Įžvalgos

  • Suvokti valstybę

  • Data: 2018-03-05
    Autorius: Lukas Girnius

    Nors švenčiame išskirtinius metus Lietuvai – šimtmetį, kai buvo atkurta Nepriklausomybė, atrodo, kad šventinėje programoje kažko pasigendama. Šalia gražių renginių vis išnyra rimtos problemos: trūksta nuoširdaus žmonių ir valdančiojo elito santykio, leidžiančio didžiuotis valstybe, stinga suvokimo, kas yra Lietuva ir kam ji reikalinga.

    Dabartinėje geopolitinėje aplinkoje Lietuva atsiduria tam tikruose gniaužtuose – iš rytų ją spaudžia stiprėjantis rusiškasis imperializmas, iš vakarų – nacionalinės valstybės demontavimas, ją keičiant universalia pilietine visuomene. Šiame kontekste tampa neaišku, kur yra Lietuvos idėjinis centras, kokia šiandien kuriama Lietuvos valstybė ir kaip reikėtų ją suvokti. Lietuva balansuoja tarp dviejų geopolitinių jėgų, kurios ją vis labiau spaudžia, tačiau nacionalinis identitetas, kuris šiuo metu toks aktualus, atrodo slogus net ir valstybės šimtmečio metais.

    Žmonės, kuriems nekilo abejonių, už kokią valstybę kovojo prieš šimtą ar keliasdešimt metų, turi permąstyti ją iš naujo. Tokioje perkuriamoje visuomenėje tauta vis labiau skaldosi ir kiršinasi, pavargsta ir galiausiai nuleidžia rankas.

    Patriotiškumas, kuris turėtų būti valstybės varomoji jėga, visiškai neskatinamas ar net trinamas ir performuojamas. Patriotiškumas Lietuvai tampa patriotiškumu pasauliui. Pasiektas toks lygmuo, jog net bijoma paminklo tarpukario Lietuvos simboliui – Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai. Vilniaus meras Remigijus Šimašius 15min.lt akcentuoja: „Aš asmeniškai niekada nekėliau sau tikslo, kad Antanas Smetona atsirastų Vilniuje. Nemanau, kad tai būtų gera idėja. Jonas Basanavičius – tautos patriarchas, turi būti pažymėtas [...]. O Antanas Smetona – gal Kaune, gal kur kitur, bet Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi labai simbolizuoti tokias idėjas.“ Tačiau džiugu, kad LR Prezidentūra turėjo visai kitokią poziciją: „Mūsų garbės reikalas iki 2018 metų, kai bus minimas Valstybės atkūrimo šimtmetis, pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui ir pirmajam prezidentui Antanui Smetonai“, – „Žinių radijui“ tuomet teigė prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais Virginija Būdienė.

    Atviras kosmopolitizmas, kurį taip akcentuoja meras, yra viena iš Lietuvą griaunančių jėgų – patriotiškumą Lietuvoje keičia kosmopolitizmas. Kosmopolitizmas neskatina mylėti savo valstybės, neskatina pasilikti joje kurti ir dirbti, neskatina patriotiškumo ir tikėjimo Lietuva. Priešingai, jis skatina išvykti pasitaikius pirmai progai ir ieškoti geresnio rytojaus plačiame pasaulyje. Savo valstybėje pilietis bent sąlyginai mylimas ir gerbiamas, tačiau svetimoje, paieškoms nepasisekus, neretai rizikuoja tapti šiuolaikiniu vergu.

    Toks požiūris formuoja pilietiškumą su baime, kad jis neperaugtų kosmopolitinės vizijos. Vizijos, kuri jau tris dešimt­mečius neleidžia sutvarkyti Lukiškių aikštės, kurią gąsdina paminklas LR prezidentui A. Smetonai, kuri kuria ne tą valstybę, už kurią buvo pasiaukota.

    Nors šiandien Lietuva kaip niekad laisva, laisvė išsikreipė. Laisvė puoselėti savo valstybę tapo laisve išvykti. Kaip priešnuodį emigracijai galime išgirsti raminimą, kad kuriama globali Lietuva, Lietuva pasaulyje, ir kitus panašius lozungus, tačiau valdančiojo elito tenka klausti, kokio globalumo Lietuvos mes siekiame? Ar visiškas piliečių išsivaikščiojimas įprasmins globalios Lietuvos sukūrimą? Tačiau kas tuomet užims lietuvių vietą?

    Žmonės išvyksta, nes nesupranta dabartinės Lietuvos. Jie nuoširdžiai nesupranta, kaip ji atrodys po keliolikos metų, kokiais idealais ji kuriama. Reformos, kurios turėtų gerinti žmonių aplinką ir stiprinti nacionalinę valstybę, neretai būna nukreiptos visiškai priešinga kryptimi.

    Universali pilietinė visuomenė nesukuria tikėjimo Lietuva – ji neįgali nubrėžti aiškaus tikslo, kurio siektų ši valstybė ir jos žmonės. Universali pilietinė visuomenė kaip – tik priešingai – sukuria globalios Lietuvos mitą, kad kurti ir puoselėti valstybę galima net ir ją palikus. Išties įmanoma su ja palaikyti ryšius, tačiau, visiems palikus valstybę, jos elementariai nelieka, o jos vietą užima kiti.

    Laisvė kritikuoti universalios pilietinės visuomenės kontekste tapo galimybe ieškoti priekabių ir netrukdomai tyčiotis iš tautos kūrėjų ar kitų iškilių žmonių, kūrusių valstybę. Nuomonių įvairovė neretai pasiekia ribą, kai galima įžvelgti antivalstybinę veiklą. J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas ir kiti tapo pseudotyrinėjimų objektu, leidžiančiu „ištirti“ kažką skandalingo, nurašant pasiaukojimą dėl valstybės, kartu su tokiais „tyrimais“ naikinant ir pačią valstybę. Tokie tyrinėjimai visiškai negąsdina kosmopolitinės Lietuvos šalininkų, nes kuo daugiau laisvės ją performuoti, tuo geriau. Tačiau tokia vizija žlugdo lietuvių tautą.

    Teisingumas ir tiesa tampa atgyvena, pakeista tariamai pažangių nuomonių įvairove, kuria, prisidengiant įvairiais pseudotyrimais, galima kritikuoti iškiliausius Lietuvos kūrėjus ir kovotojus. Kiršinant, skaldant ir bandant tautos kantrybę, nepailstančių patriotų jėgas, kurie vis dar bando prikelti Lietuvą ir idealus, už kuriuos buvo kovota.

    Tuomet tenka klausti, kokiais idealais visgi grįsime šiandieninę Lietuvą. Ar abstrakčios, išsivaikščiojančios „atviros visuomenės“, atsisakančios savo simbolių ir šaknų? Ar idealais, kurie atvedė Lietuvos gynėjus prie laužų – laisvų, patriotinę ir tautinę sąmonę turinčių žmonių Lietuvos, J. Basanavičiaus Lietuvos? Man nekyla abejonių – tai J. Basanavičiaus ir laisvės gynėjų idealais kurta Lietuva. Lietuva, kuri nebijo savo simbolių, kuri nebijo Vyčio. Lietuva, kuri didžiuojasi šaltį ir badą kentusiais partizanais bei laisvės kovotojais. Besididžiuojanti savo kūrėjais Lietuva vieningai stato paminklus ir nieko nebijo. To meto lietuviams nekilo abejonių dėl tautos vienybės, simbolių ir Laisvės. Tikiu, kad abejonių daugeliui lietuvių nekyla ir šiandien, nors neretai dirbtinai bandoma stumti naujos, neva modernios ir atviros pasauliui Lietuvos vizijas.

    Elitas, pasiduodantis įvairioms klaidingoms idėjoms, neretai įsivaizduoja žinantis, ko reikia tautai, geriau nei ji pati. Vytis – tūkstantmete istorija grįstas simbolis – elito buvo sutriuškintas ir be galimybės sugrįžti ištrintas iš valstybinės Lukiškių aikštės. Jis netinkamas ne todėl, kad pati skulptūra būtų prastai sukurta. Dabartinio elito mąstyme Vyčio skulptūroje per daug reali ir konkreti patriotiškos Lietuvos vizija. Vizija, kuri trukdo įgyvendinti naujos kosmopolitinės ir atviros Lietuvos idėją. Kaip prieš keliasdešimt metų buvo šlovinamas komunizmas ir daugelis garsių politikų gražiai bei nuoširdžiai pasakojo apie geresnio rytojaus statybas, šiandien dažnai šlovinamas kitas kraštutinumas – atvira ir universali kosmopolitinė visuomenė.

    Valstybėje, kuri nespėjo idėjiškai susiformuoti ir atsigauti po sovietinės okupacijos, prašokus Europoje ilgai puoselėtą nacionalinės valstybės tarpsnį, įsigalėjo naujos, universalios pilietinės visuomenės paieškos. Per keliolika metų jos jau kainavo milijoną iš Lietuvos išvykusių tautiečių ir vis labiau gąsdinančią ateitį. Politikai dažnai klysta ne todėl, kad jie to norėtų, jie dažniausiai klysta dėl to, kad juos valdo klaidingos idėjos, neleidžiančios suvokti savo klaidos masto. Universali ir atvira visuomenė, praktiškai kuriama nuo pat Lietuvos nepriklausomybės, valstybei jau kainavo daugybę Lietuva nusivylusių tautiečių, tačiau vis dar nepripažįstamos tokios esminės politikos klaidos. Laikas baigti eksperimentuoti ir klaidinti visuomenę „kosmopolitinės, universalios pilietinės visuomenės“ Lietuvos mitais. Vakaruose, pradedant JAV ir baigiant Europa, vis labiau atsisukama į nacionalinį identitetą ir jo puoselėjimą. Metas tą patį padaryti ir Lietuvoje.

    Būtina suformuoti aiškią patriotiškumą skatinančią istorijos politiką, identifikuoti idealus, kuriais grindžiama dabartinė valstybė, ir sugrąžinti Lietuvai šiuolaikinės J. Basanavičiaus Lietuvos kelią. Visi Lietuvą mylintys žmonės jaučia, už kokią Lietuvą kovojo ir kokiais idealais ji turėtų būti grindžiama. Aš tikiu, kad Nacionalinės valstybės ir Laisvės idealai, pakvietę prie laužų, nebegąsdins politinio elito ir leis sugrįžti prie tų idealų ištakų. Naująjį Nepriklausomybės šimtmetį pasitinkant dar stipresniems, petys į petį dirbantiems už dar vieningesnę ir geresnę J. Basanavičiaus Lietuvą. ■

  • ATGAL
    2017-ieji: pasaulis trimis išmatavimais
    PIRMYN
    Ar pakaks idėjų Lietuvai, kad Lietuvos idėja klestėtų?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.