Šveicarijos spjūvis imigrantams | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Šveicarijos spjūvis imigrantams

  • Data: 2014-04-14
    Autorius: Edita Mieldažė

    Plakatai Ciuriche, Šveicarijoje, kviečiantys balsuoti prieš masinę imigraciją (REUTERS/Denis Balibouse/Scanpix nuotrauka)

    Šių metų vasario 9 d. referendume šveicarai menka – vos 0,3 proc. – persvara parėmė dešiniojo sparno populistų stumtą planą „Sustabdyk masinę imigraciją“, o tiksliau, imigraciją iš Europos Sąjungos. Referendumo rezultatai įpareigojo Šveicarijos valdžią per trejus metus sudaryti naują susitarimą su Europos Sąjunga dėl laisvo asmenų judėjimo, o įsižeidęs Briuselis pareiškė, kad reiks persvarstyti ir kitas bendradarbiavimo su Šveicarija sritis. Paanalizuokime, kodėl šveicarai priėmė imigracijos ribojimo sprendimą, kaip į tai reagavo ES ir apie kokias bėdas, esančias Europoje, signalizuoja šis atvejis.

    Šveicarija ir ES

    Pažvelgus į šimtmečio nesiekiančią Europos istoriją, akivaizdu, jog XX amžiuje Šveicarija stengėsi būti šalimi, nepripažįstančia sąjungų ir karų. Neutralitetas šią Alpių valstybę lydi ir iki šių dienų. Nors 1992 m. Šveicarija buvo išreiškusi norą tapti Europos Sąjungos nare, tačiau ja niekada netapo – šveicarai buvo pernelyg susiskaldę per referendumus. Vėliau jau 1999 m. tarp ES ir Šveicarijos buvo sudarytos septynios dvišalės sutartys dėl laisvo asmenų judėjimo, žemės ūkio, transporto, mokslo tyrimų ir juridinių reikalų.

    2000 m. šveicarai šioms dvišalėms sutartims referendume pritarė, tad nebeliko nieko kito, kaip tik jas palaipsniui imti ir įgyvendinti. Prie šių sutarčių 2005 m. prisidėjo ir Šveicarijos prisijungimas prie Šengeno sutarties (referendume jai pritarė 55 proc. šveicarų), leidžiančios panaikinti šios sutarties valstybių narių vidaus sienų kontrolę, nustatančios bendrąsias išorės sienų kontrolės taisykles, bendrą vizų politiką ir leidžiančios tam tikrais atvejais taikyti vidaus sienų kontrolės procedūras, jei kiltų grėsmė šalių narių saugumui ir viešajai tvarkai. Dvišalėmis sutartimis ir Šengeno susitarimu Šveicarija siekė palaipsniui įsilieti į ES vidaus rinką ir, kas be ko, iš to gauti sau naudos, sukuriant integruotas, atviras ir konkurencingas kapitalo ir paslaugų rinkas. Tai reiškė, kad glaudi Šveicarijos ir ES sintezė a priori turėjo ateityje tęstis ir vis gilėti, tačiau neproporcingai išaugusi imigracija į Šveicariją privertė tuo suabejoti.

    Imigrantai

    Šveicarijoje gyvena šiek tiek daugiau nei 8 mln. gyventojų, tačiau beveik ketvirtadalį jų sudaro užsieniečiai. Remiantis Šveicarijos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pabaigoje šalyje iš viso gyveno 6,1 mln. šveicarų ir beveik 1,9 mln. užsieniečių. 2012 m. bendras gyventojų skaičius, lyginant su 2011 m., išaugo daugiau nei 84 tūkst., ir šis augimas buvo užfiksuotas visuose Šveicarijos kantonuose be išimties. Aptariamais metais didžiausią dalį užsieniečių (du trečdalius) sudarė ES šalių piliečiai, daugiausia iš Vokietijos, Italijos ir Portugalijos. Nuolat Šveicarijoje gyvenančių užsieniečių skaičius 2012 m., lyginant su 2011 m., išaugo beveik 54 tūkst. Pagal amžių didžiausią nuolat gyvenančių užsieniečių grupę sudarė 20–39 metų ir 40–64 metų asmenys, t.y. darbingo amžiaus užsieniečiai.

    Kai 2000 m. Šveicarija referendume pritarė laisvam asmenų judėjimui, užsieniečių imigracijos mastai į šią Alpių šalį ėmė sparčiai augti. Didžiausią piką Šveicarijoje imigracija pasiekė 2009–2012 m., kai Europos Sąjunga išgyveno ne pačius lengviausius krizės metus. Senstančiai šveicarų visuomenei, kurioje vidutinė vyrų gyvenimo trukmė siekia 80,5 metų, o moterų – net 84,7 metus, darbo jėgos iš svetur reikėjo šalies ekonomikai stimuliuoti ir plėsti. Šveicarija, plačiai atvėrus savo sienas ES, tikėjosi sulaukti ne daugiau kaip 8 tūkst. imigrantų per metus, tačiau palankesnė ekonominė padėtis šioje Alpių valstybėje pritraukė dešimtį kartų daugiau užsieniečių. Kaip teigė Šveicarų liaudies partijos (SVP), kuri inicijavo vasario 9 d. referendumą, lyderis Toni Brunneris, imigrantai iš ES sumažino šveicarų darbuotojų atlyginimus, pakėlė nuomos kainas (dėl aukštų nekilnojamo turto kainų būstus nuomojasi apie 70 proc. Šveicarijos gyventojų) ir sutrikdė sveikatos, švietimo bei transporto sistemų veiklą. Dešiniųjų pažiūrų liaudies partija, turinti daugiausia vietų Šveicarijos parlamente (Federalinėje Asamblėjoje), jau ir anksčiau viešai kėlė imigracijos klausimą. 2007 m. SVP ragino priimti naują įstatymą, kuris leistų deportuoti iš šalies užsieniečius nusikaltėlius – po trejų metų šiam sprendimui referendume buvo pritarta. SVP inicijavus, 2009 m. šveicarai referendume pasisakė prieš minaretų statybą. Šių metų vasario 9 d. referendumo rezultatai įpareigojo Šveicarijos vyriausybę iš naujo, kai tik bus parengtas naujas variantas, derėtis su Briuseliu dėl laisvo asmenų judėjimo. Kol kas aišku viena – Šveicarijos valdžia galės nustatyti kvotas kiekvienam sektoriui, kur užsieniečiams reiktų leidimų dirbti.

    Reakcija

    Europos Komisija išreiškė nusivylimą referendumo Šveicarijoje rezultatais ir pažadėjo imtis tyrimo, kad išsiaiškintų, kokią įtaką tokia iniciatyva turės ES santykiams su Šveicarija. Tačiau jau ir dabar aišku, kad Briuselis yra ne tik nusivylęs Bernu, bet ir smarkokai įpykęs. Tokią nuotaiką atspindi Europos Komisijos (EK) atstovų reakcijos. EK atstovas spaudai Olivier Bailly pabrėžė, jog „judėjimo laisvė yra nesvarstytina. Negalite svarstyti laisvės. Arba ji galioja visiems, arba niekam“. EK teisingumo komisarė Viviane Reding išreiškė panašias mintis: „Keturių fundamentalių laisvių – asmenų, prekių, kapitalo ir paslaugų – laisvas judėjimas yra neatskiriamas. Vieninga rinka nėra šveicariškas sūris. Negali būti vieningos rinkos su skylėmis joje“. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble, išreikšdamas Vokietijos nuomonę dėl Šveicarijos, pripažino, jog globalizacijos paveiktame pasaulyje vis labiau imama abejoti neribotu judėjimu, o prieš imigraciją nukreiptą nusiteikimą ne taip paprasta išmesti iš galvų. Todėl, anot jo, tai, kas įvyko Šveicarijoje, reiktų vertinti rimtai.

    Šveicarijos vyriausybės nuotaikos po referendumo pesimistinės. Šalies teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga pripažino, kad referendumo rezultatai yra antausis valdžiai ir daugeliui verslo grupių. „Šiandien negalime pasakyti, kokį poveikį šis balsavimas padarys santykiams su ES“, – teigė Šveicarijos teisingumo ministrė. Referendumo kritikai jau dabar garsiai kalba, kad ES piliečių darbo jėgos suvaržymas pakenks turtingos, beveik visišką užimtumą užtikrinančios, bet senstančią populiaciją turinčios Šveicarijos ekonomikai bei prekybai su ES.

    Šveicarijos valdžia vasario 9 d. referendumo nuostatas turi įgyvendinti per trejus metus, o treji metai – pakankamas laiko tarpas, kad daug kas pasikeistų šioje Alpių šalyje. Pavyzdžiui, įvyktų dar vienas referendumas dėl imigrantų ir visuomenė balsuotų prieš kvotas imigrantams. Tai visai realus scenarijus, turint omenyje, kad šveicarams pagal tiesioginės demokratijos sistemą priklauso referendume spręsti įvairius šalies klausimus. Taigi, kaip susiklostys Berno ir Briuselio santykiai dėl vasario 9 d. referendumo dar neaišku, bet, tikėtina, jog ES nesiims sankcijų prieš Šveicariją ir lauks kito referendumo Šveicarijoje rezultatų.

    Kraštutiniai dešinieji

    Visgi tai, kad Europos valstybės siekia griežtinti imigracijos politiką, nepaisant priklausomybės Europos Sąjungai ar Šengeno erdvei, nėra retenybė ir precedento Europoje nesukuria. Plečiantis Europos Sąjungai į pietryčius ir didėjant ekonominei prarajai tarp Europos branduolio ir naujų šalių narių, imigracijos problema yra aktuali ne vienai šaliai. Tik, kitaip nei Šveicarijoje, kitose valstybėse nerimą kelia „svečiai iš pietų“ – Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų ar iš Balkanų. Tačiau svarbiau, anot žurnalo „Rusija globalinėje politikoje“ vyriausiojo redaktoriaus Fiodoro Lukianovo, yra tai, kad „Šveicarijos atvejis iliustruoja, kur link juda Europa per pastaruosius kelerius metus. Juk neatsitiktinai Šveicarijos liaudies partijos inicijuotas referendumas sukėlė ovacijas tarp kitų jos bendraminčių Paryžiuje, Londone, Vienoje“. Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partijos (UKIP) – pagrindinės britų euroskeptikų politinės jėgos – lyderis ir kartu EP narys Nigelas Farageas teigė, kad Šveicarija stojo prieš nerinktų biurokratų Briuselyje „priekabiavimą“. Jis pasidžiaugė, kad tai puikios naujienos nacionalinio suvereniteto ir laisvės mylėtojams visoje Europoje. UKIP, neturintis vietų britų parlamente, žada įsilieti į atstovaujamos valdžios gretas per 2015 m. rinkimus ir tokiu būdu atimti vietas iš dabartinio premjero Davido Camerono vadovaujamos Konservatorių partijos. Taip pat N. Farageas tikisi gauti kelias vietas pavasarį vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą. Reaguodamas į tokias UKIP pastangas žaisti imigracijos korta, D. Cameronas britams prižadėjo 2017 m. surengti šalyje referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje. Tokiu būdu jis tikisi būti perrinktas 2015 m. nacionaliniuose rinkimuose.

    Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Nacionalinis frontas su lydere Marine Le Pen priešakyje pagyrė „šveicarų liaudies šviesumą“ ir paragino Prancūziją panašiu būdu stabdyti „masinę imigraciją“: „Prancūzija turėtų imti pavyzdį iš Šveicarijos balsavimo ir reikalauti tokio pat pas save. Reikalaujame dėl imigrantų ir mūsų nacionalinės sienų kontrolės referendumo. Kuo daugiau mūsų pasirašys šią peticiją, tuo didesnį spaudimą mes galėsime daryti“. Panašias mintis po vasario 9 d. referendumo Šveicarijoje išreiškė prieš imigrantus nusiteikę kiti Europos šalių politiniai veikėjai ar partijos: Nyderlandų laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas, Austrijos laisvės partija, Danijos liaudies partija, Italijos Šiaurės lyga ir Švedijos demokratų partija. Ką visa tai rodo? Vokiečių laikraštis „Tagesspiegel“ bando į šį klausimą atsakyti, pabrėždamas, jog „su šveicarų referendumu didėja tikimybė, jog antieuropiečiai bus didžiausia grupė Europos Parlamente, turinti ketvirtadalį europarlamentarų“. Šiai nuomonei pritaria ir analitikas F. Lukianovas, primindamas, jog šių metų gegužę vyks rinkimai į Europos Parlamentą, dėl to kraštutinės dešiniosios partijos jau dabar ruošiasi šiai politinei kovai. Jis pastebi, jog imigracijos problema yra puikus masalas rinkėjams pritraukti, nesvarbu, kad išrinkti nariai į EP neturės įtakos, sprendžiant migracijos problemas savo valstybėse. Iš kitos pusės, kyla klausimas, ar kraštutinių dešiniųjų suaktyvėjimas žymi besikeičiančią ideologinę sąrangą Europoje, o gal tik epizodines politines konvulsijas? Juk nereikia pamiršti, kad ne kartą ultradešinieji Europoje siekė sutelkti atsvarą daugumos valdžiai, bet iki šiol nieko apčiuopiamo jiems padaryti nepavyko. Visgi šįkart kraštutiniai dešinieji turi daugiau šansų įtikti rinkėjams ir patekti į EP, nes nusivylimas tradicinėmis politinėmis partijomis Europoje pakankamai aukštas. Be to, idėjiniai skirtumai tarp tradicinių ir ultradešiniųjų mažėja, ir imigracijos problemos Europoje yra viena tų priežasčių, kodėl taip atsitiko.

  • ATGAL
    Kova su korupcija Europos Sąjungoje
    PIRMYN
    Kaip apkarpyti Rusijos sparnus Europoje?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.