaltinių, tik keturios šalys narės buvo prieš tokias pataisas. Po susitikimo Prancūzijos vidaus reikalų ministras Claude Guéantas teigė, kad Prancūzija nenori „mažiau Europos“ ir viliasi, kad „bus apibrėžti kriterijai, kas tai yra krizė“. Vengrijos vidaus ministras, vadovavęs posėdžiui, pabrėžė, kad laisvas asmenų judėjimas yra vienas iš pagrindinių ES laimėjimų ir mes tai turime palaikyti ir išsaugoti. ES vidaus komisarė C. Malmstrom pažymėjo, kad reikėtų tobulinti Šengeno sutartį jos nelaužant ir „padaryti aiškesnes procedūras ir taisykles, siekiant išvengti vienašališkų ir nekoordinuotų šalių narių veiksmų“. Taigi dėl galutinio sprendimo bus balsuojama birželio 24 d. ES šalių narių premjerų Viršūnių susitikime ir, jei jis bus priimtas, tai mechanizmas, pabrėžiantis ,,labai ribotas“ aplinkybes, norint įvesti sienų kontrolę, privalės turėti paaiškinimą dėl „griežtų taisyklių“ ir remtis „bendru ES apsisprendimu“.

    Lietuva ir Šengenas

    Lietuvos diplomatijos vadovas Audronius Ažubalis viešai išplatintame pranešime spaudai teigė, kad laisvas judėjimas yra ES piliečius jungiantis ir vienijantis veiksnys: „Negalime ignoruoti naujai susiklosčiusių aplinkybių saugumo srityje, tačiau atsako pirmiausiai turime ieškoti Šengeno sutarties ribose. Silpninti Šengeno principus – tas pats kaip klibinti vertybinius Europos Sąjungos pamatus.“ Anot A. Ažubalio, Šengeno teisynas jau dabar numato galimybes laikinai atkurti vidaus sienų apsaugą, kai kyla grėsmė viešajai tvarkai ar saugumui. Tačiau siūlymai numatyti papildomas išlygas ar išimtis, siekiant riboti laisvą asmenų judėjimą, anot jo, susilpnintų Šengeno laimėjimus. Lietuva prie Šengeno erdvės faktiškai prisijungė 2007 m. gruodžio 21 d. ir ypatingą dėmesį skiria ne ES šalių, su kuriomis ribojasi, sienoms. Lietuvos piliečiai dėl laisvo asmenų judėjimo be patikros gali kirsti visų Šengeno zonos šalių narių sienas, tarp jų ir Norvegijos ir šiais metais darbo rinkas laisvai atvėrusių Vokietijos ir Austrijos. Visgi neseniai nuskambėjęs Norvegijos policijos vado pasiūlymas peržiūrėti Šengeno sutartį, nes „atidarius sienas, 80 procentų Norvegijoje ir kitose Šiaurės šalyse įvykdomų nusikaltimų yra priskiriama nusikaltėliams, atvykusiems iš Baltijos šalių“, verčia Lietuvos gyventojus imti nerimauti ne tik dėl emigracijos, bet ir dėl įvaizdžio. Juk Vokietija, į kurią dabar plūsta lietuviai, gali pradėti burnoti ne tik prieš musulmonus imigrantus. Neseniai išrinktas Vokietijos vidaus ministras H. P. Friedrichas yra pasakęs, kad „iki paskutinio kraujo lašo kovos, kad neįsileistų migracijos į Vokietijos socialinę sistemą!..“

  • ATGAL
    Lietuvos ir Lenkijos santykių dugnas: dialogo beieškant
    PIRMYN
    eu - penkeri
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.