Su kuo „maišoma“ politika? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Su kuo „maišoma“ politika?

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Romena Čiūtienė

    Ištisus 25 metus per gerų žmonių neveikimą ir nenorą maišyti kultūros su politika turėjome skaudų įžeidimą vienoje judriausių sostinės vietų. (Martynos Trinkūnienės nuotr.)

    Lietuviai mėgsta diskutuoti. Krepšinis, sveikas gyvenimo būdas, istorijos vingiai ir begalės kitų temų bei vykstančių procesų – dalykai, kuriuos aptarinėti galime valandų valandas. Esu įsitikinusi, kad šio žurnalo skaitytojus vienijantis bruožas diskusijose – vyraujanti patriotiškumo linija, kurią jūsų oponentas, turėdamas įvairių tikslų, ima kvestionuoti, o galbūt net ir pašiepti. Šiame straipsnyje noriu aptarti vieną tokio tipo diskusijas nuodijantį posakį, kuris yra tapęs ypač dažnas mūsų oponentų lūpose. Šio posakio koduotė ir kontekstas nėra toks paprastas ar juo labiau šventas, kokiu dedasi.

    Įsisiūbuojant įvairiems visuomeniniams procesams – nesvarbu, ar jie būtų tarptautinio ar tik vietinio lygmens – ir jiems įgaunant vis ryškesnį politinį atspalvį, prasiveržia debatų ir nuomonių reiškimo lavinos. Tuomet ateina eilė tvirtam ir diskusiją it kirviu kertančiam posakiui: „nemaišykime politikos ir meno (sporto, istorijos ar dar kažko panašaus)“.

    Atrodytų, tiesa – posakis paprastas ir siūlantis sąžiningą diskusiją, atskiriant dvi nederančias sąvokas apibrėžiančias sferas ir likti prie vienos iš jų (suprask – meno, sporto ar pan.). Juolab, kad mūsų visuomenėje tebevyrauja tendencija, kad gero tono ženklas skelbtis besant apolitiškiems. Prie to dar grįšime šio straipsnio pabaigoje. Taigi, posakiu spekuliatyviai primetama, jog aptariant vieną ar kitą procesą ar įvykį ir iš diskusijos pašalinus politinį prieskonį, diskusiją išgryninsime ir netgi sutaurinsime. Duodama suprasti, jog pašalinus politiką iš diskusijos, nebeliks užslėptų prasmių, kokių dažnai esama politikoje (o mes gi apolitiški) ir bus galima atsidėti argumentuotai ir solidžiai išprususių žmonių diskusijai apie vieną ar kitą objektą, analizuojant tik jam būdingus niuansus.

    Prieš pradedant nagrinėti šį posakį, turiu paaiškinti, kuo gi jis taip užkliuvo, kad tapo vertas atskiro straipsnio? Pirma, kaip jau minėjau, šis teiginys apie politikos ir bet kokio kito proceso privalomą skirtį yra iš esmės nuodijantis diskusiją. Antra, šis nuodas yra tapęs vienu iš atraminių postulatų nedraugiškų šalių (jei atvirai – šalies) skleidžiamos propagandos gynybai. Trečia, ir turbūt svarbiausia – šis teiginys ima leisti šaknis visuomenėje, iš buitinių diskusijų vis dažniau persikeldamas į politinius debatus. Privalome suvokti jo klastingą kodą bei mokėti jį malti į miltus. Juolab, kad tai išties paprasta šioje nepaprastoje kovoje už protus.

    Patyrinėkime šį posakį detaliau. Jame siūloma nemaišyti politikos bei kito aptariamo objekto – dažniausiai naudojama diskusijose apie sporto ar meno procesus (kultūrą siaurąja prasme), ties jais ir apsistokime. Šioje stadijoje apibrėžimai dar nereikalingi – minėtų procesų (krepšinio, meno) vietoje galėtų būti bet kas kitas, darantis didesnę ar mažesnę įtaką žmonių bendruomenei, audrinantis ar mobilizuojantis ją. Potencialas paveikti visuomenę posakyje ir yra esminė koduotė, besislepianti po žodžiu sportas ar menas ar bet kas kitas. Dabar grįžkime prie politikos – čia jau prireiks apibrėžimo: politika – menas valdyti valstybę (Aristotelis).

    Taip, esama išties daug politikos apibrėžimų, tačiau pastarasis turėtų kelti mažiausiai diskusijų šiame semantiniame labirinte. Semantika (šiuo atveju – žodžių, išsireiškimų prasmė) šioje temoje ir turi didžiausią svarbą. Taigi, terminas „politika“ nurodo valstybės gyvenimą ir jos valdymą, o tai reiškia, kad politika apima visus visuomeninius procesus, visas sritis! Reguliuodama, kuruodama, kontroliuodama, tiesiogiai ar netiesiogiai veikdama politika yra persipynusi mūsų gyvenimuose. Nelygu politinis darinys (šiandien kalbėkime apie valstybes, nebūtinai ir ne visada savas), nelygu jo/jos santvarka (demokratinė ar ne), jis agresyviau ar pasyviau siekia lemti visuomeninius procesus. Paprastas pavyzdys. Štai krepšinio pergalės mus džiugina, įkvepia ir sutelkia. Čempionatų metu šalis tampa trispalvė (valstybinis, t.y. politinis, simbolis!) ir kaip niekad vieninga. Efektyviam valstybės valdymui (politikai) vienybė yra svarbus faktorius, todėl krepšinis, kaip šalies suvienijimo katalizatorius, yra gausiai paremiamas valstybės lėšomis su visomis iš to plaukiančiomis ir antrinėmis pasekmėmis – postais, paskyrimais ir sprendimais. Ar nesimaišo sportas su politika? Jie organiškai persipynę, todėl skirties kvestionavimas iš esmės negalimas. Galima diskusija apie politizavimo laipsnį, bet tai jau ne šio straipsnio objektas.

    Taigi, valstybė, veikdama per krepšinį, kaip vieną iš vienijančių tautą faktorių, siekia daryti įtaką visuomenei. Skiriamos lėšos, sportininkai apdovanojami valstybiniais apdovanojimais, tauta džiaugiasi pergalėmis ir taip valdžia žengia dar vieną žingsnį stipresnio valstybingumo link. Ir taip – daugelyje sričių, didesniais ar mažesniais žingsneliais. Atrodytų, viskas gražu, tačiau žaidėjų politikoje esama daugiau. Kitos valstybės gali turėti ambicingesnių geopolitinių tikslų, kaip, pavyzdžiui, išlaikyti mažesnes kaimynes savo įtakos orbitoje. Liekant prie to paties krepšinio pavyzdžio, imamos steigti ir remti įvairios tarptautinės krepšinio organizacijos, dažnai besiribojančios su valstybės įtakos sferomis. Krepšininkai rungiasi, organizatoriai bendradarbiauja, prekeiviai prekiauja, palaikomi kontaktai, sirgaliai serga už savus, pertraukų metu klausydami bendrų kūrinių, kartu išgerdami ir diskutuodami. Į varžybas kviečiami politikai/valdininkai/verslininkai/buvę sportininkai bičiuliaujasi, kuria bendrus planus ir pan. O kur dar nostalgiški buvusios imperijos krepšinio lygos mūšių prisiminimai, filmai, susitikimai? Primena jaunystę/vaikystę, virpina sielą ir, žiūrėk, ne taip jau neigiamai vertinami kaimynai už nusižengimus kitose srityse. Draugauti reikia, nemaišykim gi…

    Kuomet vienas ar kitas susipratęs ima piktintis, jog tai ne tas kelias, ne ta integracijos ir bendradarbiavimo kryptis, visuomet laiku (ypatingai svarbiose, kertinėse diskusijose) pasirodo advokatai, pareikšdami: čia gi sportas! Nemaišykime sporto ir politikos! Jais iš karto paseka sporto funkcionieriai ir sportininkai – jiems mokami pinigai, o pinigus jie nori gauti už sportą, prie ko čia politika? Iš paskos, žinoma, paseka ir sirgaliai. O su minia ginčytis sunku. Ir jei ši diskusija pralošiama valstybiniame lygmenyje, tai tampa žingsneliu valstybingumo stiprinime ne mūsų naudai. Tai tik vienas smulkus pavyzdys iš krepšinio pasaulio. Dėl šių žingsnelių kaunamasi ir diskutuojama nesuskaičiuojamoje daugybėje sričių – mene, istorijoje, moksle ir taip be galo, be krašto.

    Turime su tuo susitaikyti – politika tiesiog organiškai įsimaišiusi visur. Ir tie, kurie prašo nemaišyti politikos su niekuo, dažniausiai agresyviausiomis ir klastingiausiomis formomis būna jos prifarširavę visose reikalingose srityse, taip priversdami jas dirbti sau. Valstybinis požiūris yra tiesiog privalomas absoliučioje daugumoje krypčių – ugdyme, sporte, kūrybingumo skatinime, taip pat ir ekonomikoje. Protingas ir saikingas, žinoma. Ir mūsų valstybės. Taip kad kiekvieną kartą, išgirdę siūlymą nemaišyti politikos su kuo nors, pagalvokite – kam tai tarnauja?

    Dar keli konkretesni pavyzdžiai. Paprastas klausimas – ar pasitarnaus Rusijai artėjančio pasaulio futbolo čempionato organizavimas? Rusai padarys viską, kad sportas nebūtų maišomas su politika ir įvyktų graži futbolo šventė. Na, gal vienas kitas buvusios imperijos simbolis ir švystels ceremonijų metu, betgi baikite – nuo istorijos nepabėgsi, nepolitizuokime to. Tuo pat metu savai liaudžiai bus duodamas aiškus signalas – žiūrėkite, mes normali, didinga ir visų pripažįstama šalis, niekas mūsų neboikotuoja – argi kas važiuotų žaisti pas vagis, melagius ir žudikus? Naivesni Vakarų pasaulio žmonės, žiūrėdami futbolą, mąstys panašiai – normalūs tie rusai, viską šauniai suorganizavo, stengiasi, viskas žiba ir blizga kaip normalioje šalyje – kam mes čia juos su tom sankcijom smaugiam? Schema labai paprasta, bet efektyvi. Primityvus to įrodymas – ciniškas šių metų Eurovizijos šou. Europa vaikiškai naiviai atsisakė maišyti muziką su politika…

    Vienas pagrindinių kovos su propaganda būdų – demaskavimas. Pagrindinis ginklas – išprusimas ir reakcija. Nes blogis nugali tik tuomet, kada geri žmonės nieko nedaro. Ryški to iliustracija – Žaliojo tilto skulptūros. Ištisus 25 metus per gerų žmonių neveikimą ir nenorą maišyti kultūros su politika turėjome skaudų įžeidimą vienoje judriausių sostinės vietų. Vakarų pasaulis pastaraisiais metais taip pat gauna pamoką po pamokos, bet bunda vangiai.

    Ir pabaigai – apie apolitiškumą. Gyvenant sisteminiame darinyje, pavadinimu „valstybė“, apolitišku būti tiesiog neįmanoma. Apsipirkdami sumokame PVM – mokestį, nustatytą valdžios, taip tapdami jos vykdomos fiskalinės politikos dalyviais. Panašiai yra kreipiantis pas gydytojus ir naudojantis sveikatos apsaugos sistema ar leidžiant vaikus į mokyklas ir naudojantis švietimo sistemos paslaugomis. Mes ir tik mes esame įvairiausių viešųjų paslaugų, tokių kaip apsauga (teisėsauga), gynyba (kariuomenė) ar netgi gatvių apšvietimas užsakytojai, naudotojai ir mokėtojai. Todėl sakyti, kad yra visiškai nesvarbu, kas ir kokios kokybės tas paslaugas teikia, yra mažų mažiausiai neprotinga. Viešai didžiuotis tuo – visiškai kvaila. O kvailiais netrunkama pasinaudoti – priešai šiame regione nesnaudžia nuo viduramžių.

    Politika savaime nėra purvina, klastinga ar dar kažkaip iš prigimties neigiama. Kai kam labai knieti ją tokią parodyti ir priversti paprastą žmogų vengti jos, kaip blogo dalyko. Tačiau politika – valstybės valdymas. O valstybę valdo žmonės. Būkime budrūs.

  • ATGAL
    Rusija vykdo hibridinį karą ir mes į jį įtraukti
    PIRMYN
    Imigrantų problema – ES vienybės testas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.