Svajonės įgyvendinamos tik dirbant tikslingai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Svajonės įgyvendinamos tik dirbant tikslingai

  • Data: 2012-06-20
    Autorius: Kalbino Rasa Baškienė

    Gamtos mokslai – tai mokslai apie Žemę ir Visatą ir apie jose vykstančius reiškinius. Jie turėtų būti svarbūs kiekvienam žmogui, nes dėl šių mokslų galime suprasti įvairius procesus ir sistemas, palaikančias gyvybę Žemėje. Tik suvokdami mus supantį pasaulį, galime jį tobulinti ir daryti patogų gyventi, taip pat siekdami jį išsaugoti. Gamtamokslinis ugdymas mus skatina gilintis, tyrinėti, klausti ir ieškoti atsakymų. Skatina kritiškai mąstyti ir būti aktyviais bei atsakingais Žemės piliečiais.

    Gamtos mokslai yra labai svarbūs asmenybės vystymuisi, tad ne veltui Europos Sąjungos politikai 2011 metais pradėjo mušti pavojaus būgnais, gavę iš Europos Komisijos dvi ataskaitas apie prastą matematikos ir  gamtos mokslų žinių lygį. Ataskaitose atsispindi, kad nė viena valstybė netaiko specialių nacionalinių politinių pagalbos priemonių, skirtų silpnai besimokantiems mokiniams padėti. Vietoj jų taikoma bendra pagalbos mokymosi sunkumų patiriantiems mokiniams veiksmų programa, nesusijusi su mokomuoju dalyku. Dar 2009 m. Europos Sąjungos šalių švietimo ministrai užsibrėžė iki dešimtmečio pabaigos sumažinti prastai matematiką ir gamtos mokslus išmanančių moksleivių dalį iki mažiau kaip 15 procentų.

    Nieko nenustebinsime dar kartą pasakę, kad Lietuva, neturinti gamtinių išteklių, egzotikos prasme ne itin įdomi turistams, iš Europos Sąjungos gaunanti išmokas neplėtoti žemės ūkio, gali gręžtis tik į save – savo žmones ir jų gebėjimą kurti. Nepriklausomos Lietuvos laikais daugybė jaunų žmonių rinkosi studijuoti vadybą, ekonomiką, teisę. Dabar tokių specialistų turime apsčiai ir net per daug. Pažiūrėję statistinius duomenis matome, kad 2010 metais fizinius ir gamtos mokslus baigė 2,3 procento bakalaurų (2 procentai magistrų) bendro bakalaurų skaičiaus, 25,4 procento studijuojančių baigė gretimas – su tiksliaisiais ir gamtos mokslais susijusias specialybes (25,6 procento magistrų). O verslo ir administravimo bakalauro diplomus gavo kone 20 procentų absolventų. Studentų, baigusių meno bakalauro studijas, skaičius (3,9 procento) pusantro karto viršija gamtos mokslų bakalaurų skaičių. Ši statistika puikiai iliustruoja požiūrį į gamtos mokslus Lietuvoje. O kaip dažnai mėgstame pasigirti lietuvių laimėjimais biotechnologijų ir lazerių srityse!..

    Lietuvoje atsiranda žmonių, galvojančių apie valstybės ateitį ir apie tai, kaip jaunimą sudominti gamtos mokslų studijomis. Štai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius jau prieš keliolika metų, kai kapitalizmo rinkos naujai iškepti apologetai kvietė visus lietuvius tik pirkti ir parduoti, susirūpino tokia situacija. Licėjuje buvo įsteigta gamtos mokslų klasė, kurią baigę moksleiviai rinkosi medicinos ir gamtos mokslų studijas. Šiuo metu licėjuje veikia 2 modernios laboratorijos, turinčios naujausią įrangą, o moksleiviai skina laurus tarptautinėse olimpiadose. Pasak Sauliaus Jurkevičiaus, kone visi gamtos mokslų klasės abiturientai renkasi studijas Lietuvoje, į užsienį išvyksta studijuoti tik keli. Lietuvai reikia gydytojų ir mokslininkų.

    Paulius Lukas Tamošiūnas. (M. Žilionytės nuotr.)

    „Apžvalgos“ pašnekovas Paulius Lukas TAMOŠIŪNAS, kurio interviu siūlome savo skaitytojams, dar 2003 metais „susirgo“ tarptautinių gamtos mokslų olimpiadų liga ir šiuo metu koordinuoja 3 tarptautines gamtos mokslų olimpiadas. Dar besimokydamas Biržų „Saulės“ gimnazijos devintoje klasėje jis nuvyko į respublikinę biologijos olimpiadą ir laimėjo pirmąją vietą. Tuomet sukirbėjo klausimas: o kas toliau? Kaip gabius vaikus paskatinti rinktis biologiją, kaip padėti jiems dalyvauti tarptautinėse olimpiadose? Domėjomės ir mes, kokius atsakymus į šiuos ir dar daugybę kitų klausimų rado Paulius, EUSO (Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados) 2012 m. koordinatorius, naujai išrinktas visos EUSO organizacijos viceprezidentas.

    Kaip nutiko, kad Jūs, jaunas mokslininkas, VU Biotechnologijos instituto doktorantas, tapote net trijų tarptautinių gamtos mokslų olimpiadų koordinatoriumi? Ar tai netrukdo jūsų tiesioginiam darbui – kaip sugebate viską suderinti?

    Mano veiklos specifika – darbas su gabiais vaikais. Besimokydamas Biržų „Saulės“ gimnazijos devintoje klasėje dalyvavau biologijos olimpiadoje, dar būdamas kone vaikas nuvažiavau į ją ir užėmiau pirmą vietą. Kilo klausimas: o kas toliau? Tuo metu aukščiausias laimėjimas biologui buvo tapti geriausiu Lietuvoje. Man kilo klausimas, kodėl chemikai dalyvauja tarptautinėse olimpiadose, o biologai – ne? Dešimtoje klasėje perbėgau pas chemikus, vienuoliktoje–dvyliktoje klasėje vykau į tarptautines chemikų olimpiadas ir laimėjau 2 sidabro medalius. Pirmoji tarptautinė 2003 metų olimpiada Olandijoje padarė didžiulį įspūdį – supratau, kokį efektą jos gali duoti, mokiniams pajuntant bendruomeniškumą. Pagalvojau, kad Lietuvoje reikia tą sukurti. Kai įstojau į biochemiją Vilniaus universitete, nuėjau į Švietimo ministeriją ir paklausiau: „Kodėl nėra biologijos olimpiados? Jei nėra ją organizuojančių žmonių, aš būsiu tas žmogus.“ Ir mane jau antrame kurse pasiuntė stebėtoju, o trečiame kurse, 2007 metais, vežėme mokinius į tarptautinę biologijos olimpiadą, iš kurios parsivežėme 3 medalius iš 4.

    Iš keturių medalių laimėjote tris?

    Tarptautinėse olimpiadose 60 procentų dalyvaujančiųjų gauna medalius – tai reiškia, kad gavęs medalį, esi geriausių vaikų šimtuke. Iš tarptautinių biologijos olimpiadų per penkerius metus tik 2 vaikai iš 20 grįžo be medalių. Chemikai devintus metus grįžta su medaliais, ir tai mažai mūsų šaliai yra labai svarbu.

    Kokių mokyklų auklėtinių vyksta daugiausia?

    Pastaruoju metu labai sustiprėjo Kauno technologijos universiteto gimnazija. Ten studentai, buvę olimpiadininkai, moko moksleivius, ir dėl šios sistemos puikiai parengiami chemikai. Dar Vilniaus licėjus gerai rengia fizikus ir chemikus, Žirmūnų gimnazijos auklėtiniai puikiai pasirodo, o gerų biologų yra visur. Svarbus yra ugdymo modelis Nacionalinėje moksleivių akademijoje, keliose kitose mažesnėse mokyklose, rengiančiose olimpiadai, nes šis pasirengimas – jau nebe mokyklos reikalas, nes programa labai skiriasi, ji atitinka antro–trečio kurso studentų programą. Mokytojai negali suteikti tokių žinių, nebent vienetai. Jie gali nurodyti šaltinius, užduotis, palaikyti ir skatinti – toks mokytojų vaidmuo.

    EUSO prezidentas ir įkūrėjas Michaelis A. Cotteris ir EUSO 2012 garbės globėjas prezidentas Valdas Adamkus įteiks šiųmečiams olimpiados nugalėtojams pagrindinį prizą. (M. Žilionytės nuotr.)

    Papasakokite apie gabių vaikų rengimą tarptautinėms olimpiadoms.

    Yra tam tikra atranka, o pasirengimo stovyklose vaikai ruošiami atsižvelgiant į tam tikrų metų specifiką, labiausiai tikėtinas užduotis. Iš valstybės kasmet skiriamas milijonas litų visoms olimpiadoms ir išvykoms į tarptautinius renginius organizuoti ir finansuoti, ir būtent tos stovyklos vaidina dvejopą vaidmenį – tai ir mokymasis, ir pačių geriausių atrinkimas. Atrankos sistemos labai skirtingos, pavyzdžiui, biologams 50 procentų finalinio balo sudaro jų laimėjimai Lietuvos olimpiadose, o kitus 50 procentų jie susirenka per 3 kartus, spręsdami tarptautinio lygio testus, darydami laboratorinius darbus, atlikdami namų užduotis. Visa tai reikalinga tam, kad vaikai įrodytų tikrai atitinkantys tarptautinį lygį. Tai didžiulė kompleksinė sistema, prie kurios dirba 10 dėstytojų, ir ta sistema puikiai veikia, parengiant vaikus olimpiadoms.

    Ar labai svarbu yra komandinis darbas?

    Yra 2 rūšių konkursai: asmeniniai ir komandiniai. EUSO parodo, kaip svarbu bendrauti ir pasitikėti vienas kitu. EUSO pateikiamos dvi praktinės komandinės užduotys, kurių rezultatas yra komandinis. Laimi ne žmogus, o komanda. Dar esu tarptautinės jaunių gamtos mokslų olimpiados, kurioje gali dalyvauti vaikai iki 16 metų, koordinatorius. Čia sprendžiamos visos teorinės užduotys iš biologijos, fizikos, chemijos, bet yra ir praktinė komandinė užduotis. Tai skirta tam, kad vaikai įgytų darbo komandoje gebėjimų, bet rezultatas yra asmeninis. Jei paaugęs vaikas nutaria toliau gilinti savo žinias biologijoje, kitu etapu jam gali tapti EUSO. Komandoje toks moksleivis būna, tarkim, biologu, bet turi mokytis ir kitų gamtos mokslų. Po šios olimpiados paprastai moksleiviai jau žino, ką studijuos, ir sulaukę 18–19 metų dalyvauja tarptautinėje chemijos, biologijos ar fizikos olimpiadoje. Ši tėkmė yra labai natūrali, o EUSO prasmingai užpildo jos dalį gražiu komandiniu apsisprendimu.

    Kaip sekasi koordinuoti tas 3 tarptautines olimpiadas?

    Esu jaunių tarptautinės gamtos mokslų olimpiados, EUSO bei tarptautinės biologijos olimpiados koordinatorius. Panašu, kad šie metai yra paskutiniai, kai aš tą darau. Dabar gavau naujas pareigas, tapau EUSO viceprezidentu ir rūpinsiuosi šios organizacijos plėtra. Koncentruosiuosi į tarpdalykinius konkursus, nes Lietuvoje rasti moksleivių į jaunių olimpiadą buvo neįmanoma. Sugalvojome organizuoti Lietuvos gamtos mokslų olimpiadą, vykstančią rugsėjį, kurioje dalyvavę vaikai sprendžia visų gamtos mokslų užduotis. Jos nugalėtojai per stovyklas patenka į tarptautinę jaunių olimpiadą, kuri vyksta gruodį. Tarptautinės biologijos olimpiados vyksta vasarą, dažniausiai liepą, o EUSO – pavasarį. Per metus viskas labai gražiai išsidėsto, kiekvienoje šalyje tie patys žmonės kuruoja konkursus, dalyvauja tie patys vaikai. Tą jungtį reikia išlaikyti. Be šių renginių koordinavimo, dalyvauju kaip vyriausiasis ekspertas viename ES finansuojamame projekte, kuriuo siekiama mokyklų programą papildyti biotechnologijos disciplina. Tai naujas dalykas, o mes rengsime mokytojus dėstyti tą discipliną 9–12 klasių moksleiviams. Mokiniai galės rinktis 2 modulius: klasikinę ir moderniąją biotechnologiją. Projekte dalyvauja 13 mokyklų, trys jau turi aparatūrą, kuria galima daryti tyrimus, o 10 dar laukia. Taip šios modernios technologijos ateina į mokyklas.

    Šįmet Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadoje daugiausia balų surinko ir lyderiais tapo jaunieji mokslininkai iš Estijos. (M. Žilionytės nuotr.)

    Ką galite papasakoti apie amerikiečių kompanijos „Thermo Fisher Scientific“ (ši kompanija 2010 metais įsigijo kompaniją „Fermentas International“) išvykas į mokyklas su mobiliomis laboratorijomis? Teko girdėti, kad šis projektas, pavadintas „Mobiliąja klase“, jau aplankė nemažai Lietuvos mokyklų? Kada jis startavo ir kiek laiko jis truks?

    Kompanijos „Fermentas International“ vadovai dar prieš įmonės pardavimą amerikiečiams labai daug dėmesio skyrė gabiems vaikams ugdyti. Naujieji savininkai amerikiečiai, pastebėję šią iniciatyvą, pasiūlė stambų projektą, kurį pradėjo vykdyti kartu su Vilniaus universitetu 2011 metų lapkričio mėnesį. Ši privati kompanija nupirko aparatūrą ir padovanojo universitetui, be to, iki šiol finansiškai remia išvykas, kurias organizuoja universitetas. Vieno „Mobiliosios klasės“ apsilankymo kurioje nors mokykloje metu 24 mokiniai gauna galimybę dalyvauti laboratorijos eksperimentuose. Jie gauna  mėginį nustatyti, ar jis yra užkrėstas. Tarkim, įsisiurbė erkė ir reikia nustatyti, ar pacientai yra užsikrėtę. Turiu užtikrinti, kad visi vaikų atliekami eksperimentai yra saugūs. Vienas pagrindinių šio projekto tikslų yra visuomenės švietimas.

    Dabartinį visuomenės požiūrį į mokslą labai simboliškai iliustruoja fotografija prie dažno mokslinio straipsnio Delfi portale, kur parodyta visiškai neteisingai laikoma pipetė. Tai yra pavyzdys, kurį rodau seminaruose, pasakodamas apie tai, kaip visuomenė bendrauja su mokslu. Šviesti galime per mokytojus ir jaunąją kartą, kuri kritiškai mąstytų, suvoktų, kas ką reiškia, turėtų žinių apie genetiškai modifikuotą maistą. Visur turime atsižvelgti į problemas  ir galimybes.

    Apie minėtą projektą noriu pasakyti, kad mokyklos siunčia prašymus atvykti į jas, yra sąrašas, stengiamasi vykti kas savaitę. Jei vykstama toliau, per vieną savaitgalį aplankomos kelios mokyklos, taip pat Vilniuje kartais per savaitę vykstama į 2 mokyklas. Projektas gyvuos tol, kol netruks iniciatyvių ir energingų žmonių – tokių kaip Jurga Turčinavičienė, Gamtos mokslų fakulteto prodekanė, su kuria dviese išjudinome biologijos olimpiadą. Ji labai palaiko tą ėjimą į mokyklas – jos nuomone, universitetas turi parengti mokslininkus, kurie įgytų kvalifikaciją, o tuomet jau jie būtų rengiami kaip mokytojai, turintys tvirtą žinių pagrindą. Reikia pabūti mokslininko kailyje, kad galėtum tą mokslą dėstyti.

    Dar noriu papasakoti apie Arvydo Janulaičio, vieno iš buvusių kompanijos „Fermentas International“ vadovų, iniciatyvą: šis žmogus, investuodamas į „protus“, prisideda prie to, apie ką kalbėjau. Jis gręžiasi į jaunimą, norėdamas sukurti sistemą, kuri padėtų jaunimui, išvykusiam į užsienį studijuoti, grįžti atgal į Lietuvą. Jis jau yra sugrąžinęs vieną biochemiką iš Harvardo universiteto, parūpindamas moderniausią aparatūrą, kad šis mokslininkas grįžęs galėtų kurti naują tyrimų sritį. Viena iš laboratorijų Vilniaus licėjuje taip pat yra nupirkta iš A. Janulaičio asmeninių lėšų. Tai žmonės, kurie nenori lipti ant pjedestalo, tačiau gal apie juos reikėtų daugiau spaudoje rašyti, o ne apie mergaites [juokiasi].

    Kiek moksleivių, studijuojančių gamtos mokslus, renkasi studijas užsienyje?

    Iš tų stipriųjų išvažiuoja bemaž 70 procentų. Visi olimpiadininkai išvyksta, retas lieka. Būtų geriausia, jei jie iš pradžių bent 2 metus pasimokytų Lietuvoje, užmegztų ryšius ir pamatytų, kokios čia galimybės. Juk būna taip: po mokyklos išvykus į užsienį pasikeičia draugų ratas, draugais tampa užsieniečiai ir tuomet nelabai kas sieja išvykusius su Lietuva. Reikėtų nors porą metų sulaikyti juos čia. Įstoję į universitetą, bent pirmuosius metus gabūs studentai nelabai ką turi mokytis, o tai juos demotyvuoja, todėl reikia sukurti tyrimų studijas, kitokį modelį, kad studijuojant nebūtų tų dalykų, kuriuos jie žino. Reikia lankstesnio modelio, gal padėtų platesnė stažuočių užsienyje galimybė.

    Kokios galimybės mokslo žmonėms įsilieti į darbo rinką Lietuvoje?

    Galima dirbti mokslinį darbą, bet tuomet ir vėl išvažiuosi į užsienį. Beje, nematau jokios problemos dėl to, kad žmonės vyksta svetur. Laboratorijose dirba žmonės, kalbantys kad ir dešimčia skirtingų kalbų, o tarpusavyje susikalba angliškai. Esu siūlęs universitete biochemiją dėstyti anglų kalba, nes visi straipsniai anglų kalba, visa medžiaga angliška, o mūsiškiai paskui turi rašyti diplominius lietuvių kalba… Tai yra problema. Migracija neišvengiama. Į Lietuvą irgi atvyksta mokslininkų iš užsienio dirbti lazerių ir biotechnologijų srityse. Yra augančios kompanijos, reikia suvokiančių žmonių. Dauguma chemikų dirba su chemija susijusį darbą, pavyzdžiui, dirba vadybininkais pieno pramonėje, parduoda pieno miltelius. Tie, kurie atsikanda laboratorinio darbo, nueina į firmas, parduodančias įrangą laboratorijoms. Yra didelė pramonė, kuriai irgi reikia specialistų. Jau paseno tas požiūris, kad baigęs gamtos mokslus dirbsi tik laboratorijoje, „pilstysiesi“… Aš laužau stereotipus, įrodinėdamas, kad yra ne taip.

    Kas yra mokslininkas? Tai yra tas žmogus, kuris savo žingeidumą tenkina už kitų pinigus. Išsilavinimas gamtos mokslų srityje duoda kritinį blaivų mąstymą. Net ir vaikai, mokydamiesi gamtos mokslus, išsiskiria savo mąstymu: jei vaikas klauso rimtu, šiek tiek susiraukusiu veidu, tai jis bus fizikas, nes fizikai turi stiprų kritinį mąstymą, analizuoja detales. Biologas yra oportunistas, žingeidus gražiąja prasme, o chemikas tai kažkas tarpinio, nes pasižymi kritiniu mąstymu ir moka džiaugtis pažinimu. Aš dažnai sakau, kad vadybininko darbui geriausiai tiks chemikas, kuris ateis ir įkalbės.

    (M. Žilionytės nuotr.)

    Ar Lietuva, panašiai kaip baronas Miunhauzenas, galėtų pati save ištraukti už plaukų? Ką jūs manote apie mūsų galimybes įsitvirtinti pasaulyje?

    Lietuviai pasižymi strategijų kūrimu. Kaip įrodymą, kad galime padaryti neįmanomus dalykus, paminėsiu EUSO 2012 – didžiausią stebuklą, kurį pasisekė įgyvendinti, nors likus 3 mėnesiams iki renginio dar neturėjome pinigų. Ministerijai pasakėme: duokite 100 000 litų – mes padarysime tarptautinį renginį. Ir jie davė. Renginiui ruošėsi savanoriai, kurie už tai negavo jokio užmokesčio, nors paskutinėmis savaitėmis dirbo dieną ir naktį. Patys už 100 litų parengėme EUSO 2012 tinklalapį (www.euso2012.lt), patys fotografavome, kvietėmės savo pažįstamus, patys parengėme užduotis, kurias kiekviena šalis paprastai parengia labai specifiškai. Šių metų užduotys buvo įvertintos kaip geriausiai parengtos visais aspektais, ypač kalbiniu, – reikėjo išversti į anglų kalbą. Rengdamiesi  šiam konkursui, visu 100 procentų išnaudojome savo asmeninius ryšius ir tai davė puikių vaisių!

    Mums reikia asmeninių tikslų, reikia mažiau kalbėti apie vizijas ir daugiau daryti. Kiekvienam žmogui reikia paklausti savęs: ką aš darau ir kodėl. Kodėl einu į darbą? Juk viskas priklauso nuo mūsų. Gimstama ne svajoti, bet pasiekti. Realizuoti svajones gali tik dirbdamas tikslingai.

    Michaelis A. Cotteris. (M. Žilionytės nuotr.)

    Michaelis A. COTTERIS, EUSO prezidentas ir įkūrėjas, labai gyrė EUSO 2012 organizavusius lietuvius:

    EUSO 2012 Vilniuje buvo viena geriausių olimpiadų jų 10-ies gyvavimo metų istorijoje. Renginys buvo nepaprastai gerai organizuotas. Viską organizavo jauni žmonės, puikiai suprantantys EUSO moksleivius iki 16 metų amžiaus. Olimpiadą rėmė Lietuvos Vyriausybė, Švietimo ir mokslo ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Renginio metu visi 132 dalyviai ir 22 vadovai galėjo gėrėtis Lietuvos grožiu ir kultūriniu paveldu, kas paliko labai įsimintinus ir pažinimo prasme naudingus įspūdžius. Du keturių valandų trukmės komandiniai eksperimentai buvo puikiai sumanyti ir parengti, įdomūs ir kartu, kas itin svarbu, „vietinės specifikos“. Tema „AMBER“ jauniesiems EUSO biologams, chemikams ir fizikams suteikė plačias galimybes nagrinėti ją daugeliu aspektų. Prie EUSO 2012 sėkmės labai daug prisidėjo p. Paulius Tamošiūnas, viso šio projekto koordinatorius. Už nuopelnus EUSO ir jos plėtrai vadovai jį išrinko EUSO viceprezidentu.

    Kotryna Vaidžiulytė. (Nuotraika iš asmeninio K. Vaidžiulytės archyvo)

    „Apžvalgos“ kalbinta Kotryna VAIDŽIULYTĖ, EUSO2008 (Kipras) aukso medalio laimėtoja, šiuo metu studijuojanti biochemiją Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, sako, kad pats gražiausias dalykas EUSO yra komandinis darbas:

    „Užduotis atlikti vienam buvo neįmanoma, tačiau drauge biologas, chemikas ir fizikas gali viską. Olimpiados padeda mokiniams plėsti savo akiratį ir viską pamatyti truputėlį iš aukšto, bet kartu ir iš arti.“ Pasak Kotrynos, svarbu, kad gamtos mokslais domėtųsi kuo daugiau žmonių, tada lengviau įveikti kai kuriuos įsisenėjusius mitus. „Viliuosi, jog studijuodamas gamtos mokslus žmogus tampa truputėlį atsakingesnis ir į gamtą žvelgia ne kaip į tvirtovę, kurią reikėtų užkariauti, bet kaip į savo namus, kuriais norisi rūpintis.“

    Vladimiras Oleinikovas. (Nuotraika iš asmeninio V. Oleinikovo archyvo)

    Vladimiras OLEINIKOVAS, kitas „Apžvalgos“ kalbintas EUSO2008 (Kipras) ir Tarptautinės chemijos olimpiados, vykusios 2010 m. Japonijoje, aukso medalių laimėtojas, šiuo metu gamtos mokslus kremta Kembridže.

    „Manau, olimpiados daug prisidėjo, kad pasirinkčiau gamtos mokslų studijas. Iki jų, nors man visada patiko ir sekėsi gamtos mokslai, savo ateities rimtai nesiejau su mokslu. Devintoje klasėje įstojau į KTU gimnaziją ir paskatintas mokytojos Birutės Maciulevičienės pradėjau dalyvauti chemijos olimpiadose. Įstojau į Nacionalinę moksleivių akademiją (NMA), susipažinau su moksleiviais iš įvairių Lietuvos vietų . Sužinojau, ką veikia vyresni moksleiviai, baigę mokyklą, kur planuoja stoti abiturientai. Ne viskas vyko iš karto, bet metai po metų dalyvaudamas olimpiadose, bendraudamas su kitais olimpiadininkais mokykloje ir NMA vis labiau plėčiau akiratį. Varžymasis olimpiadose taip pat skatino norą būti geriausiu ir patekti į tarptautinius konkursus. Visa tai labai įtraukė ir stipriai sudomino chemija. Paskutiniais metais mokykloje rinkdamasis, ką studijuoti, jau nebedvejojau.“ Paklaustas, ką turėtų padaryti Lietuvos valstybė, kad paskatintų svetur studijuojančius būsimus mokslininkus grįžti į tėvynę, Vladimiras atsakė: „Geriausiai paskatintų sukuriamos sąlygos, kurios būtų konkurencingos su kitomis pasaulio valstybėmis. Svarbu būti atviriems naujoms idėjoms, kartais nebijoti rizikuoti ir rodyti pasitikėjimą jaunu mokslininku. Nereikia tik stengtis žūtbūt susigrąžinti visus jaunus Lietuvos mokslininkus. Norint maksimaliai išnaudoti globalią visuomenę, reikia būti atviriems ir kitų tautybių mokslo žmonėms. Juk toli gražu ne visi garsiausi Kembridžo mokslininkai yra tik anglai ar britai. Manau, labai svarbu yra suvokti, kad mokslininko darbas yra kūrybinis ir didelio atsidavimo reikalaujantis procesas. Idealiausia, jei mokslininkui būtų suteikiama kuo didesnė kūrybos laisvė, kuo mažiau blaškoma ar stabdoma biurokratiniais procesais. Tenka išgirsti, kad su šiomis problemomis susiduriama ne tik Lietuvoje. Tačiau tai pagerinę galbūt net įgytume pranašumą, kuris ir skatintų mokslininkus rinktis dirbti Lietuvoje.“

    Grigorijus Šutovas. (Nuotraika iš asmeninio G. Šutovo archyvo)

    Grigorijus ŠUTOVAS, prestižinio Londono „Imperial College“ doktorantas, taip pat teigia, kad olimpiados yra stiprus impulsas rinktis studijuoti gamtos mokslus. Jis kol kas svarsto, ar grįžti į Lietuvą.

    „Svarbu surasti savo nišą, kad galėtum nevaržomas daryti tai, ką nori. Manau, nemažai užsienyje dirbančių mokslininkų tikrai svarstytų apie grįžimą namo, jei žinotų, kad turės nuolatinį darbą ir galės nevaržomai naudoti savo kūrybinį potencialą. Reikėtų nebijoti investuoti į mokslą, nesitinkint greito pelno jau rytoj. Reikėtų daugiau pasitikėti mokslininkais ir mažinti biurokratijos naštą. Panašu, kad situacija po truputį keičiasi ,– ypač džiugu dėl slėnių kūrimosi, po truputį atsirandančių naujų biotechnologijos kompanijų. Todėl reikėtų būti kantriems ir nebijoti dirbti šia linkme.“

  • ATGAL
    A. Saudargas: išsilavinimas ateina per gimtąją kalbą, gimtąją kultūrą
    PIRMYN
    Užsienyje studijuojantys lietuviai kviečiami gyventi ir dirbti Lietuvoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.