Susvetimėjusi Europa arba iš kur tie vieniši žmonės | Apžvalga

Įžvalgos

  • Susvetimėjusi Europa arba iš kur tie vieniši žmonės

  • Data: 2012-07-26
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Danos Augulės piešinys

    Turbūt labiausiai pasaulį sudrebinęs muzikinis ketvertukas iš Liverpulio – grupė „The Beatles“ – dar 1966-aisias vienoje savo dainų klausė:

     All the lonely people

    Where do they all come from?

     Visi vieniši žmonės

    Iš kur jie atkeliauja?

     Iš tiesų – gyvename amžiuje, kai, atrodo, bet kokios galimybių ribos yra ištrintos. Nori per tris valandas atsidurti kitame Europos gale? Prašau – tik keliasdešimt eurų. Galbūt į mėnulį? Tai kiek brangiau, bet įmanoma. Internetas atvėrė galimybę bendrauti su visu pasauliu šviesos greičiu, juk retas, besinaudojantis socialiniais tinklais ar pokalbių sistemomis, nėra bendravęs su visiškai nepažįstamais žmonėmis iš kitų šalių, kontinentų.

    Vis dėlto kyla klausimas, ar iš tiesų žmonės yra laimingi? Gyvename Europos Sąjungoje, kuri lyg ir siekia aukščiausio individo gėrio laipsnio, tačiau pažvelgus į konkrečius atvejus atrodo, kad Liverpulio ketvertuko klausimas šiandien yra aktualesnis nei bet kada anksčiau. Pavojaus varpais dėl kelio, kurį pasirinko Europa, skambina daugybė tiek pasaulio, tiek Lietuvos intelektualų, todėl padėtis iš tiesų verta apmąstymų.

    Pirmiausiai svarbu išsiaiškinti, kas ir kada pagrobė Europą. Tai jau bandė padaryti būtent tokiu pačiu klausimu pavadintoje knygoje baltistas, etnologas dr. Letas Palmaitis kartu su disidentu, signataru Algirdu Patacku. Vieno pokalbio su signataru metu jis trumpai nupasakojo esminius įvykius, pakeitusius Europą. ES sukūrė keturi, šiandien daugiau ar mažiau žinomi, katalikai – Alcide‘as de Gasperi, Jeanas Monnet‘as, Konradas Adenaueris ir Robertas Schumanas – taigi pradinė Sąjungos idėja buvo pagrįsta krikščioniškuoju mokymu ir vertybėmis. Vis dėlto maištingąjį 7-ąjį dešimtmetį įvyko tyli revoliucija ir ES vairą perėmė kairieji liberalai.

    Nors priežasčių galima ieškoti įvairių, vienas esmingiausių aiškinimų yra susijęs su Vakarų pasaulyje prasidėjusia seksualine revoliucija. Ši pakeitė tradicinį seksualumo, tarpusavio ryšio elgesio kodą. Remtasi prielaida, kad visuomenėse nustatytos normos ir rėmai varžo individo laisvę ir kūrybiškumą, todėl seksualinis išsilaisvinimas pirmiausiai kirto tradicinei šeimos sampratai, pagrįstai santuokiniais vyro ir moters ryšiais ir iš jų atsirandančiais vaikais. Viešas seksualumo demonstravimas, vienalytės poros, neįpareigojantys santykiai, paremti malonumu, abortai Vakarų pasaulyje pamažu tapo norma.

    Įsigalėjęs genderizmas (gender – angl. lytis, mąstoma sociakultūrinėmis, o ne biologinėmis kategorijomis), teigiantis, kad lytis yra socialinis konstruktas, o ne duotybė, galutinai sutraukė tradicinius žmonių tarpusavio ryšius. Todėl krikščioniškosios vertybės, kuriomis remiantis bandyta kurti ES, buvo pakeistos kairiųjų liberalų konstruktais.

    Kitas svarbus aspektas – ekonomizmas, tapęs pagrindiniu daugelio vakariečių gyvenimo principu. ES tėvai suprato, kad lengviausias būdas suvienyti žmones yra jų ekonominės gerovės užtikrinimas. Būtent todėl ES prasidėjo kaip ekonominė sąjunga, siekianti sukurti gerovės valstybes. Iš pirmo žvilgsnio kilnus tikslas savyje slepia užkoduotą visuomenės bendruomeniškumo ir šeimyniškumo naikinimą.

    Švedija turbūt tinkamiausias pavyzdys, kalbant apie gerovės valstybes. Tačiau daugiametė socialdemokratų politika šią šalį veda George‘o Orwello knygoje „1984-ieji“ aprašytos santvarkos, paremtos principu „didysis brolis tave stebi“, link. Niekas nepaneigs, kad ekonominis Švedijos išsivystymas yra sektinas pavyzdys. Vis dėlto verta pažiūrėti, kokią kainą už tai tenka sumokėti. Pacituosiu tik keletą vietų iš rusų žurnalistės, apžvalgininkės Ksenijos Sokolovos straipsnio „Pažanga pagal švedus“, publikuoto portale Alkas.lt: „Stokholme 90 % mirusiųjų kremuojami, o 45 % urnų giminaičiai taip ir nepasiima“, „Iš Švedijoje gimusių vaikų 60 % – nesantuokiniai. 20 % vaikų auklėja vienas iš gimdytojų. <…> Kasmet užregistruojamoms 38 000 santuokų tenka 31 000 ištuokų“, „Sensacija tapo vaikų darželis, atidarytas 2010 metais Sodermalmėje, Stokholmo rajone. Įstaigos darbuotojai pakeitė kreipinius į vaikus „jis“ ir „ji“ (švediškai „han“ ir „hon“) į belytį žodį „hen“, kurio nėra klasikinėje kalboje, bet kuris vartojamas homoseksualų. Kad atpratintų nuo „genderinių stereotipų“, vaikams vietoj įprastų pasakų skaitomos knygos, kuriose, pavyzdžiui, du patinai žirafos labai išgyveno, kad negali turėti vaikų, kol nesurado pamesto krokodilo kiaušinio.“ Tai tik keli „laimėjimai“, lydintys gerovės valstybės etaloną – Švediją. Kadangi valstybė rūpinasi viskuo ir visais, dėl itin didelių mokesčių abu tėvai, norėdami išlaikyti šeimą, privalo dirbti, todėl vaikų–tėvų ryšys nyksta automatiškai.

    Būtent dėl tokių sunkumų žmogus, siekdamas asmeninio, o ne bendruomeninio gėrio, iš viso atsisako poreikio kurti šeimą. Pasirenkamas viengungiškas ar hedonistinis gyvenimas su bet kuo, o pagrindiniu tikslu tampa karjera, asmeninės naudos užsitikrinimas ir, kaip šiandien dažnai sakoma, siekis „užsidirbti ir padoriai (suprask – smagiai) nugyventi“.

    Ištrūkę iš blogio imperijos, suskubome į Vakarus, vyravo požiūris, kad ten rasime klestėjimą ir pilnatvę, nes viskas, kas ateina iš Rytų, yra supuvę. Todėl per daug nemąstant, santykiuose su Vakarais buvo pasirinktas šūkis „daugiau Europos Lietuvoje, daugiau Lietuvos Europoje“. Deja, bet toks fanatizmas yra pavojingas ir taip morališkai nusilpusiai tautai. Ką turiu omenyje? Nuo visiško seksualumo izoliavimo viešojoje erdvėje Sovietų Sąjungoje labai konkrečios jėgos siekia pereiti prie seksualumo demonstravimo – kaip kitaip pavadinti Vilniuje parodija virtusias homoseksualų eitynes, kurios Vakarų Europoje jau seniai tapo įprasta praktika ir pritraukia šimtatūkstantines minias. Net darant prielaidą, kad lytinės mažumos yra diskriminuojamos ir siekiant su tuo kovoti rengiami šie paradai, elementariausia logika neleidžia suprasti, ką gali pakeisti kasmetinis pasivaikščiojimas mojuojant vaivorykštės spalvų vėliavomis. Tad ir drįstu teigti, kad šių paradų esmė – ne kova su neva visuomenėje egzistuojančia diskriminacija ir nepakantumu lytinėms mažumoms, o noras parodyti savo seksualumą ir griauti moralines visuomenės nuostatas. Būtent tai, ko siekė seksualinė revoliucija 7-ąjį dešimtmetį.

    Į Lietuvą ateina ir milžinišką pavojų keliančios iniciatyvos: šių metų kovą Seimo narys, liberalas Andrius Burba pasiūlė įteisinti eutanaziją – sąmoningą žmogaus gyvybės nutraukimą, neva palengvinant ligonio kančias itin sunkių ir nebepagydomų ligų metu. Tokios iniciatyvos grindžiamos prielaida, kad šiuolaikinė medicina negali padėti visiems ligoniams, todėl turi būti leidžiama ramiai ir oriai numirti nebepagydomiems arba labai sunkiems ligoniams – tai jų individualaus pasirinkimo laisvė ir teisė. Nesunku suprasti, kad ant krikščioniškų pamatų pastatytoje Europoje tokie dalykai net nešautų į galvą.

    Liberalai, išaukštinę individą, jį sugebėjo sudievinti. Todėl šiandien žmogui leista spręsti, kada prasideda gyvybė, kada ją galima baigti, kokią lytį atskiras individas gali įgyti ir t. t. Deja, šalia visiško prieštaravimo krikščioniškajam mokymui eutanazija leidžia žmonėms manipuliuoti žmogaus gyvybe, kai ji nebelaikoma aukščiausiąja vertybe. Tai jau buvo pritaikyta nacistinėje Vokietijoje, siekiant atsikratyti psichinių ligonių. Senstančioje Europoje gali ateiti laikas, kai norint „apsivalyti“ nuo senukų, jiems bus „leista“ pasirinkti anksčiau iškeliauti anapus.

    Čia vėl verta grįžti prie žmogiškųjų ryšių, bendruomenės nykimo. Kai šeima ir bendruomenė buvo aukščiausioji vertybė, vaikų įsipareigojimas rūpintis savo senais tėvais buvo savaime suprantamas. Šiandien, valstybei perimus globotojos vaidmenį, vaikams už atitinkamą sumą pasiūloma jų tėvais pasirūpinti, steigiant gražius ir modernius senelių namus. Turbūt nereikia aiškinti, kad tokie ryšiai sunkiai gali būti pavadinti šeimyniškais. Užvaldo vienatvė – tada ir pasiūlymas „ramiai ir oriai iškeliauti anapus“ tampa visai patrauklus…

    Individo sudievinimas leidžia patiems nusistatyti ir tai, kada prasideda gyvybė. Būtent todėl beveik visoje Europoje abortai leidžiami ne tik kritiniu atveju, siekiant apsaugoti gyvybę, bet ir kiekvieno laisvu apsisprendimu. „Akivaizdu, kad diskusija iš tikrųjų vyksta apie žmogaus vertę – dar negimęs, nelaukiamas arba apsigimęs kūdikis daugelyje šalių teisėtai tampa aborto auka, o paliegę, pašalpų reikalaujantys senukai „gelbėjami“ eutanazijos metodu. Tai leidžia likusiai išrinktųjų daliai – jauniems ir vis dar darbingiems, imliems ir gerovę kuriantiems žmonėms – nuoširdžiai baisėtis Europoje jau pamiršta mirties bausme, bet nematant jokio dvilypumo pateisinti abortus ir eutanaziją“, – portale Delfi.lt publikuotame straipsnyje „Gyvybė iš išskaičiavimo, arba kodėl kalbame apie eutanaziją“ rašo „Dešiniosios minties centro“ narys, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas L. Kojala, taikliai išryškinęs absurdiškus dvigubus standartus, kalbant apie žmogaus vertę.

    Tad šiandien susiduriame su paradoksu: individo išaukštinimas ir absoliutaus jo laisvės ir gėrio akcentavimas vis dėlto nuvertina žmogų kaip tokį. Išryškėja tiesa, kad bendrojo gėrio atskirų individų gėrių suma sukurti neįmanoma – individualizmas, pakeitęs bendruomeniškumą, ne tik nepadarė visuomenės laimingesnės, tačiau ją tik suskaldė, supriešino ir moraliai nustekeno. Darosi akivaizdu, kad Europos Sąjunga pasuko ne tuo keliu, tačiau grįžti nenorima. Vis labiau siekiama išbraukti formulę „tautiškumas + religingumas“, kuri, anot signataro A. Patacko, užtikrina tvarų ir visavertį žmogaus gyvenimą. Europa nusisuka tiek nuo tautų, kurdama neapibrėžiamą produktą – europietiškąją tapatybę, tiek nuo krikščionybės, ant kurios pamatų ji užaugo ir kuriai vyraujant klestėjo. Asmens išsilaisvinimas įvyko, tačiau Europa sparčiai sensta, pasižymi didžiausiu alkoholio ir tabako suvartojimu pasaulyje. Ieškoma išganymo kitose kultūrose ir religijose, pamirštant savo civilizacijos laimėjimus.

    Europa serga, nes jos žmonės, nors išaukštinti kaip individai, iš tiesų prarado savo vertę. Per prievartą atplėšti nuo savo šaknų jie kybo ore, suklaidinti ir pasimetę. Žmogaus gyvybė tampa nebevertinga, jeigu taip nusprendžia sudievintieji individai. Todėl vienintelis išsigelbėjimas iš šios situacijos užkoduotas minėtoje tautiškumo ir religingumo formulėje, kuri suteikia žmogui dvasinę stiprybę, aiškų gyvenimo tikslą ir principus. Lietuvių tauta tą tikrai žino – tik ši formulė padėjo mums išlikti siaubingų okupacijų metu. ■

  • ATGAL
    Bendradarbiaukime su jaunimu
    PIRMYN
    Graikija: viltis pro nerimo šydą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.