Susitarimas dėl Irano branduolinės programos – kritika vardan kritikos? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Susitarimas dėl Irano branduolinės programos – kritika vardan kritikos?

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Aivaras Žukauskas

    Scanpix/AP Photo/Ebrahim Noroozi nuotrauka

    Po derybų, trukusių 20 mėnesių, šiemet liepą pagaliau pasiektas susitarimas tarp Irano ir P5+1 grupės, kurią sudaro Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kinija, Rusija ir Vokietija. Susitarimo tikslas – sumažinti Irano galimybes pasigaminti branduolinį ginklą. Bene svarbiausiu veikėju susitarimo įgyvendinime išlieka JAV, tačiau jos dalyvavimas rugsėjį dar turi būti galutinai patvirtintas Kongrese.

    Pagal naująjį susitarimą Iranas turėtų dviem trečdaliais sumažinti savo urano sodrinimo centrifugų skaičių ir 15 metų apriboti urano atsargas bei sodrinimo galimybes. Be šių apribojimų Iranas taip pat sutinka dalyvauti beprecedentėje sustiprintoje stebėsenos programoje, kurią atliktų Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertai, konsultuodamiesi su JAV žinovais.

    Susitarimas dėl Irano branduolinės programos laikomas bene paskutine didžiąja užsienio politikos užduotimi, kurią turėtų įgyvendinti kadenciją baigiantis JAV prezidentas Barackas Obama. Tačiau dar tebeegzistuojant galimybei JAV pasitraukti, respublikonai ir kiti skeptikai nevengia paleisti kritikos strėlių dabartinės administracijos atžvilgiu. B. Obamos kritikai neseniai pasiektą susitarimą laiko pavojingu, trumparegišku ir netgi pavojingai pataikūnišku. Respublikonų kandidatas į prezidentus Benas Carsonas žengė dar toliau, pareikšdamas, jog B. Obamai galėtų būti pateikti kaltinimai dėl antisemitizmo.

    Nenuostabu, kad respublikonai nesibodi įkąsti savo pagrindiniams konkurentams. Dar daugiau, B. Obama antisemitizmu ir radikalaus islamizmo plėtimu kaltinamas ne tik JAV, tačiau ir kitose šalyse (tarp jų – ir Lietuvoje). Tai rodo, jog nepaisant ad hominem kaltinimų, respublikoniškas diskursas yra galingas pasaulėžiūros formavimo mechanizmas tarptautiniu mastu.

    Žinoma, galiausiai konservatyvi kritika B. Obamos administracijai neretai yra paremta politikavimu, o ne realių alternatyvų formavimu. Būtent tai neturėtų leisti respublikonams rugsėjo 17 d. balsavimu pakeisti preliminariai pasiektą sprendimą dėl Irano. Dar daugiau, Irano susitarimas dar kartą išryškina problemas, slypinčias respublikoniškame (ir kartu neokonservatyviame) politiniame mąstyme.

    Nematomų ginklų šešėlis

    Viena pagrindinių respublikonų matomų problemų B. Obamos palaikomame susitarime su Iranu yra ta, kad šis susitarimas tariamai sušvelnina, o kai kuriais atvejais netgi panaikina ne vienerius metus taikytas sankcijas Iranui. Kritikų manymu, sankcijos turėtų būti dar labiau griežtinamos, taip užtikrinant bekompromisę JAV pergalę prieš antrą pagal dydį Vidurio Rytų regiono valstybę, priklausančią „blogio ašiai“. Pasak karingai nusiteikusių skeptikų, sugriežtintos sankcijos, o esant reikalui ir karinė galia, yra vieninteliai būdai, galintys sustabdyti Iraną nuo terorizmo finansavimo, taigi ir bendros grėsmės didinimo visam regionui, jau ir taip kenčiančiam nuo kruvinų konfliktų.

    Respublikoniška mąstymo linija, paremta gąsdinimu ir besaikiu sankcijų griežtinimu neretai yra taikoma kaip universali tarptautinių krizių valdymo taisyklė. Tačiau pažvelgus į šio amžiaus JAV užsienio politikos istoriją, darosi aišku, jog toks požiūris yra labiau problematiškas nei naudingas.

    Irano atveju respublikonai ir agresyvesni dešinieji baiminasi to, kad naujas susitarimas dėl savo atvirumo neužkirs kelio Iranui pasigaminti branduolinį ginklą. Kai kurie netgi mano, jog toks Irane gali egzistuoti jau dabar slaptų laboratorijų dėka.

    Tai, kad įtarimai nėra įrodyti, nereiškia, kad juose negali būti tiesos. Tai ypač akivaizdu, žvelgiant į iki šiol gana griežtą Irano Didžiojo ajatolos Ali Khamenei retoriką JAV atžvilgiu, neleidžiančią patikėti, kad Iranas staiga norėtų tapti JAV bičiuliu. Tačiau šiuo atveju vertėtų prisiminti ir tai, jog XXI a. pr. respublikonai išreiškė panašius įtarimus apie slaptus masinio naikinimo ginklus ir Irake, kuriame galiausiai buvo pradėtas bergždžias konfliktas, o ginklai, kaip žinia, taip ir nebuvo rasti. Šis žingsnis brangiai kainavo ne tik Irakui, kuriame iki šiol nerimsta įvairūs konfliktai, tačiau ir JAV, kuri patyrė bene didžiausią per pastaruosius dešimtmečius tarptautinės politikos fiasko ir smūgį reputacijai.

    Savaime suprantama, jog Irano susitarimo šalininkai, prisimenantys konservatyviųjų jėgų nesėkmes Irake, tuo naudojasi bei primena pralaimėjimą kritikams. Liūdnos Irako istorijos kontekste naujus ir sunkiai pagrindžiamus pareiškimus apie branduolinius ginklus (tik šįkart Irane) tampa lengva pristatyti kaip labai skaudžios istorijos kartojimą, kuris gali smarkiai atsirūgti.

    Visgi praeities klaidos nėra vienintelė priežastis, verčianti skeptiškai žvelgti į susitarimo priešininkų įtarimus. Šiemet, prieš pasirašant susitarimą, ekspertai sutiko, jog Iranui buvo likę vos 2–3 mėnesiai iki pajėgumų ginklo sukūrimui pasiekimo. Kitaip tariant, pastarojo dešimtmečio sankcijos ir griežta politika, nukreipta prieš Irano bandymus plėtoti branduolinę programą toli gražu nesustabdė iraniečių branduolinių ambicijų. Ši akis rėžianti aplinkybė verčia dar atidžiau kvestionuoti susitarimo skeptikų kvietimus griežtinti jau ir taip pakankamai stiprų sankcijų režimą.

    Respublikonų politikai taip pat neretai apeliuoja į demokratinį amerikiečių sentimentą, pasitelkdami visuomenės apklausas. Tačiau ir čia istorija nėra paprasta. Amerikiečių žurnalas „Politico“,

    dirbęs ir su demokratų, ir su respublikonų debatų kampanijomis, pastebėjo, jog visuomenės nuomonės apklausos Irano (kaip ir kažkada Irako) klausimu negali būti laikomos patikimomis. Palyginus dvi apklausas, atliktas Pew tyrimų centro bei dienraščio „Washington Post“ atstovų, paaiškėjo, kad Irano susitarimui pritaria atitinkamai 38 ir 56 proc. amerikiečių. Pasak „Politico“ atstovų, klausimo formuluotė nulemia visuomenės nuomonės apklausų rezultatus, todėl jų naudojimas neretai yra atmieštas populistiniais tikslais. Šią išvadą turbūt galėtų patvirtinti ir apklausos apie Irako karą, kuomet amerikiečių invazija sulaukė nemažo visuomenės pritarimo dėka agresyvios žiniasklaidos kampanijos.

    Tobulo susitarimo fantomas

    Aliuzijos į Irako istoriją tėra viena iš bėdų, su kuria susiduria konservatyvūs Irano susitarimo priešininkai. Po diskusija dėl Irako istorijos pasikartojimo bei slaptų branduolinių ginklų slypi dar gilesnė užsienio politikos suvokimo problema, kamuojanti respublikonus ir kitus konservatyviai nusiteikusius kritikus.

    Harvardo universiteto tarptautinių santykių profesoriaus Stepheno Walto nuomone, neokonservatyvus užsienio politikos mąstymas JAV tebėra pernelyg sukoncentruotas ties karinės galios demonstravimu, taip siekiant įbauginti kitas šalis ir pasinaudoti vadinamuoju „prisišliejimo prie laiminčiųjų“ (angl. bandwagoning) efektu. Tokia logika turėjo suveikti ir Irake, tačiau nesėkmingas karas tik paskatino didesnį priešiškumą JAV ir Vakarų atžvilgiu tokiose šalyse kaip Iranas, Sirija ir kt. Nepaisant to, agresyvesni dešinieji nenori pripažinti, jog karus yra lengviau pradėti nei nutraukti, ką parodo jau minėtas Irakas arba Afganistanas.

    Pasak S. Walto, diplomatija tarp respublikonų iki šiol yra neretai matoma kaip labiau antrarūšė priemonė šalia geopolitinių pajėgumų demonstravimo. Galutiniu tikslu tampa išties gražus ir prasmingas demokratijos atnešimas į jos neturinčias šalis. Tačiau galiausiai problema išlieka, kadangi nekalbama apie tai, kaip demokratijos „atnešimas“ turėtų būti įgyvendintas, atsižvelgiant į specifines sociopolitines realybes, susiformavusias demokratijos laukiančiose šalyse.

    Iš kur kyla toks konfrontacinis kalbėjimas ir potraukis agresyviam veikimui? Šiam klausimui būtų galima rasti bent du galimus atsakymus. Visų pirma, tai galima pavadinti nesugebėjimu pateikti realistiškų alternatyvų, kurios galėtų būti sėkmingai įgyvendintos. Kaip teigia JAV nacionalinio saugumo ekspertas Grahamas Allisonas, dabartinis susitarimas, nukeliantis tolimesnius Irano planus bent metams, yra sankcijų rezultatas, privertęs Irano atstovus rimtai sėstis prie derybų stalo. Derybų metu galima modeliuoti galimus susitarimus, tačiau respublikonai nesugeba pateikti realistiškų alternatyvų.

    Alternatyvos B. Obamos administracijos siūlomam susitarimui kol kas yra dvi. Pirmoji – palikti viską kaip yra ir toliau griežtinti sankcijas. Tai leistų Iranui pasigaminti ginklą greičiau, taip nepagerinant saugumo situacijos regione. Antroji alternatyva – veržtis į Iraną kartu su Izraeliu ir rizikuoti dar didesnėmis bėdomis. Antrasis scenarijus leistų atitolinti Irano branduolinį ginklą dar bent porai metų, tačiau kartu tik sustiprintų iraniečių ketinimus jį pasigaminti bei potencialiai įplieksti konfliktą visame regione.

    G. Allisono nuomone, abu alternatyvūs scenarijai yra nepatenkinami – pirmasis nesprendžia krizės, o antrasis ją tik pagilina, nepaisant laimėjimų, laikinai stabdant Irano branduolinę programą. Tačiau kitų realistiškų alternatyvų susitarimo priešininkai taip pat nesugeba pateikti. Pasak „Washington Post“ žurnalisto Paulo Waldmano, tai parodo respublikonišką politikavimą, kuomet politiniai sprendimai yra laikomi blogais ne dėl jų turinio, o pagal apibrėžimą, t.y. dėl to, kad yra palaikomi demokratų.

    JAV pasitraukimas iš susitarimo įgyvendinimo taip pat pablogintų JAV įvaizdį tarp jos tarptautinių partnerių ir iš tiesų patvirtintų Vašingtono kaip „disfunkcionalios sostinės“ mitą. Tokia tendencija būtų pavojinga ne tik dėl blogėsiančios situacijos Vidurio Rytuose, tačiau ir dėl raumenis demonstruojančios Rusijos. Pastaroji su malonumu norėtų imtis lyderės vaidmens kalbose su Iranu ir partneriais, kurių pasitikėjimas JAV dar labiau sumenktų.

    Alternatyvų dabartiniam susitarimui stoka respublikonų tarpe parodo ne tik idėjinį stygių JAV (ir Vakaruose). Anot S. Walto, respublikonai ir neokonservatoriai, taip pat kaip ir Europos Sąjunga, Islamo valstybė ir daugybė kitų iniciatyvų kenčia nuo „magiško mąstymo“. Šiam mąstymui egzistuoja „stebuklingos lazdelės“ tipo sprendimas, vienu ypu galintis išspręsti ir nubraukti visas susitarimo ieškančių pusių problemas. Tačiau nei absoliuti JAV pergalė prieš Iraną, nei bendra valiutos sąjunga skirtingus pajėgumus turinčioms šalims, nei visą pasaulį apimantys kalifatai nėra realistiški sprendimai. Tai ypač aktualu krizėse, kuriose susitarimas įmanomas tik tada, kai abi derybose dalyvaujančios šalys kažką gauna. Visa apimančio sprendimo fantazija ne tik tolina susitarimo kritikus nuo realybės, tačiau ir skurdina jų vaizduotę, ieškant realistiškų sprendimų sudėtingoje politinėje tikrovėje.

    Naujas susitarimas: šmėkla virš Izraelio ir JAV?

    Susitarimo su Iranu priešininkai alternatyvos neturėjimą bei fantazijas apie totalinę pergalę bando pridengti ir labai svarbiu JAV ir visam Vidurio Rytų regionui konflikto aspektu – Izraelio pozicija. Dabartinis susitarimas neretai yra pristatomas kaip keliantis „egzistencinę“ grėsmę Izraeliui, netgi pasmerkiantis jį sunaikinimui.

    Rugpjūčio pradžioje Šiaurės Amerikos žydų konfederacijų organizuotoje video konferencijoje, atsakinėdamas į užduotus klausimus, Izraelio ministras pirmininkas Benyaminas Netanyahu pareiškė, jog Iranas stato tarpkontinentines balistines raketas ne tik tam, kad atakuotų Izraelį, o dėl to, kad jau taikosi į JAV. Paklaustas, ką reikėtų daryti kitaip, Izraelio politikas teigė, jog JAV turėtų pasitraukti iš susitarimo ir sugriežtinti sankcijas. Žinomo JAV politikos apžvalgininko Jameso Fallowso teigimu, B. Ne­tanyahu kalbos apie Iraną atskleidžia įdomų paradoksą. Izraelio premjeras teigia, jog Iranas yra džihadistinė valstybė, siekianti bet kokia kaina sunaikinti Izraelį, tačiau tuo pat metu tvirtina, kad dar griežtesnės sankcijos, o ne ekstensyvi branduolinės programos šalies viduje stebėsena sulaikys Iraną nuo jo tariamai destruktyvių tikslų.

    B. Netanyahu pareiškimai atskleidžia jo polinkį manipuliuoti emocijomis politiniams tikslams ne tik Izraelyje, tačiau ir jo svarbiausioje sąjungininkėje JAV. Ir nors JAV žydų kol kas nepavyksta pasiekti (priešingai, didelė dalis palaiko Irano susitarimą), Izraelio premjero retorika, be jokios abejonės, rezonuoja su konservatyviai ir karingai nusiteikusiais JAV (ir ne tik) piliečiais bei politikais.

    Susitarimo su Iranu kritikai neretai kartoja Izraelio retorines figūras, bandydami išryškinti susitarimo su Iranu ir demokratų vykdomos užsienio politikos neatsakingumą. Visgi, stokojant realių ir veiksmingų alternatyvų (jų negali ir turbūt nenori skurdžiai kritikų vaizduotei pateikti net pats Izraelio premjeras), sunku susitarimo kritikų retoriką vertinti kaip kažką vertingesnio nei bandymą manipuliuoti visuomenės emocijomis ir nuomone.

    Žinoma, naivu manyti, kad naujasis susitarimas visiškai užkerta kelią Iranui pasigaminti branduolinį ginklą. Susitarimas jį tik sulėtina. Nepaisant to, jis vis tiek leidžia atidėti Irano inžinierių galimybę imtis branduolinio ginklo gamybos dar bent metams, vykdyti kol kas neregėto detalumo stebėjimo programą šalies viduje ir toliau kovoti su tokiomis Irano finansuojamomis grupėmis kaip Hamas ir Hezbollah. Susitarimo svarbą puikiai atspindi susitarimą palaikančių 26 Amerikos žydų organizacijų vadovų atviras laiškas „The New York Times“, kuriame teigiama, jog nors „susirūpinimą kelia tai, kad Iranas yra nepajudinamai antisemitiškas ir negailestingas valstybinio terorizmo skatintojas, branduolinį ginklą turintis Iranas būtų dar pavojingesnis.“ Respublikonai ir kiti susitarimo kritikai šio scenarijaus sustabdymui geresnių alternatyvų kol kas pateikti taip ir nesugebėjo.

  • ATGAL
    Ar turime profesinio rengimo politiką?
    PIRMYN
    Donaldas Trumpas – naujoji respublikonų viltis?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.