“Sudegęs” ūkio bankas | Apžvalga

Įžvalgos

  • "Sudegęs" ūkio bankas

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys

    Versle draugų nėra – tai bene svarbiausia taisyklė, kuria vadovaujasi stambiausių kompanijų vadovai tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Ne paslaptis, kad lengviausiai pinigai yra uždirbami nešvariais būdais. Bene paprasčiausias kelias į sėkmę, kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, yra per bankrotą. Verslo ir žiniasklaidos pasaulyje plačiai aptarinėjamos gudrios sukčiavimo schemos, per kurias verslas yra nustekenamas iki bankroto, padegamas ar kaip kitaip nepataisomai sužalojamas, idant draudimas padengtų visus nuostolius, kurie neretai prilygsta visos sukurtos verslo imperijos vertei. O kur dar piktybiškai inicijuojamas verslo vertės mažinimas tam, kad būtų atsikratoma mažųjų akcininkų arba per akcijų biržą uždirbami nemaži pinigai. Geriausia tai iliustravo  filmas „Kazino Royale“ apie agentą 007 Džeimsą Bondą,  kuriame piktasis veikėjas Le Chiffre sumano parduoti savo turimas verslo akcijas už 100 mln. ir kartu inicijuoja lėktuvo katastrofą įmonės pastate, dėl kurios kompanijos vertė akcijų biržoje kristų iki nematytų žemumų ir jis už labai nedidelius pinigus galėtų nusipirkti jau turėtą akcijų kiekį. Situaciją išgelbsti šaunusis agentas Džeimsas Bondas ir sutrukdo lėktuvui rėžtis į pastatą. Tačiau Lietuva ne veiksmo filmų scena, kurioje viskas ir visada baigiasi laimingai.

    Ūkio banko (ne)sėkmės istorija

    Beveik 65 procentus Ūkio banko akcijų valdęs pagrindinis jos akcininkas Vladimiras Romanovas yra išties spalvinga asmenybė. Jau vien tai, kad šis bankininkas per vieną dieną sugebėjo gauti apie 220 mln. litų dovanų iš 22 fizinių asmenų ir įmonių, yra išties įspūdinga. Tiesa, kad ir kaip šį asmenį mėgtų jo draugai ir pažįstami, jie nesugebėjo bankininkui paaukoti tiek, kad bankas padengtų visus esamus įsiskolinimus ir nebankrutuotų. Po finansinės Ūkio banko analizės buvo nustatyta, kad šio banko turto grynoji vertė yra 356,322 mln. Lt, įsipareigojimai siekia 1 583,14 mln. Lt, o tai reiškia, kad turto grynoji vertė 1 226,82 mln. Lt mažesnė už įsipareigojimus, todėl bankas buvo ir išlieka nemokus. Todėl Lietuvos banko valdyba šių metų vasario 18 d. pripažino Ūkio banką nemokiu ir nusprendė visam laikui atšaukti išduotą banko licenciją. Šis žingsnis Lietuvos banko buvo argumentuojamas ne tik tuo, kad Ūkio banko finansiniai įsipareigojimai yra didesni už esamą turtą, bet ir tuo, kad nėra jokių galimybių atkurti banko veiklos stabilumą, reputaciją ir žmonių pasitikėjimą juo. Banko licencijos atėmimas Ūkio bankui reiškia visišką veiklos sustabdymą. Tiesa, Lietuvos bankų sektoriuje Ūkio bankas, nors ir užimdamas santykinai nedidelę rinkos dalį, palyginti su mūsų šalyje veikiančiais skandinaviško kapitalo bankais, sugebėdavo savo klientams teikti vienas geriausių sąlygų. Ypač tai išryškėja lyginant mūsų šalyje veikiančių bankų pasiūlymus dėl palūkanų už terminuotus indėlius tiek litais, tiek eurais. Visgi atsargesni indėlininkai vertina ne tik bankų siūlomas palūkanas, bet ir stengiasi kreipti dėmesį į bendrą banko patikimumą.

    Reikia pripažinti, kad V. Romanovas buvo susikūręs nepriekaištingo verslininko reputaciją. Yra sakoma, kad darbai patys šneka už save, o tų darbų buvo padaryta išties nemažai – įsigyta molžemio gamykla Biračo mieste Bosnijoje ir Hercegovinoje, nusipirktas Škotijos futbolo superklubas Edinburgo „Hearts“ ir, svarbiausia, įsigytas Lietuvos krepšinio simbolis Kauno „Žalgiris“. Negana to, su V. Romanovo verslo imperija siejama kompanija „Kauno arena“ turi teisę net 25 metus pagal koncesijos sutartį valdyti neseniai pastatytą Kauno „Žalgirio“ areną. Be to, ši įmonė iš Kauno miesto savivaldybės kiekvienais metais už arenos administravimą gauna apie 2,5 mln. litų. Atrodė, kad šis verslininkas išmano savo amatą, o plačiai diversifikuotas verslas ne tik menkina bendro nuostolio riziką, bet ir iki minimumo sumažina galimybę, kad visa verslo imperija, taigi kartu ir pats Ūkio bankas bankrutuos.

    Deja- vu

    „Deja- vu“ – tai toks fenomenalus jausmas, kuris priverčia patikėti, kad tai jau esi kažkur matęs, išgyvenęs ar susapnavęs. Garsus vokiečių rašytojas Johann Wolfgang von Goethe savo kūrinyje „Kūryba ir tiesa“ (Dichtung und Wahrheit) yra aprašęs situaciją, kurioje jis eina kaimo keliu ir sustoja pasigrožėti įspūdingu kraštovaizdžiu. Staiga išvysta patį save, tik kiek vyresnio amžiaus, jojantį ant žirgo. Po keliolikos metų, visai atsitiktinai, bejodamas tuo pačiu keliu, jis prisiminė, kad tai jau buvo išgyvenęs. Pažvelgęs į savo apdarus, jis pamatė, kad dėvi tokius pačius drabužius, kaip anuomet įsivaizdavo. Tačiau ar įmanoma daryti įtaką deja- vu jausmui, o kartu ir ateičiai? Bankininkas V. Romanovas yra geriausias pavyzdys to, kaip versle identiškos situacijos kartojasi, tarsi žiūrėtum trumpametražį filmą, kurio pabaigą jau žinai, nors niekada nesi jo matęs. 2004 metais šis verslininkas nusipirko legendinio futbolo klubo „Hearts“ akcijų. Toliau situacija Škotijoje rutuliojosi labai panašiai, kaip dabar finansinių problemų krečiamame „Žalgiryje“. Visų pirma šis verslininkas užsitikrino stadiono „Tynecastle“ administravimą. Vėliau klubo biudžetas šovė į viršų, didžiulės banko investicijos, futbolo žvaigždžių pirkimai, puikūs komandos rezultatai ir didžiulis futbolo sirgalių džiaugsmas ir pasitenkinimas, kad klubą valdo toks puikus verslininkas, kuris negaili pinigų jų mylimai komandai. Tiesa, visi geri dalykai, kurie greitai prasideda, dar greičiau baigiasi. Klube pradėjo vėluoti atlyginimai žaidėjams ir treneriams, o paties klubo finansai, kaip skelbė vietinė žiniasklaida, pradėjo tik blogėti. Tuomet klubo savininkas pradėjo apeliuoti į komandos sirgalius, kad šie prisidėtų prie klubo išlaikymo ne tik pirkdami bilietus į rungtynes, bet ir tiesiogiai paremdami klubą. Už tokią paramą V. Romanovas žadėjo net iki 10 proc. klubo akcijų. Įvairios „Žalgirio“ paramos akcijos ir prašymas padidinti biudžetinį Kauno komandos rėmimą – tai kažkur jau girdėtas planas. Vienintelis skirtumas tarp Kauno „Žalgirio“ ir Edinburgo „Hearts“ yra tas, kad V. Romanovas prisidengdamas „Žalgirio“ žaidėjais ir šios komandos sukurtu įvaizdžiu pasuko į politiką ir bandė patekti į Lietuvos Respublikos Seimą.

    Tačiau ne tik tarp V. Romanovo valdomų sporto klubų galima rasti didžiulių panašumų. Molžemio gamyklos Bosnijoje ir Hercegovinoje, ištiktos finansinės krizės prieš metus, istorija baigėsi taip pat kaip ir Ūkio banko istorija Lietuvoje. Per 2012 metus Biračo gamyklos nuostoliai siekė 3,5 mln. JAV dolerių, o bendra įmonės skola išaugo iki beveik 476 mln. JAV dolerių. Šiais metais V. Romanovo iniciatyva buvo sušauktas akcininkų susitikimas, kurio metu buvo išrinkta nauja gamyklos valdyba. Taip pat susitikime buvo nuspręsta neprieštarauti, jeigu Vyriausybė perimtų nuostolingai veikiančią įmonę. Visgi nevertėtų pamiršti, kad būtent Ūkio banko investicinei grupei (ŪBIG) priklauso ši gamykla, o jos bankrotas domino efektu smogė ir pačiam Ūkio bankui.

    Keistas Ūkio banko likvidavimo planas

    Ūkio banko bankroto peripetijose dabartinė vyriausybė suskubo rūpintis savo interesais ir valstybinių lėšų taupymu, bet ne Lietuvos piliečių santaupomis bankrutuojančioje finansų institucijoje. Sustabdžius Ūkio banko veiklą, laikinasis šio banko administratorius pateikė keturis scenarijus, kaip galima būtų spręsti susidariusią situaciją. Pirmasis scenarijus buvo paskelbti banko bankrotą. Tai būtų reiškę, kad Ūkio banko esamas turtas yra likviduojamas, o su kreditoriais ir akcininkais yra atsiskaitoma pagal eiliškumą. Antrasis planas – rekapitalizacija, reiškianti, kad valstybė padengia atsivėrusią finansinę skylę tarp banko skolų ir esamo turto. Be abejo, tai iš valstybės būtų pareikalavę didžiulių finansinių išteklių, bet būtų išsaugoję Ūkio banko funkcionalumą rinkoje. Kiti du scenarijai pagal savo metodiką yra labai panašūs, nes iš dalies pratęsia Ūkio banko veiklą ir skaido jį į vadinamąjį „gerąjį“ ir „blogąjį“ banką. Skirtumas tik tas, kad vienu atveju yra steigiamas vadinamasis valstybinis „laikinasis“ bankas, į kurį suplauktų visi Ūkio banko aktyvai, jis juos įvertintų ir administruotų. Vėliau šis laikinasis bankas būtų arba parduodamas, arba taptų dar vienu žaidėju bankų sektoriuje, tik jos savininkas būtų valstybė. Antrasis variantas yra Ūkio banko padalijimas į „gerąjį“ ir „blogąjį“ banką, atiduodant „gerąją“ banko dalį privačiai verslo struktūrai. Būtent šis planas ir buvo pasirinktas. Lietuvos bankas teigia, kad šis scenarijus yra bene pats efektyviausias, nes taupo valstybės išlaidas ir yra įgyvendinamas gana greitai. Viską dar labiau paspartina atsiradusi privati verslo struktūra, kuri jau išreiškė susidomėjimą išlikusiais Ūkio banko aktyvais ir oficialiai perima jų valdymą. Tiesa, kaip senovės išmintis sako, velnias dažnai slepiasi detalėse. Pagrindinis šio plano trūkumas yra tas, kad tik apdrausti Ūkio banko indėliai, t.y. indėliai, kurių vertė neviršija 100 000 eurų, keliauja į Šiaulių banką. Didesni indėliai lieka vadinamajame „blogajame“ Ūkio banke. Kitas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad į „gerąjį“ banką patenka ir visas likęs Ūkio banko turtas, iš kurio įmanoma gauti likvidžias lėšas. Taigi po šios transakcijos Šiaulių bankas sustiprins savo pozicijas bankų sektoriuje. Tačiau problema ta, kad „Indėlių ir investicijų draudimas“ tiek draudimo, tiek restruktūrizacijos atveju padengia draustus indėlius. Bankroto atveju apdrausti indėliai yra grąžinami, o likęs banko turtas yra parduodamas tam, kad būtų padengiami likę įsiskolinimai indėlininkams. Taigi yra akivaizdu, kad „gerajame“ banke bus sukauptas visas turtas, o jis nukeliaus į Šiaulių banką. „Blogajame“ banke nebus turto, kurį galima būtų parduoti ir bent šiek tiek sumažinti Ūkio banko įsiskolinimus indėlininkams. Kur kas efektyviau būtų buvę visus indėlius perkelti į Šiaulių banką ir taip užtikrinti, kad visi indėlininkai atgautų savo santaupas, arba skelbti Ūkio banko bankrotą, kad žala indėlininkams būtų kiek įmanoma mažesnė. ■

  • ATGAL
    Kiprietiška krizės istorija
    PIRMYN
    Socialinė atskirtis - vis dar problema augančioje šalies ekonomikoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.