Sveika, Palestina, sveikas, liūdesy | Apžvalga

Įžvalgos

  • Sveika, Palestina, sveikas, liūdesy

  • Temos: Politika
    Data: 2012-05-15
    Autorius: Edita Mieldažė

     

    * Žalioji linija – demarkacinė linija, 1949 m. nustatyta paliaubų susitarimu po Arabų-Izraelio karo (1948 m.) tarp Izraelio ir jo kaimynių. Bendrai priimta, kad sienos tarp Vakarų kranto ir Gazos bei Izraelio yra pažymėtos būtent žaliąja linija. ** Siena tarp Vakarų kranto ir Gazos bei Izraelio. Šios sienos ypatumas tas, kad ji nesutampa nei su 1949 m. žaliąja linija, nei su 1967 m. sienomis. *** Ramala – administracinė Palestinos autonomijos sostinė. **** Palestinos nacionalinė administracija Rytų Jeruzalę laiko Vakarų kranto, taigi ir Palestinos teritorija. Tuo tarpu Izraelis Rytų Jeruzalę laiko savo dalimi. Palestinos nacionalinė administracija, tvirtinanti savo teritorines teises į šią teritoriją, niekuomet nevykdė jos suvereniteto.

    Šį pavasarį grįžusi iš Palestinos, kelionės, kurią Baltijos šalių žurnalistams surengė Europos Sąjungos atstovybė Jeruzalėje, buvau sukrėsta tenai pamatytų vaizdų ir išgirstų kalbų. Net ir susipažinusi su Izraelio-Palestinos konfliktu anksčiau, dar studijų metais, negalėjau taip tiksliai įsivaizduoti (ir vertinti), kaip giliai šis Artimųjų Rytų regionas yra įklimpęs į atskyrimo ir susiskaldymo liūną. Tačiau suprantama, kad iš nieko niekas neatsiranda, taip ir šio Izraelio-Palestinos konflikto, kažkada išgyvenusio savo „priežasčių“ laikotarpį, dabar yra tokia stadija, kurią vainikuoja „pasekmės“. Pasekmės daugiau nei 60 metų konflikto, kurio pabaigai nematyti galo. Taigi apie palestiniečių kasdienybę ir rūpesčius iš arti.

    Patikros postai

    Važiuojant iš Izraelio Tel Avivo oro uosto į Ramalą, administracinę Palestinos autonomijos (PA) sostinę, iškart į akis krito sienos, apjuostos spygliuota viela, ir cementiniai barjerai, leidžiantys arba ne važiuoti transporto priemonėmis tam tikrais keliais. Atvykome į Palestiną naktį, tad matytas vaizdas, norėjosi tikėti, tebuvo miražas ar optinė apgaulė. Visgi kitą dieną kelionė iš Ramalos į Rytų Jeruzalę (apie 15 km) naktį matytą „miražą“ pavertė realybe: didžiulė betoninė siena (8 m. ilgio ir 60 m. pločio) stūksojo įsirėžusi tik išvažiavus iš Ramalos. Šalia jos įrengti Izraelio patikros postai, kur tikrinami visi per sieną judantys žmonės. Mūsų grupė, kelis kartus važiuodama autobusiuku į Rytų Jeruzalę, pravažiavo laisvai, be patikrų. Važiavome žydams skirta juosta. Mums pasisekė. Sutaupėme laiko, nes patikrinimai prie sienos užtrunka dažnai iki kelių valandų, ypač palestiniečiams prieš darbą keliaujant iš Vakarų kranto į Rytų Jeruzalę. Patikros postuose dažniausiai tarnauja jauni Izraelio kariai (tiek vyrai, tiek moterys), atliekantys privalomąją karo tarnybą. Dažnai tiesiog atlikdami pareigą ir vykdydami vadovybės įsakymus, šie patikros posto kariai kabinėjasi prie įvairiausių dalykų: dokumentų, daiktų ar paties žmogaus. Tikrinama viskas kaip oro uoste: asmeniui reikia praeiti metalo detektorių, prieš tai įdėjus savo daiktus į skenerį, parodyti savo asmens dokumentą (užsieniečiui vizą, palestiniečiui ID kortelę) ir atsakyti į keletą pareigūno klausimų. Užsieniečiui, skraidančiam keletą kartų per metus svetur, rodos, tokia patikra niekuo nestebina. Bet įsivaizduokime save palestiniečio, kuris tokią patikrą turi patirti mažiausiai pora kartų per dieną, vietoje! Tada turbūt niekas nė nesuabejos, kad sienos atsiradimas iš palestiniečių pavogė ir daug laiko, ir suteikė streso ir pažemino. Taigi ,kaip ši žeminanti siena atsirado?

    Antroji intifada

    Sienos, skiriančios Vakarų krantą nuo Izraelio, statybos pradžia siejama su antrąja intifada, kitaip tariant, palestiniečių maištu prieš Izraelį. Arielis Sharonas, „Likud“ partijos vadovas, 2000 m. rugsėjo 28 d. kartu su savo partijos nariais, apsuptais Izraelio policijos, nusprendė aplankyti Šventąjį kalną Jeruzalėje, kuriame yra ir trečia pagal šventumą musulmonams vieta – Al- Aqsa mečetė. Jis su delegacija neužsuko į Al-Aqsą, paprasčiausiai ėjo turistams įprastu maršrutu. Žurnalistams šio vizito pabaigoje A. Sharonas teigė: ,,Aš atėjau čia kaip tas, kuris tiki sambūviu tarp žydų ir arabų. Aš tikiu, kad galime kurti ir plėstis kartu. Tai buvo taikus vizitas. Ar tai yra raginimas Izraelio žydams ateiti į žydams švenčiausią vietą?” Kitą dieną po jo vizito keli palestiniečiai apmėtė žydų tikinčiuosius akmenimis prie jiems šventos Raudų sienos. Tą dieną žuvo keli palestiniečiai, keli šimtai iš susipriešinusių pusių buvo sužeisti. Iškart po šių susirėmimų prasidėjo didžiuliai neramumai Vakarų krante ir Gazoje ir jiems buvo prilipdytas antrosios intifados vardas. Tačiau tai fasadinė konflikto pradžios pusė. Pagrindinė susipriešinimo priežastis buvo nepavykusios derybos Kemp Deivide (JAV) 2000 m. liepą, siekiant sureguliuoti Izraelio-Palestinos konfliktą. Abiem konfliktuojančioms šalims, tarpininkaujant tuomečiam JAV prezidentui Bilui Klintonui, niekaip nepavyko susitarti dėl Rytų Jeruzalės statuso, palestiniečių pabėgėlių klausimo ir kitų svarbių dalykų. Derybos baigėsi fiasko be jokių galutinių susitarimų. Kaip teigė Harvardo universiteto (JAV) profesorius Alanas M. Dershowitzas, remdamasis tuomečio PA lyderio Jesiro Arafato aplinkos pranešimais, J. Arafatas iškart po nepavykusių derybų Kemp Deivide ėmė rengtis antrajai intifadai. Mokslininkai, tyrinėjantys Izraelio-Palestinos konfliktą, yra atradę ir daugiau PA valdžios kalbų, kuriose  atsispindėjo išankstinis Palestinos ruošimasis intifadai. Veikiausiai visas šias kalbas vienijo vienas motyvas – tai netikėjimas taikiu susitarimu su Izraeliu, kuris atmetė PA reikalavimus. Taigi nauji neramumai 2000-aisiais Izraelio ir Palestinos žmones dar labiau atskyrė vienus nuo kitų. Betoninė siena buvo viena iš šio atskyrimo išraiškų.

    Apartheido siena

    2000 m. lapkričio mėnesį, prasidėjus susirėmimams tarp žydų ir palestiniečių, Izraelio premjeras Ehudas Barakas paskelbė apie planą pastatyti sieną aplink Vakarų krantą, kad užtikrintų didesnį saugumą Izraelyje. Vėliau tas pats A. Sharonas, po kurio vizito Šventajame kalne užvirė antroji intifada, buvo išrinktas premjeru ir sėkmingai priėmė E. Barako planą dėl sienos statybos. Pirmieji darbai prasidėjo 2002 m. birželį, o visas sienos planas buvo paskelbtas 2003 m. pabaigoje. Pagal naujausius duomenis siena bus 810 km ilgio, tačiau jos statyba nebaigta dėl įvairių teisinių ginčų ir yra atidėta iki 2020 m. Šios sienos ypatumas tas, kad ji nesutampa nei su 1949 m. vadinama „žaliąja linija“, nei su 1967 m. sienomis. Šis Vakarų kranto barjeras, kurį palestiniečiai vadina „apartheido“ ir „atskyrimo“ siena, eina per Betliejų, dalį Ramalos, Qalqilyos, Tulkarmo ir Jeruzalę. 8 metrų aukščio siena yra dvigubai aukštesnė už jau nugriautą Berlyno sieną. Jos stebėjimo bokštus, 30–100 m pločio elektrines tvoras, kameras ir jutiklius saugo patruliuojantys kariai. Kai siena bus baigta, 85 proc. jos eis per Vakarų krantą ir atskirs 9,4 proc. dabartinio Vakarų kranto teritorijos, kur jau apsigyvenę žydų naujakuriai. Tačiau sienos net nereikia baigti statyti. Jos pastatymo pasekmės matyti jau dabar. 2006 m. raporte apie žmogaus teisių padėtį Palestinoje Jungtinės Tautos sukūrė netgi naują apibūdinimą palestiniečių, kuriuos paveikė sienos statyba. JT juos pavadino „be vietos šalies viduje gyvenančia naująja karta“.

    Sienos pastatymo pasekmės

    2005 m. JT apie sienos pastatymo pasekmes rašė savo pranešime: „Vakarų kranto siena atskiria bendruomenes, žmones nuo jų veiklos, gyvenimo patogumų, religijos ir kultūros.“ 2008 m. Tarptautinis persikėlimo stebėjimo centras nustatė, kad kai siena bus baigta statyti, apie 60 tūkst. palestiniečių atsidurs tarp sienos ir žaliosios linijos, 250 tūkst. Rytų Jeruzalės palestiniečių bus izoliuoti nuo Vakarų kranto. Dabar (2011 m. duomenimis) tarp žaliosios linijos ir sienos Vakaruose įspęsti 17 kaimų (28 tūkst. žmonių), 54 kaimai (230 tūkst. žmonių) išsidėstę aplink rytinę sienos dalį, o 22 gyvenvietės (200 tūkst. žmonių) Rytų Jeruzalėje izoliuotos nuo Vakarų kranto, kaip ir dalis gyventojų, esančių Vakarų krante. Kaip susitikime su žurnalistais teigė Palestinos parlamento atstovas ir buvęs kandidatas į Palestinos autonomijos prezidentus Mustafa Barghouti, „kai kurios sienos dalys skiria ne tik palestiniečius nuo žydų, bet ir vienus palestiniečius nuo kitų palestiniečių“. Pasak M. Barghouti, Palestina tavo getu. Šiaurinis getas Vakarų krante tęsiasi 145 km nuo Jenino iki Qalqilyos. Šiame gete 13 kaimų de facto aneksuoti Izraelio ir dar 50 kaimų atskirti nuo savo žemių. Izraelis šioje vietovėje konfiskavęs ir 36 vandens šaltinius, be kurių šios teritorijos gyventojams ėmė labai stingti vandens. Panaši situacija ir Jordano slėnyje, Vakarų krante, kuriame 2006 m. Izraelio aneksuota 28,5 proc. teritorijos, įskaitant 24 kaimus (juose gyvena 52 tūkst.). Ein Duyoko kaime (Jordano slėnyje) lankėme beduinų bendruomenę. Jos šeimininkas pasakojo, esą šalia gyvenantys naujakuriai žydai yra agresyvūs, vagia iš beduinų avis ir vandenį. Dažnai naujakuriai esamus vandens šaltinius Vakarų krante nukreipia į savo teritorijas ir taip išsekina šaltinius, kad beveik nelieka vandens palestiniečiams. Taigi dažnai palestiniečiai priversti vandenį atsivežti iš kitur, todėl išlaidos gyvuliams auginti išauga kelis kartus. Nevyriausybinės organizacijos „Ofxam“, padedančios palestiniečių ūkininkams „C“ zonoje, duomenimis, ūkininkas, turintis 200 gyvulių, per metus uždirba iki 35 tūkst. JAV dolerių, tačiau net 26 tūkst. JAV dolerių „suvalgo“ vanduo, pašaras gyvuliams ir veterinaro paslaugos. Tad palestiniečių ūkininkai yra priversti kęsti sunkias gyvenimo sąlygas, nes, kaip užsiminė ūkininkas iš Frush Beit Dajano kaimo Vakarų krante, „mes negalime daugiau gyventi taip, kaip dabar, mes nesame saugūs, bet mes neturime kur daugiau eiti, negaliu pasiimti su savimi 200 avių į miestą. Aš priklausau šiai vietai ir jeigu paliksiu šią žemę, naujakurys ją pasiims ir šią žemę prarasiu amžiams“. Šio ūkininko žodžius patvirtina ir skaičiai: 2011 m. duomenimis, Vakarų kranto vakarinėje dalyje įsikūrė 48 žydų nausėdijos (180 tūkst. žmonių); 69 žydų gyvenvietės (58 tūkst. žmonių) persikėlė į rytinę Vakarų kranto dalį, o 12 nausėdijų (210 tūkst. žmonių) atsidūrė Rytų Jeruzalėje. Ši teritorija tapo aštriausiu klausimu.

    Rytų Jeruzalės palestiniečių statusas

    Per Arabų-Izraelio karą 1948 m. Vakarų Jeruzalė buvo aneksuota Izraelio, o Rytų Jeruzalė –Jordanijos. Tada Rytų Jeruzalės gyventojai iki 1967 m. gavo Jordanijos pilietybę ir jos dokumentus. Po 1967 m. „Šešių dienų“ karo Izraelis okupavo Palestinos teritorijas (tarptautinė bendruomenė nepripažįsta Rytų Jeruzalės aneksijos ir priskiria Rytų Jeruzalę Palestinos teritorijai) ir Rytų Jeruzalės palestiniečiai, kurie tuo metu turėjo Jordanijos pilietybę, gavo nuolatinį leidimą gyventi Izraelyje. 1988 m. Izraelio Aukščiausiasis Teismas priėmė naujus kriterijus dėl ID kortelių. Buvo nuspręsta, kad Izraelio vidaus reikalų ministerija gali anuliuoti palestiniečio iš Rytų Jeruzalės ID kortelę, jeigu asmuo negali įrodyti, kad jis gyvena mieste, arba jeigu jis nebuvo Rytų Jeruzalėje daugiau nei 7 metus. 2002 m. Izraelio valdžia nusprendė imtis dar griežtesnių priemonių palestiniečių skaičiui kontroliuoti. Buvo panaikinti visų Rytų Jeruzalės palestiniečių prašymai dėl šeimos susijungimo su partneriais iš kitų Palestinos vietų, Sirijos ir Libano. Izraelio valdžia šią naują tvarką motyvavo priėmusi „dėl saugumo sumetimų“. Dėl tų pačių saugumo sumetimų ši tvarka buvo pratęsiama kiekvienais metais ir galioja iki šiol. Kaip teigia žydų visuomeninės organizacijos „Ir Amim“ atstovas Ehudas Uzielis, „jeigu palestinietis iš Rytų Jeruzalės nori vesti palestinietę iš Ramalos, jis turi išvyksti pas ją ir kartu su ja gyventi Ramaloje. Ji negali gyventi čia su juo“. Ko daugiausia gali tikėtis Rytų Jeruzalės palestinietis iš Izraelio valdžios, yra tai, kad jo partneriui būtų suteiktas laikinas leidimas gyventi kartu. Leidimas, kuris būtų nuolat peržiūrimas ir nesuteiktų vienodų ekonominių ir socialinių teisių. Diskriminaciją dėl statuso Rytų Jeruzalėje parodo ir skirtingos ID kortelės.

    ID kortelės ir palestiniečių teisės

    Rytų Jeruzalės miesto gyventojai turi mėlyną ID kortelę, kuri suteikia informaciją, kad šios kortelės turėtojai yra nuolatiniai Rytų Jeruzalės gyventojai. Ši kortelė leidžia palestiniečiams dirbti ir gyventi mieste, keliauti iš/į Vakarų krantą. Turintys Rytų Jeruzalės nuolatinio gyventojo statusą palestiniečiai turi daugiau laisvių judėti ir įsilieti į darbo rinką. Žalia ID kortelė išduodama visiems palestiniečiams, kurie nepripažįstami Rytų Jeruzalės gyventojais. Tokios žalios kortelės turėtojai turi prašyti Izraelio valdžios leidimo per patikros postus įvažiuoti į miestą. Jeigu Vakarų kranto ID kortelės turėtojas nori dirbti Rytų Jeruzalėje, jis turi nueiti labai ilgą kelią, kad gautų leidimą. Skirtingas ID kortelių turėjimas pastačius sieną palestiniečiams pridarė nemažai ekonominių rūpesčių. Pavyzdžiui, nuo 1999 m. Rytų Jeruzalėje turėjo užsidaryti apie 5000 palestiniečių įmonių, turinčių ekonominių ryšių su Vakarų krantu. Ir tai, be abejo, padidino nedarbo ir skurdo lygįtiek Rytų Jeruzalėje, tiek Vakarų krante.  2011 m. duomenimis, skurdo lygis Rytų Jeruzalėje siekė 60 proc. (apėmė apie 300 tūkst. žmonių), o nedarbo lygis – 18 proc. (apie 115 tūkst. bedarbių). Bendras nedarbo lygis Palestinos teritorijose (tiek Vakarų krante, tiek Gazoje) yra 24,5 proc. (nedarbo lygis Izraelyje siekia tik 7,6 proc.). Nedarbo lygis yra mažesnis Rytų Jeruzalėje nei likusioje Palestinoje, tačiau didesnis nei Izraelio vidurkis. Prie nedarbo išaugimo Rytų Jeruzalėje prisidėjo ir tai, kad daliai palestiniečių Rytų Jeruzalėje buvo anuliuoti leidimai gyventi šiame mieste ir turėti savo būstą. Tokių asmenų 1967–2010 m. buvo daugiau nei 15 tūkst. Per minėtą laikotarpį Rytų Jeruzalėje be vietos buvo palikta 7480 žmonių. Vien 2000–2010 m. Rytų Jeruzalėje buvo nugriauti 989 namai ir be gyvenamosios vietos liko 4591 žmogus. Kodėl šie žmonės atsidūrė pariby?

    Nugriauti palestiniečių namai

    Kaip pasakojo organizacijos „Ir Amim“ atstovas E. Uzielis, Izraelis sugalvojo būdų, kaip užimti palestiniečių gyvenamas teritorijas šiame mieste. Pirmiausia, didinti žydų skaičių Rytų Jeruzalėje, palestiniečius užspeičiant anklavuose. Pasak E. Uzielio, dažniausiai į palestiniečių rajonus perkeliami ortodoksiškų pažiūrų žydai naujakuriai, kurie itin eskaluoja susipriešinimą su palestiniečiais ir vengia taikaus derybų kelio. Juos remia Izraelio valdžia tiek finansiškai, tiek politiškai. Tačiau šitaip perkelti žydų neįmanoma, kol iš savo namų ir žemių nebus išvaryti palestiniečiai. Tam Izraelio valdžia pasitelkė keletą būdų: anuliuoti leidimus gyventi Rytų Jeruzalėje, nesuteikti statybos leidimų namams ir sukurti vadinamas „žaliąsias zonas“, kuriose jau stovi palestiniečių namai.

    Su „In Amim“ atstovu ir mūsų gidu E. Uzieliu nuvykome į Silwano rajoną pietryčiuose, Rytų Jeruzalėje. Gidas pasakojo, kad nuo 2000 m. daugiau nei 300 Silwano rajono gyventojų buvo palikti be namų dėl Izraelio vykdomos nelegalios namų griovimo politikos. Dauguma namų Silwane buvo nugriauti išdavus valdžios administracinius orderius. E. Uzielis ranka parodė į pastatą, stūksantį už betoninės sienos: „Čia kažkada buvo Palestinos parlamentas. Dabar jis tuščias.“ Ant betoninės sienos, kuri irgi puikus šaltinis patikrinti, kokie abiejų pusių santykiai, parašyta: „Tie, kurie pastatė šią sieną, taip pat bus nuversti“, „Izraelis – teroristinė valstybė“, „Laisva Palestina“. „Ir Amim“ atstovas supažindino ir su kitu Rytų Jeruzalės rajonu Al-Bustanu. Pasirodo, neseniai Jeruzalės valdžia sukūrė planą, kaip sugriauti visą Al-Bustaną ir palikti be vietos tūkstantį palestiniečių. Jie sugalvojo šioje vietoje įkurti „biblinį parką“. Buvo sukurtos „žaliosios zonos“, kuriose negalimos jokios statybos. Pagal Jeruzalės vietos valdžios žemėlapį beveik 40 proc. Rytų Jeruzalės patenka į šią zoną. Taigi, pasak E. Uzielio, tikrasis tokio plano užmojis yra išlaikyti strategiškai naudingas teritorijas būsimoms žydų gyvenvietėms Rytų Jeruzalėje.

    Moterys Rytų Jeruzalėje

    Rytų Jeruzalėje aplankėme nevyriausybinę organizaciją „Al Maqdesi“, teikiančią teisinę pagalbą moterims ir vaikams. „Al-Maqdesi“ duomenimis, 2000–2011 m. daugiau nei tūkstantis palestiniečių moterų, gyvenančių Rytų Jeruzalėje, buvo išvarytos iš savo namų. Šiuo metu apie 2000 moterų gyvena rizikuodamos būti iškeldintos iš namų. Todėl „Al Maqdesi“ tebevykdo projektus, siekiančius padėti palestinietėms moterims geriau susipažinti su savo teisėmis ir jas apginti teismuose. Šios organizacijos komunikacijos atstovė Hadil Nasser pasakojo, kad organizacija gali pasigirti 15 sėkmės istorijų, kur moterims buvo padėta gauti leidimus, santuokos atveju ir registruojant vaikus. Tačiau ir be šių sėkmės istorijų aišku, kad „Al-Maqdesi“ nesėdi rankų sudėjusi. Pusamžė palestinietė moteris, dalyvavusi susitikime, pasakojo, kad baigusi studijas Egipte, po santuokos atsikėlė gyventi į Jeruzalę. Buvo namų šeimininkė, augino vaikus ir nelabai žinojo, kuo gali užsiimti. Todėl prisijungė prie „Al-Maqdesi“ programos, kuri padeda moterims įgyti darbo įgūdžių, suteikia ekonominių ir teisinių žinių. Šiuo metu ši moteris dirba vietinėje bendruomenės organizacijoje Rytų Jeruzalėje ir padeda kitoms moterims spręsti įvairias problemas.

    Moterų istorijos

    Palestinietė Aida iš Al-Bustano Rytų Jeruzalėje pasakojo, kad visa jos šeima kilusi iš Silwano rajono. Ji čia užaugo ir ištekėjo. Paveldėjo žemę iš tėvų ir pasistatė joje namą be Izraelio valdžios leidimo. Dabar, pasak Aidos, Izraelis teigia, kad ši žemė priklauso valstybei, nes Al-Bustanas pastatytas ant viešos žemės: „Izraelis sako, kad ši žemė priklauso jiems, tačiau mūsų teisės į žemę siekia šimtus metų. Jie nesuteikia mums leidimų statyboms“, – teigia Aida.

    Noufouth gyvena Sheihk Jarrah rajone Rytų Jeruzalėje, tačiau jos namai gali būti nugriauti: „Mūsų namas yra labai arti vietos, kur žydai meldžiasi. Todėl jie ilgą laiką stengėsi atimti iš mūsų namą. Jie peršokdavo tvorą ir keletą kartų bandė patekti į mūsų namus.“ 2011 m. Noufouth šeima gavo kvietimą atvykti į teismą, tačiau vėliau teismo sprendimas buvo atidėtas. Tačiau tai nereiškia, kad ši šeima ateityje neturės rūpesčių. Moteris pasakojo, kad kasdieniai susidūrimai su žydais naujakuriais ir provokacijos jau neigiamai paveikė jos sūnų, kuris vienintelis šiuo metu finansiškai išlaiko visą šeimą. Kelis kartus Noufouth sūnus buvo atleistas iš darbo dėl vietos, kur gyvena: „Sūnus pasistatė tarnybinį automobilį prie namų, tačiau kompanija, kuri jį samdė, mašiną iškart atsiėmė ir jį atleido, motyvuodama baime dėl galimų susidūrimų Sheihk Jarrah. Noufouth teigė net negalinti įsivaizduoti, kaip galėtų palikti savo namus, tačiau moteris nerimauja ne tik dėl saugumo. Jai nerimą kelia ir penkiametė anūkė, kuri, matydama, kas vyksta aplinkui, yra pasiryžusi kovoti už Palestiną: „Mano anūkė nupiešė Palestinos vėliavą ir pasakė man, kad ji nori dalyvauti protestuose, nukreiptuose prieš Izraelio okupaciją.“

    Shams yra septyniolikos metų mergina iš „Amari“ pabėgėlių stovyklos Ramaloje. Iš čia oficialiai gyvenančių 10 tūkst. pabėgėlių ketvirtadalis gyvena žemiau skurdo ribos ir sėdi be darbo. Palestiniečiai pabėgėliai gyvena šioje stovykloje labai susispaudę, dažnai po šešis ir daugiau žmonių viename kambaryje. Stovykloje veikia dvi mokyklos ir vienoje iš jų dirba Shams tėvas. Jis – matematikos mokytojas, per mėnesį uždirbantis apie 1000 JAV dolerių. Šių pinigų turi pakakti 10 asmenų šeimai išlaikyti. Pati Shams paklausta, ar nežada palikti pabėgėlių stovyklos, prisipažino apie tai negalvojanti: „Mano svajonė būti gera moterimi ir padėti šeimai ir stovyklai.“ Tačiau kiek vėliau moteris prisipažino svajojanti būti žurnaliste ir skleisti pasauliui žinią apie tai, kas vyksta šioje stovykloje ir apskritai Palestinoje.

    Apie Vakarų krantą

    ● Vakarų krantą Izraelis okupavo per 1967 m. karą

    ● Vakarų krantas, kaip ir Rytų Jeruzalė, turi okupuotos teritorijos statusą

    ● 1993 m. pagal Oslo susitarimus

    Vakarų krantas suskirstytas į tris zonas: A, B ir C

    ● A zona labiausiai apgyvendinta ir industrializuota Palestinos teritorija. Šią zoną kontroliuoja Palestinos valdžia (PA)

    ● B zoną valdo PA kartu su Izraelio karinėmis pajėgomis

    ● C zoną, kuri sudaro apie 60 proc. viso Vakarų kranto teritorijos, visiškai kontroliuoja Izraelio karinės pajėgos. Tai reiškia, kad Izraelis kontroliuoja Vakarų kranto C zonos kelius, elektros tinklus, vandens šaltinius, reguliuoja žmonių judėjimą.

    Straipsnyje naudojamos Editos Mieldažės nuotraukos.

  • ATGAL
    Vamzdžių ir bėgių politika – nuo Teherano iki Dušanbės
    PIRMYN
    Dialogo tarp Izraelio ir Palestinos pradžia
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.