Švęsti Gailestingumą kasdienybėje | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Švęsti Gailestingumą kasdienybėje

  • Data: 2016-12-22
    Autorius: Nerijus Šlepetys

    Šį interviu su Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios vadovu kun. Sauliumi BUŽAUSKU norėčiau pradėti nuo praėjusių Gailestingumo metų apžvalgos. Lietuvoje šie metai išsiskyrė tiek renginių gausa, tiek informacine sklaida. Kažin, ar rastume žmogų, kuris nebūtų apie tai nieko girdėjęs ar asmeniškai dalyvavęs minėtų metų renginiuose. Žinoma, yra gera proga dar kartą stabtelėti ir pažvelgti į praėjusių metų tikslus ir sumanymus.

    Vilniaus Šv. Juozapo seminarijos dvasios tėvas kun. S. Bužauskas

    S. Bužauskas: Gailestingumo metus paskelbė popiežiaus Pranciškus, atverdamas Gailestingumo vartus ne tik didžiosiose Vatikano bazilikose, bet ir visose pasaulio katedrose ir kitose šventovėse. Dar prasmingiau, jog Gailestingumo vartais paskelbtos ir kalėjimo kamerų durys, per kurias vaikšto kaliniai. Svarbiausia tų kalinių troškimas – keistis, keltis iš savo ydų ir klaidų, o taip pat tvirta nuostata rinktis Dievą. Tokios nuostatos vedini jie sulauks tokių pačių malonių, kurias skelbia Gailestingumo metų žinia. Galėtume išskirti keletą Gailestingumo metų klodų. Pirmiausia, tai  popiežiaus Pranciškaus kvietimas atleisti skriaudas kitiems žmonėms, pradedant mūsų artimaisiais, kuriems esame kažko galbūt neatleidę ir mus tai slegia, o taip pat ir kitiems, kurie mūsų atžvilgiu galbūt nedorai ar netinkamai pasielgė. Tiesiog reikia prisiminti, jog Dievas laukia ne tik teisiųjų, bet ir paklydusių. Lietuvoje esame anksčiau šventę Gailestingumo metus, todėl faktiškai šis Visuotinės Bažnyčios šventimas buvo tarsi pasikartojimas, prisiminimas ir atgaivinimas to, ką jau šventėme.  Antras momentas – tai buvo galimybė ir proga prisiminti mūsų krašto ypatingą reikšmę. Juk Lietuvoje, jos sostinėje, Gailestingasis Jėzus prabilo seseriai Faustinai. Šiame mieste ir buvo nutapytas garsusis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio skelbiama Gailestingumo žinia pasklido po visą pasaulį. Šis mūsų krašto išskirtinumas šiais Gailestingumo metais buvo gera proga iš naujo atrasti šį pamaldumą. Daugeliui tikėjimą praktikuojančių žmonių buvo galimybė atrasti gailestingumo darbus, kuriuos daryti kvietė pats popiežius. Gailestingumo darbai nėra vien tik krikščioniško tikėjimo tiesos, bet tai turėtų tapti mūsų gyvenimo praktika. Trečias Gailestingumo metų aspektas – nutolusiems nuo tikėjimo žmonėms parodyti šiuolaikišką Bažnyčią, kuri nėra užsidariusi tarp puošnių sienų, bet turi pasauliui žinią, kuri veikia.  Pastebėtina, jog ši gailestingumo žinia galėtų būti ir politinis motyvas, jog mūsų kraštas nėra užmaršties vieta, bet turi savitą reikšmę, prasmę ir misiją. Turizmo požiūriu, mes esame kviečiami garsinti savo kraštą, kviesdami atvykti kitus žmones aplankyti tai, ko galbūt praktikuodami pamaldumą kitų kraštų gyventojai net neįtaria esant. Tai užduotis valstybės institucijoms plėtoti žinią apie mūsų kraštą.

    Dar vienas su tikėjimo vidiniu turiniu susijęs klausimas buvo proga tikintiesiems pagalvoti apie savo asmeninę ištikimybę Dievui. Dažnai būdami apsupti šventovių apsiprantame ir ne tik priimame tai, kaip savaime suprantama, tačiau ir patys ne visada pasinaudojame teikiamomis malonėmis. Svarbus ir nuvilnijęs įvykis buvo Gailestingumo kongresas, kuris sutelkė Bažnyčią ir parodė ją tarsi ženklą pasauliui. Šis liudijimas buvo apie tai, jog Bažnyčia gali džiugiai švęsti ir išgyventi tikėjimą, jį liudyti. Kongreso metu buvo tokių žmonių, kurie po daugybės metų iš naujo priėjo išpažinties. Tas džiugino ir daugybę kunigų, klausančių išpažinčių centrinėje miesto aikštėje. Tačiau kaip ir viskas, taip ir šventės praeina, lieka kasdieniškų dienų svoris. Ką išgyvename šventėse, toliau tęsiame kasdienybėje. Arba užkasame… Asmeniškai per šiuos Gailestingumo metus atradau ir kitas galimybes ir priemones Bažnyčios dvasingumo lobyne. Radosi troškimas pagilinti ir pasinaudoti ir kitomis krikščioniško dvasingumo praktikomis.

    Dažnai ir daug kalbant apie gailestingumą gresia pagunda atskirti gailestingumą nuo teisingumo, skelbti atleidimą be nuodėmių išpažinimo. Juk šiame laikmetyje netgi vartoti sąvokas „nuodėmė“ ar „moralinis blogis“ nėra labai priimtina. Gali būti traktuojama kaip blogo tono ženklas. Ar stengdamiesi išvengti nepatogių sąvokų ir tos sudėtingos tikrovės neužsibūname tik pozityviame emociniame religingume? Ar tikėjimas dažniausiai reiškiasi tik švenčių metu?

    Tikėjimo kelionėje į Dievą svarbūs visi mūsų asmenybės klodai ir visos sritys. Tikėdami mes vienos srities nesureikšminame. Žmogui yra svarbi jausmų ir santykio su Dievu sritis. Tiek šventė, tiek kasdienybė yra svarbūs. Šventės iš esmės reikalingos tam, kad pažadintų vienas sritis, jas pabrėžtų ir sureikšmintų, ir jei žmogus dalyvauja šventėje, tai jis ir šventiškai apsirengia, nusiteikia, ir jausmai pakilūs… Tuo metu ir bažnyčioje daugiau šviesos, iškilminga liturgija. Tai toks vienas tikėjimo aspektas – šventimas. Bet yra ir kasdienybės dalykai. Šventėme Dievo gailestingumą, pažadinome jausmus, uždegėme širdis, gaivinome bendruomeniškumą… Galbūt netgi patyrėme bent jau dalinai tai, kas vadinama Dangaus karalyste, kurioje tikimės, jog viskas bus tobula. Po šventės sugrįžę į kasdieninį gyvenimą turime neprarasti tų šventimo aidų, siekti, kad tos vidinės pažadintos nuostatos ir nuotaika neišblėstų, susidūrus su kasdieninio gyvenimo problemomis, kad vyrautų supratimas, jog problemos yra laikinos, kad jas galima išspręsti, o taip pat nepamirštume, kad ir kitas žmogus turi vertę, net jeigu jis mano oponentas arba jis yra visuomenės užribyje, kad ir jis irgi turi savo misiją šiame pasaulyje. Kiekvienas esame Dievo vaikas. Gali būti, jog mes tarpusavyje dažnai nesutariame, ginčijamės, bet gyvenimas ties tuo nesustoja. Tie sunkumai tarpusavio santykiuose yra sprendžiami ir išsprendžiami, priklausomai nuo išminties ir pagarbos kitam žmogui.

    Be emocinės ir jausminės gailestingumo sampratos, suprantant gailestingumą siaurąja prasme tik kaip nuodėmių atleidimą, šie metai buvo puiki proga praplėsti supratimo kontekstą. Dalyvaudami įvairiose pamaldose, klausydami pamokslų apie gailestingumo darbus, matydami įvairias popiežiaus Pranciškaus paskelbtas iniciatyvas, galėjome išvysti įvairius gailestingumo rakursus. Tuo pačiu turėjome progą prisiminti, kad tai nėra naujas dalykas, kuris ateina per Jėzų, bet ir randamas Senajame Testamente. Aišku, mūsų dienomis gailestingumas nūdienos pasauly dažnai paženklintas socialinio jautrumo žyme.

    Norėčiau paklausti apie gailestingumą politikoje. Ar tai nėra neįmanoma misija? Juk politikas yra žmogus, kuris konkuruoja savo idėjomis ir asmenybės bruožais, stengdamasis patraukti rinkėjus. Mes lengviau suprantame gailestingumo apraiškas profesijose, susijusiose su socialine rūpyba, visuomenės saugumu ir pan. Tuo tarpu politikai ir jų veikla yra tarsi kita sfera. Vyraujanti tarpusavio konkurencija, kai dažnai kitą žmogų reikia įveikti, nugalėti ar bent jau nepralaimėti. Taigi, vargu ar Gailestingojo Samariečio vaizdinys, kurį pateikia Biblija, tinka?

    Politika nėra ta sritis, kurioje negaliotų vertybinės nuostatos ir bendrieji moralės dėsniai. Ypač, jei politikas save įvardija krikščioniškos partijos atstovu. Tikėjimo vertybės politikams galioja taip pat. Žmogus, veikiantis politinėje sferoje, yra kviečiamas gyventi taip, kaip gyvena kitų profesijų žmonės. Politikos sritis nėra apsaugota nuo bet kokių vertybių ar pasaulėžiūrų. Vis dėlto gailestingumo bruožus taip pat galime taikyti ir politikoje. Jeigu gailestingumą suprantame ne tik siaurąja prasme, bet ir kiek platesniame kontekste, tai galėtume jį apibrėžti kaip nuoširdų rūpestį kitu žmogumi. Nuoširdų linkėjimą kitam gero. O taip pat ir kaip tikrosios tiesos ieškojimą. Politikas, ieškodamas tiesos, išmintingai ir pagarbiai atlieka gailestingumo darbą. Jei tiesos ieško gerbdamas kitą žmogų, naudodamas argumentų kalbą, gilindamas savo kompetenciją, iškeldamas pasiūlymus, tačiau nesistengdamas bet kokia kaina juos „stumti“, o taip pat atsižvelgdamas į oponento pasiūlymus, stengiasi rasti tiesą. Sulaukęs oponento pasiūlymo nepuola jo iškart atmesti vien dėl to, kad tai siūlo oponentas, bet kartu ieško argumentų. Kartais gali būti, kad tiesa yra mano oponento pusėje… Gailestingumas politikoje – tai ir pagarba asmeniui, nesistengiant bet kokia kaina lipti per kitų galvas. Matant, kad kitas padarė kažkokią klaidą ar išryškėjo yda, svarbu nemenkinti jo ir nesileisti į asmeniškumus, bet argumentuoti, kodėl tas žmogus negali užimti vieno ar kito posto ar kodėl jo sprendimas nepriimtinas. Žinoma, tai daryti išlaikant pagarbą tam asmeniui. Argumentai turi būti racionalūs, pagarbūs ir išlaikantys tam tikrą dėmesį tam žmogui kaip Dievo kūriniui, nesvarbu, kad jis yra priešingoje stovykloje. Lietuvoje egzistuoja tam tikras susipriešinimas tiek visuomenėje, tiek tarp politikų. Tai nėra teisingas kelias. Kartais žiūrima partinių interesų, o ne bendro gėrio. O prioritetas turėtų būti bendro gėrio siekimas, kuriame derėtų gailestingumas ir jautrumas kitiems žmonėms. Peržengdami savo siauras ambicijas turėtume pažvelgti, kokie geriausi specialistai galėtų priimti tinkamus sprendimus visos Lietuvos labui.

    Galbūt skirtinga gėrio samprata lemia ne tik nesusikalbėjimus, bet kartais ir priešiškumą?

    Konkretūs darbai parodo žmogaus gyvenime esančias tikrąsias vertybes. Galbūt dažnai prisidengiant bendruoju gėriu siekiama asmeninės naudos, tačiau jei politikoje negerbiami pamatiniai vertybiniai principai, negerbiamas žmogaus orumas, stokojama pagarbos gyvybei, šeimai, o taip pat trūksta pagarbos senam ar neįgaliam žmogui, jei nesudaroma galimybė atsitiesti palūžusiam, kai mokesčių našta gula ant silpniausių žmonių, tai į pagrindinį kelią stoja kitos vertybės. Dėl esminių dalykų politikai turėtų sutarti. O taip pat dėl tikslų siekimo būdų. Jei nesutariama, kas yra pagrindinės vertybės, tai siekimo keliai ir kryptys bus labai skirtingos. Tokioje situacijoje šalis neauga nei ekonomiškai, nei dvasiškai. Gailestingumo kontekste turėtų būti bandymas ir troškimas suprasti kitą žmogų ir kitam linkėti gero. Matyti ne tik kitą tokį, koks jis dabar yra, bet ir tokį, koks galėtų būti. Tai, aišku, sunkus uždavinys.

    Dabar bendraujame advento laikotarpiu. Tad logiška būtų paklausti apie pasiruošimą didžiosioms metų šventėms. Bažnyčia ruošiantis šventėms labiau akcentuoja dvasios dalykus, tarp kurių yra ir pasiryžimai keisti ar kitaip tobulinti savo gyvenimą. Ką manote apie žmonių pasiryžimus stovint ties Naujųjų metų slenksčiu? Kiek tai prasminga ir tikslinga?

    Pasiryžimus įprasta daryti advento ar gavėnios proga. Nesu tikras, kiek mes padarę tuos pasiryžimus įgyvendiname. Žinoma, yra realu, kad žmogus kažkam ryžtųsi ir tai ištesėtų. Aišku, yra žmonių, kurie prasidėjus adventui ar ateinant kitiems metams nutaria atsisakyti kokio nors žalingo įpročio, prasidedant naujam etapui nutaria keisti savo santykius su kitais žmonėmis ir tikrai stengiasi to nuoširdžiai laikytis. Jeigu tai pavyksta, puiku. Dažniausiai tie pasiryžimai ir lieka pasiryžimais, nuplaukusiais į užmarštį. Realiausias dalykas – kiekvieną dieną išgyventi kaip išskirtinę. Suvokti, koks tai yra laikotarpis, ką aš turiu padaryti šiuo metu, kas yra svarbiausia ir kokie mano tikslai, ko aš siekiu. Jei dabar adventas, vėl grįžti prie to, kas yra adventas, kai ateina Kalėdos, gilintis, kokia Kalėdų esmė ir prasmė. Būtina skirti laiko pirmosios prasmės paieškai. Jeigu baigėsi šventės ir prasideda eilinis laikas – tuomet eilinio laiko darbai ir sumanymai, užmojai. Toks kasdienybės ritmas. Kuo mano kasdienybė laikosi, kas ją stiprina ir kas joje yra svarbu. Būna  intensyvesnių dienų, kai žmogui tenka daugiau dirbti ir jo maldos gyvenimas susilpnėja, tačiau tuomet reiktų analizuoti, kas vyksta gyvenime, stabtelėti, pasižiūrėti prioritetus. Iš kur aš semiu stiprybės? Baigiasi vienas etapas, tada vėl analizuoju savo gyvenimą, stabteliu ir ieškau, kas man suteiktų atgaivą, ir ar manęs neužgožia tie darbai ir rūpesčiai. Ar baigęs darbus tinkamai atsipalaiduoju ir pašalinu įtampą, kuri susikaupė. Taip pasitikti šventes, sakyčiau, yra kiek kitoks būdas, negu padaryti pasiryžimą ir tada laikytis iki šventės… O kai šventės praeina, tarsi ir nebereikia tų pasiryžimų vykdyti… O juk turėtų būti kitaip. Šventės duotos tam, kad žmogus pakeltų savo širdį link Dievo, atsigautų, prisimintų, susitelktų dideliems įvykiams. Dalyvautų tuose įvykiuose, kurie kažkada buvo ir dar bus. O tada grįžtų į kasdienybę sustiprinęs savo vertybines nuostatas. Šventės nėra tik fasadas, ir vargas mums, jei šventė netenka vidinio turinio. Jei šventės nepaliečia širdies, mes tik žaidžiame šventes, vaidiname gyvenimą. Šventės yra tarsi teatras, o kasdienybė – gyvenimas. Gyvenimas apsunksta, kai susiduriame su krizėmis ir neturime į ką atsiremti. Šventės turi atgręžti mus į  tai, ką mes švenčiame, kodėl švenčiame. Tokiu būdu galėtume ir tą rūsčią kasdienybę atlaikyti.

    Ko palinkėtumėte „Apžvalgos“ skaitytojams artėjančių šv. Kalėdų ir 2017 metų proga?

    Kalėdinis palinkėjimas būtų paprastas: ne tik išgyventi kiekvieną dieną kaip paskutinę, suvokiant prasmę ir esmę, bet ir pastebėti kitus žmones, ypač mažiausius. Mažiausi – tai tie, kurie kitiems nereikalingi, kurių nepastebi niekas. Pastebėti tuos, kurie yra nustumti ar darbe, ar visuomenėje, ar visi iš jų šaiposi, niekina, atstumia. Kalėdų žinia yra tokia: Dievas ateina pas žmones kaip silpniausias ir mažiausias. Jis tampa vienu iš silpniausių. Taip ir mes, atsigręždami į mažiausią žmogų, tokiu būdu galime pasveikinti Dievą, nudžiuginti tą žmogų, nudžiuginti Dievą, ir iš tikrųjų atrasti save, atskleisti tikrąsias savo savybes. To ir linkėčiau. ■

  • ATGAL
    Olga Mordovina: kelionė į tylą ir save
    PIRMYN
    Dr. J.T Ramonaitė: Mokytis kalbos – tai išdrįsti bendrauti ir kalbėti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.